2013-11-04 Nr. AB-7361-3-63-3-00004-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1360/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00004-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.2; 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šilutės rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūrai, medžiotojų klubui „Saugos“, medžiotojų klubui „Vainutas“, medžiotojų klubui „Ąžuolas“, medžiotojų klubui „Kulynai“, medžiotojų klubui „Ašva“, medžiotojų klubui „Usėnai“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šilutės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) viršininko 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą išieškoti iš turto Nr. 320-9741 (toliau – ir VMI 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimas) (I t., b. l. 5–9).

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (I t., b. l. 135–137).

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Klaipėdos RAAD) Šilutės rajono agentūra (toliau – ir Agentūra) atliko Šilutės rajono savivaldybės 2010 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimą ir 2011 m. birželio 14 d. surašė patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta išieškotina 13 332,30 Lt suma. Atsakovas, atsižvelgdamas į Patikrinimo aktą, 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė iš pareiškėjo išieškoti 13 332,30 Lt.

Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas (toliau – ir SAARP įstatymas) nustato Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų šaltinius ir naudojimo tvarką. Patikrinimo akte klaidingai teigiama, kad pažeistas SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ir klaidingai traktuojama, kad medžiotojų asociacijos nėra miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkas, valdytojas ir naudotojas, įgyvendinantis žalos prevencijos priemones, todėl aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos medžiotojų asociacijoms negalėjo būti skiriamos.

Netinkamas savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimas buvo grindžiamas tuo, kad piniginės lėšos buvo skirtos netinkamiems subjektams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad SAARP įstatyme nėra pateikta jokių jame vartojamų sąvokų apibrėžimų, todėl skiriant pinigines lėšas medžiotojų būreliams buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) nuostatomis. Medžiotojų būreliams savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos buvo skirtos vadovaujantis Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11, 12 ir 13 dalyse pateiktomis medžioklės plotų, medžioklės plotų naudojimo ir medžioklės plotų naudotojo sąvokomis.

Kadangi medžiotojų būreliai medžioklės plotuose vykdo medžioklę, taip pat su ja susijusią veiklą, įskaitant ir prevencinių priemonių įgyvendinimą, už tai medžiotojų būreliams ir buvo skirtos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos. Pareiškėjo manymu, medžiotojų būreliai yra medžioklės plotų, taip pat ir į medžioklės plotus patenkančių miško sklypų, naudotojai, kuriems gali būti skiriamos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos. Todėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 13 332,30 Lt suma, skirta medžiotojų būreliams, buvo panaudota pagal paskirtį, nes buvo skirta nepažeidžiant SAARP įstatymo nuostatų.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintose Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) nurodoma, kokia turi būti patikrinimo akto forma, turinys ir kiti reikalavimai, tačiau nenumatyta, kokiu būdu minėtas patikrinimas turi būti atliekamas ir kokia forma turi būti įtvirtinami patikrinimo rezultatai. Rekomendacijose numatyti tik pagrindiniai Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų (toliau – ir RAAD) vykdomos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos (toliau – ir SAARP) kontrolės principai, todėl administravimo subjektai privalo vadovautis specialiomis normomis, reglamentuojančiomis specialius klausimus.

Remiantis Rekomendacijomis, būtina, kad su patikrinimo aktu pasirašytinai būtų supažindintas savivaldybės meras, šiuo atveju nebuvo įrodymų, kad tai būtų padaryta. Meras nepasirašė Patikrinimo akto, jį pasirašė Klaipėdos RAAD Šilutės rajono agentūros vedėjas V. Š., nurodydamas „nesutiko su patikrinimo aktu“, tačiau iš šios formuluotės neaišku, kas nesutiko su patikrinimo aktu. Rekomendacijų 7.4 punkte nurodoma, kad 5 skiltyje ties kiekviena eilute aprašoma nustatytų pažeidimų esmė. Patikrinimo akte trūksta motyvacijos, pažeidimo esmė aprašyta neaiškiai ir netiksliai.

Patikrinimo akte nurodoma, kad pažeistas SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas, tačiau iš šios formuluotės nėra aišku, kodėl pareiškėjas lėšas panaudojo netinkamai. Patikrinimo aktas neatitinka Rekomendacijų reikalavimų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, priimdamas 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą, vadovavosi neteisėtu ir nepagrįstu Patikrinimo aktu, ginčijamas VMI sprendimas taip pat neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Atsakovas VMI atsiliepimu (I t., b. l. 142–144) prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad skundžiamo VMI 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimo priėmimą sąlygojo VMI 2011 m. liepos 5 d. raštas Nr. (23.3-37)-R-6364, kuriuo centrinis mokesčių administratorius persiuntė pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 30 d. raštą su priedais Nr. (9.1)-D8-6122. Aplinkos ministerija, vadovaudamasi SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatomis, prašė VMI ne ginčo tvarka išieškoti iš Šilutės rajono savivaldybės ne pagal tikslinę paskirtį panaudotą 13 332,30 Lt sumą. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2011 m. liepos 14 d. raštu Nr. (24.74-12)-D2-8634 kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybę, prašydama geruoju per 3 mėnesius sumokėti ne pagal paskirtį panaudotas 13 332,30 Lt lėšas. Pareiškėjui neįvykdžius prievolės daugiau kaip per 3 mėnesius, VMI viršininkas 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 320-9741 dėl 13 332,30 Lt išieškojimo iš turto. Atsakovas vadovavosi Rekomendacijų 8 punktu ir nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusia nauja SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalies redakcija, kadangi panaudotos ne pagal paskirtį Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos neadministruojamos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas ir mokesčių administratoriaus veiksmų įforminimui netaikomi šio įstatymo 34 straipsnio reikalavimai. Vadovaudamasi minėtais teisės aktais, Klaipėdos AVMI 2011 m. liepos 14 d. raštu geruoju prašė per 3 mėnesius sumokėti ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, ir tik praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo informacijos išsiuntimo, t. y. 2011 m. lapkričio 30 d., VMI viršininkas priėmė sprendimą Nr. 320-9741. Tiek Klaipėdos AVMI, tiek centrinis mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją atliko teisėtus veiksmus ir neperžengė teisės aktuose jiems suteiktų įgaliojimų, todėl nėra pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos RAAD atsiliepimu (I t., b. l. 93–94) prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Klaipėdos RAAD paaiškino, kad Medžioklės įstatymas įtvirtina medžioklės plotų naudotojų sąvoką ir funkcijas, o SAARP įstatyme kalbama apie miškų savininkus, valdytojus ir naudotojus. Tai nėra tapačios sąvokos. Vadovaujantis SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, medžiotojų būreliai nėra miškų savininkai, valdytojai ir naudotojai. Todėl Šilutės rajono savivaldybė, skirdama lėšas medžiotojų būreliams iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų, pažeidė SAARP įstatymo nuostatas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-201 patvirtino Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašą, programos priemonių vykdymo ataskaitos formą ir jos pildymo taisykles. Be to, Aplinkos ministerija parengė Rekomendacijas, kurių 7 punkte nustatyta, kad medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl įplaukos į programą pagal SAARP įstatymo 3 straipsnio 2 dalį negali būti skiriamos medžiotojų būrelių įgyvendinamų priemonių finansavimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad patikrinimo aktas pareiškėjui įtakos neturi, tokio pobūdžio dokumentas nepatenka nei į skųstino individualaus teisės akto, nei į administracinio teisės akto sąvokas, todėl jam Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatyti reikalavimai netaikomi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsiliepime (I t., b. l. 99–102) nurodė, kad Aplinkos ministerija, vadovaudamasi SAARP įstatymo ir Rekomendacijų nuostatomis, gavusi Patikrinimo aktą, įvertino nustatytus pažeidimus ir 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. (9-1)-D8-6122 kreipėsi į VMI prašydama ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą Šilutės rajono savivaldybės netinkamai (ne pagal SAARP įstatyme įtvirtintas nuostatas) panaudotas SAARP lėšas. Visų paminėtuose teisės aktuose įtvirtintų procedūrų laikėsi tiek Aplinkos ministerija, tiek Klaipėdos RAAD, tiek Klaipėdos AVMI, priimdama skundžiamą sprendimą.

Patikrinimą atlikęs Agentūros vedėjas V. Š. padarė Patikrinimo akte įrašą „atsisakė pasirašyti“, kurį patvirtinto savo parašu. Rekomendacijų nuostatose nurodomas būtent toks atsisakymo pasirašyti įforminimas. Pareiškėjas netinkamai aiškino Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu patvirtintų Rekomendacijų nuostatas. Vien formaliu procedūriniu pagrindu pripažįstant neteisėtu atitinkamą aktą, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principai, nes formaliai pripažinus Patikrinimo aktą neteisėtu, neišnyktų konstatuotas faktas, kad lėšos buvo panaudotos ne pagal teisės aktų reikalavimus, ir susidarytų tokia situacija, jog esant konstatuotam ir užfiksuotam pažeidimui, atsakomybė už jį negalėtų būti taikoma.

Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata nurodo, kad SAARP lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie, siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos, ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą, ir šios lėšos, ne mažiau 70 procentų, turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Įstatymų leidėjas iš SAARP lėšų skiriamą finansinę paramą siejo būtent su konkretaus sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis.

Aplinkos ministerija nesutinka su tokiu teisės aktuose įtvirtintų sąvokų interpretavimu, kad medžiotojų būreliai yra miško sklypų ar miško naudotojai. Šiuo atveju būtina įvertinti ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnio 10–12 dalių nuostatas, kuriose pateiktos miško savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokos, bet medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką.

Tačiau medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti SAARP įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones. Kadangi SAARP įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu (II t., b. l. 16–22) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VMI 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 320-9741, kuriuo nusprendė išieškoti į Valstybės biudžetą iš pareiškėjo 13 332,30 Lt (I t., b. l. 11). Šiame sprendime nurodoma, kad vadovaujamasi SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgiama į Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 30 d. prašymą Nr. (9.1)-D8-6122. Klaipėdos RAAD 2011 m. birželio 14 d. surašė savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą ir nustatė, kad 13 332,30 Lt lėšos panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį, nes medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimo išlaidos paskirstytos tretiesiems suinteresuotiems asmenims: medžiotojų asociacijai „Ašva“ – 2 170 Lt; medžiotojų klubui „Vainutas“ – 3 596 Lt; medžiotojų klubui „Saugos“ – 1 894 Lt; medžiotojų klubui „Ąžuolas“ – 1 767 Lt; medžiotojų klubui „Kulynai“ – 1 425,3 Lt; medžiotojų klubui „Usėnai“ – 2 480 Lt (I t., b. l. 12–13).

Patikrinimo akte nurodoma, kad pažeistas SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Patikrinimo akto antrame lape yra įrašas „Atsisakė pasirašyti“. Aktas patvirtintas Šilutės rajono agentūros vyriausiojo specialisto, laikinai einančio vedėjo pareigas V. Š. 2010 m. gegužės 27 d. Šilutės rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T1-1406, kuriuo nuspręsta Patikrinimo akte nurodytiems medžiotojų būreliams skirti šiame akte nurodytas lėšas medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimui (I t., b. l. 15–16).

Su minėtais medžiotojų būreliais pareiškėjas 2010 m. birželio 23 d. pasirašė sutartis dėl prevencinių priemonių diegimo medžioklės plotuose (I t., b. l. 17–28). Aplinkos ministerija 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. (9-1)-D8-6122 išsiuntė VMI ir Šilutės rajono savivaldybei 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo aktą su prašymu išieškoti akte nurodytus 13 3320,30 Lt į Valstybės iždo sąskaitą (I t., b. l. 148). Atsakovas 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr. (23.3-37)R-6364 pareiškėjui pasiūlė sumokėti ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas – 13 332,30 Lt (I t., b. l. 149).

Klaipėdos AVMI 2011 m. liepos 14 d. raštu Nr. (24.74-12)-D2-8634 kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybės merą, reikalaudama per 3 mėnesius pervesti į Valstybės biudžetą ne pagal paskirtį panaudotas lėšas – 13 332,30 Lt (I t., b. l. 150). Pareiškėjui neįvykdžius reikalavimo, atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nutarta iš pareiškėjo išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas ne ginčo tvarka.

Teismas vadovavosi Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, 2 straipsnio 13 dalies, SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, vertino Miškų įstatyme įtvirtintas miško savininkų, miško valdytojų, miško naudotojų ir miško išteklių sąvokas (Miškų įstatymo 2 straipsnio 7, 10–12 dalys). Teismas padarė išvadą, kad medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo (fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete) sąvoką. Nurodė, jog medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios. Būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai. Jie yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai. Medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo įstatymo tikslams ir teisės normoms.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, kurioje analogiško ginčo atveju pažymėta, kad Aplinkos ministerijos teikimas procedūroje, kurios metu savivaldybė pripažįstama netinkamai panaudojusia SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys. RAAD patikrinimo aktas, kuriuo RAAD konstatuoja savivaldybės netinkamo SAARP lėšų panaudojimo faktą, yra dokumentas, atliekantis tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje, nes juo sudaromas pagrindas Aplinkos ministerijai galutinai įvertinti, ar buvo pažeistas SAARP įstatymas, ir priimti galutinį sprendimą, įforminamą teikimu VMI. Veiksmai, kuriais VMI, vadovaudamasi SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, pasiūlo savivaldybei sumokėti lėšas, o vėliau išieško jas ne ginčo tvarka, yra viešojo administravimo subjekto veiksmai, kuriais viešojo administravimo subjektas atlieka vykdymo veiksmus. VMI veiksmai priklauso išimtinai nuo Aplinkos ministerijos teikimo buvimo ir jais nėra kvestionuojamas teikimo turinys. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Aplinkos ministerijos teikimas pagal savo turinį, pobūdį ir sukeliamas teisines pasekmes iš esmės buvo individualus administracinis aktas, kuriuo (visiškai ar iš dalies) buvo patvirtinti RAAD nustatyti teisės aktų pažeidimai ir nustatyta konkreti savivaldybės grąžintina SAARP lėšų suma, t. y. apibrėžta viešosios piniginės prievolės apimtis ir ją vykdyti turintis subjektas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 30 d. prašymas (teikimas) atitinka ir bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus (jame nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, nustatytos aplinkybės, teisinis pagrindas, motyvai), todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, o Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) laikytinas pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą Šilutės rajono savivaldybėje pagal SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Teismas vertino, kad Klaipėdos RAAD 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo akto antrame lape padarytas laikinai einančio vedėjo pareigas V. Š. įrašas „Atsisakė pasirašyti“ patvirtina, jog pareiškėjo atstovui buvo siūloma šį aktą pasirašyti.

Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad analogiško pobūdžio bylose buvo priimtos nutartys, kuriomis pareiškėjų skundai taip pat buvo atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2625/2012, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2513/2012).

III. Pareiškėjas Šilutės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 30–34) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, taip pat priteisti iš atsakovo žyminį mokestį.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja argumentus, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad:

1. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 straipsnio nuostata, pirmosios instancijos teismas iš esmės neteisingai išaiškino ir pritaikė SAARP įstatymo ir Medžioklės įstatymo nuostatas. Apelianto manymu, medžiotojų būreliai turi teisę gauti lėšas, nurodytas Patikrinimo akte, kadangi Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiesiogiai leidžia gauti paramą gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti ir pan.

2. SAARP įstatyme nėra pateikta jokių jame vartojamų sąvokų apibrėžimų, todėl skiriant pinigines lėšas medžiotojų būreliams buvo vadovautasi Medžioklės įstatymo nuostatomis. Medžiotojų būreliams skirtos lėšos atitiko SAARP įstatymo nustatytus tikslus, t. y. buvo skirtos už įstatyme numatytų prevencinių priemonių įgyvendinimą.

3. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, jog Patikrinimo akte laikinai einančio vedėjo pareigas V. Š. įrašas „atsisakė pasirašyti“ patvirtina, kad pareiškėjo atstovui buvo siūloma šį aktą pasirašyti, tačiau teismas neįvertino, jog meras Patikrinimo akto nepasirašė, kaip to reikalaujama Rekomendacijose.

Atsakovas VMI prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 41) atsakovas grindžia tokiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimas yra teisėtas ir teisingas, teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas.

2. Teismas, remdamasis Medžioklės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatomis, teisingai išaiškino, jog medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios. Medžiotojų būreliai nelaikytini miško sklypų savininkais, valdytojais ar naudotojais (jie yra medžiojamųjų išteklių naudotojai), todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos priimta 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012.

4. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su Klaipėdos RAAD 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo akte padarytu įrašu „atsisakė pasirašyti“, analogiškose bylose yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2625/2012, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2513/2012), todėl jis laikytinas nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos RAAD prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 39–40) Klaipėdos RAAD remiasi SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 2 straipsnio 3 dalimi, teigia, jog Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostata nurodo, kad SAARP lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą, ir jos, ne mažiau 70 proc., turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Miškų įstatymo 2 straipsnio 10–12 dalyse pateiktos miškų savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokos. Analizuojant SAARP įstatymo 2 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 straipsnio 3 dalį, Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11–14 dalis, Miškų įstatymo 2 straipsnio 7, 10–12 dalis, darytina išvada, kad sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARP įstatyme, nėra tapati „medžioklės plotų naudotojo“ sąvokai. Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, tačiau Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato skirtingą paramos gavimo pagrindą – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt. Pareiškėjas SAARP lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti SAARP įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012). Patikrinimo akte teisėtai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas netinkamai panaudojo SAARP lėšas, skirdamas jas medžiotojų būreliams, kurie negali būti SAARP lėšų naudotojai. Patikrinime dalyvavę asmenys nesutiko su Patikrinimo aktu ir atsisakė jame pasirašyti, tai patvirtina V. Š. parašas apie tai, kad atitinkami asmenys atsisakė pasirašyti Patikrinimo akte. Tokia procedūra yra numatyta Rekomendacijų 7.6 punkte. Klaipėdos RAAD manymu, Patikrinimo aktas atitinka Rekomendacijų 7.4 punkte nustatytą formą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 54–57) Aplinkos ministerija nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir taikė SAARP įstatymo 4 straipsnio, Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, Miškų įstatymo 2 straipsnio 10–12 dalių nuostatas. Teismas darė teisingą išvadą, kad pareiškėjas, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę veikti tik tiek, kiek leidžia teisės aktai, todėl neturi diskrecijos teisės aktą (normą) taikyti nesilaikydamas iš šio principo kylančių reikalavimų. Pareiškėjas SAARP lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie įtvirtinti SAARP įstatyme.

2. Teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad Patikrinimo akte esantis V. Š. įrašas „atsisakė pasirašyti“ patvirtina, jog pareiškėjo atstovui buvo siūloma šį aktą pasirašyti, tačiau jam tai padaryti atsisakius, Patikrinimo akte padarytas tai patvirtinantis įrašas.

3. Teismas pagrįstai atsižvelgė į praktiką, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje. Minėtoje nutartyje buvo pasisakyta dėl pareiškėjo nurodomos Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, t. y. kad šioje nuostatoje numatyti skirtingi paramos gavimo pagrindai, kurie neatitinka faktinių ginčo (kuris yra analogiškas šioje byloje kilusiam) aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Aplinkos ministerijos kreipimosi į VMI raštas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Todėl ir 2011 m. birželio 30 d. Aplinkos ministerijos raštas Nr. (9-1)-D8-6122 atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

4. Aplinkos ministerija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 4 d., 2013 m. sausio 29 d., 2013 m. vasario 36 d. nutartis, priimtas analogiškose administracinėse bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Šilutės rajono savivaldybės administracija kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 320-9741, kuriuo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš Šilutės rajono savivaldybės ne pagal paskirtį panaudotą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 13 332,30 Lt sumą.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama išplėtoti ir suformuoti vienodą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis), 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 išaiškino, jog nagrinėjamų teisinių santykių specifika yra ta, kad sprendimas dėl lėšų ne teismo tvarka išieškojimo ir konstatavimas, jog savivaldybė netinkamai panaudojo savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, priskiriami skirtingų viešojo administravimo subjektų kompetencijai.

Vadovaudamasi SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir Rekomendacijų teisės normomis, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARP lėšos, kokia yra konkreti išieškotinų (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotų) lėšų suma. Gavusi Aplinkos ministerijos teikimą, Valstybinė mokesčių inspekcija gali tik pasiūlyti sumokėti pirmiau kitų institucijų (ne VMI) nustatytą lėšų sumą, o jei savivaldybė to nepadaro – imtis priverstinių išieškojimo priemonių.

Taigi, VMI funkcija nagrinėjamos procedūros požiūriu apsiriboja jau nustatytų sumų išieškojimu, t. y. pirmiau priimtų administracinių aktų vykdymu (įvykdymo užtikrinimu, jei reikia – ir priverstine tvarka). Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, būtent Aplinkos ministerijos teikimas, kuriame konstatuojama, kad atitinkama savivaldybė netinkamai panaudojo SAARP lėšas, yra baigiamasis (galutinis) kompetentingo asmens sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Šis baigiamasis sprendimas sukelia padarinius, nes būtent iš jo savivaldybei paaiškėja jai atsirandančių teisių ir kylančių pareigų turinys.

Taip pat pažymėta, kad RAAD patikrinimo aktas, kuriuo RAAD konstatuoja savivaldybės netinkamo SAARP lėšų panaudojimo faktą, yra dokumentas, atliekantis tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje, nes juo sudaromas pagrindas Aplinkos ministerijai galutinai įvertinti, ar buvo pažeistas SAARP įstatymas, ir priimti galutinį sprendimą, įforminamą teikimu VMI. Remdamasi minėtoje nutartyje išdėstytais motyvais, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad VMI sprendimai ir veiksmai nagrinėjamo pobūdžio bylose gali būti kvestionuojami tik tiek, kiek VMI galbūt nesilaikė teisės aktais nustatytų Aplinkos ministerijos priimto individualaus administracinio akto vykdymo taisyklių.

Šioje administracinėje byloje nustatyta, kad Aplinkos ministerija 2011 m. birželio 30 d. teikimu Nr. (9.1)-D8-6122, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgiama į Klaipėdos RAAD Šilutės rajono agentūros 2011 m. birželio 14 d. surašytą Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, konstatavo, kad Šilutės rajono savivaldybė panaudojo SAARP lėšas nenumatytiems SAARP įstatyme tikslams, šiuo pagrindu kreipėsi į VMI, prašydama pažeidžiant įstatymą panaudotą 13 332,30 Lt lėšų sumą ne ginčo tvarka išieškoti iš Šilutės rajono savivaldybės į specialiąją valstybės iždo sąskaitą.

Taigi nagrinėjamu atveju SAARP lėšų naudojimo tvarkos pažeidimas konstatuotas Aplinkos ministerijos priimtu individualiu administraciniu aktu – 2011 m. birželio 30 d. teikimu Nr. (9.1)-D8-6122, kuris priimtas remiantis Klaipėdos RAAD Šilutės rajono agentūros surašytame 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo akte išdėstytais Šilutės rajono savivaldybės 2010 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rezultatais ir kuris (teikimas) laikytinas administracinę (kontrolės) procedūrą dėl SAARP lėšų panaudojimo tinkamumo užbaigiančiu aktu.

Tokiu būdu, tiesioginę įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms šiuo atveju turi ir ABTĮ nuostatų (3 str. 1 d., 5 str. 1, 3 d., 22 str. 1 d.) taikymo prasme skųstinas administraciniam teismui būtent Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 30 d. aktas Nr. (9.1)-D8-6122, nors jis ir nėra tiesiogiai adresuotas pareiškėjui. Tokia išvada taip pat darytina atsižvelgiant į tai, kad būtent Aplinkos ministerijai bei jai pavaldiems regionų aplinkos apsaugos departamentams teisės aktais suteikti įgaliojimai vykdyti SAARP lėšų panaudojimo kontrolę (SAARP įstatymo 4 straipsnio 3, 4 dalys, Rekomendacijų (ginčui aktuali Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d.

įsakymo Nr. D1-637 redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) 1, 4, 6–8 punktai). Savo ruožtu pareiškėjo skundžiamas VMI 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimas Nr. 320-9741 dėl išieškojimo iš turto pagal savo turinį bei formą tėra vykdomasis dokumentas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 584 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 587 straipsnio 9 punktas), priimtas minėto privalomai vykdytino dokumento (Aplinkos ministerijos teikimo) vykdymo proceso metu ir pats savaime (lot. per se) pareiškėjo teisių bei pareigų apimties atskirai nekeičia.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje įtvirtintą taisyklę dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu, šioje byloje vertindama ginčijamo VMI prie FM sprendimo teisėtumą, taip pat pasisako ir dėl Aplinkos ministerijos rašto, taip kaip padarė ir pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą dėl viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių sprendimų teisėtumo.

Įvertinus administracinės bylos proceso šalių į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju šalys iš esmės nesutaria dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio (ginčui aktuali 2010 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. XI-1104 redakcija), Medžioklės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-824 redakcija) ir Miškų įstatymo (2011 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-1448 redakcija) normų sisteminio aiškinimo bei taikymo.

Iš Klaipėdos RAAD Šilutės rajono agentūros 2011 m. birželio 14 d. surašyto patikrinimo akto, kuris laikytinas neatsiejama Aplinkos ministerijos priimto individualaus administracinio akto – 2011 m. birželio 30 d. teikimo Nr. (9.1)-D8-6122 dalimi, matyti, jog ginčo atveju už SAARP lėšų naudojimo tvarkos kontrolę atsakinga institucija konstatavo SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų pažeidimą. Minėtoje įstatymo normoje numatyti atitinkami SAARP lėšų (finansinės paramos) gavėjai bei įtvirtintas konkretus šių lėšų panaudojimo tikslas – finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 straipsnio 2 punktą. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškas finansinės paramos tikslas bei šios paramos gavėjai yra numatyti ir Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, kurioje, be to, nustatyta, jog prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Pagal SAARP įstatymo 3 straipsnio 2 punktą, vienas iš Specialiosios programos finansavimo šaltinių yra medžioklės plotų naudotojų mokesčiai, mokami įstatymų nustatytomis proporcijomis ir tvarka už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, pagrįsta Medžioklės įstatyme ir Miškų įstatyme įtvirtintų apibrėžimų išsamia analize, kad sąvoka „miško savininkai, valdytojai ir naudotojai“ bei sąvoka „medžioklės plotų naudotojai“ nėra tapačios. Šią išvadą, be kita ko, patvirtina ir aukščiau paminėtas teisinis reglamentavimas, pagal kurį yra nustatyta, jog miško savininkų, valdytojų ir naudotojų (iš vienos pusės) įgyvendinamos prevencijos priemonės ne mažiau kaip 70 procentų yra finansuojamos iš medžioklės plotų naudotojų (iš kitos pusės) mokamų mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, kad SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo prasme SAARP lėšų skyrimas ne miško savininkams, valdytojams ir naudotojams, o kitiems, minėtoje normoje nenumatytiems subjektams, ginčo atveju – medžiotojų asociacijoms, t. y. medžioklės plotų naudotojams, laikytinas SAARP lėšų panaudojimu SAARP įstatyme nenumatytiems tikslams ir užtraukia SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytas teisines pasekmes. Pažymėtina, kad toks SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., administracines bylas Nr. A662-2003/2012, Nr. A556-2572/2012, Nr. A556-2625/2012, Nr. A602-2513/2012, Nr. A556-626/2013, Nr. A602-1079/2013, Nr. A556-1995/2013, Nr. A261-851/2013), kurioje pažymėta, kad medžioklės plotų naudotojai (medžiotojų būreliai ir kt.) neturi ir negali įgyvendinti SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos teisės gauti SAARP lėšas, kuri yra suteikta tik miško sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kad jie galėtų įgyvendinti medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones savo valdomuose miško sklypuose.

Ginčo faktinių aplinkybių kontekste taip pat pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai daro nuorodą į Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuris reglamentuoja medžioklės plotų naudotojų teisę gauti lėšas SAARP įstatymo nustatyta tvarka. Visų pirma, nurodytoje Medžioklės įstatymo normoje minimas visiškai skirtingas nei ginčo atveju finansinės paramos gavimo pagrindas ir tikslas – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Antra, iš Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. T1-1406 (I t., b. l. 15–16) matyti, kad šiuo konkrečiu atveju medžiotojų asociacijų (medžioklės plotų naudotojų) patirtos išlaidos dėl medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimo buvo kompensuotos remiantis ne minėtu Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, o šio įstatymo 6 straipsniu, kuris aiškiai nustato, jog aptariamų prevencijos priemonių įgyvendinimas kompensuojamas išimtinai žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkams, valdytojams ir naudotojams (Medžioklės įstatymo 6 str. 3 d.). Dėl nurodytų priežasčių paminėtas apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 30 d. teikimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (ginčui aktuali 2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. gegužės 1 d.) įtvirtintus pagrindinius bendruosius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, tai yra: jame nurodytas SAARP įstatymo pažeidimas, nustatytas Klaipėdos RAAD 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo aktu (kuris, kaip minėta, yra neatskiriama Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 30 d. teikimo dalis ir šio dokumento priėmimo faktinis pagrindas), pareiškėjui taikomos poveikio priemonės teisinis (SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalis) ir faktinis (Klaipėdos RAAD atliktas SAARP lėšų panaudojimo patikrinimas) pagrindai, aiškiai suformuluotas poveikio priemonės turinys (ne ginčo tvarka išieškoti iš Šilutės rajono savivaldybės 13 332,30 Lt į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos), minėtas teikimas pasirašytas Aplinkos ministerijos įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu, apie šio teikimo priėmimą, kartu pridedant ir RAAD 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo aktą, pranešta (išsiunčiant teikimo kopiją) inter alia pareiškėjui, kurio teisėms ir pareigoms teikimas turi tiesioginį poveikį.

Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos RAAD atliekant Šilutės rajono savivaldybės SAARP lėšų panaudojimo patikrinimą, patikrinime taip pat dalyvavo ir pareiškėjo įgalioti atstovai – Šilutės rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistas gamtosaugininkas R. R. bei centralizuotos buhalterijos skyriaus vedėja D. B., kurie atsisakė pasirašyti 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo aktą, todėl šio akto antrame lape buvo padarytas įrašas „atsisakė pasirašyti“, kurį (įrašą) pasirašė patikrinimą atlikęs Klaipėdos RAAD Šilutės rajono agentūros vyr. specialistas, l. e. p. vedėjas V. Š. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atliekant patikrinimą buvo laikomasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Rekomendacijų (kurių nuostatos galiojo iki 2012 m. sausio 1 d., vadinasi, ir 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo akto priėmimo metu) 7.2 ir 7.6 punktų nuostatų. Be to, Patikrinimo aktas atitinka Rekomendacijų 7.4 punkte numatytus formos ir turinio reikalavimus.

Tokiu būdu nustatyta, kad Klaipėdos RAAD atliekant patikrinimą pareiškėjui atstovavo jo įgalioti atstovai, pareiškėjas gavo patikrinimo akto kopiją (kurią kartu su kitais įrodymais pridėjo prie savo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui), taigi, jis turėjo galimybę tinkamai susipažinti su patikrinimo akte nurodytomis aplinkybėmis. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo akto priėmimo metu galiojusios Rekomendacijos dėl savo formos ir teisinės galios negalėjo (negali) būti traktuojamos kaip privalomo pobūdžio norminis teisės aktas, dėl to negalėjo (ir negali) būti griežtai reikalaujama tikslaus visų šių Rekomendacijų nuostatų vykdymo, darytina išvada, jog pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad patikrinimo akto nepasirašė savivaldybės meras, byloje nustatytų aplinkybių kontekste gali būti vertinama kaip neesminis procedūrinis pažeidimas, kuris nepaneigia Klaipėdos RAAD atlikto patikrinimo rezultatų teisingumo ir neleidžia abejoti surašyto patikrinimo akto juridine galia.

Pirmosios instancijos teismui visiškai teisingai nustačius, kad Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 30 d. teikime Nr. (9.1)-D8-6122, kurio neatsiejama dalis yra Klaipėdos RAAD surašytas 2011 m. birželio 14 d. patikrinimo aktas, buvo pagrįstai konstatuotas SAARP lėšų netinkamas panaudojimas Šilutės rajono savivaldybėje pagal SAARP įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, darytina išvada, kad teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo (prašymo) reikalavimą panaikinti minėtų aktų pagrindu priimtą vykdomąjį dokumentą – VMI viršininko 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 320-9741 dėl išieškojimo iš pareiškėjo turto. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų ir savarankiškų argumentų, kurie galėtų paneigti ginčijamo VMI sprendimo teisėtumą. Be to, įvertinus VMI 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimo turinį ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, įtakojusias šio sprendimo priėmimą, teismas taip pat neturi pagrindo konstatuoti ginčijamo VMI sprendimo neatitikimo bendruosius ar specialiuosius teisės aktų reikalavimus. Be kita ko, pažymėtina, kad 2011 m. lapkričio 30 d. sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (nuoroda į Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 30 d. teikimą Nr. (9.1)-D8-6122, kuriame konstatuotas SAARP lėšų panaudojimo pažeidimas ir konkreti išieškotina iš pareiškėjo suma), pateiktas teisinis pagrindas (SAARP įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), nurodyti sprendimo dėl išieškojimo priėmimo motyvai (Šilutės rajono savivaldybė nesumokėjo išieškotinos sumos per Klaipėdos AVMI nustatytą 3 mėnesių terminą). Įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl VMI viršininko 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 320-9741 panaikinimo buvo netenkintas pagrįstai.

Remdamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė bei įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat vadovavosi ginčui aktualia administracinių teismų praktika, todėl bylą išnagrinėjo teisingai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Taigi, apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo skundo (prašymo) ir apeliacinio skundo reikalavimų, kartu negali būti tenkinamas ir pareiškėjo procesinis prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) priteisimo iš atsakovo (ABTĮ 44 str. 1, 2 d., 133 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius