2019-02-20 Nr. AB-4814-3-61-3-02948-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3257-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02948-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. (buvusi – B.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos Z. P. ir I. B. (K.) (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu bei 2016 m. kovo 8 d. patikslintu skundu prašydamos: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1T-13-(7.5); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2); 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. liepos 18 d. nutartimi atsakovo NŽT Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) ir perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjos nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymu 49VĮ-223-(14.49.2) nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. (S. K.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalies pagal L. K. (L. K.) vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256.

4. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) nuspręsta pakeisti NŽT 2014 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-975 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą 1 priedą ir išbraukti L. K. pavardę iš eilės Nr. 182.

5. Pareiškėjos NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymus apskundė NŽT, tačiau NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1T-13-(7.5.) jų skundą atmetė.

6. Nurodė, kad NŽT sprendimas yra priimtas vadovaujantis Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas), kuriuo NŽT pareikalauta imtis teisinių priemonių nustatytiems pažeidimams, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko S. K. žemę, pašalinti. Pareiškėjos su minėtu nutarimu nebuvo supažindintos, todėl neturėjo galimybės jį ginčyti. Nutarime nurodyta, kad S. K. Vilniaus rajone turėjo tik 1,8551 ha žemės plotą (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1), tačiau visiškai neįvertinta, kad tai yra tik Vilniaus rajone nuosavybės teise valdytas žemės sklypas, o S. K., kaip J. K. (J. K.) paveldėtojui, taip pat priklausė ir Vilniaus rajone esanti žemė, valdyta rėžiais (skirtinė), rėžių ribos nebuvo fiksuojamos, todėl ji nebuvo nurodyta sklypais planuose. Tai patvirtina ir LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014. Priimdama Nutarimą, prokurorė minėta teismo nutartimi nesivadovavo ir padarė klaidingas išvadas, ignoruodama, kad S. K. priklauso ir 0,80 ha skirtinės žemės, kuri nėra nurodyta 1932 m. plane, nes yra skirtinė (rėžinė), o ne valdoma sklypais.

7. Pažymėjo, kad Vilniaus rajone S. K. valdė 1,8551 ha žemės plotą (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1) ir 0,80 ha skirtinės žemės (duomenys neskelbtini) kaime, iš viso – sklypais valdytos ir rėžinės žemės – 2,6551 ha. Taip pat, kad iš 1,8551 ha žemės ploto (1932 metų plane sklypas pažymėtas Nr. 1) tik 1,64 ha ploto dalis yra Vilniaus rajone, o 0,2151 ha yra Vilniaus miestui priklausančioje dalyje. S. K. į valdytą Vilniaus rajone žemės sklypą nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į per didelį žemės sklypo plotą, o 1932 m. žemės naudojimo plane S. K. nurodytas kaip žemės sklypo Nr. 7 savininkas (ne naudotojas, nuomotojas ar pan.).

8. Pareiškėjų nuomone, kad Nutarime nurodant, kad S. K. buvo žemės sklypo, 1932 m. plane pažymėto Nr. 7, naudotojas, o ne savininkas, interpretuojama 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutartis, kuria J. K. išnuomojo S. K. dviejų dešimtinių (2,19 ha) žemės sklypą 36 metams.

9. Viešojo intereso gynimo byloje šią nuomos sutartį yra pateikęs Č. K. (Č. K.) su 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašymu, ir nurodė, kad turi šio dokumento originalą, tačiau prokurorė nuomos sutarties originalo neišreikalavo, o vertino tik nepatvirtintą kopiją.

10. Paaiškino, kad civilinėje byloje buvo pateiktas ir 1920 m. išskiriamasis žemės sklypo planas, kuriame užfiksuota, kad šis 35,46 dešimtinių ploto žemės sklypas buvo A. ir S. P. parduotas J. K.. Sulyginus šį planą su 1932 metų privačios žemės padalijimo tarp giminės planu matyti, kad šis žemės sklypas (tiek forma, tiek plotu) yra tas pats, kurį J. K. įsigijo iš A. ir S. P.. Pareiškėjų teigimu, tai patvirtina, kad šį žemės sklypą sudarė tik pirktinė žemė, o J. K. valdyta skirtinė žemė buvo atskira ir į šį plotą nepateko, todėl J. K. įpėdinių paveldėtas skirtinės žemės plotas privalo būti skaičiuojamas atskirai, kaip papildomas žemės plotas.

11. Civilinėje byloje buvo pateiktas ir 1941 m. spalio 20 d. (duomenys neskelbtini) valsčiaus viršaičio pieno gamintojų sąrašas, kuriame nurodyta, kad S. K. iš (duomenys neskelbtini) valdo 7,5 ha žemės. Taip pat pateiktas ir S. K. 1951 m. rugpjūčio 14 d. pareiškimas, kuriame jis nurodo, kad 1950 metų pavasarį jam priklausančios 7,50 ha žemės buvo paimta į kolūkio masyvą, bei 1951 m. gruodžio 5 d. aktas, kuriame nurodyta, kad S. K. iki 1949 metų turėjo 7,5 ha, visa ši žemė buvo nacionalizuota ir atiteko (duomenys neskelbtini) apylinkės „Gegužės 1-osios“ kolūkiui. Tai patvirtina, kad iki nacionalizacijos S. K. turėjo žemės daugiau nei 4,61 ha, t. y. 7,5 ha.

12. Nurodė, kad įstatymais ir įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais yra nustatytas subjektų, priimančių sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo, sąrašas, tačiau tarp šių subjektų nėra nurodyti prokurorai. Taigi, Nutarimu prokuroras, savarankiškai vertindamas dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teisių atkūrimą, ir nurodydamas konkrečius atkuriamos žemės ploto dydžius, iš esmės pažeidė viešojo gynimo procedūrą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir jo įgyvendinimo tvarką bei sąlygas, kartu viršijo ir savo įgaliojimus.

13. Pažymi, kad atkurtos nuosavybės į žemę dydis nustatytas remiantis galiojančiais ir nenuginčytais įrodymais: 1996 m. gegužės 6 d. Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pažyma, kurioje konstatuota, kad S. K. valdė 7,036 ha žemės sklypą; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. balandžio 16 d. raštu Nr. S16-144, kuriame patvirtinama, kad buvęs savininkas S. K. turėjo 7 ha žemės, iš kurių 5,3600 ha patenka į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Šios išvados buvo padarytos remiantis daliniu išrašu iš šeimyninio padalijimo plano, archyvine pažyma ir brėžiniais. Be to, įsiteisėjusiais ir galiojančiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-219-04/2005 ir LVAT 2005 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-666-05 buvo konstatuota, kad L. K. atkurtinam 7 ha dydžio žemės plotui nuosavybės teise nustatyti pakanka plano, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. rugpjūčio 9 d. pažymėjimo Nr. 21-833-K ir kt. anksčiau išvardytų dokumentų, todėl pareiškėjos NŽT atsisakymą atkurti L. K. (jo paveldėtojų) nuosavybės teises dėl to, kad nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, laiko nepagrįstu.

14. Atkreipė dėmesį, kad prokuratūros Nutarime buvo tik siūlymai NŽT imtis priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti, nenurodant jokių konkrečiai atliktinų veiksmų, todėl NŽT turėjo spręsti, kokių priemonių reikėjo imtis įvertinti, ar ji turi teisę ir kompetenciją ištaisyti tariamus pažeidimus (po daugiau nei 10 metų pakeisti individualius administracinius aktus, kurių teisėtumas sprendžiamas išimtinai tik teismine tvarka).

15. Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Nurodė, kad L. K. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo, buvusio savininko, S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Vilniaus vaivadijos (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad pretendentas L. K. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko J. K. nuosavybė teise valdytą 5,3600 ha ploto žemę, į kurią jam turi būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5760 L. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,39 ha ploto žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

17. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2014 m. birželio 9 d. Nutarimu buvo pareikalauta, kad NŽT imtųsi teisinių priemonių teisės aktų pažeidimams, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti. Vadovaujantis tik šiuo Nutarimu buvo priimti skundžiami įsakymai.

18. Nurodo, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto normų taikymas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kurį iš šių dviejų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjų reikalavimą laiko nepagrįstu ir nurodo, kad NŽT išnaudojo visas procesines priemones apskųsti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus Nutarimą ikiteismine ir teismine tvarka. Kadangi teisės aktai nustato pareigą privalomai vykdyti prokuroro reikalavimus spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo, NŽT pagrįstai vykdė prokuroro Nutarimą ir atitinkamai pasirinko efektyvų teisės aktų pažeidimų pašalinimo būdą – priėmė skundžiamus įsakymus.

19. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-219-04/2005 Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo įpareigota per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis su prašymu į Vilniaus miesto savivaldybę dėl žemės sklypo ribų ir naudojimo sąlygų nustatymo, bet ne dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ar S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės ploto, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjos nepagrįstai skunde remiasi šiuo teismo sprendimu.

20. Pažymi, kad prokuroras įvertino ne tik pareiškėjų nurodytus teismo sprendimus, bet ir kitus teismo sprendimus, archyvinius dokumentus dėl buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdyto žemės ploto ir padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas.

21. Atkreipė dėmesį, kad nėra teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kokį žemės plotą S. K. nuosavybės teise valdė iki 1940 m. nacionalizacijos. Be to, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006 nurodė, kad pagrindinis nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas. Tai pakartota ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012. Pastarojoje byloje nuspręsta, kad 1932 m. testamente buvo aiškiai nurodyta testatoriaus J. K. valia remtis lygybės principu ir atkurti nuosavybės teises turto paveldėtojams lygiomis dalimis (kiekvienam įpėdiniui tenka po 4,61 ha žemės). Mano, kad 1932 m. nuosavybės padalijimo tarp giminės planas, kurį sudarė matininkas J. L. (J. L.), kaip ir kiti pareiškėjų šioje byloje nurodyti papildomi nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, neprivalo būti aiškinamas kartu su 1932 m. testamentu.

22. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos teismui pateiktame skunde ir patikslintame skunde iš esmės kvestionuoja Nutarimą, tačiau jų argumentai dėl prokuroro veiksmų buvo išnagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-31288-987/2015, todėl tų pačių aplinkybių nagrinėjimą šioje administracinėje byloje laiko netikslingu.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

24. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymų Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. 256 nurodyta, kad pagal piliečio L. K. nuosavybės teisės dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) k., Vilniuje, 5,3600 ha žemės plotą L. K. turto paveldėtojai Z. P. ir O. B. (O. B.) turi teisę į 5,3600 ha žemės plotą (1 tomas, b. l. 26).

26. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 2.5-41-19311 atkurtos nuosavybės teisės į mirusiajam L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,64 ha žemės, grąžinant ją natūra (I t., b. l. 114–155).

27. VAVA 2008 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5760 atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,3900 ha žemės, grąžinant ją natūra prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje (I t., b. l. 116–117).

28. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 2.1.5-46 pareikalauta, kad NŽT imtųsi priemonių teisės aktų pažeidimams, padarytiems atkuriant nuosavybės teises į S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti ir informuotų apie priimtus sprendimus (I t., b. l. 41–50).

29. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 13.12-82 minėtas Nutarimas paliktas galioti (I t., b. l. 21-24).

30. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Nutarimu bei vykdydamas NŽT direktoriaus 2014 m. lapkričio 20 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-670 Vilniaus miesto skyriaus vedėjui „Dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. turėtą žemę atkūrimo vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros reikalavimus“ (toliau – ir Pavedimas) (I t., b. l. 70–71), ginčijamu 2015 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) km., Vilniaus mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalies pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256 (I t., b. l. 6), taip pat ginčijamu 2015 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-975 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą 1 priedą ir išbraukė L. K. pavardę iš eilės Nr. 182 (I t., b. l. 7).

31. Pareiškėjos minėtus įsakymus skundė NŽT (I t., b. l. 8–12), kuri 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1T-13-(7.5) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 13–20). Nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui, bet ne NŽT direktoriui, o reikalavimas panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2). Pavedimą laikė tarpiniu procedūriniu dokumentu, bet ne individualiu administraciniu aktu.

32. Pareiškėjos teigia, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog atkuriant joms nuosavybės teises privaloma vadovautis tik 1932 m. J. K. testamentu, kadangi tokia pozicija prieštarauja jau priimtiems ir įsiteisėjusiems administracinių teismų sprendimams. LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A146-1035/2014 pasisakė dėl 1932 m. testamento ir 1932 m. plano sąsajumo bei dėl S. K. priklausančio 0,80 ha skirtinės (rėžinės) žemės Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime.

33. Pareiškėjos pažymi, kad atsakovas, priimdamas Įsakymus, neanalizavo svarbių aplinkybių, susijusių su 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutartimi, kuria S. K. išsinuomojo žemę ilgam laikui 36 metams, jau kitą dieną sumokėjo nuomos mokestį už visą 36 metų laikotarpį. Nuomos sutarties 5 punktu buvo numatyta, kad visi nuomininko statiniai nuomojamame žemės sklype bet kokiu atveju yra nuomininko nuosavybė. Pareiškėjų teigimu, šios Nuomos sutarties sąlygos lemia, kad pagal tuo metu galiojusio Carinės Rusijos Civilinio įstatymo X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas ir tuo metu egzistavusią praktiką iš esmės buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią S. K. įgijo 2,19 ha žemės sklypo nuosavybės teisę iš J. K.

34. Teismas nesutinka su pareiškėjų išdėstytais argumentais. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006 motyvuojamojoje dalyje eksplicitiškai nurodė, kad pagrindinis nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas. 2007 m. kovo 6 d. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 ir 2012 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 taip pat buvo pripažinta, kad nuosavybės teisę į žemės sklypus visiems J. K. palikuonims patvirtina ne 1932 m. naudojimosi planas, bet 1932 m. testamentas, bei buvo nuspręsta, kad 1932 m. testamente buvo aiškiai nurodyta testatoriaus J. K. valia remtis lygybės principu, kiekvienam įpėdiniui tenkant po 4,61 ha žemės.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

36. Konstatuotina, kad prejudicinę galią teismo procese turi ir neįrodinėtinais faktais pripažįstamos tos aplinkybės (faktai), kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu, t. y. res judicata galią įgijusiu, teismo sprendimu. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas, kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia ir yra privalomas visiems asmenimis ir visoms valdžios institucijoms. Tokio sprendimo priėmimas ir atitinkamų faktų (aplinkybių) konstatavimas jame reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo nustatytos aplinkybės (faktai) nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų.

37. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad būtent 1932 m. J. K. testamentas yra dokumentas nuosavybės teisių atkūrimo procese patvirtinantis pareiškėjų teisę dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės dalį.

38. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, nustatęs minėtas aplinkybes, pagrįstai Nutarimu pareikalavo, kad NŽT imtųsi teisinių priemonių nustatytiems ir nurodytiems nutarimo aprašomojoje dalyje teisės aktų pažeidimams, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę valdytą žemę, pašalinti. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras įvertino ne tik pareiškėjų nurodytus teismo sprendimus, bet ir kitus teismo sprendimus ir archyvinius dokumentus dėl buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytos žemės ploto ir padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra 1932 m. J. K. testamentas.

39. Teismas sprendė, kad Atsakovas, vadovaudamasis prokuroro Nutarimu pagrįstai nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. 2,97 ha žemės dalies, pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256 ir išbraukti L. K. pavardę iš eilės Nr. 182.

40. Vertindamas pareiškėjų argumentą, kad 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutarties sąlygos lemia, kad pagal tuo metu galiojusio Carinės Rusijos Civilinio įstatymo X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas ir tuo metu egzistavusią praktiką iš esmės buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią S. K. įgijo 2,19 ha žemės sklypo nuosavybės teisę iš J. K., pažymėjo, kad byloje nėra nei vieno teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl pareiškėjų minimų aplinkybių.

41. Teismas skundą dėl Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-223-(14.49.2.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal L. K. vardu parengtą pažymą“ ir 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-224-(14.49.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-795 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtinto 1 priedo pakeitimo” panaikinimo, atmetė kaip nepagrįstą.

III. 42. Pareiškėjos Z. P. ir I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

43. Pirmosios instancijos teismo sprendime surašyti lakoniški motyvai, kurie neleidžia suprasti, kokių duomenų pagrindu ir kokios aplinkybės lėmė sprendime priimtas išvadas. Teismo sprendimas priimtas esmingai pažeidžiant ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teismo sprendime nebuvo analizuojami prokuroro Nutarime nustatyti faktai bei teisės normų taikymas, iš esmės neanalizuoti pareiškėjų pateikiami įrodymai, todėl pažeista ABTĮ 146 straipsnio 2 dalis. Teismo sprendimo teiginiai, kad NŽT pagrįstai panaikino Įsakymus, nes vadovavosi privalomu prokuroro Nutarimu, iš esmės lėmė, kad pareiškėjų skundas iš esmės nebuvo išnagrinėtas.

44. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo jo nurodytų trijų teismų sprendimų (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-887-437/2012) teiginiu, kad nuosavybės teisę į žemės sklypus visiems J. K. palikuonims patvirtina ne 1932 m naudojimosi planas, bet 1932 m. J. K. testamentas.

45. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodoma, kokie konkretūs teismų sprendimai laikomi prejudiciniais šioje byloje ir kodėl. Pareiškėjų teigimu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-58-577/2006, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A50-238/07 buvo nagrinėjamas juridinio fakto nustatymo klausimas, ar S. K. turėjo 3 dešimtines skirtinės žemės, t. y., ar jis paveldėjo daugiau skirtinės žemės nei kiti J. K. palikuonys. Šiose civilinėse bylose, pareiškėjų nuomone, nebuvo nagrinėjamas klausimas kiek iš viso paveldėjo S. K. žemės, todėl šių teismų sprendimai negali turėti prejudicialumo nagrinėjamoje byloje.

46. Pareiškėjos nurodo, kad 4,61 ha ploto atitikimas 1932 testamento nuostatoms ir 1932 m. žemės naudojimo planui 2012 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, nebuvo nagrinėjami ir analizuojami, nebuvo nustatomas konkretus J. K. palikuonims tenkantis plotas.

47. Mano, jog vėlesnėje 2014 m. kovo 13 d. LVAT nutartyje, kuria remiasi pirmosios instancijos teismas, yra eksplicitiškai nurodoma, ir remiamasi nustatant žemės plotus tekusius J. K. įpėdiniams ne tik 1932 m. testamentu, bet ir 1932 m. žemės naudojimosi planu, o tai paneigia pirmosios instancijos teismo teiginius, kad pagrindinis buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra vien 1932 m. J. K. testamentas.

48. Teigia, kad teismo sprendime paminėtų teismų sprendimų prejudicialumas negali būti taikomas, nes praėjo 15 metų (Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256) po valdžios institucijų pozicijos pareiškėjų atžvilgiu pasikeitimo.

49. Teismas neišnagrinėjo ir motyvuotai neįvertino pareiškėjų skundo teiginių dėl S. K. nuosavybės teise valdytos žemės (2,19 ha) pagal pateiktą Nuomos sutarties kopiją.

50. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius atsiliepime, kurį teikia ir kaip NŽT, prašo apeliacinį skundą atmesti bei apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

51. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad keliose teismų sprendimuose (nagrinėtose civilinėse ir administracinėse bylose) patvirtinta, kad J. K. turto paveldėtojams testatoriaus valia tenka po lygiai, t y . po 4,61 ha žemės.

52. Teismai nurodė, kad kiekvienam J. K. testamente nurodytam asmeniui skiriama po lygiai ir tenka 4,61 ha. Šis faktas nėra nuginčytas.

53. Pažymi, kad Vilniaus miesto skyrius neturi galimybės atkurti nuosavybės teisę į žemę S. K. pretendento paveldėtojams pagal parengtą pažymą, kadangi joje nurodytas grąžintinos žemės plotas viršija pagrindiniame nuosavybės teisę įrodančiame dokumente – 1932 m. J. K. testamente – nurodytas žemės plotas.

54. Nurodo, kad apeliantės apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neanalizavo prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarimo. Atsakovas pažymi, kad NŽT Vilniaus skyrius priėmė skundžiamus aktus pagrįstai įvertinęs prokuroro 2014 m. birželio 9 d. nutarime nustatytas aplinkybes.

55. Atsakovas nurodo, jog apeliantės, prašydamos bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė kokias aplinkybes jos nori papildomai paaiškinti ir, kad pirmosios instancijos teisme buvo sudarytos kliūtys teikti paaiškinimus nagrinėjamu klausimu, todėl mano, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 56. Apeliaciniame skunde prašoma nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliantės, prašydamos bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė kokias aplinkybes jos nori papildomai paaiškinti ar, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka buvo sudarytos kliūtys teikti paaiškinimus nagrinėjamu klausimu. Atsižvelgiant į tai, kad ir teismas nenustatė aplinkybių, kad bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas (ABTĮ 78 str.).

57. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 1T-13-(7.5); NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymų Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtu įsakymu Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) buvo nuspręsta neatkurti 2,97 ha žemės pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256. (I t; b. l. 7), o įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) buvo išbraukta L. K. pavardė iš 2014 m. liepos 14 d. įsakymu „Dėl piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintos eilės Nr.182.

58. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 2.5-41-19311 atkurtos nuosavybės teisės į mirusiajam L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,64 ha žemės, grąžinant ją natūra (I t., b. l. 114–115), VAVA 2008 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5760 atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,3900 ha žemės, grąžinant ją natūra prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje (I t., b. l. 116–117). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 48S-377 atkūrė nuosavybės teises mirusiojo L. K. vardu grąžinant natūra 0,8 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone (I t., b. l .15).

59. Nagrinėjamu atveju ginčo esmė yra dėl S. K. (L. K. tėvo), pasak pareiškėjų, valdyto žemės ploto, neįvardinto 1932 m. J. K. testamente, Pareiškėjos, paveldėjusios L. K. turtą apeliaciniame skunde teigia, kad S. K. paveldėjo daugiau žemės nei nurodyta J. K. testamente ir kaip tai pagrindžiančius dokumentus nurodo 1932 m. sudarytą privačios žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės planą (II t., b. l. 52) bei 1930 m. birželio 13 d. sudarytos nuomos sutarties kopiją.

60. Iš bylos duomenų matyti, kad pagal J. K. 1932 m. sudarytą testamentą S. K. paveldėjo 4.61 ha žemės, kuri grąžinta natūra (I t., b. l . 21-24). Tai, kad J. K. turto paveldėtojams kiekvienam tenka po 4,61 ha patvirtina ir teismų sprendimai.

61. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nurodydamas anksčiau priimtų teismų sprendimus, nepagrindė kodėl ankstesni teismų sprendimai laikomi prejudiciniais. Mano, kad pirmosios instancijos teismo paminėti teismų sprendimai negali būti laikomi turinčiais prejudicinę galią. Nurodo, kad 4,61 ha ploto atitikimas 1932 testamento nuostatoms ir 1932 m. žemės naudojimo planui 2012 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 nebuvo nagrinėjami ir analizuojami, nebuvo nustatomas konkretus J. K. palikuonims tenkantis plotas.

62. Teisėjų kolegija, pažymi, kad 2012 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 dalis pretendentų kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusių savininkų M. K., J. K., P. ir Č. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, kurią buvę savininkai paveldėjo iš J. K., (duomenys neskelbtini) kaime. Šioje byloje teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 2.3-17754-(30) sudaryta Komisija, atsižvelgdama į Vilniaus apygardos prokuratūros 2009-10-12 rašte Nr. 7.2-1224 išdėstytus faktus ir išanalizavusi nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r. archyvinę dokumentaciją 2010-01-20 raštu Nr. 2.17-20-130 pateikė išvadas dėl pažymų dėl nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų į buvusių savininkų P. K., Č. K., J. K. bei M. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime valdytos žemės pagrįstumo nustatymui. Komisija, vykdydama Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 2009-07-16 išvadų Nr. 4B-(9.3)-858, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros 2009-10-12 rašto Nr. 7.2-1124 rekomendacijas, nutarė, kad kiekvienas buvęs savininkas atitinkamai (duomenys neskelbtini) kaime valdė 3,465 ha Vilniaus miestui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje ir 1,145 ha Vilniaus rajonui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje (t. y. viso valdė 4,61 ha (duomenys neskelbtini) kaime). Teismas sutinka su Komisijos rašte nustatytomis aplinkybėmis ir jų detaliai nekartoja.

63. Iš pirmiau išdėstytos Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicijos ir įvertintų nustatytų faktinių aplinkybių, akivaizdžiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas sutinka su Komisijos rašte nustatytomis aplinkybėmis, be kita ko, kad kiekvienas buvęs savininkas atitinkamai (duomenys neskelbtini) kaime valdė 3,465 ha Vilniaus miestui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje ir 1,145 ha Vilniaus rajonui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje (t. y. viso valdė 4,61 ha (duomenys neskelbtini) kaime). Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš kiekvieno buvusių savininkų yra ir J. K. turto dalį pagal testamentą paveldėjęs S. K., kuris paveldėjo žemę pagal tą patį testamentą kartu su kitais 8 paveldėtojais lygiomis dalimis.

64. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų teiginį, kad 4,61 ha žemės ploto atitikimas 1932 m. testamento nuostatoms pirmiau aptartame teismo sprendime nebuvo nagrinėjamas ir analizuojamas, nes Prokuratūra ir Komisija vadovavosi pirmiausia 1932 m. testamentu, juo vadovavosi ir teismas, kuris Komisijos nustatytoms aplinkybėms pritarė.

65. Pareiškėjos taip pat teigia, kad, administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 nebuvo nagrinėjamas, analizuojamas ir 4,61 ha žemės ploto atitikimas 1932 m. žemės naudojimo plano nuostatoms. Vertinant šį pareiškėjų argumentą iš minėtos nagrinėtos teismo bylos Nr. 1-887-437/2012 pateiktinos joje nustatytos sekančios aplinkybės.

66. Teismas nurodė, kad pagrindiniai ir vėliausiai išduoti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nagrinėjamu atveju yra buvusio savininko J. K. 1932 m. spalio 15 d. sudarytas testamentas ir 1932 m. privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės planas (II tomo b. l. 8–9, 88–89, III tomo b. l. 52, 57–58, Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos). Iš J. K. 1932 m. spalio 15 d. sudaryto testamento teismas nustatė, kad jis turimą turtą paskirstė taip: „visą man priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kurį sudaro įvairių rūšių apie keturiasdešimt dvi ir penkiasdešimt šimtųjų dešimtinės ploto žemė, esanti (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, bei esantys šioje žemėje pastatai, gyvas ir negyvas inventorius, į šios žemės sudėtį įeina devynių su puse dešimtinių ploto žemės sklypas, – testamentu palieku: aukščiau minėtas žemes palieku savo žmonos M. K. (mergautinė pavardė M.) ir vaikų: V., R., K., S., A., P., Č. ir J. K., nuosavybėn kiekvienam po lygią dalį, tai yra po keturias ir dvidešimt dvi šimtąsias dešimtinės, t. y. po keturis ir šešiasdešimt viena šimtąja hektaro kiekvienam iš jų. <...>.“ Teismas nurodė, jog testamento nuostatos patvirtina, kad jo surašymo metu: J. K. nuosavybės teise valdė apie keturiasdešimt dvi ir penkiasdešimt šimtųjų dešimtinės žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime; žemę sudarė pirktinė ir skirtinė žemė; skirtinę žemę sudarė devynios ir pusė dešimtinės žemės; visa žemė paliekama sutuoktinei ir vaikams iš abiejų santuokų lygiomis dalimis. Pagal matininko J. L. 1932 m. sudarytą privačios žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės planą (III t., b. l. 52) buvo padalinta paveldėta žemė (III t., b. l. 52).

67. Darytina išvada, kad šioje nagrinėtoje byloje teismas, spręsdamas klausimą kurią dalį kiekvienas pretendentas paveldi, detaliai nagrinėjo 1932 m. J. K. sudarytą testamentą, citavo testamento nuostatas ir pagal jį nustatė, kad visa J. K. žemė (kurią sudarė pirktinė ir skirtinė žemė) paliekama sutuoktinei ir vaikams iš abiejų santuokų lygiomis dalimis nuosavybėn (kiekvienam po lygią dalį, tai yra po keturias ir dvidešimt dvi šimtąsias dešimtinės, t. y. po keturis ir šešiasdešimt viena šimtąja hektaro kiekvienam iš jų). Teismas nustatė, kad kiekvienas buvęs savininkas atitinkamai (duomenys neskelbtini) kaime valdė 3,465 ha Vilniaus miestui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje ir 1,145 ha Vilniaus rajonui priskirtoje (duomenys neskelbtini) kaimo dalyje (t. y. viso valdė 4,61 ha (duomenys neskelbtini) kaime) ir, kad pagal matininko J. L. 1932 m. sudarytą privačios žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės planą (III tomo b. l. 52) buvo padalinta paveldėta žemė. Šis planas atskirai tesimo sprendime nebuvo analizuojamas, nes dėl testamento teisėtumo jokių abejonių teismui nekilo ir tokio ginčo nėra ir dabar. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12, 13 punktus nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai.

68. Taigi, teismas jo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 testamento aktą, sudarytą 1932 m. spalio 15 d. laikė pagrindiniu dokumentu pagal kurį sprendė kiek žemės, kokios (pirktinės ir skirtinės) J. K. turėjo ir, kad kiekvienam iš palikuonių paliko po lygią dalį, t. y. (4,61 ha). Kartu teismas sprendė, kad pagal 1932 m. sudarytą privačios žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės planą (III t., b. l. 52) buvo padalinta paveldėta žemė. Minėta, kad testamentas sudarytas 1932 m. spalio 15 d., žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės plano sudarymo tiksli data nėra aiški (nurodyta tik tai, kad matavimas atliktas 1932 metais), jo atitinkamos dalys yra neįskaitomos. Iš pirmiau pateiktų dokumentų akivaizdžiai matyti, kad teismas, spręsdamas kurią dalį paveldi asmenys, pagrindiniu dokumentu laiko testamentą, ir privačios žemės nuosavybės padalinimo tarp giminės planą tiek, kiek jis nepaneigia testamento (atitinka jį), t. y. visiems paveldėtojams nuosavybės teise valdyta J. K. žemė teko lygiomis dalimis, įskaitant ir jo sūnui S. K.. Šios teismo nustatytos aplinkybės nebuvo paneigtos kitais teismų sprendimais, be kita ko ir LVAT 2014 m. kovo 12 d. nagrinėtoje byloje. Todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų teiginį, kad 4,61 ha ploto atitikimas 1932 m. testamento nuostatoms ir 1932 m. žemės naudojimo planui 2012 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 nebuvo nagrinėjamas ir analizuojamas. Kartu konstatuotina, kad šios administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje, nes teismas vertino būtent J. K. 1932 m. testamentą, pagal kurį žemę paveldėjo visi jame nurodyti asmenys (įskaitant ir S. K.) po lygiai.

69. Vertinant pareiškėjų teiginį, jog tai, kad LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1035/2014) nurodoma ir remiamasi nustatant žemės plotus tekusius J. K. įpėdiniams ne tik 1932 m. testamentu, bet ir 1932 m. žemės naudojimo planu, paneigia skundžiamo sprendimo teiginius, kad pagrindinis buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra vien 1932 m. J. K. testamentas, pažymėtina, kad pareiškėjų nurodytoje byloje buvo vertintas ir testamentas ir 1932 m. žemės padalijimo tarp giminės planas. Šioje pareiškėjų nurodytoje byloje buvo konstatuota, kad: „ Apeliantų argumentus esą Įsakymas Nr. 2.3-1276-(41) pagrįstas netinkamais skaičiavimais teisėjų kolegija vertina kaip įrodymais nepagrįstą nuomonę. Pažymėtina ir tai, kad apeliantų pozicija dėl to, kas buvo žemės savininkas iki nacionalizacijos ir į kokį plotą nenuosekli. Nagrinėjamoje byloje pateiktame skunde pareiškėjai nurodė, kad jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų M. K., P. K., Č. K. ir J. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Vykstant ginčui, dėl kurio priimtas apeliantų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pareiškėjai 2012 m. spalio mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr.R4-878, kuri, pasak pareiškėjų, įrodo, kad M. K. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė (duomenys neskelbtini) kaime 39,2286 ha žemės, t. y. visą žemę, kuri nurodyta 1932 m. žemės padalijimo tarp giminės plane. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 18 d. sprendimu prašymą atmetė. LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. A858-1208/2013). Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažyma Nr.R4-878 nepatvirtina, jog M. K. nacionalizacijos metu (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 39,2286 ha žemės. Prie šių išvadų prieita atsižvelgus į nuosavybės teisių atkūrimo bylų dokumentus, tarp jų į J. K. 1932 m. testamentą ir 1932 m. planą.

70. Taigi nagrinėtu atveju 1932 m. žemės naudojimo planas buvo vertinamas tik tiek, kiek jis gali patvirtinti testamentą ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gegužės 19 d. pažymą Nr.R4-878. Toks vertinimas nepaneigia teismo aiškios pozicijos administracinėje byloje Nr. 1-887-437/2012 testamento aktą, sudarytą 1932 m. spalio 15 d., laikyti pagrindiniu dokumentu ir pagal jį spręsti, kad visa (pirktinė ir skirtinė) J. K. nuosavybės teise valdyta žemė buvo palikta kiekvienam testamente nurodytam asmeniui lygiomis dalimis, t. y. po 4,61 ha.

71. Minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12, 13 punktus nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Tuo atveju, kai yra keli nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Minėta, kad testamentas sudarytas 1932 m. spalio 15 d., o 1932 m. privačios žemės nuosavybės padalijimo tarp giminės plano sudarymo data nenurodyta. Todėl minėtas planas negali būti aiškinamas kaip turintis tokią pačią galią kaip ir testamentas, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad kai kurios jo dalys, kaip minėta, yra neįskaitomos. Darytina išvada, kad ankstesniais teismų sprendimais teisingai vadovautasi pagrindiniu nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu – testamentu, nepaneigiant testatoriaus valios kiekvienam jame nurodytam asmeniui visą turimą žemę palikti lygiomis dalimis.

72. Šiame kontekste svarbi nustatyta faktinė aplinkybė yra ir ta, kad 1932 m. testamente S. K. nėra priskirtas žemės sklypas Nr. 7 , kuris nurodytas giminės žemės naudojimo plane (II t., b. l. 52; I t., b. l. 17). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad 1932 m. S. K. negalėjo paveldėti sklypo, pažymėto plane Nr.7. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad testamentas sudarytas metų pabaigoje, o įregistruotas registre tik 1933 metais. Teisėjų kolegijos nuomone, darant prielaidą, kad J. K. sudarė nuomos sutartį (į bylą pateikta tik sutarties kopija, kurios dalis neįskaitoma) su S. K. tik 1930 m. birželio 13 d. dėl vientiso žemės sklypo, kurio plotas yra dvi dešimtinės (I t., b. l. 134), toks išnuomotas žemės sklypas turėjo būti atspindėtas J. K. 1932 m. testamente, nes nuosavybės dėl nuomos (per nepilnus du metus nuo nuomos pradžios) J. K. neprarado, o S. K. jos neįgijo. Todėl pareiškėjų argumentas, kad S. K. pagal nuomos sutartį iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą nuosavybės teise, atmestinas.

73. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT 2006 m. liepos 13 d. nutartyje (Nr. A17-1136/06) nagrinėdamas pareiškėjos Z. P. apeliacinį skundą atmetė jos argumentą, kad būtina atsižvelgti į „Piliečių sąrašą“, sudarytą 1925 metais, iš kurio matyti, jog S. K. naudojosi trimis dešimtinėmis žemės (duomenys neskelbtini) kaime paveldėtos iš tėvo, bet tokia pozicija nėra pagrįsta. Reikalingumo aiškinti aptariamą dokumentą neatsiejamai nuo testamento nebuvo, nes turto palikėjo valia išreikšta vadovaujantis lygybės principu ir tai akivaizdžiai atsispindi 1932 m. testamente. S. K. 1925 metais iš tikrųjų galėjo naudotis 3 dešimtinėmis skirtinės žemės, tačiau ši žemė nebuvo jo, kadangi J. K. 1925 m. buvo gyvas ir S. K. niekaip negalėjo paveldėti trijų dešimtinių tėvui esant gyvam.

74. Pareiškėjų argumentas, kad teismo sprendime paminėtų teismų „sprendimų prejudicialumas“ negali būti taikomas dėl to, kad praėjo 15 metų po valdžios institucijų pozicijos (nuo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymos Nr. 256 surašymo) pareiškėjų atžvilgiu pasikeitimo, atmestinas. Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymos Nr. 256 teisėtumu šio skyriaus vedėja suabejojo dar 2007 m. vasario 2 d. Vedėja tarnybiniame pranešime Nr.V3-15 Vilniaus apskrities viršininkui nurodė, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. sausio 15 d. parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr.256, kurioje nurodyta, kad L. K. turto paveldėtojai turi nuosavybės teisę į 5,1835 ha žemės. Pažyma parengta pagal archyvo pažymą (data ir numeris nenurodyti). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. vasario 13 d. parengė kitą pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurios numeris taip pat yra 256. Šioje pažymoje nurodyta, kad L. K. turto paveldėtojai Z. P. ir O. B. turi nuosavybės teisę į 5,3600 ha žemę. Byloje esančios pažymos nepasirašytos. Atsižvelgiant į tai, vedėja prašė apskrities viršininką inicijuoti šių pažymų pagrindu sudarytos 2001 m. vasario 20 d. sutarties panaikinimą (I t., b. l. 172-173).

75. Akcentuotina ir tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijamais sprendimais (įsakymu Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) buvo nuspręsta neatkurti 2,97 ha žemės pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256. (I t; b. l. 7), o įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) buvo išbraukta L. K. pavardė iš 2014 m. liepos 14 d. įsakymu „Dėl piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintos eilės Nr.182), t. y. nuosavybės teisės sprendimais, kuriuos atsakovas panaikino, dar nebuvo atkurtos.

76. Šiame kontekste paminėtina, kad LVAT 2018 m. spalio 10 d. (administracinė byla Nr. eA-4507-415/2018) yra konstatavęs, kad vertinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas kaip taisyklė grąžinamas valstybės nuosavybėn.

77. LVAT 2017 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-901-525/2017) pažymėta, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl 10 metų naikinamojo termino administraciniams aktams ginčyti taikytinos tik toms teisinėms situacijoms, kai prokuroras gindamas viešąjį interesą į teismą kreipiasi praleidęs ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą ir prašo jį atnaujinti.

78. Apibendrinant pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus byloje, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė aktualias Atkūrimo įstatymo nuostatas bei aktualią teismų praktiką, todėl pareiškėjų argumentai, kad byloje nebuvo iš esmės analizuoti pareiškėjų įrodymai, kad pareiškėjų skundas iš esmės nebuvo išnagrinėtas, atmetami.

79. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Z. P. ir I. K. (buvusi pavardė B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė