2016-01-26 Nr. AB-1837-3-64-3-01137-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1669-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01137-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas N. Z. (buv. D. Ž.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. jis periodiškai buvo laikomas Telšių AVPK Kelmės rajono policijos komisariato (toliau – ir Kelmės r. PK) areštinėje, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) bei Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kadangi 24 val. per parą jis turėjo praleisti uždaroje kameroje, jam nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore, taip pat nesuteiktas joks užimtumas ar socialinės programos, kurios mažintų neigiamą kalinimo įtaką. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog būnant uždaro tipo patalpoje su kitais kalinčiais asmenimis, nebuvo galimybės judėti, palaikyti savo sportinę būklę, todėl pasidarė sunku judėti, apėmė depresija, baimė, atsirado didelis nepasitikėjimas savimi, tarp kalinių dažnai kildavo konfliktai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių nežmoniškų ir žeminančių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Telšių AVPK nurodė, kad pareiškėjas Kelmės r. PK areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d., nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d., taip pat 2013 m. lapkričio 4 d. bei laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. Dėl pareiškėjo skundo argumentų paaiškino, jog iki 2014 m. birželio mėn. Kelmės r.

PK areštinėje pasivaikščiojimo kiemelio nebuvo, todėl areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore nebuvo organizuojami. Tačiau šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-55 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 11 ir 17.3 punktai nebuvo pažeisti, nes Kelmės r.

PK pastatas pastatytas 1950 m., jo rekonstrukcija atlikta 1985 m., o vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, pažymėjo, kad Kelmės r. PK areštinę buvo leista eksploatuoti, o šiuo metu areštinėje jau yra įrengtas pasivaikščiojimo kiemelis, kuris atitinka Higienos normos HN 37:2009 17.3 punktą ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) VIII skyrių.

Taip pat akcentavo, kad Taisyklės nenumato į areštinę patalpintų asmenų sporto ir laisvalaikio organizavimo, nes areštinės yra ne bausmės atlikimo įstaigos, kuriose nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatos, todėl pareiškėjui šios nuostatos dėl laisvalaikio organizavimo netaikytinos. Telšių AVPK kartu pabrėžė, jog tam tikras asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Telšių AVPK teigė, kad šiuo atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (b. l. 148–150) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad policijos areštinių įrengimo, priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Higienos norma HN 37:2009, kurios 17.3 punkte numatyta, jog teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Tuo tarpu Taisyklių 54–58 punktuose reglamentuota policijos areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimų organizavimo tvarka. Tačiau šiame kontekste teismas pažymėjo, jog teise į pasivaikščiojimą gali pasinaudoti tik asmenys, laikomi areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai (Taisyklių 7.10 p.). Taigi, atsižvelgęs į minėtas nuostatas ir į tai, kad pagal byloje esančius duomenis (Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus patikrinimo aktus) Telšių AVPK Kelmės r. PK areštinėje nuo jos eksploatacijos pradžios nebuvo įrengtas pasivaikščiojimo kiemas, areštinės pastatas pastatytas 1950 m., o šio pastato rekonstrukcija atlikta 1985 m., teismas sprendė, jog atsakovo atstovas, objektyviai negalėdamas suteikti pareiškėjui galimybės pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, Taisyklių nuostatų nepažeidė. Nors pareiškėjas nurodė, jog jam nebuvo organizuojamas laisvalaikis, teismas pabrėžė, kad Taisyklėse nėra numatyta, jog areštinėje patalpintiems asmenims turi būti organizuojami sporto renginiai ar laisvalaikis, to nenumato ir kiti teisės aktai, todėl Telšių AVPK šiuo aspektu teisės aktų nuostatų nepažeidė. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir jo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas Telšių AVPK Kelmės r. PK areštinėje nepažeidė. Todėl, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymas priteisti jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas N. Z. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 154), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, kadangi teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus. Atkreipia dėmesį, jog savo skunde iš esmės vadovavosi Konvencijos nuostatomis bei teismui nurodė, kad Telšių AVPK Kelmės r. PK areštinėje jam nebuvo suteiktas joks užimtumas ir nesudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, o tai prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui, tačiau teismas pareiškėjo argumentus nemotyvuotai atmetė. Be to, akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nurodyto pažeidimo nepateisina valstybės lėšų ar darbuotojų trūkumas, taip pat tai, kad areštinė įrengta senos statybos pastate. Pareiškėjas kartu pabrėžia, jog, jo manymu, šiuo atveju pažeidimo pripažinimo nepakanka, todėl jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. periodiškai jį laikant Telšių AVPK Kelmės r. PK areštinėje jam nebuvo sudaryta galimybė kasdien pasivaikščioti gryname ore ir nesuteiktas joks užimtumas, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. periodiškai jį laikant Telšių AVPK Kelmės r. PK areštinėje jam nebuvo sudaryta galimybė kasdien pasivaikščioti gryname ore ir nesuteiktas joks užimtumas. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad nors Higienos normos HN 37:2009 11 punktas numato, jog policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka, o Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte atitinkamai įtvirtinta policijos areštinėse laikomų asmenų teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną) policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, iš bylos duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Telšių AVPK Kelmės r.

PK areštinėje nebuvo įrengtas pasivaikščiojimo kiemas, todėl įstaigoje laikomi asmenys objektyviai neturėjo galimybės pasivaikščioti gryname ore, tai nustatė ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą atstovai, kurie lankėsi areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d. (b. l. 33, 39–42, 50–51, 59, 67–68, 78–80). Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Taisyklėse nėra numatyta, jog areštinėje patalpintiems asmenims turi būti organizuojami sporto renginiai ar laisvalaikis, to nenumato ir kiti teisės aktai.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad nurodytų Higienos normos HN 37:2009 ir Taisyklių nuostatų aspektu nėra neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo). Kita vertus, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino būtent iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

Todėl šioje byloje, be kita ko, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, nesudarant pareiškėjui galimybių pasivaikščioti gryname ore, dėl ko jis iš esmės visas 24 val. per parą buvo priverstas praleisti uždarose kamerose, dėl fizinio pasimankštinimo trūkumo pareiškėjui galėjo kilti tam tikros neigiamos emocijos, nepatogumai, papildomi neigiami išgyvenimai. Tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Telšių AVPK Kelmės r. PK areštinėje periodiškai atskirais laikotarpiais iš viso buvo laikomas 16 parų (b. l. 23, 34–38, 66, 71, 87–132), t. y. sąlyginai trumpą laikotarpį.

Be to, byloje kiti pažeidimai, susiję su pareiškėjo laikymo sąlygomis Telšių AVPK Kelmės r. PK areštinėje, nenustatyti ir pareiškėjas dėl to ginčo nekelia, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Tačiau įvertinus byloje esančius duomenis, inter alia pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 18–21), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo sąlygų Telšių AVPK Kelmės r. PK areštinėje nenustatyti ir nėra jokių objektyvių duomenų, jog būtent dėl byloje nustatytų aplinkybių būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo laikymo sąlygų (galimybės pasivaikščioti gryname ore ir fizinio pasimankštinimo trūkumo) būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl jo skunde nurodytų aplinkybių galbūt kilęs tam tikras neigiamas poveikis, įvertinus visumą bylos aplinkybių, nelaikytinas pakankamai intensyviu ir nepasiekė minimalaus žiaurumo lygio, kad patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius