2020-09-07 Nr. AB-15941-3-61-3-03326-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1055-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03326-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant jo privatumą jam naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose įrengta 1,5 m aukščio pertvara neuždengdavo tualeto nuo likusio kameros ploto, tualetas buvo įrengtas arti kameros durų. Todėl pareiškėjui naudojantis tualetu jį galėjo stebėti kiti asmenys, esantys kameroje, ir pareigūnai pro kameros duryse įrengtą langelį. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus, diskomfortą, jautėsi kankinamas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. gegužės 2 d. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas buvo ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir užėmė 0,56 kv. m bendro kameros ploto. Teisės aktai nenumatė, kad kamerose turi būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo langelių. Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtus stebėjimo langelius, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Pareiškėjas skundą pagrindė abstrakčiais argumentais. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti jam neturtinę žalą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

7. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš pažeistos teisės į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose įengtais sanitariniais įrenginiais laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2017 m. gegužės 8 d., tačiau atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., t. y. iš viso 342 paras. Pareiškėjui šių duomenų nepaneigus įrodymais, teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti šiais duomenimis ir vertins pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent šiuo laikotarpiu.

8. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs Lukiškių TI-K nurodytus duomenis, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas 1,5 m aukščio pertvara nuo likusio kameros ploto, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo užtikrinta visą ginčui aktualų laikotarpį, t. y. 342 paras. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešime nurodytas aplinkybes, kad sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos, teismas vertino kaip neįrodytas, kadangi šis dokumentas surašytas 2018 m. spalio mėn., t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu, o konkrečių duomenų, kada, kokioje kameroje buvo įrengtos užuolaidos ar kabinos, siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą, Lukiškių TI-K nepateikė. Taigi atsakovo atstovas pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl teisės į privatumą pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) nepaneigė. Teismas pripažino, kad dėl minėtos pažeisto teisės pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri kompensuotina priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pažeidimas nebuvo nepertraukiamojo pobūdžio, nes tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui būtų sukelti sveikatos sutrikimai, įvertinęs pažeidimo trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 800 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 7 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pabrėžia, kad dėl pažeistos teisės į privatumą patyrė garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus.

12. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors teismas konstatavo, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo atstovo apeliaciniu skundu.

15. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsilipimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo netinkamas kalinimo sąlygas – jo teisės į privatumą pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) – Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2017 m. gegužės 8 d. (vis dėlto bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. gegužės 2 d. (b. l. 7–10).

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, ir jose buvusių sanitarinių mazgų įrengimą (b. l. 7–10, 26–27), konstatuoja, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas (tualetas) buvo iš dalies atskirtas tik 1,5 m aukščio pertvara ir papildomai nebent užuolaida. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovo atstovas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Šis pažeidimas yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į privatumą, pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, kadangi nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

19. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

20. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas yra ilgalaikio pobūdžio pažeidimas, kuris, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo daromas 342 paras. Atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie pagrįstų, kad nagrinėjamu atveju dėl minėto padaryto pažeidimo nėra pagrindo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą kompensuoti pinigais. Todėl konstatuotina, kad šioje byloje yra pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais. Vis dėlto vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį ir sprendžiant, koks neturtinės žalos atlyginimo dydis pareiškėjui turėtų būti priteistas, reikšminga aplinkybė yra ta, kad iš 342 parų, kuomet buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, pareiškėjas 215 parų buvo kalinamas vienas kameroje, dėl to jį užtikti besinaudojantį tualetu, kuris, kaip nustatyta, nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, kad užtikrintų asmens privatumą, galėjo tik Lukiškių TI-K pareigūnai (darbuotojai). Atsakovo atstovas neneigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai stebėdavo pro kamerų duryse įrengtus stebėjimo langelius kalinamus asmenis kamerose, siekdami užtikrinti tvarką ir saugumą laisvės atėmimo įstaigoje. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui kalint vienam kameroje, jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį bent dar su vienu asmeniu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu teismo sprendimu priteista pareiškėjui 800 Eur suma yra pakankama jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas teismo sprendimas būtų nesuderinamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.

21. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. J. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (jurdinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius