2017-12-06 Nr. AB-22861-3-62-3-01662-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2982-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01662-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 16 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad, jam kalint baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 19, joje trūko ventiliacijos, nuo drėgmės per sienas bėgo vanduo, čiužiniai buvo šlapi. Marijampolės PN nekreipė dėmesio į jo skundus. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas susirgo nepagydoma liga – bronchine astma.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą

4. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2008 m. spalio 28 d. ir 2008 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 28 d., 2009 m. sausio 12 d., 2009 m. sausio 27 d., 2009 m. vasario 12 d. buvo baustas nuobaudomis uždarant jį į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 19. Pareiškėjas nepateikė nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo L. T. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Nustatyta, kad pareiškėjas atskirais laiko tarpais, t. y. 2008 m. gruodžio 13 d. ir 28 d., 2009 m. sausio 12 d. ir 27 d., 2009 m. vasario 12 d. buvo baustas nuobaudomis uždarant jį į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 19. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2016 m. rugpjūčio 16 d. Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į tinkamas kalinimo sąlygas ir jis laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis.

7. Pareiškėjas teigė, jog dėl pažeistų teisių jam sutriko sveikata – jis susirgo bronchine astma. Jei pareiškėjas jautė sveikatos sutrikimus, jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nusprendė, jog nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 8. Pareiškėjas L. T. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, neapklausė kartu su juo kameroje Nr. 19 laikytų asmenų.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

11. Atsakovo nuomone, teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo įkalinimo įstaigoje.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

14. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog senaties terminas negalėjo būti taikomas, kadangi teismas neatsižvelgė į jo ligą.

15. Pasisakant dėl ieškinio senaties termino taikymo žalos atlyginimo bylose pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

16. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70).

17. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

18. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

20. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

21. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

22. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 16 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2009 m. vasario 12 d., t.y. pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

23. Pareiškėjo argumentai, kad senaties terminas negali būti taikomas, kadangi teismas neatsižvelgė į jo ligą, yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį diskomfortą, nepatogumus. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

24. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

25. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmetė.

26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė