2017-08-23 Nr. AB-15489-3-62-3-02584-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3962-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02584-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.7; 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) viršininko 2016 m. lapkričio 29 įsakymo Nr. 20-TE-1074 2-ąjį punktą; 2) nustatyti, kad pareiškėjos vidaus tarnybos santykiai nutrūko teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti pareiškėjos naudai jos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Paaiškino, kad dirbo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Viešosios policijos skyriuje tyrėja. Pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo įteiktas įspėjimas apie jos pareigybės panaikinimą Nr. 20-IL-64523. Pareiškėjai bus siūlomos kitos pareigos, į kurias ji būtų perkeliama jos sutikimu. Pareiškėja nesutiko užimti jai siūlomų pareigų. Pareiškėja 2016 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į atsakovą, su prašymu pratęsti įspėjimo apie jos atleidimą iš vidaus tarnybos terminą, nes laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 21 d. jai buvo išduotas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas, o laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 31 d. iki lapkričio 5 d. ji buvo kasmetinėse apmokamose atostogose. Skundžiamu įsakymu pareiškėja buvo atleista iš tarnybos nuo 2016 m. lapkričio 30 d. nepratęsus įspėjimo termino. Pareiškėjos įsitikinimu, įspėjimo apie atleidimo termino nepratęsimas negalėjo būti grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 6 dalimi. Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas) nereglamentuoja įspėjimo pratęsimo terminų (pareigūnų ligos ar atostogų atveju), todėl, vadovaujantis Statuto 6 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 130 straipsnio 4 dalimi, įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas pareiškėjos ligos ar atostogų laikui. Pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos nustatytas terminas – 2016 m. lapkričio 30 d., turėtų būti pratęstas iki 2016 m. gruodžio 19 d., kadangi įspėjimo termino eigos metu pareiškėja 12 dienų turėjo laikiną nedarbingumą, 6 dienas atostogavo (iš viso – 18 dienų).

Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Statuto 6 straipsnio 2 dalyje ir VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte ir 6 dalyje nėra įtvirtinto jokio teisinio pagrindo pratęsti įspėjimo apie atleidimą iš vidaus tarnybos terminą. Įvertinus VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jo laikinojo nedarbingumo metu nėra draudžiama.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir iš dalies panaikino atsakovo 2016 m. lapkričio 29 įsakymo Nr. 20-TE-1074 2-ąjį punktą ir nurodė, jog pareiškėja atleidžiama iš vidaus tarnybos nuo 2016 m. gruodžio 19 d., priteisė pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokesti nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d., t. y. už 18 dienų laikotarpį.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Statuto 66 straipsnio 2 dalyje numatyto įspėjimo apie atleidimą termino pratęsimo galimybės, atleidžiant statutinį pareigūną dėl jo pareigybės panaikinimo pagal VTĮ 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Teismas nurodė, kad Statuto 66 straipsnio 2 dalis nedetalizuoja aplinkybių, susijusių su įspėjimo termino pratęsimu pareigūno nedarbingumo ir atostogų atveju. Tačiau šiame straipsnyje numatyta garantija įspėti asmenį raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos negali būti ribojama, taikant būtent VTĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtis, suteikiančias teisę atleisti valstybės tarnautoją pareigybės panaikinimo atveju jo nedarbingumo ir atostogų metu, nes tokiu būdu būtų nepagrįstai ribojamos pareiškėjos, kaip statutinės valstybės tarnautojos, teisės ir socialinės garantijos bei jos teisėti interesai nedarbingumo ir atostogų metu būti perkeltai į kitas galimas pareigas, ir Statuto 66 straipsnio 6 dalyje numatyta darbdavio pareiga ieškoti galimybės statutinį pareigūną dėl jo pareigybės panaikinimo perkelti į lygiavertes pareigas arba pareigūno sutikimu – į žemesnes pareigas. Įspėjimo apie atleidimą laikotarpis reiškia laikotarpį, per kurį gali būti įgyvendinama statutinio pareigūno, kurio pareigybė naikinama, garantija būti perkeltam į kitas pareigas.

Taigi, teismo vertinimu, nuo įspėjimo iki pareiškėjos atleidimo iš darbo atsakovas turėjo užtikrinti pareiškėjai Statuto 66 straipsnio 6 dalyje numatytą garantiją ir, esant galimybei, perkelti į lygiavertes pareigas, o jai sutikus – į žemesnes pareigas. Statuto 66 straipsnio 6 dalyje numatyta darbdavio pareiga ieškoti galimybės statutinį pareigūną dėl jo pareigybės panaikinimo perkelti į kitas pareigas gali būti įgyvendinta pareigūnui realiai dalyvaujant darbo santykiuose, tačiau ne jo nedarbingumo ar atostogų metu. Todėl Statuto 66 straipsnio 2 dalyje numatytas 2 mėnesių įspėjimo apie atleidimą terminas negali riboti minėtos teisės ir negali būti grindžiamas VTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta išimtis, nedraudžianti atleisti valstybės tarnautoją jo atostogų ar laikinojo nedarbingumo metu dėl valstybės tarnautojo pareigybės naikinimo.

Atsižvelgęs į šiuos argumentus, teismas konstatavo, kad ginčo atveju taikytina speciali darbo teisės norma, t. y. DK 130 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta garantija atleidžiamam darbuotojui, kuri įtvirtina, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui.

Dėl pirmiau nurodytų argumentų ir teisinių pagrindų teismas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dieną laikė 2016 m. gruodžio 19 d. Kadangi pareiškėja turėjo būti atleista iš tarnybos ne nuo 2016 m. lapkričio 30 d., tačiau nuo 2016 m. gruodžio 19 d., teismas sprendė, kad ji turi teisę į vidutinio darbo užmokesčio priteisimą už 18 dienų priverstinės pravaikštos laiką, nes šiuo 18 dienų laikotarpiu nebuvo pratęstas pareiškėjos atleidimo iš tarnybos terminas (Statuto 70 str.).

Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė, nes darė išvadą, jog priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tokiu būdu kompensuojant pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laiką, būtų neproporcinga ir neadekvatu pareiškėjos patirtiems praradimams. Taip pat teismas nenustatė jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos vidaus tarnybos santykiai nutrūko teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, kadangi pareiškėja turėjo būti atleista iš vidaus tarnybos nuo 2016 m. gruodžio 19 d.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą, rezoliucinę dalį išdėstant taip: pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies, t. y. iš dalies panaikinti atsakovo 2016 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 20-TE-1074 2 punktą ir nurodyti, kad pareiškėja atleidžiama iš vidaus tarnybos nuo 2016 m. gruodžio 18 d., pareiškėjai iš atsakovo priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d., t. y. iš viso už 12 darbo dienų laikotarpį.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įspėjimo termino pratęsimo, netinkamai paskaičiavo darbo dienų skaičių, už kurį pareiškėjai turėtų būti išmokėtas vidutinis darbo užmokestis. Atsakovas neginčija paties fakto, kad, vadovaujantis Statuto 66 straipsnio nuostatomis, už ligos ir atostogų laikotarpius pareiškėjai įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas 18 kalendorinių dienų, tačiau pažymi, kad pareiškėjai įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas 18 kalendorinių dienų, jis turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 2016 m. gruodžio 1 d. ir baigtis 2016 m. gruodžio 18 d., o ne 19 d. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad vidutinis darbo užmokestis turėtų būti sumokėtas iš viso už 18 dienų laikotarpį. Atsakovo vertinimu, toks skaičiavimas yra nepagrįstas – įspėjimo terminas pratęsimas 18 kalendorinių dienų nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d., tačiau per šį laikotarpį buvo 12 darbo dienų, už kurias mokėtinas vidutinis darbo užmokestis, ir 6 laisvos dienos (savaitgaliai), už kurias darbo užmokestis nemokėtinas. Todėl teismo sprendimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už 18 dienų yra neproporcingas ir keistinas.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pabrėžia, kad įspėjimo terminas pratęsiamas tiek kalendorinių dienų, kiek įspėjimo metu darbuotojas buvo nedarbingas, todėl pareiškėja mano, kad už visas 18 dienų turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal pareiškėjos V. K. skundą dalykas – atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. lapkričio 29 įsakymo Nr. 20-TE-1074 dalies, kuria įspėjimo dėl atleidimo laikotarpis nebuvo pratęstas pareiškėjos laikino nedarbingumo ir kasmetinių atostogų laikotarpiu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai apribojo pareiškėjai teisės aktų įtvirtintą garantiją dėl įspėjimo laikotarpio pratęsimo, todėl pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, iš dalies panaikino atsakovo 2016 m. lapkričio 29 įsakymo Nr. 20-TE-1074 2-ąjį punktą ir nurodė, jog pareiškėja atleidžiama iš vidaus tarnybos nuo 2016 m. gruodžio 19 d., priteisė pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d., t. y. už 18 dienų laikotarpį.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, neginčydamas nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nurodydamas, kad pareiškėja iš tarnybos turėjo būti atleista ne nuo 2016 m. gruodžio 19 d., kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bet nuo 2016 m. gruodžio 18 d., todėl pareiškėjai vidutinis darbo užmokestis turėjo būti priteistas nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d., t. y. iš viso už 12 darbo dienų laikotarpį.

Atsižvelgusi į atsakovo apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos ribas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), patikrinusi bylą atsakovo keliamų abejonių pagrindu, teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais sutinka.

Iš bylos duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijamu įsakymu pareiškėja iš tarnybos buvo atleista nuo 2016 m. lapkričio 30 d. Tačiau pareiškėja 2016 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką, su prašymu pratęsti įspėjimo apie jos atleidimą iš vidaus tarnybos terminą, nes laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2016 m. spalio 21 d. jai buvo išduotas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas, bei laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 31 d. iki 2016 m. lapkričio 5 d. pareiškėja buvo kasmetinėse mokamose atostogose, t. y. šis laikotarpis iš viso sudarė 18 dienų.

Pagal šias faktines aplinkybes, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo išvadomis, įspėjimo dėl atleidimo iš tarnybos terminas turėjo būti pratęstas 18 dienų, t. y. pareiškėja iš tarnybos turėjo būti atleista ne 2016 m. lapkričio 30 d. (kas laikytina paskutine tarnybos diena), bet 2016 m. gruodžio 18 d.

Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, Kauno apygardos administracinis teismas suklydo nustatydamas paskutinę pareiškėjos tarnybos dieną, nors visą įspėjimo pratęsimo laikotarpį nustatė teisingai, t. y. ši diena turėjo būti 2016 m. gruodžio 18 d., o ne 2016 m. gruodžio 19 d., todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai keistina.

Taip pat sutiktina su atsakovo argumentu, jog vidutinis darbo užmokestis priteistinas už darbo dienas, tačiau įspėjimo laikotarpio pratęsimu buvusių darbo dienų skaičiaus nustatymas bei atitinkamos pareiškėjai išmokėtinos sumos apskaičiavimas yra atsakovo kompetencija.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė skaičiavimo klaidą, todėl neteisingai nustatė, kad paskutinė pareiškėjos tarnybos diena laikytina 2016 m. gruodžio 19 d. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, apeliacinis skundas tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos V. K. skundą tenkinti iš dalies.

Iš dalies panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. lapkričio 29 įsakymo Nr. 20-TE-1074 2-ąjį punktą ir nurodyti, jog pareiškėja V. K. atleidžiama iš vidaus tarnybos nuo 2016 m. gruodžio 18 d.

Priteisti pareiškėjai V. K. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė