A-662-3221-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-3221/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-003412012-6

Procesinio sprendimo kategorija: 16.6; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 115–116), kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Vidaus reikalų ministras) 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 1V-8 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-8) 1 punktą;

2) panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Specialioji ekspertų komisija) 2012 m. sausio 4 d. sprendimą (protokolo Nr. (21/23)-8RN-1) neteikti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vadui siūlyti pareiškėjui suteikti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (21/23)-8RN-1);

3) panaikinti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2012 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. TE-3 „Dėl E. R. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. TE-3);

4) įpareigoti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinę grąžinti pareiškėją į VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigas;

5) priteisti pareiškėjui iš VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos 2011 m. sausio 5 d. bei delspinigius nuo neišmokėtos darbo užmokesčio sumos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

6) įskaičiuoti į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą ir stažą vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo nuomone, nors Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (toliau – ir VTPĮ) nenustatytas terminas, per kiek laiko paslapčių subjektas privalo priimti sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, tačiau tai turėtų būti atlikta analogiškais terminais kaip ir suteikiant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, t. y. per 20 dienų. Taigi, pasak pareiškėjo, Įsakymas Nr. 1V-8 buvo priimtas pažeidžiant nustatytas procedūras, nes Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2011 m. rugpjūčio 22 d. teikimą Nr. (63)-18-964-1589 (toliau – ir Teikimas), kuriuo buvo prašoma panaikinti pareiškėjo turimą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau – ir VRM) išsiuntė ir taip ją informavo 2011 m. rugpjūčio 24 d. raštu, tačiau VRM Centrinė specialioji ekspertų komisija susirinko ir sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija priėmė tik 2011 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus 73 dienoms po VSD Teikimo išsiuntimo, o Įsakymas Nr. 1V-8 buvo priimtas praėjus dar beveik dviem mėnesiams. Atkreipė dėmesį, jog jis apie VSD Teikimą nebuvo informuotas ir gavo jį tik 2012 sausio 10 d. iš VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės.

Pareiškėjo teigimu, Teikimas, VRM Centrinės specialiosios ekspertų komisijos protokolas Nr. 1-8RN-5(RN), Įsakymas Nr. 1V-8, Sprendimas Nr. (21/23)-8RN-l bei Įsakymas Nr. TE-3 galimai buvo nulemti tos aplinkybės, jog 2011 m. kovo 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas patvirtino Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 05-1-2057-10 ir atleido pareiškėją pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo nuomone, teismas, įvertinęs pareiškėjo asmenines ir kitas savybes, valstybės vardu išreiškė pasitikėjimą pareiškėju ir atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pažymėjo, kad VSD Teikime ir VRM Įsakyme Nr. 1V-8, panaikindami pareiškėjo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, vadovavosi VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. liepos 7 d. nutarimu byloje Nr. 22/2008-31/2008-9/2010-35/2010 buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Nurodė, kad apie 2011 m. kovo 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą VSAT Pakrančių apsaugos rinktinei buvo žinoma jau seniai, kaip buvo žinomos ir visos bylos aplinkybės, tačiau tiek VSAT, tiek ir VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vadovybė, nesiimdama jokių veiksmų parodė savo pasitikėjimą pareiškėju. Anot pareiškėjo, nurodytas aplinkybes patvirtina ir tas faktas, jog 2011 m. birželio 30 d. VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pareigūnų kvalifikavimo komisijos posėdyje pareiškėjui buvo patvirtinta pirma kvalifikacinė kategorija ir buvo atsižvelgta į 2011 m. birželio 22 d. Pakrančių apsaugos rinktinės Kopgalio užkardos vado pareiškėjo profesionalumo vertinimo išvadą, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra pareigingas, sąžiningas bei turintis įvairių kitų gerų savybių. Pabrėžė, jog ir 2011 m. rugsėjo 1 d. charakteristikoje jis taip pat apibūdintas gerai, be to, nebuvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jam nebuvo atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, taip pat nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Nors pradėjus pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą 2011 m. vasario 4 d. jis buvo pažemintas pareigose, tačiau nebuvo inicijuota leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo procedūra, o tai, pasak pareiškėjo, reiškia, kad jo veiksmai patys savaime didelės žalos nesukėlė, nes nebuvo ir nėra duomenų, kad dėl tokios situacijos atsiradimo ar buvimo, t. y. teisės dirbti ar susipažinti su valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančia informacija turėjimo, per visą tą laikotarpį jis būtų padaręs kitas nusikalstamas veikas, susijusias su valstybės paslapties atskleidimu ar praradimu.

Pareiškėjo nuomone, VSD konstatavimas, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir netinka darbui su įslaptinta informacija, prieštarauja minėtam Konstitucinio Teismo išaiškinimui, jog įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia, susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika, todėl tiek Teikimas, tiek po jo sekę sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat abejojo Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje dalyvavusių pareigūnų tinkamumu dalyvauti tokioje komisijoje, nes, pasak pareiškėjo, remiantis VTPĮ 13 straipsnio 3 dalimi, komisijos nariai turėjo turėti teisę susipažinti su informacija su žyma „Visiškai slaptai“. Taip pat teigė, kad nėra teisinių pagrindų, numatytų VTPĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 2 dalies 17 punkte, o pareiškėjo nubaudimas yra neproporcingas jokiam visuomenei svarbiam tikslui, be to, pareiškėjui inkriminuotos veikos subjektyvusis elementas – neatidumas – nekelia grėsmės dėl paslapties atskleidimo, todėl teisės būtų suvaržytos labiau nei siekiamas teisėtas ir visuomenei svarbus tikslas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimais (b. l. 61, 123) su pareiškėjo skundu nesutiko.

VRM nuomone, pareiškėjas nepagrįstai reikalauja leidimo panaikinimui pagal analogiją taikyti 20 darbo dienų terminą, nes teisės spragos šiuo atveju nėra – įstatymo leidėjas VTPĮ sąmoningai nenustatė termino leidimo panaikinimui. Be to, terminas, su kuriuo pareiškėjas reikalauja daryti analogiją, nėra naikinamasis, o pareiškėjas reikalauja taikyti jį kaip naikinamąjį terminą. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas nėra tinkamas argumentas šiame ginče, nes minėto nutarimo dalykas buvo VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma, kurios hipotezė yra VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte, o pareiškėjui pritaikyta įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma, kurios hipotezė yra VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte. VRM teigimu, VTPĮ 18 straipsnio 2 dalis yra imperatyvi, taigi Vidaus reikalų ministras privalėjo panaikinti leidimą, jei VSD teikimu konstatuoti faktai, numatyti VTPĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pažymėjo, kad skunde nurodytos kitos pareiškėjo asmeninės savybės, gebėjimai, tarnybos nuopelnai nėra pagrindas skundui tenkinti, nes dėl pareiškėjo nesąžiningumo tos savybės ir gebėjimai gali būti panaudoti ir tarnybai priešingiems interesams.

Dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, delspinigius bei įskaičiuoti į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą ir stažą vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti už priverstinės pravaikštos laikotarpį VRM pažymėjo, kad tokie reikalavimai nenagrinėtini teismo, nes nėra jokių darbdavio sprendimų ir egzistuojančių ginčų dėl šių reikalavimų. Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką, taigi darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką klausimą pirmiausiai sprendžia darbdavys, o ne teismas. Be to, pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 10 punktą, į vidaus tarnybos stažą įskaitomas priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo laikas, todėl teismui pripažinus atleidimą neteisėtu, darbdavys priimtų sprendimą ir dėl vidaus tarnybos stažo. Atkreipė dėmesį, jog dėl tarnybos laiko pensijai skirti taip pat nėra jokio nei sprendimo, nei ginčo, nes pensijos skyrimo santykiai dar neatsiradę.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimais (b. l. 92-95, 111-113, 130-131) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Įsakymas Nr. TE-3 priimtas remiantis Įsakymu Nr. 1V-8, kuriame konstatuojama, kad E. R. veiksmai, nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, duoda pakankamą pagrindą abejoti jo patikimumu (VTPĮ 16 str. 1 d. 4 p.) ir kad E. R. dėl savo asmeninių savybių (nesąžiningas) netinka darbui su įslaptinta informacija (VTPĮ 16 str. 2 d. 17 p.). Taip pat vadovavosi Sprendimu Nr. (21/23)-8RN-l, kuriuo komisijos nariai nutarė neteikti Pakrančių apsaugos rinktinės vadui siūlymo pareiškėjui suteikti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Abejonės dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kilo dėl pareiškėjui nustatyto kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Tai konstatuota 2011 m. kovo 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 05-12057-10, kurioje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje E. R. įtariamas tuo, kad panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, t. y., siekdamas patvirtinti juridinius faktus, VSAT Personalo skyriui pateikė studijų kokybės vertinimo centro priimto 2007 m. kovo 13 d. sprendimo dėl kvalifikacijos įvertinimo pagrindimo kopiją, kuri neatitiko originalo, nes antro lapo paskutinėje pastraipoje yra įrašąs apie tai, kad pareiškėjo kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) centre, o analogiško dokumento kopijoje, paimtoje iš asmens bylos, kurią pateikė E. R., šis įrašas yra nepilnas – nurodyta, kad pareiškėjo kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas.

Pažymėjo, kad apklaustas įtariamuoju E. R. kaltu prisipažino visiškai. Pažymėjo, kad sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, tai vertybinis žmogaus elgesio matas. Pareiškėjo patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei kyla ne tik dėl padaryto nusikaltimo, bet ir dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 05-1-2057-10 metu nustatytų kitų aplinkybių: pareiškėjas parodė, kad pažįstamas, kuris patarė važiuoti į apeliacinę komisiją, jam padavė sprendimą dėl kvalifikacijos vertinimo pagrindimo. Pareiškėjas suprato, kad šis dokumentas gali būti suklastotas, bet į tai nesigilino ir tokiais veiksmais, tuo metu būdamas statutiniu valstybės pareigūnu, galimai nusižengė nuolatiniam bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principui, pagal kurį gavęs duomenų apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas turi pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai.

Nurodė, kad pareiškėjas buvo ne pažemintas pareigose, o perkeltas į pareigas pagal tuo metu turėtą išsilavinimą, tačiau E. R. pareigybės aprašyme nurodyta, kad šias pareigas užimantis valstybės tarnautojas turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Kadangi pareiškėjui minėtas leidimas buvo panaikintas, jis nebeatitiko pareigybės reikalavimų, todėl vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 17 punktu, jis teisėtai buvo atleistas iš vidaus tarnybos.

Pažymėjo, kad VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje balsavę komisijos nariai turi aukščiausią slaptumo žymą „Visiškai slaptai“, be to, komisija turi teisę kviesti į posėdžius VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės struktūrinių padalinių vadovus, valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, tam, kad būtų gauta reikalinga informacija, išvados, paaiškinimai, sprendimai ar kiti dokumentai, kurie reikalingi minėtos komisijos uždaviniams ir funkcijoms vykdyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimais (b. l. 101-103, 109-110, 124-125) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSD paaiškino, kad pareiškėjas dėl veiksmų, kurie buvo nustatyti jo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo metu, bei dėl asmeninių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija. Pareiškėjo veiksmai bei asmeninės savybės dėl kurių, pareiškėjas nėra tinkamas darbui su įslaptinta informacija, buvo nustatyti VTPĮ nustatyta tvarka atlikto pakartotinio E. R. patikrinimo metu. Nurodė, jog pakartotinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad E. R. panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, t. y. VSAT Personalo skyriui pateikė Studijų kokybės vertinimo centro 2007 m. kovo 13 d. priimto sprendimo dėl kvalifikacijos įvertinimo pagrindimo kopiją, kuri neatitiko originalo. Tokie E. R. veiksmai, anot VSD, yra pakankamas pagrindas abejoti jo patikimumu pagal VTPĮ 16 straipsnio 1 dalies 4 punktą, be to, šie veiksmai atskleidžia ir E. R. asmeninę savybę – nesąžiningumą, dėl kurios pagal VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Pažymėjo, kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija turi būti atimama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (b. l. 158-165) nusprendė pareiškėjo E. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybės ir nurodė VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, pagal kurį leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas (o pagal šio įstatymo 18 str. 1 d. 4 p. yra panaikinamas), jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Iš šios teisės normos matyti, kad aplinkybių, dėl kurių buvimo (atsiradimo) paminėtas leidimas gali būti neišduotas arba išduotas leidimas gali būti panaikintas, sąrašas nėra baigtinis. Pagal šios teisės normos prasmę ir paskirtį, joje nurodytų aplinkybių pavyzdinį pobūdį, teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės yra siejamos su asmeninėmis nurodyto leidimo adresato savybėmis, tarp jų ir jo patikimumu dirbti su įslaptinta informacija. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju reikia spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes asmuo yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad faktinė situacija, dėl kurios pareiškėjas negali būti laikomas patikimu ir toliau dirbti su įslaptinta informacija, buvo nustatyta pareiškėjo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas prisipažino, jog VSAT Personalo skyriui pateikė suklastotą studijų kokybės vertinimo centro priimto sprendimo dėl kvalifikacijos įvertinimo pagrindimo kopiją ir tokiu būdu užėmė pareigas, kurių pagal savo turimą išsilavinimą negalėjo užimti. Be to, kaip teisingai nurodo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė, pareiškėjas šiais veiksmais taip pat pažeidė nuolatinių pareigūno pareigų vykdymo principą, pagal kurį pareiškėjas, gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą (šiuo atveju dokumento suklastojimą) nedelsdamas apie tai turi pranešti policijai ar kitai kompetentingai institucijai. Kaip matyti, pareiškėjas iš esmės šių faktinių aplinkybių neneigia, tačiau teigia, kad jos nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Teismo vertinimu, minėtas pareiškėjo elgesys leidžia konstatuoti jo nesąžiningumą ir nepatikimumą. Teismas nurodė Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą dėl reikalavimų asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo nesąžiningumo ir nepatikimumo fakto nustatymo pakanka pripažinti pareiškėjo skundžiamą Vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 3 d. įsakymą Nr. 1V-8 teisėtu ir pagrįstu. Nėra pagrindo naikinti ir VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios ekspertų komisijos protokolinio sprendimo Nr. (21/23)-8RN-1, kuriuo nuspręsta neteikti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vadui siūlyti pareiškėjui suteikti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nes esant nustatytoms aplinkybėms, remiantis VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 straipsniu bei 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu, toks leidimas pareiškėjui negalėjo būti išduodamas.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą. Pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas ne dėl to, kad jis buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, o dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kurios apibūdina pareiškėjo asmenybę, todėl pareiškėjo teiginys, jog ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis VTPĮ nuostatomis, teismo vertintas kritiškai. Pažymėta ir tai, jog aplinkybė, kad pareiškėjas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nesudaro pagrindo pareiškėją vertinti kaip patikimą ir sąžiningą asmenį ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių kontekste.

Teismas nurodė VTPĮ 18 straipsnio 2 dalį ir, įvertinęs šią normą, padarė išvadą, kad joks terminas sprendimui dėl leidimo panaikinimo nėra nustatytas, todėl pareiškėjo argumentai dėl 20 dienų termino tokiam sprendimui priimti vertinti kritiškai. Pažymėta, kad Įsakymas Nr. 1V-8 priimtas įgalioto asmens, yra tinkamai motyvuotas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tai, jog VTPĮ nenustato jokių konkrečių terminų, per kuriuos turi būti atimama teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kada konkrečiai turi būti pradedamas tikrinti asmuo, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado VTPĮ 16 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, terminai, per kuriuos turi būti išsprendžiamas klausimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2232/2012. Taigi ir pareiškėjo teiginiai, jog tiek VSAT, tiek ir Pakrančių apsaugos rinktinės vadovybė, žinodama apie 2011 m. kovo 31 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą bei visas bylos aplinkybes, tačiau nesiimdama jokių veiksmų, parodė savo pasitikėjimą pareiškėju, vertinti kritiškai.

Teismas nurodė VTPĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl Specialiosios ekspertų komisijos. VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės paaiškinimuose nurodyta, jog 2012 m. sausio 4 d. VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje dalyvavo ir dėl sprendimo neteikti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vadui siūlymo suteikti E. R. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, balsavo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vado pavaduotojas pagal priskirtą veiklos administravimo sritį S. R., Imuniteto poskyrio viršininkas D. B., Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas S. B. ir Imuniteto poskyrio vyriausiasis specialistas V. P. (V. P.), kurie turi teisę susipažinti su informacija, žymima aukščiausia slaptumo žyma „Visiškai slaptai“. Taip pat nurodyta, kad komisija turi teisę kviesti į posėdžius VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės struktūrinių padalinių vadovus, valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, tam, kad būtų gauta reikalinga informacija, išvados, paaiškinimai, sprendimai ar kiti dokumentai, kurie reikalingi Specialiosios ekspertų komisijos uždaviniams ir funkcijoms vykdyti, todėl nagrinėjamu atveju Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. sausio 4 d. posėdyje kviestiniais nariais buvo Personalo skyriaus viršininkas V. D., Teisės poskyrio viršininkė D. A., Štabo sienos apsaugos skyriaus viršininko pavaduotojas A. S. (A. S.). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad visi Specialiosios ekspertų komisijos nariai, kurie balsavo dėl Sprendimo Nr. (21/23)-8RN-1) priėmimo, turėjo teisę susipažinti su informacija su žyma „Visiškai slaptai“, o kiti komisijoje kaip kviestiniai nariai dalyvavę asmenys, neturėjo balsavimo teisės, darytina išvada, jog nėra pagrindo abejoti Sprendimo Nr. (21/23)-8RN-1) teisėtumu ir pagrįstumu.

Teismas nurodė Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą ir 56 straipsnio 1 dalį. Ginčo šalys nekvestionavo to fakto, kad pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, todėl teismas darė išvadą, kad panaikinus pareiškėjo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir nesuteikus jam naujo leidimo pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigų bei tenkinti pareiškėjo reikalavimą grąžinti jį į užimtas pareigas bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką, delspinigius bei įskaičiuoti į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą ir stažą vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 169-173) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – grąžinti jį į VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigas bei tenkinti kitus skunde nurodytus reikalavimus.

Nurodo, kad, vadovaujantis VTPĮ 17 straipsniu, paslapčių subjektas Pakrančių apsaugos rinktinės vadovo ar jo įgalioto asmens teikimu, privalėjo pradėti jo atžvilgiu kandidatūros patikrinimą kaip asmeniui, pretenduojančiam gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, šiuo atveju - su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Vadovaujantis anksčiau minėto įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostata, prieš vykdant jo, kaip kandidato, tikrinimą jis turėjo pateikti Pakrančių apsaugos rinktinės atsakingam asmeniui užpildytą nustatyto pavyzdžio klausimyną bei rašytinį sutikimą būti tikrinamam. Tik po patikrinimo Pakrančių apsaugos rinktinė turėjo nuspręsti išduoti jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, ar ne. Tačiau visa ši procedūra atliekama nebuvo. Tai pastebėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 6 d. nutartyje nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą bei nurodydamas, kad „Joks kitas šios procedūros - leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo - sprendimas nebuvo priimtas“. Tačiau šio fakto nepastebėjo pirmosios instancijos teismas, į šį klausimą neatsakė teismo posėdžio metu ir Pakrančių apsaugos rinktinės atstovas. Teismas nesigilino į VTPĮ nuostatas ir sprendime to neaptarė.

Teigia, jog teismas, savo sprendime nurodydamas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto nuostatas, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, visiškai nekreipė dėmesio į tuos faktus, kad: 1) Įsakymu Nr. 1V-8 apeliantui buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su slapta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, kuri pagal pareigybes jam buvo reikalinga dirbant Pakrančių apsaugos rinktinės Štabo Teisės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigose; 2) perkėlus jį į Pakrančių apsaugos rinktinės Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigas minimos slaptumo žymos nereikia, užtenka žymos „Riboto naudojimo“. Tačiau ši žyma jam nebuvo suteikta. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis klaidingais atsakovo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės teiginiais atsiliepime bei pasisakymais teisme, padarė klaidingas išvadas dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos panaikinus jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nes tokio leidimo jis niekada neturėjo.

Pažymi, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas buvo papildytas 151 straipsniu, įsigaliojusiu nuo 2012 m. liepos 13 d. ( Žin., 2012, Nr. 82-4269), kurio 3 dalyje numatyti tik trys atvejai, kada teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nesuteikiama arba panaikinama. Apelianto teigimu, jis negali būti ir nėra priskiriamas nei vienai iš šių asmenų grupių (nurodytų VTPĮ 151 str. 3 d.). Jo veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, už kurios padarymą jis buvau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, bet nepriskiriama nei prie sunkių, nei prie apysunkių nusikaltimų, nei prie nusikaltimų valstybės tarnybai. Juolab jo atžvilgiu nebuvo priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1327/2012. Nurodo, kad šioje nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys apie jo padarytą nusikalstamą veiką sudaro pagrindą daryti išvadą, kad padaryta nusikalstama veika gali būti vertinama kaip mažareikšmė, nesudaranti pagrindo konstatuoti jo nepatikimumo. Juolab, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ jam nė nebuvo išduotas ir nė nebuvo priimtas tuo klausimu joks individualus administracinis aktas - paslapčių subjekto įsakymas. Remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu ir pažymi, jog remiantis mažareikšmėmis aplinkybėmis buvo konstatuotas jo, einančio pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, nepatikimumas ir nelojalumas Lietuvos valstybei ir dėl to sekė darbo valstybės tarnyboje netekimas. Nagrinėjamu atveju jo reputacija turėtų būti pripažįstama nepriekaištinga ir pagrindo panaikinti ar nesuteikti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, bent jau žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nesudaro.

Teigia, kad ginčui taikytinas principas lex benignior retro agit, kuris reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkta kitiems teisnių santykių subjektams. Kadangi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 151 straipsnio (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2183 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 13 d.) 3 dalies 1 punktu yra sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis, kartu nėra pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, todėl šio įstatymo nuostatos taikytinos ginčo santykiams, atsiradusiems iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausdamas VSAT Bendrųjų reikalų valdybos viršininkės J. B., išnagrinėjo ne visus įrodymus šioje administracinėje byloje, nors privalėjo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2012 m. sausio 6 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nors šis nutarimas akivaizdžiai turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo skunde pateiktą prašymą iš VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės išreikalauti duomenis apie Specialiosios ekspertų komisijos narių 2012 m. sausio 4 d. turėtas slaptumo žymas. Pažymi, kad, pirma, analizuojant Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio 2012 m. sausio 4 d. protokolą Nr. (21/23)-8RN-l) akivaizdžiai matyti, kad tarp dalyvaujančių komisijos narių nėra jokių kviestinių narių, o visi dalyvaujantys – komisijos nariai. Iš minimo protokolo matyti, jog posėdyje pasisako tik vienintelis komisijos narys S. R., t. y. jis ir iškelia klausimą dėl siūlymo VSAT Pakrantės apsaugos rinktinės vadui suteikti jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Antra, jo prašymu VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė 2012 m. sausio 31 d. pateikė raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 21/23-15-487, kuriame nurodė iš kokių pareigūnų sudaroma Specialiosios ekspertų komisija. Tačiau į klausimą, kokius leidimus – slaptumo žymas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija – turi visi Specialiosios ekspertų komisijos nariai, dalyvavę 2012 m. sausio 4 d. komisijos posėdyje, nebuvo pateikta. Mano, kad teismas buvo šališkas, neobjektyvus, netyrė visų bylai svarbių aplinkybių, todėl nenustatė objektyvios tiesos ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 177-178) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 179) nesutinka su apeliacinio skundo reikalavimu panaikinti Įsakymą Nr. 1V-8.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 180-182) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime teisingai atkreipė dėmesį, kad ginčo šalys nekvestionuoja to fakto, kad pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, todėl panaikinus pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir nesuteikus jam naujo leidimo pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš VSAT Pakrančių apsaugos tarnybos Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigų. Pažymi, kad aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte įtvirtintą teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jos taikymas siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu (pvz., 2010 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-938/2010; 2010 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010). Nustatė, jog nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje). Nurodo pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Vidaus reikalų ministro 2012 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. 1V-8 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ 1 punkto, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. sausio 4 d. sprendimo (protokolo Nr. (21/23)-8RN-1) neteikti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vadui siūlyti pareiškėjui suteikti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2012 m. sausio 5 d. įsakymo Nr. TE-3 „Dėl E. R. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir pareiškėjo nurodomo atitinkamo stažo įskaičiavimo valstybinei pensijai gauti.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 31 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-2057-140 (b. l. 74–78) nutraukė pareiškėjo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą ir atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo BK 40 straipsnio pagrindais pagal laidavimą, nustatant 1 metų terminą. Šioje įsiteisėjusioje nutartyje Klaipėdos miesto apylinkės teismas konstatavo, kad pareiškėjas prisipažino, jog, siekdamas patvirtinti juridinius faktus, panaudojo žinomai suklastotą dokumentą ir VSAT Personalo skyriui pateikė studijų kokybės vertinimo centro priimto sprendimo dėl kvalifikacijos įvertinimo pagrindimo kopiją, kuri neatitiko originalo, nes joje pareiškėjo kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, nors iš tikrųjų pareiškėjo kvalifikacija galėjo būti prilyginama universitetinei tik su sąlyga, jeigu pareiškėjas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) centre. Taigi ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas prisipažino, jog VSAT Personalo skyriui pateikė suklastotą studijų kokybės vertinimo centro priimto sprendimo dėl kvalifikacijos įvertinimo pagrindimo kopiją ir tokiu būdu užėmė pareigas, kurių pagal savo turimą išsilavinimą negalėjo užimti.

Įsakymu Nr. 1V-8 E. R. buvo panaikintas 2009 m. vasario 2 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ (b. l. 18-19). Įsakyme Nr. 1V-8 konstatuota, kad E. R. veiksmai, nustatyti ikiteisminio tyrimo metu, duoda pakankamą pagrindą abejoti jo patikimumu (VTPĮ 16 str. 1 d. 4 p.) ir kad E. R. dėl savo asmeninių savybių (yra nesąžiningas) netinka darbui su įslaptinta informacija (VTPĮ 16 str. 2 d. 17 p.). Taigi faktinė situacija, dėl kurios pareiškėjas buvo laikytas nepatikimu ir negalinčiu dirbti su įslaptinta informacija, buvo nustatyta pareiškėjo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo metu. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, buvo panaikintas, be kita ko, vadovaujantis VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 18 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į Specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. lapkričio 5 d. posėdžio sprendimą (protokolo Nr. 1-8RN-5(RN) ir į VSD Teikimą.

VTPĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu panaikina leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija < ... >. Pagal VTPĮ 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. VTPĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punkte numatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Laisvo įrodymų vertinimo principas įtvirtintas ABTĮ 57 straipsnyje. Šis straipsnis išvardija faktinių duomenų nustatymo priemones ir įpareigoja teismą gauti įrodymus, juos ištirti įstatymo nustatyta tvarka, įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijumi. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Tam, kad įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-557/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213‒241).

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo nesąžiningumo ir nepatikimumo fakto nustatymo pakanka pripažinti pareiškėjo skundžiamą Įsakymą Nr. 1V-8 teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Įsakymo Nr. 1V-8, joms pritaria ir vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Įsakymo Nr. 1V-8 teisėtumą.

VSAT Pakrančių sienos apsaugos rinktinės Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje, vykusiame 2012 m. sausio 4 d., buvo svarstomas klausimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, suteikimo pareiškėjui, kadangi pareiškėjo užimamos pareigos reikalauja tokį leidimą turėti, tačiau Specialioji ekspertų komisija vienbalsiai balsavo neteikti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vadui siūlymo suteikti pareiškėjui minėtą leidimą (Sprendimas Nr. (21/23)-8RN-1, b. l. 22–23).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. (21/23)-8RN-1 apeliaciniame skunde nurodo, kad jis priimtas neteisėtos sudėties komisijos: tarp dalyvaujančių komisijos narių nebuvo kviestinių narių, neaišku, kokius leidimus (slaptumo žymas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija) turi visi Specialiosios ekspertų komisijos nariai.

VTPĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paslapčių subjektuose įslaptintos informacijos apsaugą koordinuoja paslapčių subjekto vadovo sprendimu sudaromos nuolatinės specialiosios ekspertų komisijos. Jos teikia siūlymus bei išvadas dėl informacijos įslaptinimo pagrįstumo, slaptumo žymų keitimo, įslaptintos informacijos išslaptinimo ar sunaikinimo (3 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtinta, jog 2012 m. sausio 4 d. Specialioji ekspertų komisija sudaryta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 10-111 „Dėl rinktinės vado 2006 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 10-359 „Dėl specialiosios ekspertų komisijos sudarymo ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (b. l. 38). Pagal minėtą įsakymą Specialiąją ekspertų komisiją sudaro: Rinktinės vado pavaduotojas pagal paskirtą veiklos administravimo sritį (pirmininkas), Imuniteto poskyrio viršininkas (pirmininko pavaduotojas), Rinktinės vado pavaduotojas Štabo viršininkas, Štabo sienos apsaugos skyriaus viršininkas, Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas, Operatyvinės veiklos skyriaus viršininko pavaduotojas, Imuniteto poskyrio vyriausiasis specialistas, Operatyvinės veiklos skyriaus specialistė, atsakinga už įslaptintos informacijos administravimą (sekretorė).

Remiantis VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Specialiosios ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2006 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 10-359, Specialiosios ekspertų komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau nei pusė narių (15 p.). Tuose pačiuose nuostatuose nustatyta, jog Specialioji ekspertų komisija turi teisę į posėdžius kviestis VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės struktūrinių padalinių vadovus, valstybės tarnautojus ir kitus darbuotojus (7.4 p.).

Nagrinėjamu atveju 2012 m. sausio 4 d. Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje dalyvavo S. R. (pirmininkas, Rinktinės vado pavaduotojas pagal paskirtą veikslo administravimo sritį), D. B. (Imuniteto poskyrio viršininkas), S. B. (Operatyvinės veiklos skyriaus viršininkas), V. P. (V. P.) (Imuniteto poskyrio vyriausiasis specialistas) – keturi iš septynių numatytų Specialiosios ekspertų komisijos narių, taigi daugiau nei pusė narių, todėl nėra pagrindo Specialiosios ekspertų komisijos sudėties laikyti neteisėta. Specialiosios ekspertų komisijos posėdyje taip pat dalyvavo D. B. (sekretorė), kaip kviestiniai nariai dalyvavo V. D. (Personalo skyriaus viršininkas), D. A. (Teisės poskyrio viršininkė) ir A. S. (A. S.) (Štabo sienos apsaugos skyriaus viršininko pavaduotojas) (b. l. 22-23,112). Kadangi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2011 m. vasario 28 d. įsakyme Nr. 10-111 „Dėl rinktinės vado 2006 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 10-359 „Dėl specialiosios ekspertų komisijos sudarymo ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra numatyta, kokie asmenys, užimantys atitinkamas pareigas, turi sudaryti Specialiąją ekspertų komisiją, kiti nariai, kurie nėra minėtu įsakymu įtraukti į Specialiosios ekspertų komisijos sudėtį, pagrįstai laikyti kviestiniais nariais, todėl pareiškėjo argumentas, jog tarp Specialiosios ekspertų komisijos nebuvo kviestinių narių, yra nepagrįstas.

Specialiosios ekspertų komisijos nariais gali būti tik asmenys, kurie šio Įstatymo (VTPĮ) nustatyta tvarka yra gavę leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba, jei paslapčių subjektas naudoja užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų parengtą įslaptintą informaciją, asmens patikimumo pažymėjimą. Specialiosios ekspertų komisijos narių leidimai dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimai turi atitikti įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektas, aukščiausią slaptumo žymą (VTPĮ 13 str. 3 d.). VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės teigimu, visi Specialiosios ekspertų komisijos nariai turi aukščiausiąją slaptumo žymą „Visiškai slaptai“. Kita vertus, šiuo atveju nėra reikšminga, kokius leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra gavę komisijos nariai.

Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis VTPĮ 17 straipsniu, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė turėjo vykdyti tikrinimą ir po to spręsti, ar išduoti jam leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. VTPĮ 17 straipsnyje yra numatyta asmens kandidatūros tikrinimo tvarka, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tai, jog atskira procedūra dėl asmens kandidatūros tikrinimo nebuvo atlikta, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog visa procedūra dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, išdavimo yra neteisėta.

Pastebtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirąjį skundą, 2012 m. balandžio 6 d. nutartyje (b. l. 56-59) aplinkybę, jog joks kitas sprendimas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo procedūroje nebuvo priimtas, nustatė pareiškėjo teisinės gynybos teisės realizavimo aspektu, nagrinėdamas pareiškėjo atskirąjį skundą teismas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo procedūros nevertino.

Specialioji ekspertų komisija procedūrą dėl leidimo išdavimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjui pradėjo dėl to, jog Įsakymu Nr. IV-8 buvo panaikintas leidimas pareiškėjui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“. Laikytina, kad Specialioji ekspertų komisija, įvertinusi Įsakyme Nr. 1V-8 išdėstytus motyvus, nustatė, jog pareiškėjo nesąžiningumas suponavo, jog ir leidimas pareiškėjui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, neturi būti išduodamas, todėl nutarė nesiūlyti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vadui išduoti pareiškėjui tokį leidimą. Taigi šiuo Specialiosios ekspertų komisijos atsisakymu teikti siūlymą procedūra dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, buvo baigta.

Pareiškėjas teigia, jog šiuo atveju taikytinas VTPĮ 151 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2183 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 13 d.), kuriuo yra sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis. Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka ir pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Nors pasikeitusiu teisiniu reguliavimu atskirame straipsnyje yra įtvirtinamos nuostatos dėl teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, tai nesuponuoja besąlygiško šių nuostatų taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Teisiniai faktai ir teisiniai padariniai pareiškėjo atžvilgiu laikytini įvykusiais ir atsiradusiais iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo, todėl pasikeitusios VTPĮ nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2012 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. TE-3 (b. l. 24) pareiškėjas, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 3 dalies 17 punktu, buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 3 dalies 17 punkte numatyta, jog pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Nagrinėjamu atveju tokia specialioji teisė (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“), leidimą pareiškėjui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ panaikinus Įsakymu Nr. 1V-8, ir Specialiosios ekspertų komisijos Sprendimu Nr. (21/23)-8RN-1 nepasiūlius suteikti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjui nebuvo išduota.

Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, šio fakto pareiškėjas neginčija, todėl įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad panaikinus pareiškėjo leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir nesuteikus jam naujo leidimo, pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Sargybų būrio vyresniojo pasieniečio pareigų. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo – panaikinti VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vado 2012 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. TE-3 „Dėl E. R. atleidimo iš vidaus tarnybos“, nebuvo pagrindo tenkinti ir kitų išvestinių pareiškėjo reikalavimų – įpareigoti grąžinti jį į pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, įskaičiuoti į pareiškėjo stažą atitinkamą laikotarpį.

Įvertinus byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neapklausė VSAT Bendrųjų reikalų valdybos viršininkės J. B. ir nevertino Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2012 m. sausio 6 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir taip išnagrinėjo ne visus įrodymus, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė