2016-06-14 Nr. BB-2578-1-07-1-00503-2013-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-242-699/2016

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00503-2013-3 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.2; 2.1.16.2.18

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 4 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 47 straipsnį, paskirta 400 MGL (52 000 Lt (15 064 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. kovo 6 iki 8 d. (2 paros) ir paskirta bausmė sumažinta 4 MGL, t. y. iki 396 MGL (51 480 Lt (14 913 Eur) baudos, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. J. pagal BK 226 straipsnio 4 dalį dėl veikos, susijusios su R. V., išteisintas, nes jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Procesas dėl M. A. ir R. V. pareikštų civilinių ieškinių nutrauktas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu nuteistojo S. J. apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendis pakeistas – S. J., nuteistam pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams ir, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, jos vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. kovo 6 iki 8 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. J. nuteistas už tai, kad veikdamas savanaudiškai provokavo bei pareikalavo duoti kyšį, susitarė priimti ir priėmė didesnės nei 250 MGL vertės kyšį iš M. A., žadėdamas pasinaudodamas giminystės ryšiais bei pažintimis paveikti valstybės tarnautojus – prokurorus ar kitus teisėsaugos institucijų atstovus, kad šie, vykdydami savo įgaliojimus ir teisėtai ar neteisėtai veikdami, sušvelnintų M. A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę, t. y. 2010 m. pabaigoje –2011 m. pradžioje, Vilniuje, prie pastato, Rinktinės g. 55, iš M. A. sužinojęs, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tiriama baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini), kurioje vienas iš įtariamųjų yra M. A., S. J. informavo jį, kad prokuratūroje prokuroru dirba jo pusbrolis, pasakė, kad, pasinaudodamas giminystės ryšiu ir pažintimis, jis jau yra padėjęs kitiems asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, ir galėtų padėti sušvelninti gresiančią baudžiamąją atsakomybę ir M. A. Vėliau, 2010 m. pabaigoje ar 2011 m. pradžioje, Vilniuje, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, susitikęs su M. A., veikdamas neva kitų asmenų naudai, tačiau turėdamas savanaudišką tikslą, S. J. pareikalavo iš pastarojo 5000 Lt, žadėdamas šiuos pinigus perduoti teisėsaugoje dirbantiems pareigūnams, kad šie, vykdydami savo įgaliojimus ir teisėtai ar neteisėtai veikdami, sušvelnintų M. A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę, o 2011 m. pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, (duomenys neskelbtini), šiuos pinigus iš M. A. paėmė.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, susitikęs su M. A. prie savo namų, Vilniuje, Rudens g. 23, S. J. M. A. pasakė, kad pasikeitė situacija, ir, veikdamas neva kitų asmenų naudai, tačiau turėdamas savanaudišką tikslą, pareikalavo iš šio dar 45 000 Lt, žadėdamas perduoti juos prokurorams, kad šie, vykdydami savo įgaliojimus ir teisėtai ar neteisėtai veikdami, sušvelnintų M. A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Susitikęs su M. A. automobilių stovėjimo aikštelėje prie PC „Banginis“, esančio Vilniuje, P. Lukšio g. 16, 2012 m. gruodžio 21 d. ir 2013 m. sausio 5 d. tiksliau nenustatytu laiku, 2013 m. vasario 6 d., apie 14.40 val., 2013 m. vasario 19 d., apie 15.00 val., S. J. tarėsi su juo dėl kyšio perdavimo aplinkybių (t. y. dėl jo perdavimo prieš teismo sprendimą ar po jo, kyšio davimo dalimis, tikėtino kyšio dydžio sumažinimo, galimybės M. A. dalyvauti kyšio perdavimo metu ir kt.), o jųdviejų susitikimo, įvykusio 2013 m. vasario 28 d., apie 10.00 val., aikštelėje prie PC „Baldų rojus“, esančio Vilniuje, Kalvarijų g. 131, susitarė, kad 2013 m. kovo 7 d. S. J. priims iš M. A. dalį reikalaujamos 45 000 Lt sumos, t. y., 30 000 Lt, o likusią dalį M. A. sumokės, priėmus procesinį sprendimą. Telefonu sutarus dėl susitikimo anksčiau, S. J. ir M. A. susitiko 2013 m. kovo 6 d., apie 13.45 val., prie automobilių garažų, esančių Vilniuje, Filaretų g. 64, kur S. J. priėmė iš M. A. kaip kyšį 30 000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir šią bylos dalį nutraukti, arba pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes dėl 2010 m. pabaigoje–2011 m. pradžioje pareikalauto ir iš M. A. priimto 5000 Lt kyšio; jo veiksmus iš BK 226 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalis, 14 straipsnį, 226 straipsnio 4 dalį) ir padarė esminių BPK pažeidimų, suvaržiusių įstatymų garantuotas jo, kaip nuteistojo, teises ir sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, išimtinai rėmėsi nukentėjusiojo M. A. parodymais, nuteistąjį teisinančių įrodymų nevertino, nesivadovavo įrodymų leistinumo bei liečiamumo principais, byloje kilusių abejonių neaiškino nuteistojo naudai. Surašydami nuosprendžius teismai nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalyje ir 331 straipsnyje nustatytų jų surašymui keliamų reikalavimų, juos grindė samprotavimais ir prielaidomis. Be to, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 324 straipsnio 6 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra BK 226 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Nuteistasis su M. A. yra seni pažįstami ir M. A., žinodamas, kad jo pusbrolis dirba prokuratūroje, pats susiformavo nuomonę, jog jis (nuteistasis) darys poveikį prokurorams. Iš bylos duomenų matyti, (tai nustatė ir teismai), kad susitikimai vyko M. A. iniciatyva ir tik jis nurodė, kad reikia duoti kyšį, primygtinai kalbėjo apie pinigų sumas ir jų dydžius, tai patvirtina garso įrašai. Iš šių įrašų akivaizdu, kad kasatorius nereikalavo iš M. A. pinigų, pagalbos už kyšį nesiūlė.

Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką nusikalstamą veiką imituojančiais veiksmais (toliau – NVIV) negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė; įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą. Be to, NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką turima duomenų. Vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos nepakanka, nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2001, nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-2/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Pyrgiotakis prieš Graikiją, Edwards ir Lewis prieš Jungtinę Karalystę, Khudobin prieš Rusiją). Dėl to kasatorius mano, kad jo atveju NVIV panaudojimas turi būti pripažintas neteisėtu ir jo metu surinkti duomenys negali būti naudojami kaip įrodymai teisme, nes M. A., kaip NVIV dalyvis, pernelyg aktyviai imitavo ir atliko priešingus teisei veiksmus, kuriais skatino ir kurstė padaryti nusikalstamą veiką, taip apribojo nuteistojo veiksmų pasirinkimo laisvę ir išprovokavo nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad M. A. veiksmai nebuvo provokacija, grindė atskiromis garso įraše užfiksuoto pokalbio ištraukomis, nevertindamas jų viso pokalbio kontekste ir neatsižvelgdamas į jo paties bei kasatoriaus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tokia teismo išvada neteisinga – teismas turėjo nustatyti provokacijos prieš kasatorių faktą ir pripažinti, kad visi duomenys, gauti provokacijos metu, yra neleistini ir nelaikytini įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Kasatoriui nesuprantama, jeigu buvo aišku, kad jis padarė nusikaltimą (t. y. 2010 m. pabaigoje reikalavo iš M. A. 5000 Lt kyšio, o 2011 m. pavasarį jį paėmė), kodėl jam buvo taikytas NVIV ir atlikti provokaciniai veiksmai.

Nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su provokavimu, t. y. neaptarė ir nepašalino prieštaravimų M. A. parodymuose, taip pat neatitikimų tarp jo ir kasatoriaus parodymų, neatskleidė techninių priemonių panaudojimo ir fiksavimo protokoluose užfiksuotų kasatoriaus ir M. A. pokalbių turinio, neįvertino M. A., kaip pokalbio dalyvio, elgesio (jo aktyvumo). Šis teismas visiškai neįvertino, kad pareigūnai iki pat įvykio dienos neturėjo jokių teisėtais būdais ir priemonėmis surinktų duomenų apie kasatoriaus kokius nors nusikalstamus veiksmus, o tyrimas pradėtas būtent tada, kai M. A. su padarytu įrašu kreipėsi į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – STT), supratęs, kad yra apgaudinėjamas; taip M. A. pasielgė praėjus metams po tariamai provokuojamo kyšio.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad veika buvo kontroliuojama pareigūnų, pinigai į apyvartą nepateko, žala valstybei ar kam nors kitam nebuvo padaryta, todėl veika turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas (BK 22 straipsnio 1 dalis).

Nuteistasis pažymi, kad BK 226 straipsnio redakcijos, galiojusios pagal jam pareikštą kaltinimą, t. y. laikotarpiu nuo 2010 m. pabaigos iki 2011 m. pradžios (Tarpininko kyšininkavimas) ir nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. kovo 6 d. (Prekyba poveikiu) iš esmės skiriasi. 2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 5 d., sunkina jo teisinę padėtį dėl jam inkriminuotų veiksmų, neva padarytų 2010 m. pabaigos–2011 m. pradžios laikotarpiu. Šioje įstatymo redakcijoje į prekybos poveikiu sudėtį įtraukti ir atvejai, kai kaltininkas kyšininkauja pažadėjęs paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, tarptautinę viešąją organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygstantį asmenį, pasinaudodamas ne tik tikra ar tikėtina, bet ir tariama įtaka šiems subjektams, kad jie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Po šių BK 226 straipsnio pakeitimų teismų praktika atribojant sukčiavimą nuo prekybos poveikiu dar nesuformuota, todėl teismai turėjo vadovautis ankstesne praktika, pagal kurią tuo atveju, jeigu kaltininkas už materialų atlygį melagingai pažada pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų to asmens naudai, turėdamas išankstinę tyčią šio pažado nevykdyti, jo veika paprastai kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Kasatoriaus nuomone, teismai, priimdami sprendimus, turėjo laikytis jau suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.

Nuteistasis pripažįsta, kad M. A. jam perdavė 30 000 Lt, tačiau teigia, kad pinigų iš jo nereikalavo, konkrečios sumos aptartos nebuvo, jas siūlė pats M. A.. Pasak kasatoriaus, jis M. A. byla nesidomėjo ir nieko konkrečiai nežadėjo, su prokurorais ar tyrėjais nėra kalbėjęs ir neketino to daryti, per tą ilgą laiką niekas nevyko ir nieko nebūtų įvykę, pinigų imti neplanavo, juos į krepšį įdėjo pats M. A., Šios kasatoriaus nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos. Be to, M. A. nurodė, kad į STT kreipėsi savo iniciatyva, nes kai kasatorius paprašė daugiau, iš karto suprato, jog jį apgaudinėja, jam kilo įtarimai jau pačioje pradžioje, nes praėjo pora metų, o kasatorius nieko nedarė. Taigi M. A. parodymai neabejotinai leidžia teigti, jog jis neketino naudotis giminystės ryšiais, pažintimis ir paveikti valstybės tarnautojus, kad šie sušvelnintų M. A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę, o tai rodo kasatorių turėjus išankstinę tyčią šio pažado nevykdyti ir M. A. tai suprato. Beje, kad kasatorius su jokiais teisėsaugos pareigūnais nebendravo ir į nieką dėl pagalbos M. A. ar R. V. nesikreipė ir kad jo veiksmuose įžvelgiami apgaulės M. A. atžvilgiu požymiai, pripažino ir pirmosios instancijos teismas, todėl, kasatoriaus nuomone, jo veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nes M. A. kasatoriui perduota 30 000 Lt suma nesiekia 250 MGL dydžio ir šiuo atveju sumos, dėl kurių buvo deramasi, šios veikos kvalifikavimui įtakos neturi, juolab kad objektyvių duomenų apie realiai jo prašomą sumos dydį 2012 m. spalio mėn.–2013 m. sausio 5 d. laikotarpiu, kai buvo padarytas įrašas, be M. A. parodymų, byloje nėra. Taip pat be suinteresuoto asmens M. A. parodymų byloje nėra kitų patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad 2010 m. pabaigoje–2011 m. pradžioje jis perdavė 5000 Lt nuteistajam už neva žadėtą pagalbą jo baudžiamojoje byloje. Todėl dėl neva iš M. A. gautų 5000 Lt kasatorius turi būti išteisintas.

Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Oganizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Giedrius Tarasevičius prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad abiejų instancijų teismai bylos aplinkybes ištyrė išsamiai, nešališkai ir teisingai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio nuostatomis, taip pat, laikydamiesi BPK 305 ir 331 straipsnių reikalavimų, tinkamai surašė skundžiamus sprendimus, be to, priešingai negu teigia nuteistasis, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė dėl visų esminių jo apeliacinio skundo argumentų.

Atsiliepime pažymima, kad procesinės prievartos priemonės nagrinėjamoje byloje taikytos tik po to, kai buvo gauta duomenų apie S. J. nusikalstamą veiką. 2013 m. sausio 25 d. M. A. kreipėsi į STT ir pateikė pokalbio su S. J. įrašą, kuris buvo įformintas pradėjus ikiteisminį tyrimą BPK nustatyta tvarka. Prieš tai STT pareigūnai jokių duomenų apie minėtų asmenų bendravimą, jų pokalbius neturėjo, M. A. garso įrašą padarė ir pateikė savo iniciatyva. Teisės aktai nedraudžia fiziniams asmenims daryti garso įrašų. S. J. buvusio pokalbio ir jo turinio bylos nagrinėjimo metu neneigė. Taigi garso įrašas atitinka leistinumo reikalavimus, nustatytus BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismai savo išvadas grindė ne tik M. A. parodymais, bet ir byloje esančiais S. J. ir M. A. pokalbių įrašais. Šie pokalbiai įrašyti tiek M. A. iniciatyva, tiek vėliau taikant procesines prievartos priemones S. J. atžvilgiu. Dėl leidimo taikyti procesines prievartos priemones ir dėl jų taikymo metu gautų duomenų fiksavimo buvo surašyti visi įrodymų rinkimą baudžiamajame procese reglamentuojantys dokumentai.

M. A. pateiktas pokalbio įrašo turinys paneigia S. J. parodymus, kad jis jokios pagalbos nežadėjo ir neketino teikti. Iš pokalbio įrašo akivaizdu, kad S. J. žadėjo M. A., jog byla bus „nusodinta“ ir bus paskirta bauda. S. J. 50 000 Lt sumos įvardijimas ir reikalavimas duoti atsakymą per savaitę ar dvi, o vėliau nurodant tik savaitės terminą, nes, pasak S. J., neįvardytam teisėsaugos pareigūnui jau nusibodo „cirkintis“, ir jo (S. J.) užuomina, kad norint, jog reikalai pajudėtų, reikia „injekcijų“, aiškiai parodo ne M. A. siūlymą, o S. J. reikalavimą ir spaudimą sumokėti pinigus.

Pasak prokuroro, ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų SMS žinučių turinys patvirtina, kad tai nebuvo pirmieji susitikimai po teismo leidimo taikyti procesines prievartos priemones ir išimtinai M. A. iniciatyva, šie asmenys palaikė ryšį ir bendravo dar iki to ir tarėsi dėl susitikimų ateityje. Prokuroro įsitikinimu, 2013 m. vasario 14 d. 13.12 val. M. A. S. J. nusiųsta SMS žinutė su tekstu: „Labas, gal kas paaiškėjo“ ir S. J. atsakymas už kelių minučių: „Manau iki savaitgalio duosiu žinoti“ patvirtina M. A. parodymus apie žadėtą S. J. pagalbą. Toks pats klausimas M. A. pakartotas 2013 m. vasario 26 d. 15.53 val. išsiųstoje žinutėje, į kurią atsakydamas S. J. pasiūlė susitikti. Tai patvirtina, kad S. J. buvo įsipareigojęs M. A.. Kokie buvo tie pažadai, duodamas parodymus, atskleidė M. A., tą patvirtina ir bylos duomenys, gauti taikant procesines prievartos priemones. Šie įrodymai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad 2010 m. pabaigoje–2011 m. pradžioje S. J. paėmė iš M. A. 5000 Lt už neva žadėtą pagalbą jo baudžiamojoje byloje, nes pokalbių įrašuose pats S. J. ne vieną kartą patvirtino, kad iš M. A. jau yra gavęs 5000 Lt.

Prokuroras teigia, kad kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BK 226 straipsnio 4 dalies taikymo yra nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad reikalavimas duoti kyšį buvo išreikštas ir dalis kyšio buvo duota 2010 m. pabaigoje–2011 m. pradžioje, vėliau kyšio suma (susijusi su tuo pačiu kyšio dalyku) S. J. buvo didinama, žadant M. A. tą pačią paslaugą, ir 2013 m. kovo 6 d. iš jo buvo priimta dar 30 000 Lt. Kadangi buvo padaryta tęstinė nusikalstama veika, kuri buvo baigta 2013 m. kovo 6 d., S. J. pagrįstai taikyta veikos padarymo metu galiojusi BK 226 straipsnio redakcija. Šiame straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali pasireikšti keliomis formomis, o laikoma baigta nuo to momento, kai pareikalaujama kyšio, kai provokuojama jį duoti, kai dėl kyšio buvo susitarta ar buvo pažadėta jį paimti. Nėra svarbu, ar savo kaip tarpininko pagalbą siūlęs asmuo gautus pinigus būtų kam nors perdavęs, ar pasilikęs sau. Sprendžiant, ar buvo padaryta BK 226 straipsnio kurioje nors dalyje numatyta nusikalstama veika, iš esmės svarbiausia yra tai, kaip pinigų reikalaujančio asmens veiksmus suvokia asmuo, iš kurio pinigų reikalaujama.

Teismų nustatyta, kad S. J. pareikalavo iš M. A. pinigų, žadėdamas pagalbą baudžiamojoje byloje, kurioje M. A. buvo įtariamasis. Šių pinigų S. J. pareikalavo sakydamas, kad turi pažinčių prokuratūroje ir kitose teisėsaugos institucijose, jog pasinaudodamas tomis pažintimis ir kyšiais gali paveikti tų institucijų pareigūnus, kad šie FNTT tiriamoje baudžiamojoje byloje priimtų M. A. palankius sprendimus švelninant jo teisinę padėtį, nuolat įtikinėjo M. A. tokiomis savo galimybėmis ir skubino jį perduoti pinigus. Taigi S. J. veiksmuose yra visi prekybos poveikiu požymiai.

Bylos duomenimis, pinigus M. A. perdavė būtent pareigūnams papirkti, o ne pačiam S. J., nes šis asmuo neturėjo jokių galimybių priimti kokius nors sprendimus dėl M. A. teisinės padėties. Taigi M. A. veiksmai buvo nukreipti į asmenis, dirbančius valstybės tarnyboje, tikintis iš pareigūnų sau palankių sprendimų. Prokuroras pažymi, kad atsakomybė pagal BK 226 straipsnį atsiranda netgi tada, kai poveikis žadamas esant tikėtinai ar tariamai įtakai.

Nuteistojo S. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Kasaciniame skunde nuteistasis S. J. nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nes, jo nuomone, buvo vertinami išimtinai nukentėjusiojo M. A. parodymai, o jį teisinantys įrodymai nevertinti, teigia, kad byloje, be suinteresuoto asmens M. A. parodymų, nėra kitų patikimų įrodymų, kurie patvirtintų 2010 m. pabaigoje–2011 m. pradžioje jį paėmus 5000 Lt kyšį, jis pripažįsta, jog 2013 m. kovo 6 d. M. A. jam perdavė 30 000 Lt, tačiau tikina pinigų iš jo nereikalavęs, pagalbos už kyšį nesiūlęs, M. A., iš seniau žinodamas, kad kasatoriaus pusbrolis dirba prokuratūroje, pats susiformavo nuomonę, kad jis (kasatorius) darys poveikį prokurorams. Taip kritikuodamas teismų atliktą įrodymų vertinimą, ginčydamas teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pateikdamas savo įvykių versiją, kasatorius laiko, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 226 straipsnio 4 dalis – ir padaryta esminių įrodymų vertinimą, nuosprendžio surašymą, bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų, kurie suvaržė įstatymų garantuotas jo, kaip nuteistojo, teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti, jais remiantis naikinti dėl nuteistojo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti ar juos keisti nėra pagrindo.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra pažeisti. Pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, nuosprendyje visus įrodymus išdėstė, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą, daromą išvadą, kad S. J. padarė BK 226 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrindė ne tik M. A. parodymais ir jo pateiktu pokalbių įrašu, bet ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo, slapto sekimo, kratos, asmens kratos, paimtų daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, gautais taikant procesinę prievartos priemonę, t. y. bylos įrodymų visuma. Nuteistojo S. J. gynybos versija nuosprendyje išanalizuota ir įvertinta kartu su visais bylos įrodymais ir motyvuotai atmesta, kaip prieštaraujanti bylos įrodymų visumai.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, dar kartą išanalizavo ir įvertino visus surinktus įrodymus kaip visumą, patikrino jų pakankamumą ir leistinumą, taip pat, siekdamas pašalinti nuteistojo S. J. apeliaciniame skunde išdėstytas abejones dėl M. A. parodymų patikimumo, itin išsamiai išanalizavo šio asmens parodymus, duotus skirtingose proceso stadijose, sugretino juos su kitais bylos duomenimis, tarp jų ir gautais taikant procesinę prievartos priemonę, ir konstatavo, kad jie nuoseklūs, atitinka ankstesnius jo parodymus ir kitus bylos duomenis, todėl yra patikimi ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi paneigdamas S. J. gynybos versiją.

Nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, šis teismas kruopščiai patikrino, ar nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimas ir jų įgyvendinimas atliktas laikantis BPK reikalavimų, ir, nenustatęs pažeidimų, pripažino, kad visi duomenys, surinkti šio procesinio veiksmo metu, gauti teisėtais būdais, todėl yra tinkami ir leistini įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, taip pat motyvuotai paneigė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie galimą jo nusikalstamų veiksmų provokavimą. Taigi, priešingai negu teigia nuteistasis, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes atsakė į visus esminius jo apeliacinio skundo argumentus, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 331 straipsnyje ir 332 straipsnio 3, 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstama teisingu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo ir jos tinkamo įgyvendinimo.

BPK 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, jog tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Pažymėtina, kad ši procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir tik prokurorui gavus informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant.

Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 4 dalyje, pradėtas 2013 m. sausio 25 d. gavus M. A. pareiškimą. Pareiškimo protokole nurodoma, kad S. J., žinodamas, jog FNTT atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl M. A., pareikalavo iš jo 50 000 Lt, teigė, kad turi giminaitį prokurorą, žadėjo paveikti prokurorus ir padėti sušvelninti jam gresiančią baudžiamąją atsakomybę. M. A. kartu su pareiškimu taip pat pateikė 2013 m. sausio 5 d. pokalbio su S. J. įrašą kompaktinėje plokštelėje, kuri 2013 m. vasario 11 d. buvo apžiūrėta ir pridėta prie bylos BPK nustatyta tvarka.

Panaudojus technines priemones nustatyta, kad kompaktinėje plokštelėje yra garso įrašas, kurio turinys užfiksuotas apžiūros protokole. Šie duomenys rodo, kad pirminę informaciją apie S. J. reikalaujamą kyšį STT pareigūnai gavo iš M. A. ir tai buvo pagrindas Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl BPK 159 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo. Pažymėtina, kad situacijos, kai į teisėsaugos institucijas kreipiasi asmuo, kuriam yra siūloma, ar iš jo reikalaujama ar provokuojama duoti kyšį, ir pateikia apie tai žodinę informaciją, arba taip pat ir savo paties padarytus garso įrašus, teismų praktikoje pripažįstama pakankamu faktiniu pagrindu ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir kreiptis dėl slaptų tyrimo veiksmų atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2014, 2K-241-693/2015, 2K-552-976/2015).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abejonių dėl prašymo pagrįstumo nekilo ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, pagal prokuratūros pateiktą medžiagą sprendusiai procesinės prievartos priemonės taikymo klausimą šios bylos ikiteisminiame tyrime. Ikiteisminio tyrimo teisėjos 2013 m. sausio 30 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo leista taikyti S. J. procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 159 straipsnyje, M. A. leista atlikti BK 226 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos imituojančius veiksmus: tiesiogiai ar netiesiogiai S. J. ar kitiems šio nurodytiems asmenims per vieną ar daugiau kartų pažadėti perduoti provokuotą ir (ar) reikalautą kyšį, susitarti dėl kyšio perdavimo sąlygų ir jį duoti grynaisiais pinigais ar kitokiu būdu, atleidžiant M.

A. nuo baudžiamosios atsakomybės už nurodomų veiksmų atlikimą. Išvardytų veiksmų fiksavimui leista daryti vaizdo ir (ar) garso įrašus, panaudojant visų rūšių vaizdo ir (ar) garso fiksavimo, telekomunikacijų, elektroninių ryšių priemones.

Iš šių bylos duomenų akivaizdu, kad BPK 159 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė buvo taikyta tinkamai, nes BPK nustatyta tvarka teismo sankcionuotais STT pareigūnų kontroliuojamais M. A. veiksmais buvo prisijungta prie jau daromos S. J. tęstinės nusikalstamos veikos. Tai, kad S. J. nusikaltimas nebuvo išprovokuotas M. A. veiksmais, patvirtina procesiniuose dokumentuose užfiksuotų pokalbių įrašų turinys. Susitikimų metu S. J. nurodė galutinę padidintą kyšio sumą 50 000 Lt, skubino greičiau jį duoti, aiškino, kad neįvardytam teisėsaugos pareigūnui nusibodo „cirkintis“, kad norint, jog reikalai pajudėtų, reikia „injekcijų“. Toks sąlygų diktavimas rodo būtent S. J. reikalavimą ir spaudimą duoti kyšį, o ne M. A. siūlymą padaryti nusikaltimą. Taigi nėra jokių prielaidų išvadai, kad S. J. buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą – prieš S. J. taikomi nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai nevaržė jo laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą – jis turėjo visas galimybes savarankiškai nutraukti nusikalstamus veiksmus ar kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir pranešti, apie, jo nuomone, provokavimą padaryti nusikaltimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad bylos duomenys, gauti naudojant nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus, atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisėtumo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. J., galėjo jais remtis.

Kasatoriaus argumentas, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo laikomasi BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų, visiškai deklaratyvus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė įrodymų tyrimo trūkumų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimo, be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nei nuteistasis, nei jo gynėjas atlikti įrodymų tyrimą ir nustatyti kokias nors naujas bylos aplinkybes ar tirti aplinkybes, kurios, jų nuomone, buvo neišsamiai ištirtos, neprašė.

Dėl BK 226 straipsnio 4 dalies taikymo

Kasatorius teigia, jog jis neketino naudotis giminystės ryšiais, pažintimis ir paveikti valstybės tarnautojus, kad šie už kyšį M. A. sušvelnintų baudžiamąją atsakomybę (t. y. turėjo išankstinę tyčią pažado nevykdyti) ir M. A. tai suprato, todėl jo nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuojami ne pagal BK 226 straipsnis, kaip prekyba poveikiu, o pagal BK 182 straipsnį, kaip sukčiavimas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Baudžiamoji atsakomybė už prekybą poveikiu pagal BK 226 straipsnio 4 dalį kyla tam, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, pažadėjęs ar susitaręs priimti arba reikalavęs ar provokavęs duoti, arba priėmęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį. Pagal BK 226 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Pagal formuojamą teismų praktiką prekybos poveikiu sudėtis yra formali ir nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas už kyšio davėjo pasiūlytą ar pažadėtą arba duotą kyšį pažada šiam jo interesais paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų arba neveiktų. Kaltininko pažadas kyšio davėjui gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, tačiau bet kuriuo atveju turi būti jam suprantamas bei aiškus. Kaltininko veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, kam konkrečiai kaltininkas ketino skirti reikalaujamus, provokuojamus duoti ar paimtus pinigus ir ar iš viso ketino tai padaryti, – svarbu, kad kyšio davėjui susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo ar neveikimo bus patenkinti kyšio davėjo interesai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-746/2015, 2K-120-489/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog S. J., sužinojęs apie FNTT tiriamą M. A. baudžiamąją bylą, pasakė, kad prokuratūroje dirba jo pusbrolis, kad pasinaudodamas giminystės ryšiu ir pažintimis jis jau yra padėjęs kitiems išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti ir kad galėtų padėti sušvelninti baudžiamąją atsakomybę ir M. A. Taip veikdamas, už tarpininkavimą S. J. iš pradžių pareikalavo 5000 Lt, kuriuos 2011 m. pavasarį savo namuose priėmė, o nuo 2012 m. rudens reikalaujamo kyšio už tą pačią paslaugą sumą padidino iki 50 000 Lt, teigdamas, kad dar reikia duoti 45 000 Lt, ir 2013 m. kovo 6 d., apie 13.45 val., priėmė dar 30 000 Lt.

Remdamasis šiomis nustatytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. J. prekiavo poveikiu savanaudiškais tikslais ir jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 226 straipsnio 4 dalį. Tokia teismo išvada teisinga, nes iš nustatytų aplinkybių matyti, kad S. J. provokavo bei reikalavo duoti kyšį, susitarė priimti ir priėmė didesnės negu 250 MGL vertės kyšį iš M. A., žadėdamas jam pasinaudodamas giminystės ryšiais bei pažintimis paveikti prokurorus ar kitus teisėsaugos institucijų atstovus, kad šie vykdydami savo įgaliojimus ir teisėtai ar neteisėtai veikdami sušvelnintų M.

A. gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Iš tiesų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. J. su jokiais teisėsaugos pareigūnais nebendravo ir į nieką dėl pagalbos M. A. nesikreipė, todėl jo veiksmuose galima įžvelgti apgaulės požymių, tačiau ši aplinkybė veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes S. J., reikalaudamas kyšio, sudarė M. A. įspūdį, kad jis veikia kaip tarpininkas ir kad kyšio pinigai bus perduoti prokurorams ar kitiems teisėsaugos pareigūnams, galintiems paveikti M. A. teisinę padėtį jo baudžiamojoje byloje, ir pirmuoju atveju, kai buvo pareikalauta 5000 Lt, M.

A., aiškiai suprasdamas, kad S. J. negali priimti jokių sprendimų dėl jo teisinės padėties, reikalaujamą kyšio dalį perdavė ne jam asmeniškai, o pareigūnams, tikėdamasis iš jų palankaus sprendimo. Kad yra apgaudinėjamas, M. A. kilo įtarimai tik 2012 m. rudenį, kai, praėjus beveik dvejiems metams ir nieko dėl jo bylos nepadarius, už 2010 m. pabaigoje–2011 m. pradžioje pažadėtą paslaugą S. J. pradėjo reikalauti didesnės pinigų sumos. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką prekybos poveikiu normos redakcija gali būti taikoma ir tiems atvejams, kai kyšio davėjas apgaunamas dėl tarpininko galimybių ir ketinimų paveikti adresatą.

Tuo tarpu kaip sukčiavimas galėtų būti vertinami atvejai, kai nukentėjusysis apskritai apgaunamas dėl to, kad jam reikia korupciniu pagrindu spręsti neva iškilusią problemą, pavyzdžiui, telefonu melagingai pranešama apie eismo įvykį, kurį sukėlė artimas asmuo, ir siūloma už kyšį paveikti įvykį tiriančius pareigūnus ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2014).

Nagrinėjamu atveju tai, kad daromoje nusikalstamoje veikoje prieš S. J. buvo taikyta procesinė prievartos priemonė (NVIV), nėra pagrindas nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą prekiauti poveikiu. Kaip minėta, asmeniui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 226 straipsnio 4 dalį kyla už pažadėjimą ar susitarimą priimti arba reikalavimą ar provokavimą duoti, arba priėmimą didesnės negu 250 MGL vertės kyšio už pasinaudojimą savo tikėtina ar tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui žadant juos paveikti taip, kad šie patenkintų papirkėjo interesus. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Iš teismų sprendimų matyti, kad prie S. J. daromos nusikalstamos veikos teisėsaugos pareigūnai prisijungė po to, kai S. J. pačioje veikos pradžioje jau buvo provokavęs, pareikalavęs ir priėmęs 5000 Lt kyšį ir papildomai už tą pačią paslaugą pareikalavęs sumokėti dar 45 000 Lt, t. y., be teisėsaugos pareigūnų kontroliuojamo kyšio dalies (30 000 Lt) priėmimo, S. J. jau buvo atlikęs tris alternatyvias veikas (5000 Lt kyšio už tą pačią paslaugą provokavimą, reikalavimą ir priėmimą), todėl pagrįstai jo padaryta veika kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam inkriminuotas 5000 Lt pareikalavimas turėjo būti kvalifikuojamas kaip savarankiška veika pagal BK 226 straipsnio senąją (2000 m. rugsėjo 26 d.) įstatymo redakciją. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. J. padarė tęstinio pobūdžio nusikalstamą veiką, ir tokios veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas nusikalstamas veikas. Tokiu atveju taikomas įstatymas, galiojęs tuo metu, kai nusikalstama veika pabaigta arba nutraukta. Nagrinėjamu atveju S. J. nusikalstama veika baigta, kai jis 2013 m. kovo 6 d., apie 13.45 val., priėmė 30 000 Lt, todėl ji teisingai kvalifikuota pagal 2011 m. birželio 21 d. BK 226 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. liepos 5 d.

Dėl bausmės

Nuteistasis, prašydamas paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nenurodė jokių šį prašymą pagrindžiančių argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas bausmę už padarytą nusikaltimą paskyrė nepažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimų, todėl ją švelninti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. J. kasacinį skundą.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Artūras Pažarskis

Aldona Rakauskienė