2022-06-02 Nr. BB-3855-1-01-1-21333-2019-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-154-495/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21333-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.2; 1.2.14.10.1; 1.1.4.4.4; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį (G. N. atžvilgiu) – laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (A. N. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (S. D. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 1 dalį (R. N. atžvilgiu) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 1 dalį (J. D. atžvilgiu) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 5 ir 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. Ž.:

– atsiprašyti nukentėjusiųjų G. N., A. N. ir S. D.;

– tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje;

– nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 721 straipsniu, E. Ž. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neieškoti ryšių ir nesiartinti prie nukentėjusiųjų G. N., A. N., S. D., J. D. ir R. N. bei jų gyvenamųjų vietų arčiau kaip 500 metrų atstumu.

E. Ž. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (R. N. atžvilgiu) ir BK 145 straipsnio 2 dalį (E. N. atžvilgiu) kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinio ieškinio klausimas dėl nukentėjusiojo R. N. nurodyto 1857,96 Eur žalos atlyginimo reikalavimo paliktas nenagrinėtas, konstatuojant, kad jo civilinis ieškinys šioje byloje nepareikštas.

G. N. ir A. N. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies – priteista iš E. Ž. 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo G. N. ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo A. N. naudai.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 28 d. nutartis, kuria nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. Ž. nuteistas:

1.1. už tai, kad nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2020 m. birželio 20 d. sistemingai baugino G. N. naudodamas psichinę prievartą: rašydamas jai grasinančio pobūdžio trumpuosius tekstinius pranešimus (9), pranešimus (245) ir elektroninius laiškus (2) (pranešimų ir laiškų turinys išdėstytas nuosprendžio 2–13 lapuose), siųsdamas G. N. artimiesiems intymaus pobūdžio G. N. fotonuotraukas ir vaizdo įrašus, bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sugadindamas G. N. motinai J. D. ir jos uošviui R. N. priklausantį turtą (BK 145 straipsnio 2 dalis);

1.2. už tai, kad nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2020 m. birželio 20 d. sistemingai baugino A. N. naudodamas psichinę prievartą: jam, jo tėvui R. N., jo seseriai A. N. ir nukentėjusiosios G. N. tėvui S. D. rašydamas gąsdinančio ir bauginančio pobūdžio trumpuosius tekstinius pranešimus (4) ir pranešimus (35) (pranešimų turinys išdėstytas nuosprendžio 14–16 lapuose), bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sugadindamas nukentėjusiojo A. N. tėvui R. N. priklausantį turtą (BK 145 straipsnio 2 dalis);

1.3. už tai, kad nuo 2020 m. sausio 24 d. iki 2020 m. birželio 21 d. sistemingai baugino S. D. naudodamas psichinę prievartą: rašydamas jam gąsdinančio, bauginančio, įžeidžiančio ir žeminančio pobūdžio trumpąsias žinutes (355), kurių turinys išdėstytas nuosprendžio 16–27 lapuose (BK 145 straipsnio 2 dalis);

1.4. už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje sukurstė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį sugadinti svetimą, J. D. priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, dėl to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 12 d. 22.00 val. iki 2019 m. gegužės 13 d. 8.00 val. (duomenys neskelbtini), tyčia metė 10 litrų kibirą su jame esančiu mėšlu į J. D. priklausantį namą, taip sugadindamas šio namo sienų struktūrą ir nukentėjusiajai J. D. padarydamas 334,55 Eur turtinę žalą (BK 24 straipsnio 5 dalis, 187 straipsnio 1 dalis);

1.5. už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje sukurstė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį sugadinti svetimą R. N. priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, dėl to ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio mėn. iki 2019 m. gegužės 6 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tyčia mažiausiai keturis kartus metė į R. N. priklausančio gyvenamojo namo sienas šviesios ir tamsios spalvos alyvą, taip sugadindamas namo sienų medines lenteles, struktūrą, grindines trinkeles ir taip padarydamas R. N. 1857,96 Eur turtinę žalą (BK 24 straipsnio 5 dalis, 187 straipsnio 1 dalis).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo E. Ž. gynėjas advokatas D. Dargevičius prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 28 d. nutartį: 1) perkvalifikuoti E. Ž. nusikalstamas veikas iš BK 145 straipsnio 2 dalies (trys veikos) į vieną tęstinę nuskalstamą veiką, nustatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje; 2) pripažinti E. Ž. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir tai, kad nusikalstamos veikos įvykdymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); 3) atmesti nukentėjusiųjų G. N. ir A. N. civilinius ieškinius; 4) dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), baudžiamąją bylą E. Ž. nutraukti kaip nepadariusiam veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai neteisingai nustatė, kad E. Ž. įvykdė ne vieną tęstinę, o tris atskiras pavienes nusikalstamas veikas, nustatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje. Nors nuteistojo E. Ž. veiksmai buvo nukreipti prieš skirtingus nukentėjusiuosius, visi šie veiksmai, priešingai nei konstatavo teismai, buvo jungiami bendros tyčios – atkeršyti G. N. už neištikimybę ir priversti ją išsiskirti su A. N.. Tai rodo ne tik iš dalies sutampantis veiksmų atlikimo laikas, – 2018 m. gruodžio mėn. prasidėjo žinutės G. N., vėliau – A. N., o nuo 2020 m. sausio mėn. – ir S. D. atžvilgiu ir visų jų atžvilgiu šie veiksmai tęsėsi iki 2020 m. birželio 21 d., – tačiau ir grasinimų turinys, aiškiai jungiamas bendro tikslo. Tikslui pasiekti E. Ž. buvo pasiruošęs imtis visų, kaip jis manė, reikalingų veiksmų, tarp jų ir nukreiptų ne tik į pačią G. N., bet ir į kitus asmenis, be kita ko, A. N., taip pat jos tėvą S. D.. Visa tai, priešingai nei nurodo žemesniųjų instancijų teismai, rodo, kad visi nuteistajam inkriminuoti veiksmai, nors ir atlikti skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu, buvo atlikti siekiant to paties tikslo, t. y. nulemti bendro sumanymo ir bendros tyčios, dėl to laikytini paviene tęstine nusikalstama veika, nustatyta BK 145 straipsnio 2 dalyje. Žemesniųjų instancijų teismai, kvalifikuodami veikas kaip atskirus nusikaltimus, padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą.

2.2. Teismai taip pat nepagrįstai nepripažino nuteistojo E. Ž. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Akcentuotina, kad iš tiesų E. Ž. neprisipažino ir neprisipažįsta dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų, tačiau tai nepaneigia jo nuoširdaus prisipažinimo dėl nusikaltimo, nurodyto BK 145 straipsnio 2 dalyje. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, E. Ž. savo kaltę pripažino ne iš dalies, o visiškai. Prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką gali būti padarytas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu, o neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neužkerta kelio tai padaryti vėliau. Šiuo atveju svarbi yra nuteistojo pozicija, išreikšta būtent teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ne jo neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu. Kartu akcentuotina ir tai, kad ir ikiteisminio tyrimo metu E. Ž., nors ir nepripažino savo kaltės, neneigė susirašinėjimo su nukentėjusiaisiais fakto ir šio susirašinėjimo turinio. O duodamas parodymus teisme nuteistasis visiškai prisipažino dėl jam inkriminuotų veikų, sudarančių BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, davė parodymus apie tai ir išsakė kritišką savo elgesio vertinimą. Be to, nuteistasis ne tik prisipažino dėl savo nusikalstamų veikų, bet ir nuoširdžiai gailisi dėl jų. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2017).

2.3. Teismai nepagrįstai nepripažino ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką jam nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimąjį giminaitį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.). Taigi ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai nustatoma, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys turi įtakos nusikalstamos veikos padarymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021). Ši lengvinanti atsakomybę aplinkybė reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Šiuo atveju iš bylos medžiagos aiškiai matyti, jog pačios nukentėjusiosios G. N. elgesys – jos neištikimybė E. Ž. – būtent ir išprovokavo E. Ž. elgesį (BK 145 straipsnio 2 dalis) (neištikimybės faktą patvirtina ir S. K. parodymai). Būtent toks G. N. elgesys išprovokavo konfliktą, į kurį pradėjo kištis ne tik nukentėjusieji A. N. ir G. N., bet ir jų artimieji, tarp jų S. D., bei liudytojas V. M., jie pradėjo skambinėti, aiškinti ir grasinti pačiam nuteistajam E. Ž.. Vienintelė G. N. motina ignoravo E. Ž. žinutes ir dėl jo veiksmų jokios žalos nepatyrė bei išvengė susirašinėjimų su nuteistuoju. Būtent tai aiškiai rodo, kad nukentėjusieji patys kurstė konfliktą ir jame sąmoningai dalyvavo, nuteistojo visiškai nebijojo, patys jį provokavo, o ne, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, ignoravo E. Ž.. Tai, kad vėliau nukentėjusieji neatsakinėjo į E. Ž. žinutes, kurias teismai pripažino kaip sudarančias sistemingo bauginimo nusikaltimo sudėties požymius, nepaneigia ankstesnių provokuojančių nukentėjusiųjų veiksmų, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo ignoruoti.

2.4. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nuteistojo E. Ž. kaltę sukursčius padaryti BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus įrodo nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymai, E. Ž. G. N. siųstų pranešimų turinys. E. Ž. kaltė dėl šių nusikalstamų veikų kurstymo grindžiama tik netiesioginiais įrodymų šaltiniais. Nors BPK nedraudžia asmens kaltės grįsti tik netiesioginiais įrodymų šaltiniais, vis dėlto teismų praktikoje pabrėžiama, kad nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, jog šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

Aplinkybės, kurias nurodė apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl E. Ž. kaltės epizode dėl J. D. turto sugadinimo, nenustačius nusikaltimo vykdytojo, kurį tariamai sukurstė E. Ž., nesudaro vientisos, logiškos ir nuoseklios įrodymų grandinės, kuri leistų daryti pagrįstas ir abejonių nekeliančias išvadas dėl E. Ž. kaltės. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti tik prielaidas, kad E. Ž. buvo žinoma apie J. D. turto sugadinimą ir kad jis yra prisidėjęs prie šio nusikaltimo. Jokių įrodymų, kurie leistų daryti ne prielaidas, o patikimas išvadas apie nuteistojo E. Ž. kaltę, šioje byloje nėra.

Taip pat nėra įrodymų, leidžiančių konstatuoti nuteistojo E. Ž. kaltę dėl nukentėjusiojo R. N. turto sugadinimo. Byloje esantis vaizdo įrašas aiškiai įrodo, kad asmuo, metęs alyvą į nukentėjusiojo R. N. gyvenamąjį namą ir taip sugadinęs jam priklausantį turtą, buvo ne E. Ž.. Šis asmuo nebuvo nustatytas, nebuvo nustatyta jo sąsajų su nuteistuoju, taip pat nebuvo nustatyta jokių kitų duomenų, leidžiančių objektyviai susieti E. Ž. su nagrinėjama veika. Taigi, nė viename iš aptariamų turto sugadinimo atvejų nebuvo nustatyta nuosekli ir logiška netiesioginių įrodymų grandinė, kuri būtų pakankama, kad būtų neabejotinai pagrįsta E. Ž. kaltė sukursčius nenustatytą asmenį įvykdyti nusikaltimus, nustatytus BK 187 straipsnio 1 dalyje.

BPK draudžia asmens kaltę preziumuoti, grįsti ją prielaidomis, tačiau teismai šių reikalavimų nepaisė ir netinkamai vertino netiesioginius įrodymus, nuteistojo kaltę grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, taip pažeisdami BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, padarė esminius proceso pažeidimus.

2.5. Be kita ko, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir BK nuostatas, reglamentuojančias bendrininkų baudžiamąją atsakomybę. Kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą pačią vertybę, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K- 49/2014 ir kt.). Šiuo atveju nebuvo nustatytas asmuo ar asmenys, įvykdę nusikaltimus, atliktus nukentėjusiųjų R. N. ir J. D. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlio į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo, ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. sausio 6 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009. Vis dėlto nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi situacija, kai nusikaltimų vykdytojas ar vykdytojai ne tik įvardijami kaip nenustatyti asmenys, bet jie iš tiesų nebuvo nustatyti ir apie juos nėra žinoma teisėsaugos institucijoms. Bendrininkavimo konstatavimas esant tokiai situacijai neatleidžia teismo nuo pareigos nustatyti nuteistojo ir nenustatyto bendrininko veiksmų bendrumą, būtinuosius bendrininkavimo požymius, priešingai, suponuoja būtinybę juos nustatyti ir pagrįsti itin kruopščiai ir neabejotinai. Tačiau nei skundžiamu nuosprendžiu, nei skundžiama nutartimi to padaryta nebuvo. Skundžiamuose sprendimuose nėra aprašyta, kokios konkrečios byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia E. Ž. ir nenustatyto nusikaltimų vykdytojo ar vykdytojų susitarimo turinį, susitarimo aplinkybes, jų bendrą tyčią.

2.6. Teismai netinkamai išsprendė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisdami per dideles neturtinės žalos kompensacijas ir taip nukrypo nuo teismų praktikos panašios kategorijos bylose. Analizuojant teismų praktiką analogiškose ir panašaus pobūdžio bylose, matyti, kad nukentėjusiesiems yra priteisiami gerokai mažesni neturtinės žalos atlyginimo dydžiai, nei šiuo atveju priteisė pirmosios instancijos teismas. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusieji yra sistemingai bauginami, jiems sukeliama nuolatinė baimė ir įtampa, kai šalia grasinimų sugadinamas jų turtas, priteistinas žalos atlyginimo dydis yra gerokai mažesnis nei nagrinėjamu atveju ir paprastai neviršija 1000 Eur sumos. O šioje byloje pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, įvertinus tai, jog nukentėjusiesiems nebuvo padarytas sveikatos sutrikdymas, nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nusikaltimo pasekmes, yra akivaizdžiai per didelis. Be to, teismai ne tik nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl nustatant neturtinės žalos dydį turėtų būti nukrypta nuo teismų praktikos, bet ir neįvertino provokuojančio pačių nukentėjusiųjų elgesio E. Ž. atžvilgiu, šis elgesys taip pat yra reikšminga aplinkybė nustatant neturtinės žalos dydį ir sudaro pagrindą mažinti priteistino žalos atlyginimo dydį ar netgi iš viso atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsnio 1 dalis).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo E. Ž. kaltės, kad jis sistemingai, naudodamas psichinę prievartą, baugino nukentėjusiuosius G. N., A. N., S. D.. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad E. Ž. turėjo būti pripažintas kaltu tik dėl vienos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, o ne dėl trijų atskirų nusikalstamų veikų, nes jo veiksmai atitinka tęstinės nusikalstamos veikos požymius. Pažymėtina, kad E. Ž. padarytos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, buvo vykdomos skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu, ir nors G. N. ir A. N. sistemingo bauginimo pradžios laikotarpis sutampa – nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos, tačiau S. D. sistemingas bauginimas buvo pradėtas 2020 m. sausio 24 d., t. y. daugiau nei po metų nuo kitų nukentėjusiųjų sistemingo bauginimo pradžios. Byloje nenustatyta ir bendra tyčia, nes byloje surinkti duomenys nesuponuoja išvados, jog E. Ž., darydamas pirmą nusikalstamą veiksmą nukentėjusiosios G. N. atžvilgiu, jau turėjo susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo nukentėjusiojo A. N. atžvilgiu, be to, atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstama veika, nukreipta prieš nukentėjusįjį S. D., nutolusi ir laiko požiūriu, todėl teismai pagrįstai nustatė, kad ji susiformavo vėliau. Esant paminėtoms aplinkybėms, E. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu dėl trijų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

3.2. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad teismai turėjo pagrindą pripažinti dvi E. Ž. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nustatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, ir dėl to gailisi, taip pat kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu E. Ž. esąs kaltas neprisipažino ir teigė, kad su nukentėjusiaisiais vyko abipusis įžeidžiantis susirašinėjimas, susirašinėjime nurodytų veiksmų neatliko ir neplanavo jų atlikti. O nusikalstamos veikos, nustatytos BK 187 straipsnyje, padarymo metu nebuvo Lietuvoje. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, prisipažino tik iš dalies, nurodydamas, kad grasino ir konfliktavo, tačiau dėl turto sugadinimo savo kaltę neigė (13 t., b. l. 2–4), taigi neigė esmines faktines bylos aplinkybes, siekė išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės ir nebuvo nuoširdus, nepadėjo teismui nustatyti tiesos byloje. Esant tokioms aplinkybėms, jo parodymai ir elgesys bylos proceso metu negali būti vertinami kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl to. Teismai, nepripažindami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

3.3. Šioje baudžiamojoje byloje jokių nukentėjusiųjų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip provokuojantis ar rizikingas elgesys, nenustatyta. Nukentėjusioji G. N., apklausiama teisme, parodė, kad ji bandė išsiskirti draugiškai, įžeidžiančių žinučių nuteistajam nerašė, tik duodavo atsakymą, jog jis gyventų savo gyvenimą ir leistų gyventi jai, tačiau susirašinėjimui krypstant bloga linkme ji nuteistajam nebeatsakinėjo, blokuodavo jo socialinių tinklų paskyras. Nukentėjusysis A. N. parodė, kad bendravo su nuteistuoju, atrašinėjo jam iki 2019 m. sausio mėn. pradžios, bet E. Ž. negrasino (12 t., b. 1. 12–14; 13 t., b. 1. 38–39). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis A. N. sistemingai baugino dar beveik pusantrų metų po to, kai jis nustojo komunikuoti su nuteistuoju. Nukentėjusysis S. D. parodė, kad, E. Ž. pradėjus rašyti tiek dukterį, tiek jo šeimą įžeidžiančio turinio žinutes, jis ėmė ignoruoti nuteistąjį, jam nebeatrašinėjo, vėliau užblokavo jo paskyrą socialiniame tinkle. Taigi matyti, jog nukentėjusieji bandė su E. Ž. bendrauti civilizuotai, tačiau nuteistajam supratus, kad nepavyks susitaikyti su nukentėjusiąja G. N., ir prasidėjus jo neadekvačiai reakcijai į susiklosčiusią situaciją, reaguodami į tokį nuteistojo elgesį, ne jį skatino ar provokavo, o priešingai, vengė su juo bet kokio kontakto, ignoravo E. Ž., jam neatrašydami ir blokuodami jo socialinio tinklo paskyras. Todėl konstatuoti, kad pačių nukentėjusiųjų elgesys išprovokavo nuteistojo veiksmus, nėra teisinio pagrindo.

3.4. Nuosprendis dėl kurstymo sugadinti svetimą turtą grįstas ne prielaidomis, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde. Byloje įrodyta, kad nuteistasis sukurstė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį sugadinti J. D. ir R. N. priklausantį turtą (namus). Nukentėjusiųjų J. D. ir R. N. ir kitų proceso dalyvių parodymai, įvykio vietų apžiūros protokoluose užfiksuoti vaizdo įrašai, nuteistojo rašyti pranešimai, dokumentų pateikimo protokolai ir kt. patvirtina, kad E. Ž. ne tik žinojo, kur gyvena G. N. tėvai (1 t., b. 1. 102–104, 106–117), bet ir prieš sugadinant G.

N. motinai (J. D.) priklausantį namą, į kurį buvo mestas 10 litrų kibiras su jame esančiu mėšlu ir taip sugadintas namo struktūrinis tinkas, siuntė G. N. pranešimus, kuriuose minimi „šūdai“, kad bus daugiau nuostolių, kad padegs namą ir pan. Taip pat nuteistasis atsiuntė ir vaizdo įrašą, kuriame girdimas vyriškas balsas, sakantis: „Jūs te šūdus valykitės, o aš į darbą eisiu. Kitą kartą sugalvosiu ką nors efektyviau, liepsnosvaidį kokį“ (8 t., b. 1. 146–153). Nukentėjusioji J. D. parodė mananti, kad tai galėjo padaryti buvęs dukters draugas E. Ž., kuris dukteriai rašė, jog sudegins jų namus, o įvykio rytą dukteriai atsiuntė įrašą, kuriame sako, kad „jis eina į darbą o jūs eikit šūdų valytis“ (7 t., b. 1. 44–45; 13 t., b. 1. 39).

Nukentėjusysis R. N. patvirtino, kad mažiausiai keturis kartus į jo gyvenamąjį namą buvo mesta šviesios ir tamsios spalvos automobilinė alyva, taip sugadinta namo sienų struktūra, medinės lentelės, grindinės trinkelės. Nurodė, kad, jo manymu, rasti rašteliai su užrašais „A.“, „V.“; „V. ir A.“; „Atsimk astrą išsispręs mažoro kasekai...gal..“ (8 t., b. 1. 154–164) bei jo sūnui A. N. ir jo žmonai G. N. siųstos žinutės apie sugadinimus patvirtina, kad prie to galėjo prisidėti E. Ž., nes nukentėjusiojo vardu registruotu automobiliu „Astra“ važinėja sūnus A.

N.. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad pasitelkiant kaimynų užfiksuotus vaizdo įrašus buvo aptiktas žmogus, apgadinęs gyvenamąjį namą, tačiau ten buvo ne E. Ž., o jo draugas (7 t., b. 1. 57–60, 63–64; 13 t., b. 1. 37–38). Nuteistasis taip pat neneigė konfliktinių santykių ir grasinančio pobūdžio žinučių rašymo (13 t., b. 1. 2–4). Šie duomenys patvirtina vieni kitus ir patvirtina tai, kad E. Ž. sukurstė tyrimo metu nenustatytus asmenis sugadinti svetimą, nukentėjusiesiems J. D. ir R. N. priklausantį turtą, ir nors E. Ž. pats tiesiogiai neatliko turto sugadinimo veiksmų, tačiau to siekė ir norėjo, t. y. veikė bendra tyčia.

Surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą dėl E. Ž. bendrininkavimo su tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Šiuo atveju įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje buvo sujungti nuoseklia ir logiška grandine, ir nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 24 straipsnio 5 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

3.5. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad E. Ž. veiksmų intensyvumas ir sistemingumas buvo pavojingas, nevienkartinis, nukreiptas į psichinį poveikį, pasireiškė grasinimais, kuriais siekta sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių jo paties veiksmų atsiras tam tikrų neigiamų pasekmių. Tokie veiksmai sukėlė realias pasekmes, nukentėjusieji jautė psichologinį diskomfortą, nesaugumą, buvo įbauginti dėl to, kad E. Ž. savo grasinimus gali realiai įvykdyti. Tai lėmė nukentėjusiesiems didelius nepatogumus ir emocinį sukrėtimą, ribojo visaverčio bendravimo galimybes ir kėlė neigiamas emocijas. Teismas ne tik atsižvelgė į nukentėjusiųjų išgyvenimus, bet ir įvertino nuteistojo amžių, šeiminę ir turtinę padėtį, sveikatą, darbo turėjimą, nusikalstamomis veikomis pažeistų socialinių vertybių reikšmingumą, nusikalstamų veiksmų padarinius nukentėjusiųjų G. N. ir A. N. sveikatai, taip pat teismų praktiką bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui pritarė, konstatuodamas, kad nukentėjusiesiems G. N. ir A. N. nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nėra per didelis ir kartu užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą. Neturtinė žala nukentėjusiesiems G. N. ir A. N. padaryta tyčiniais nusikalstamais E. Ž. veiksmais, dėl kurių nukentėjusieji patyrė stresą, išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, gyveno jausdami nuolatinę baimę, įtampą, iki šiol jaučiasi nesaugūs, tai truko ilgą laiką. Nukentėjusiajai G. N. teko pakeisti ne tik darbą, bet ir automobilį, nuteistojo veiksmai apribojo nukentėjusiųjų aktyvaus socialinio gyvenimo galimybę. Taigi, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, pažeidė materialiosios ar proceso teisės normas. Nustatydami neturtinės žalos dydį, teismai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl įstatymo taikymo aspektu šie klausimai išspręsti nepažeidžiant įstatymų, reguliuojančių žalos atlyginimo santykius.

4. Nukentėjusioji G. N. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Teismai pagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus, kadangi nusikalstama veika atlikta atskiriems asmenims, atskiru laikotarpiu, grasinimo pobūdis nukreiptas į kiekvieną asmenį atskirai. Esminis dalykas, kurį teisingai nustatė abiejų instancijų teismai, yra bendros tyčios nebuvimas. Tiek A. N., tiek S. D. grasinimai buvo asmeninio pobūdžio, kiekvienam iš jų atskirai, skirtingu laiku ir naudojant skirtingas informacinės sklaidos priemones. Nusikalstama veika, nukreipta prieš nukentėjusįjį S. D., nutolusi ir laiko požiūriu, todėl žemesniųjų instancijų teismai visiškai pagrįstai nustatė, kad tyčia susiformavo vėliau, o nuteistojo veika negali būti kvalifikuojama kaip tęstinė nusikalstama veika.

4.2. Priešingai nei teigia kasatorius, E. Ž. dėl padarytų nusikalstamų veikų neprisipažino ir dėl to, ką padarė, nesigaili. Be to, nukentėjusiųjų iki šiol neatsiprašė. Bylos nagrinėjimo teisme metu toliau sistemingai grasino ir baugino nukentėjusiuosius. Iki šios dienos nukentėjusysis net iš dalies nėra atlyginęs nukentėjusiesiems padarytos žalos, kritiškai savo elgesio nevertina, o viso bylos nagrinėjimo metu ir po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo toliau tęsė grasinimus ir bauginimą (žr. prie atsiliepimo pridėtame priede Nr. 1).

4.3. Teismai taip pat pagrįstai nepripažino ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, jog santykiai tarp E. Ž. ir G. N. buvo nutraukti dar prieš nukentėjusiajai pradėjus artimiau bendrauti su nukentėjusiuoju A. N.. Pažymėtina, kad grasinančio pobūdžio veiksmai G. N. atžvilgiu buvo pradėti nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos, E. Ž. ir G. N. santykiai nutrūko 2018 m. rugsėjo mėn. pabaigoje. Šiuo atveju nukentėjusiųjų G. N. ir A. N. santykiai nėra provokuojantis elgesys, lėmęs nuteistojo E. Ž. nusikalstamus veiksmus, todėl pagrįstai nebuvo pripažinti lengvinančia aplinkybe. Be to, nukentėjusysis S. D., priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, nuteistajam E. Ž. „neskambinėjo“, o, kaip ir skunde minima G. N. motina, vengė ir neatsakė į E. Ž. grasinančio ir bauginančio pobūdžio pranešimus. Akivaizdu, kad tokio elgesio vadinti provokuojančiu ar įžeidžiančiu negalima.

4.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį E. Ž. kaltu įvykdžius dvi nusikalstamas veikas, nustatytas BK 187 straipsnio 1 dalyje. Teismai rėmėsi bylos medžiaga, kuri įrodo, kad būtent nuteistasis palenkė tyrimo metu nenustatytą asmenį įvykdyti nusikaltimus, susijusius su J. D. ir R. N.. Nors nuteistasis E. Ž. tiesiogiai neatliko turto sugadinimo veiksmų, tačiau akivaizdu, kad to siekė ir norėjo, veikė bendra tyčia. Šiuo atveju, remiantis bylos aplinkybėmis, matyti, kad nuteistojo E. Ž. bendrininkavimo faktas akivaizdus, kadangi tokį savo elgesio modelį jis pasirinko nukentėjusiųjų atžvilgiu išsakytų sistemingų grasinimų realumui pagrįsti. Sugadinus J. D. turtą, metus mėšlo kibirą į namo sieną, buvo gautas vaizdo įrašas, kuriame vyriškas balsas nurodė: „Jūs te Šūdus valykitės, o aš į darbą eisiu. Kitą kartą sugalvosiu, ką nors efektyviau, liepsnosvaidį kokį“, kitą naktį prie pat R. N. medinės tvoros buvo uždegti fejerverkai. Iš byloje nurodomų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų matyti, kad nuteistojo E. Ž. kurstyti veiksmai turėjo nuoseklią ir logišką grandinę. Tad žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai pripažino nuteistąjį E. Ž. kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų, nustatytų BK 187 straipsnio l dalyje.

4.5. Dėl civilinio ieškinio žemesniųjų instancijų teismai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir sąžiningai bei proporcingai nustatė neturtinės žalos dydį. Pažymėtina, kad šiuo atveju stiprūs vidiniai išgyvenimai, bejėgiškumo jausmas, baimė, nuolatinė įtampa ir pažeminimas lydėjo nukentėjusiuosius G. N. ir A. N. ilgą laiko tarpą, nuo pat 2018 m. gruodžio pabaigos iki 2021 m. spalio 8 d., dėl to asmenys negalėjo gyventi visaverčio gyvenimo – G. N. turėjo pakeisti darbovietę, automobilį, gyvenamąją vietą, atsisakyti socialinio gyvenimo, A. N. visą laikotarpį gyveno jausdamas įtampą, baimindamasis dėl savo ir artimųjų sveikatos ir gyvybės, buvo priverstas pakeisti gyvenamąją vietą, nuolatos jautė baimę ir neteisybės jausmą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato D. Dargevičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

7. Kasacinio skundo argumentas dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo yra deklaratyvus, nes grindžiamas ne teisiniais argumentais, o, kasatoriaus manymu, netinkamu įrodymų vertinimu, t. y. ginčijamas atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimas, neigiamos teismų padarytos išvados. Kasatorius nurodo, kokios išvados turi būti daromos, įvertinus nukentėjusiųjų G. N., R. N., J. D. (dėl turto sugadinimo) ir kt. parodymus, prašo juos vertinti kaip jį teisinančius įrodymus, be to, nesutinka su paties nuteistojo E. Ž. parodymų vertinimu, teismo atmesta jo versija dėl provokuojančio nukentėjusiosios G. N. ir kitų asmenų elgesio. Kartu nuteistasis teigia, kad teismai iš esmės neteisingai interpretavo faktines aplinkybes dėl svetimo turto sugadinimo, jam veikiant bendrai su nenustatytu asmeniu ir pan. Taigi, kasatorius kvestionuoja teismo išvadas dėl kai kurių įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo, šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma atsižvelgiant į šias interpretacijas daryti kitokias išvadas. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo ir tęstinės nusikalstamos veikos

8. Kasatorius neginčija fakto, kad E. Ž. sistemingai baugino nukentėjusiuosius G. N., A. N. ir S. D. naudodamas prieš juos psichinę prievartą, tačiau nesutinka su teismų išvada, kad E. Ž. įvykdė tris atskiras pavienes nusikalstamas veikas, todėl prašo jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Anot kasatoriaus, visi E. Ž. inkriminuoti veiksmai skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo apimti bendros tyčios.

9. Teisėjų kolegija pritaria šiems kasacinio skundo argumentams, kadangi nuteistojo E. Ž. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, atitinka tęstinės nusikalstamos veikos požymius.

10. Kasacinės instancijos teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-186-689/2020, 2K-161-303/2021, 2K-20-976/2022 ir kt.). Tęstinės nusikalstamos veikos epizodus jungiančiai bendrai tyčiai paprastai būdinga tai, kad kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiką, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kitos nusikalstamos veikos. Tačiau dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių šis sumanymas įgyvendinamas ne iš karto, o per kelis etapus (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2006). Nustatant bendrą tyčią vertinamas ne tik kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bet ir, be kita ko, išsiaiškinama, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veikų pobūdį, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi atsižvelgiant ir į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-186-689/2020).‏‏‎

11. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kai Kauno apylinkės teismui buvo perduotos dvi baudžiamosios bylos: 1) 2020 m. vasario 6 d. perduota byla, kurioje E. Ž., be kita ko, buvo kaltinamas ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiosios G. N. (buvusi pavardė – D.) laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2019 m. gegužės 13 d. ir jos sutuoktinio A. N. laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2019 m. gegužės 24 d. sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą; 2) 2020 m. liepos 31 d. perduota byla, kurioje E. Ž. buvo kaltinamas ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį dėl nukentėjusiosios G. N. (buvusi pavardė – D.) laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2020 m. birželio 20 d. ir dėl jos tėvo S. D. laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 24 d. iki birželio 21 d. sistemingo bauginimo panaudojant psichinę prievartą.

12. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. Ž. buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už G. N. (buvusi pavardė – D.) sistemingą bauginimą panaudojant psichinę prievartą laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2020 m. birželio 20 d. Kaltinimo laikotarpis nustatytas ir nuteistojo nusikalstama veika (G. N. atžvilgiu) pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kvalifikuota kaip tęstinė, apylinkės teismo nutartimi sujungus dvi minėtas Kauno apylinkės teismui perduotas nagrinėti bylas. Tačiau E. Ž. įvykdytos nusikalstamos veikos kitų nukentėjusiųjų, t. y. nukentėjusiosios G. N. vyro A. N. ir tėvo S. D., atžvilgiu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos kaip atskiros pavienės nusikalstamos veikos. Teismas, spręsdamas dėl nuteistojo E. Ž. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, konstatavo, jog E. Ž. veiksmuose nebuvo nustatyta bendra tyčia, kadangi jis veikė skirtingų nukentėjusiųjų atžvilgiu, jo atliktų veiksmų nesiejo bendras tikslas, be to, prieš nukentėjusįjį S. D. padaryta veika nutolusi ir laiko atžvilgiu; taip pat nuteistojo veiksmams prieš nukentėjusiuosius A. N. ir S. D. įtakos turėjo pirmosios baudžiamosios bylos perdavimas teismui, taip pat nuteistajam nepalankūs prokuratūros sprendimai, nukentėjusiosios G. N. vedybų faktas ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam nuteistojo E. Ž. nusikalstamų veikų kvalifikavimui ir konstatavo, jog nuteistojo veiksmuose nėra nustatyta bendra tyčia kaip būtinasis tęstinės nusikalstamos veikos požymis.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nustatyta skundžiamuose teismų sprendimuose, nuteistasis E. Ž. veikė bendra tyčia nukentėjusiųjų G. N., A. N., S. D. atžvilgiu, sistemingai juos baugino, naudodamas psichinę prievartą. Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nustatyta, kad konfliktas tarp G. N. (D.) ir E. Ž. prasidėjo 2018 m. rudenį G. N. nutraukus su E. Ž. ilgalaikius artimus santykius. 2018 m. pabaigoje – 2019 m. sausio mėn. E. Ž., būdamas įsižeidęs dėl nutrūkusios draugystės, siekdamas jai atkeršyti ir kartu reikalaudamas nutraukti jos naujai prasidėjusią draugystę su A.

N., pradėjo jai rašyti įžeidžiančio, žeminančio pobūdžio žinutes, pranešimus, elektroninius laiškus, kurie peraugo į nuolatinius bauginimus (grasinimus susidoroti), netrukus tokio turinio tekstus jis pradėjo rašyti bei siųsti ir jos tuometiniam draugui A. N. bei jos tėvui S. D. ir kt. artimiesiems, tam tikrais atvejais ir kartu su intymaus turinio fotonuotraukomis ir vaizdo įrašais. Iš E. Ž. priimto apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jau nuo 2019 m. sausio mėn. nuteistasis grasinančio ir įžeidžiančio turinio žinutes rašė G.

N. (D.) (pvz., „<...> aš jį pats nuo kelio nustumsiu, suravėsiu ištraukęs...sustok, neversk manęs tai daryti, kad visiems blogiau būtų...paaukok tą (duomenys neskelbtini), sprogsiu, visus ištaškysiu... <...>“, kartu siuntė sumušto vaiko nuotraukas ir t. t.); be to, tuo pačiu metu analogiško pobūdžio žinutes rašė ir A. N. (2019 m. sausio 5 d. ir kt. dienomis): „<...> man išmonės užteks tave sumalt...čia rimtas karas, rimtos bus ir priemonės..., sąskaitas suvesim netolimoj ateity, ...įsivertink sveikatos kainą, siūlau už šonkaulį po penkiasdešimt eurų, raktikaulis šimtas eurų“ ir t. t.; be to, kaip matyti iš apkaltinamajame nuosprendyje nustatytų aplinkybių (inkriminuoti nusikalstami veiksmai A.

N. atžvilgiu), E. Ž. 2019 m. sausio 3, 4, 17 dienomis taip pat rašė ir G. N. tėvui S. D.: „<...> išlupsiu iš mašinos, jam sakiau, jai sakiau ir jums sakau, atsakomybės už tai nebijau“, „...gaus kirvį į kapotą...gali dėl vaiko ragais stumdytis, nulaušiu, nestovėkit tuo tarpu šalia...bintuosim tą žentą“ ir t. t. Tokio pat ir panašaus turinio trumposios žinutės, laiškai ir kt. nukentėjusiesiems G. N., A. N. buvo rašomi ir vėliau laikotarpiu (2019 m. vasario–gegužės mėn.), dažnu atveju netgi tą pačią dieną abu nukentėjusieji gaudavo įžeidžiančio, bauginančio turinio žinutes, pranešimus.

Tokios byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistojo E. Ž. tikslas buvo keršyti G. N., sistemingai bauginant ją ir jos tuometinį draugą A. N., keliant jiems ir jų artimiesiems baimę, įtampą dėl galimo fizinio susidorojimo, kuriant nesaugumo būseną. Tai buvo daroma nuosekliai, buvo rašomos žinutės praktiškai tuo pačiu metu ir G. N., bauginant ją bei gąsdinant „susidoroti“ su A. N., ir pačiam A. N. bei S. D. (G. N. tėvui). Tai rodo, kad nuteistasis turėjo bendrą sumanymą, t. y., parašęs žinutę G. N., tęsdavo tai ir A.

N., atskirais atvejais ir S. D. atžvilgiu. Tai rodo, kad E. Ž. paskatos buvo kerštas bei siekis bet kokiomis priemonėmis nutraukti G. N. (tuo metu D.) ir A. N. draugystę ir pan. Sistemingas bauginimas pasireiškė analogiško pobūdžio priemonėmis visų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Be kita ko, tai aiškiai patvirtina ir paties E. Ž. teisme duoti parodymai: „aš tikėjausi, kad jie išsigąs, išsiskirs ir mes susitaikysime“; „tikslas buvo išskirti ir susitaikyti“; „A. N. siuntinėjau žinutes, nes buvo tie patys motyvai, tas pats pavydas“;

„dėl (duomenys neskelbtini) tėvo (duomenys neskelbtini) buvo tas pats pyktis, visada norėjo mus išskirti“; „čia tokia keršto akcija buvo ir t. t.“ (13 t., b. l. 2–3).

14. Taigi, išdėstytos aplinkybės, priešingai nei nusprendė abiejų instancijų teismai, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad nuteistasis veikė bendra tyčia, nepaisant to, kad jo nusikalstami veiksmai buvo atliekami kelių asmenų atžvilgiu. Kartu pažymėtina, kad nukentėjusiosios tėvo S. D. intensyvus bauginimas, naudojant psichinę prievartą (itin intensyviai rašant jam telefonu grasinančio, bauginančio pobūdžio žinutes; parašyta buvo daugiau nei trys šimtai trumpųjų žinučių), vykęs vėliau, t. y. laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 24 d. iki birželio 21 d., savaime nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis E. Ž. veikė vedamas atskiro sumanymo ar turėdamas kitą tikslą nei toliau sistemingai bauginti G. N. per jai artimus žmones (šiuo atveju tėvą). Kaip matyti iš E. Ž. rašytų žinučių turinio, S. D. aptariamu laikotarpiu (nuosprendžio 16–27 lapai) įžeidinėjimai, žeminimas buvo išsakomi dėstant nuoskaudas dėl G. N. elgesio, buvo piktinamasi dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas dėl jo (E. Ž.) neteisėtų veiksmų, ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei teisminio bylos nagrinėjimo, toliau buvo gąsdinama „susidorojimu“ („<...> pas mane nėra atgal, tik pirmyn arba numirt, čia ne pabaiga, aiškinsimės iki galo; mirsiu, bet pastatysiu į vietą; kuo daugiau maivysies, tuo skaudžiau verksi....ar tau neaišku, kad aš tik tuo karu gyvenu, kiek reikės...tiek aukosiu šitą (keiksmažodis) sumalt...pažeminsiu, kad daugiau nekiltų minčių pūstis....esu rankas krauju plovęs, koks skirtumas kieno tas kraujas, nebijau...“ ir t. t.).

15. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo E. Ž. ketinimas atkeršyti G. N. dėl jų nutrūkusių artimų santykių bei siekis priversti ją išsiskirti su A. N. pasireiškė ne tik tiesiogiai pačios G. N. sistemingu bauginimu, panaudojant psichinę prievartą, bet kartu ir veikiant per jai artimus asmenis – tuometinį draugą, vėliau sutuoktinį A. N. bei jos tėvą S. D. ir kitus šeimos narius. Pažymėtina ir tai, kad E. Ž. pateiktas kaltinimas dėl nukentėjusiojo S. D. šiek tiek yra nutolęs laiko atžvilgiu, savaime nereiškia nuteistojo atskiros tyčios susiformavimo, kaip konstatavo teismai skundžiamuose sprendimuose. Minėta, kad buvo bendras E. Ž. tikslas – kerštas G. N., o tam buvo naudojami įvairūs neteisėti būdai, tarp jų ir nukentėjusiosios tėvo sistemingas bauginimas jau vykstant teisminiam procesui. Vadinasi, nuteistasis veikė bendra tyčia, todėl E. Ž. padaryti nusikalstami veiksmai, nustatyti apkaltinamuoju nuosprendžiu, laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 2020 m. birželio 21 d. nukentėjusiųjų G. N., A. N., S. D. atžvilgiu kvalifikuotini pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis keičiama dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių

16. Kasatorius teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai atsisakė pripažinti E. Ž. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, įtvirtintas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose.

17. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina jo prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, kaip teisingai nurodo ir kasatorius, neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Tačiau, remiantis minėta teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-87-976/2020 ir kt.).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su E. Ž. kaltės pripažinimu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, ir pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo E. Ž. pripažinti šią baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kaip matyti iš bylos, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis E. Ž. visiškai nepripažino savo kaltės. Pirmosios instancijos teisme E. Ž. dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, pripažino tik atskirus faktus – grasinančių žinučių, pranešimų ir kt. rašymo faktą, paaiškindamas, kad vyko abipusis konfliktas, santykių „aiškinimasis“. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistasis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

19. Priešingai nei teigia kasatorius, byloje nenustatytas ir nuoširdaus gailėjimosi, kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, požymis. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2014, 2K-87-976/2020).

20. Nagrinėjamoje byloje nuteistasis ne tik neišreiškė gailėjimosi dėl savo padarytų nusikalstamų veiksmų, bet ir toliau tokių veiksmų nenutraukė. Šioje byloje vykstant ikiteisminiam tyrimui, vėliau perdavus E. Ž. baudžiamąją bylą teismui, jis toliau sistemingai baugino nukentėjusiuosius G. N., S. D. ir kt. asmenis, dėl to buvo atliktas dar vienas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismui. Tokie nuteistojo veiksmai aiškiai rodo, kad jis visiškai nesigaili dėl to, kas įvykdyta. Priešingai, ir toliau elgiasi neteisėtai nukentėjusiųjų atžvilgiu. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nagrinėjamoje byloje netgi priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, E. Ž. ir toliau siuntė G. N., A. N. bauginančio pobūdžio žinutes. Tai liudija nukentėjusiosios G. N. kartu su atsiliepimu į nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato kasacinį skundą pateiktos žinučių, rašytų 2021 m. birželio–liepos mėn., kopijos. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, žemesniųjų instancijų teismai tinkamai aiškino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuostatas ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

21. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, jog E. Ž. padarytoms nusikalstamoms veikoms įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-210-697/2020).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje buvo išsamiai aptarti ir įvertinti byloje nukentėjusiųjų G. N., A. N., S. D. parodymai, kitos bylai teisingai išspręsti nustatytos aplinkybės ir padaryta pagrįsta išvada, jog nukentėjusieji, priešingai nei nurodo kasatorius, nei skatino, nei provokavo nuteistąjį elgtis nusikalstamai. Priešingai, suintensyvėjus nuteistojo E. Ž. neteisėtiems veiksmams, nukentėjusieji apskritai atsiribojo nuo jo, ignoruodami ir neatsakydami į jiems siunčiamas žinutes, blokuodami nuteistojo socialinio tinklo paskyras. Kaip jau minėta, byloje buvo nustatyta, kad nuteistojo nusikalstamas elgesys buvo nulemtas jo keršto dėl G. N. sprendimo nutraukti su juo artimus santykius, jis buvo realizuojamas veikiant tiesiogiai G. N. ir jai artimų asmenų atžvilgiu, tačiau toks asmens sprendimas negali būti vertinamas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme kaip provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Kartu pritartina žemesniųjų instancijų teismų išvadai, jog E. Ž. nusikalstamam elgesiui atskirais laikotarpiais įtakos turėjo ir tam tikri procesiniai sprendimai byloje, antai bylos perdavimas į teismą, nepalankūs prokuratūros sprendimai, nukentėjusiosios G. N. vedybų faktas ir kitos aplinkybės, kurios taip pat negali būti laikomos provokuojančiu ar rizikingu nukentėjusiųjų elgesiu.

Dėl įrodymų vertinimo ir bendrininkavimo, padarant BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu

23. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, spręsdami apie nuteistojo E. Ž. kaltę dėl sukurstymo nenustatytą asmenį atlikti BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, nepagrįstai rėmėsi tik netiesioginiais įrodymais, o išvadas grindė prielaidomis, taip pažeisdami BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Minėta, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasacinių skundų argumentų, patikrina skundžiamą nuosprendį ir nutartį tiek, kiek tai susiję su BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, laikymusi.

24. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus nurodytų esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, sprendžiant dėl E. Ž. priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, teismai nepadarė. Priešingai nei nurodo kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė visus byloje ištirtus įrodymus ir, įvertinę tiek juos atskirai, tiek jų visumą, jų pagrindu pagrįstai nusprendė, kad E. Ž. sukurstė nenustatytą asmenį tyčia sugadinti nukentėjusiesiems J. D. ir R. N. priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino pačių nukentėjusiųjų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokoluose fiksuotus duomenis, įvykio vietos ir daiktų apžiūros metu nustatytas aplinkybes, E. Ž. siųstų trumpųjų tekstinių pranešimų, pranešimų socialiniuose tinkluose turinį, fotonuotraukas, vaizdo įrašus ir kitus įrodymus.

26. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kruopščiai patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų vertinant įrodymus nenustatė. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti nuosprendžio, taip pat ir apkaltinamojo, netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai šių reikalavimų laikėsi, išsamiai aptarė ir įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, susiedami juos į vientisą loginę grandinę.

27. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bendrininkų atsakomybę, kai vienas iš bendrininkų ikiteisminio tyrimo metu yra nenustatytas. Šiuo aspektu kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bendrininkavimas su nenustatytais asmenimis esant tam tikrų aplinkybių visumai teisiškai gali būti pagrįstas. Kita vertus, nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlio į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju ir jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismui galima spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-370-693/2017). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismai, įvertinę bylos įrodymų visumą, pagrįstai nustatė akivaizdų E. Ž. bendrininkavimo faktą, sukurstant nenustatytą asmenį tyčia sugadinti svetimą turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis teismų išvadomis.

28. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad E. Ž. sukurstė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį sugadinti J. D. ir R. N. priklausantį turtą (jiems priklausančių gyvenamųjų namų fasadus, apipilant juos mėšlu ir automobiline alyva). Nuteistojo bendrininkavimas šioje nusikalstamoje veikoje nustatytas ištyrus ir įvertinus pačių nukentėjusiųjų J. D. bei R. N. ir kitų asmenų parodymus, įvykio vietų apžiūros protokoluose užfiksuotą medžiagą, vaizdo įrašą, ypač įrodomąja prasme reikšmingus paties nuteistojo iki įvykio ir po jo rašytus pranešimus, siųstus vaizdo įrašus ir kt. bylos duomenis. Byloje nustatyta, kad E. Ž. žinojo G. N. tėvų gyvenamąją vietą, prieš sugadinant G. N. motinai (J. D.) priklausantį turtą, t. y. namą, į kurį buvo mestas 10 litrų kibiras su jame esančiu mėšlu ir taip sugadintas namo struktūrinis tinkas, atsiuntė G. N. ne tik pranešimą, kuriuose minimi „šūdai“ ir pan., bet ir vaizdo įrašą, kuriame girdimas vyriškas balsas, sakantis: „Jūs te šūdus valykitės, o aš į darbą eisiu. Kitą kartą sugalvosiu ką nors efektyviau, liepsnosvaidį kokį.“ Tokios byloje nustatytos aplinkybės aiškiai rodo, kad nuteistasis ne tik žinojo, bet ir realiai prisidėjo prie šios nusikalstamos veikos įvykdymo.

29. Taip pat byloje ištirtų įrodymų visuma pagrįstai nustatyta, kad E. Ž. bendrininkavo tyčia sugadinant ir nukentėjusiosios G. N. uošvio R. N. namo fasadą. Nustatyta, kad mažiausiai keturis kartus į jo gyvenamąjį namą buvo mesta šviesios ir tamsios spalvos automobilinė alyva, taip sugadinta namo sienų struktūra, medinės lentelės, grindinės trinkelės. Po įvykio buvo rasti rašteliai su užrašais: „A.“, „V.“; „V. ir A.“; „Atsimk astrą, išsispręs mažoro kasekai...gal..“; A. N. ir G. N. siųstos žinutės apie sugadinimus. Žinučių turinys aiškiai susijęs su nukentėjusiaisiais, jų turimu turtu (automobiliu, gyvenamuoju namu). Be to, šiuo atveju reikšmingas ir R. N. kaimynų užfiksuotas ir byloje pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas E. Ž. draugas. Pats nuteistasis E. Ž. taip pat pripažino siuntęs minėtas žinutes. Todėl visiškai pritartina teismų skundžiamuose sprendimuose padarytai išvadai, kad būtent E. Ž. palenkė tyrimo metu nenustatytą asmenį padaryti nusikaltimus, susijusius su tyčiniu J. D. ir R. N. turto sugadinimu. Tokie jo veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 5 dalyje nurodyto bendrininko – kurstytojo – požymius. Todėl darytina išvada, kad teismai baudžiamojo įstatymo klaidos nepadarė ir teisingai E. Ž. veiksmus kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį.

Dėl neturtinės žalos

30. Kasatorius nesutinka ir su nukentėjusiesiems priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tvirtina, kad priteista suma neatitinka kasacinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, be to, teismai neįvertino provokuojančio pačių nukentėjusiųjų elgesio.

31. Su tokiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutikti neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis pats savaime yra fakto, o ne teisės klausimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-693/2017), todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai buvo taikytos teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, t. y. ar teismai, spręsdami dėl civilinio ieškinio, įvertino visus neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymo kriterijus ir ar nepažeidė proceso nuostatų. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti neturtinės žalos požymiai ir jos dydžio vertinimo kriterijai, kuriuos įvertina teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas, kartu šie teismai privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497/2012, 2K-473/2013, 2K-7-788/2016 ir kt.).

32. Pažymėtina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant ir aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018, 2K-135-693/2019, 2K-121-697/2020 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus žemesniųjų instancijų teismų sprendimus dėl nukentėjusiesiems G. N. ir A. N. padarytos neturtinės žalos atlyginimo, konstatuoja, kad teismai tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, išsamiai išanalizavo visas įstatyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, įvertino jų visumą ir tinkamai nustatė E. Ž. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems G. N. ir A. N. padarytos neturtinės žalos dydį, nenukrypdami nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

34. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, nuteistojo E. Ž. rašytų pranešimų pobūdį, tai, kad dėl nusikalstamų veikų sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems G. N. ir A. N. buvo padaryta tyčiniais nusikalstamais E. Ž. veiksmais, trukusiais ilgą laiko tarpą ir nuolat intensyvėjusiais. Nukentėjusieji patyrė realias neigiamas pasekmes savo emocinei būklei, socialiniam gyvenimui, neteko saugumo jausmo. Taigi, teismai įvertino visas neturtinei žalai išspręsti ir jos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir civilinį ieškinį tenkino iš dalies, nukentėjusiajai G. N. pagrįstai priteisdami 3000 Eur, o nukentėjusiajam A. N. – 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

35. Kartu pažymėtina, kad kasatoriaus skunde pateikti teismų praktikos pavyzdžiai dėl mažesnio dydžio neturtinės žalos atlyginimo priteisimo šiuo atveju nėra aktualūs. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad, teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo esant pakankamai įvairiai, atsižvelgiant į skirtingas nusikalstamų veikų aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju patirta neturtinė žala pinigine išraiška vertinama individualiai. Be to, teisėjų kolegijai konstatavus, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismų pagrįstai nebuvo nustatyta, kasatoriaus argumento dėl provokuojančio nukentėjusiųjų elgesio taip nėra pagrindo pripažinti pagrįstu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdami nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, įstatymo taikymo klaidos ar esminių BPK pažeidimų, priešingai nei teigia kasatorius, teismai nepadarė.

Dėl bausmės

36. Teisėjų kolegijai nustačius teismų padarytą baudžiamojo įstatymo (BK 145 straipsnio 2 dalis) taikymo klaidą ir E. Ž. nusikalstamas veikas perkvalifikavus iš trijų pavienių nusikalstamų veikų, padarytų nukentėjusiųjų G. N., A. N., S. D. atžvilgiu, į vieną tęstinę nusikalstamą veiką, spręstinas E. Ž. ir bausmės klausimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

37. BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikaltimas yra priskirtas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), jo sankcijoje yra nustatyta tik laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmė. Byloje nenustatyta nuteistojo E. Ž. nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nustatyta, kad jis veikė tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta, ji truko ilgą laiko tarpą – nuo 2018 m. pabaigos iki 2020 m. birželio 21 d., nuteistasis nusikalstamai veikė trijų asmenų atžvilgiu, savo nusikalstamų veiksmų nenutraukė ir pradėjus prieš jį ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, ir net priėmus jam apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip byloje nustatyta, nusikalstama veika buvo vykdoma labai intensyviai (kiekvienam iš nuteistųjų buvo rašomas itin didelis skaičius bauginančio turinio žinučių, pranešimų ir pan.), buvo imtasi ir konkrečių veiksmų, realizuojant žinutėse, pranešimuose išsakytus grasinimus (sugadintas G. N. artimųjų turtas). Kaip teismai nustatė, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jis veikė tikslingai ir sąmoningai, o dėsningi jo veiksmai nulėmė nusikalstamų veikų rezultatus, tai rodo didesnį jo pavojingumą, neigiamų nuteistojo dorovinių ir vertybinių nuostatų susiformavimą. Kartu byloje teismų nustatytos ir įvertintos nuteistąjį E. Ž. charakterizuojančios aplinkybės: Lietuvoje teistas keturis kartus, taip pat teistas užsienyje, baustas administracine tvarka, gydėsi psichiatrijos įstaigoje, diagnozuotas asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, ūmi intoksikacija, specialisto išvada nuspręsta, kad nėra pagrindo jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, dirba užsienyje. Taigi, E. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir jos pobūdis, jo asmenybę charakterizuojantys duomenys ir kitos teismų nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad nuteistajam turi būti paskirta inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė, artima jos vidurkiui.

38. Paskirta bausmė pagal BK 145 straipsnio 2 dalį iš naujo subendrintina su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalys). Kartu paliekamas galioti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos E. Ž. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 straipsnis), nenustačius jo taikymo klaidos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. Ž. paskirtų bausmių subendrinimo.

Nusikaltimus, už kuriuos E. Ž. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (trys veikos), perkvalifikuoti į vieną tęstinį nusikaltimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams vienuolikai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie paskirtos vienerių metų vienuolikos mėnesių laisvės atėmimo bausmės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį iš dalies pridėti Kauno apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir E. Ž. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – trejus metus devynis mėnesius laisvės atėmimo.

Likusią nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Artūras Ridikas

Daiva Pranytė-Zalieckienė