2K-468/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-468/2012 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00362-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.1; 2.1.7.4; 2.4.5.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio ir nuteistojo D. P. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio l, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2010 m. lapkričio 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi bei paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Nuosprendžiu į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. kovo 25 d. (2 dienos).

D. P. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. kovo 25 d. (2 dienos).

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis, kuria nuteistųjų S. K. ir D. P. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,

n u s t a t ė :

S. K. ir D. P. nuteisti už tai, kad 2011 m. kovo 24 d., apie 18.25 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, Klaipėdoje, prie Mažojo Kaimelio g. 50A namo, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užpuolė nepilnametį L. L. B. . D. P. pareikalavo atiduoti telefoną, o S. K. tuo metu demonstravo rankoje peilį ir grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Išsigandęs L. L. B. iš kelnių kišenės išėmė savo mobilųjį telefoną „iPhone 3G“ 2000 Lt vertės su SIM kortele „Labas“ 6 Lt vertės ir padavė jį D. P.. Šiais veiksmais D. P. ir S. K., veikdami bendrai, sukūrę bauginančią situaciją, panaudoję peilį apiplėšė L. L. B., pagrobdami jo turto už 2006 litus.

Kasaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartį ir baudžiamąją bylą S. K. nutraukti, nes neįrodyta, kad nuteistasis S. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio l punktas). Kasatoriaus teigimu, neaišku, kodėl teismo nuosprendyje teigiama, kad plėšimas buvo padarytas grasinant panaudoti peilį prieš nukentėjusįjį veikiant bendrininkų grupe, kad abu nuteistieji suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priimant nuosprendį ir sprendžiant S. K. kaltumo klausimą, buvo iš esmės nepaisyta BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nebuvo išsamiai patikrintos visos bylos aplinkybės. Teismai nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiojo parodymais, neturėdami pakankamo pagrindo neigiamai vertinti S. K. ir D. P. duotus parodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl inkriminuotos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Teismų motyvai formalūs, deklaratyvūs bei pagrįsti prielaidomis, o ne objektyviai nustatytais faktais.

Be to, skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino skunde nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusysis, būdamas išsigandęs, suklydo ir netinkamai įvertino susidariusią situaciją, teigdamas, kad S. K. panaudojo peilį, juo labiau kad peilio ar kito įrankio, gynėjo teigimu, nė vienas iš nuteistųjų neturėjo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytuose nukentėjusiojo L. L. B. parodymuose teigiama, kad telefoną S. K. ir D. P. užvaldė bendrais veiksmais, grasindami tuoj pat panaudoti smurtą: S. K. rankoje laikant ir demonstruojant peilį, nukentėjusysis, išsigandęs galimo smurto, telefoną perdavė D. P.. Kasatoriaus teigimu, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, dėl savo socialinės brandos ir psichologinės būklės galėjo savaip suprasti ar tiesiog fantazuoti apie tam tikras 2011 m. kovo 24 d. įvykio aplinkybes. Be to, nebuvo sudaryta galimybė dar kartą apklausti L. L. B., siekiant įsitikinti, ar jis neturėjo tikslo įsiteikti kriminalinės policijos pareigūnams duodamas pirminius paaiškinimus apie tariamai panaudotą peilį prieš jį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad moksliškai nustatyta, jog netikslinga nukentėjusįjį apklausti iš karto po įvykio apie galbūt prieš jį padarytą nusikaltimą, nes jis, būdamas streso būsenos ir kitokiu būdu emociškai paveiktas (kol organizme yra perdėtas kiekis adrenalino), natūraliai neprisimena visų įvykio aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, daugeliu atveju tokie asmenys, nenorėdami prisipažinti, kad neprisimena tam tikrų įvykio detalių, pradeda fantazuoti arba patvirtina aplinkybes, apie kurias užsimena tyrėjas.

Skunde nurodoma, kad nuteistasis S. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos padarymo kategoriškai neigė, nurodė, jog su D. P. nesitarė apiplėšti L. L. B. , jokio įrankio tuo metu rankoje nelaikė. S. K. tą vakarą buvo pakankamai apsvaigęs nuo alkoholio ir visą laiką, kol D. P. bendravo su L. L. B., stovėjo apie 10 metrų atstumu nuo jų, rankose laikydamas tik du plastikinius butelius su alumi. Jam nežinomos tarp nukentėjusiojo ir D. P. įvykusio pokalbio aplinkybės. Nesulaukęs draugo S. K. nuėjo į namus ir tik daug vėliau pokalbio su D. P. metu sužinojo, kad šis pavogė iš L. L. B. mobiliojo ryšio telefoną. S. K. patvirtino, kad žalą solidariai su kitu kaltinamuoju atlygino vien dėl to, jog buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu ir kriminalinės policijos pareigūnai patarė „susitarti“ su nukentėjusiuoju. Šį pasiūlymą jis priėmė bei atlygino dalį žalos, turėdamas realų pagrindą manyti, kad tyrimas dėl jo bus nutrauktas.

Kasatorius nurodo, kad S. K. kaltę teismai grindė tuo, jog akistatos metu jis pripažino, jog galbūt buvo priėjęs prie nukentėjusiojo bei pasiteiravęs, ar jis yra ką nors lankęs, tačiau teismai neįvertino to, kad šio procesinio veiksmo metu gynėjas nedalyvavo ir tam tikri parodymai galėjo būti iškraipyti, o S. K., kuris įvykio metu buvo stipriai paveiktas alkoholio, iš tiesų galėjo ir neprisiminti šio fakto. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės negalima laikyti esmine kvalifikuojant S. K. veiksmus kaip plėšimą. Pasak gynėjo, S. K. parodymai visą laiką buvo pastovūs bei nuoseklūs. Akistatos metu esminiai prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymų nebuvo pašalinti, nukentėjusysis S. K. veiksmus apibrėžė nepakankamai aiškiai, konkrečiai neįvardijo panaudoto įrankio požymių bei kitų bendrai su D. P. atliktų veiksmų. Tokiais parodymais, kasatoriaus nuomone, L. L. B. tarsi paneigė S. K. veiksmų sąsajas su galimu bendrininkavimu, nurodytu nuosprendyje. Gynėjas pažymi, kad šis svarbus proceso veiksmas ir jo turinys nuosprendyje visiškai neatspindėtas, o šio dokumento turinio vertinimas galėjo lemti kitokį BPK 20 straipsnio 5 dalies normų taikymo aspektą. Be to, kilusių abejonių nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas S. K. skundą, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdamas, kad veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį lėmė susitarimas padaryti plėšimą naudojant peilį, galbūt esant ir konkliudentiniams veiksmams. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuteistojo S. K. kaltumas patvirtintas tik deklaratyviais teiginiais ir spėjamojo pobūdžio informacija. Nuteistojo S. K. gynėjas teigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašęs atlikti dalinį įrodymų tyrimą. Iš dalies šis prašymas buvo siejamas su akistatos tarp S. K. ir nukentėjusiojo L. L. B. protokolu, kurio turinys galėjo iš esmės lemti naujų faktų apie nusikalstamą įvykį paaiškėjimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė tenkinti tokio turinio prašymą, tarsi iš anksto nuspręsdamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Esant abejonių dėl S. K. kaltumo, kai veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir asmeniui gresia reali laisvės atėmimo bausmė, apeliacinės instancijos teismas privalėjo iš naujo patikrinti duomenis, susijusius su įvykio aplinkybėmis. Šios akistatos metu S. K. nurodė tas pačias aplinkybes, apie kurias kalbėjo viso proceso metu, o nukentėjusiojo duoti parodymai nėra pakankamai informatyvūs, išsamūs bei pagrįsti logiška įvykių seka. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas turėjo realią galimybę atlikti dalinį įrodymų tyrimą, siekiant galutinai nustatyti, patikrinti bei įvertinti tikrąsias įvykio aplinkybes bei išsklaidyti visas abejones dėl S. K. kaltės.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartį: nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį arba pagal 178 straipsnio 2 dalį, arba kitaip švelninti baudžiamąją atsakomybę – taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti pakeistas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms ir dėl su tuo susijusio neteisingo bausmės paskyrimo (BPK 328 straipsnis).

Nuteistasis D. P. nurodo, kad baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu) neneigė to, ką padaręs – pripažino savo kaltumą dėl to, jog nurodyto įvykio metu atvirai pagrobė svetimą, t. y. nukentėjusiojo, turtą. Tačiau kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad svetimą turtą jis užvaldė veikdamas bendrininkų grupe, kitam bendrininkui naudojant peilį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad kaltu D. P. prisipažino iš dalies, parodė, jog įvykio metu jis bei S. K. vaikščiojo Kretingos gatve; sutikę nukentėjusįjį L.

L. B., D. P. paprašė jo parodyti telefoną ir, paėmęs jį iš nukentėjusiojo rankų, iš įvykio vietos pasišalino, t. y. jokio smurto prieš nukentėjusįjį jis nenaudojęs ir negrasinęs, turtą užvaldęs atvirai šį pagrobdamas. Kasatorius nurodo negalintis paaiškinti, ką tuo metu darė S. K. , teigia, kad išankstinio susitarimo pagrobti svetimą turtą tarp jų nebuvo, taip pat nebuvo susitarimo naudoti smurtą, kuris apibrėžtas BK 180 straipsnio 2 dalies dispozicijoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytuose nukentėjusiojo L.

L. B. parodymuose teigiama, kad telefoną D. P. ir S. K. užvaldė bendrais veiksmais, grasindami tuoj pat panaudoti smurtą: S. K. rankoje laikant ir demonstruojant peilį, nukentėjusysis, išsigandęs galimo smurto, atidavė telefoną D. P.. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šie nukentėjusiojo parodymai yra apibendrinto pobūdžio, nulemto tariamos įvykio situacijos, kad nusikalstama veika padaryta tik bendrininkaujant. Nuteistasis pažymi neneigiantis nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nesutinkantis su nustatytų duomenų kaip įrodymų vertinimu, kuris lėmė nepagrįstą jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Kasatoriaus nuomone, priimant nuosprendį ir sprendžiant jo kaltumo klausimą, buvo iš esmės nepaisyta BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų – tiriant ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo išsamiai patikrintos visos įvykio aplinkybės. Teismas rėmėsi vien nukentėjusiojo apibendrintų parodymų turiniu, kad įvykio vietoje buvo du nuteistieji, iš kurių vienas grasino peiliu, o kitas neva tuo metu atėmė telefoną iš įbauginto nukentėjusiojo. Teismo nuosprendyje teigiama, kad nėra pagrindo netikėti L. L. B. parodymais, pripažįstama, kad D.

P. peilio įvykio metu neturėjo, tačiau vis dėlto daroma išvada, kad plėšimas buvo padarytas grasinant panaudoti smurtą peiliu, veikiant bendrininkų grupe – abu nuteistieji suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Kasatorius nurodo nukentėjusiajam negrasinęs, todėl negalintis atsakyti už tai, ką galėjo daryti ar ką darė kitas nuteistasis, nors peilio pas jį nematė. Nuteistasis sutinka su tuo, kad gali atsakyti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, t. y. už plėšimą, jei nukentėjusysis jautė baimę, tačiau teigia nesutinkantis su tuo, ko nepadarė – peilio neturėjo ir juo negrasino, susitarimo tai daryti taip pat nebuvo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, kilus tokiems prieštaravimams tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų, ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta akistata. Esminiu BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimu reikėtų laikyti tai, kad šis svarbus proceso veiksmas ir jo turinys nuosprendyje visiškai neaptartas. Nuteistasis D. P. teigia, kad akistatos metu nurodė tas aplinkybes, kurias aptarė duodamas parodymus teismui. Nukentėjusysis L. L. B. iš dalies sutiko su nuteistojo parodymų turiniu, jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme patvirtino aptakiai ir miglotai, nurodė, kad peilio įvykio metu D. P. neturėjo. Nuteistojo veiksmus nukentėjusysis apibrėžė neaiškiai, tarsi ir paneigė jo veiksmų sąsajas su galimu bendrininkavimu, nurodytu nuosprendyje. Kasatoriaus nuomone, esant abejonių dėl jo kaltumo, kai veika buvo kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas turėjo iš naujo patikrinti duomenis, susijusius su įvykio aplinkybėmis. D. P. nurodo teismo posėdyje prašęs atlikti įrodymų tyrimą, iš naujo patikrinti duomenis, kurie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti kaip įrodymai. Iš dalies šis prašymas buvo siejamas su minėtos akistatos tarp nuteistojo D. P. ir nukentėjusiojo L. L. B. protokolu, kurio turinys galėjo iš esmės lemti naujų duomenų apie įvykį paaiškėjimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsisakė tenkinti šį prašymą, tarsi iš anksto nuspręsdamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliktas įrodymų tyrimas būtų suteikęs procesinę galimybę išsamiau išsiaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes, kurios galėtų lemti kitokią D. P. baudžiamąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas D. P. skundą, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdamas, jog veikos kvalifikavimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį lėmė susitarimas padaryti plėšimą naudojant peilį, galbūt esant ir konkliudentiniams veiksmams. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje jo kaltumas patvirtintas tik spėjamojo pobūdžio duomenimis.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bausmės paskyrimą, nuosprendyje nurodė, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas ir kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo įstatymo, pagal kurį šis nuteistasis pripažintas kaltu, sankcijoje kitokia bausmės rūšis, negu laisvės atėmimas, nenumatyta, kasatorius mano, kad teismas svarstė galimybę skirti švelnesnę bausmės rūšį. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas D. P. skundą, taip pat konstatavo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tačiau pažymėjo, kad kasatorius nebuvo teistas, mokosi, atlygino padarytą žalą.

Bausmės skyrimas grindžiamas tuo, kad nuteistasis D. P. nedirba, mokosi vakarinėje mokykloje, atlygino nusikaltimu padarytą žalą, nusikalto pirmą kartą. Nuteistojo nuomone, esant tokiems tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų motyvams dėl bausmės paskyrimo, buvo pakankamas pagrindas svarstyti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Teismų sprendimuose nurodomi iš esmės tik teigiami jo asmenybės socialiniai bruožai, išskyrus tai, kad jis nedirba. D. P. teigia, kad ši aplinkybė nėra susijusi su vengimu ar nenoru dirbti – jis negalintis rasti darbo, todėl įrašytas į darbo biržos įskaitą, tiksliai vykdo jos nurodymus. Pasak nuteistojo, kiti socialiniai jo bruožai yra teigiami, jis esąs jauno amžiaus, nusikalstamą veiką padarė būdamas 19 metų, be to, į bylą pateikė duomenis apie savo sveikatos sutrikimus. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo D. P. nuomone, jam pritaikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės – laisvės atėmimo – paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl jis prašo pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Atsiliepimu į nuteistojo S. K. gynėjo advokato M. Martinaičio ir nuteistojo D. P. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo šiuos skundus atmesti.

Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą, pagrįstai vadovavosi nuosekliais nukentėjusiojo L. L. B. parodymais, kurie kartu su kitais ištirtais įrodymais leido padaryti išvadą, kad nukentėjusysis buvo apiplėštas bendrininkų ir panaudojant peilį, todėl veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Teismas nustatė, kad D. P. užkalbino nukentėjusįjį sakydamas, jog „jis ne iš to rajono“, pasiteiravo, kokį jis turi telefoną, o S. K., rankoje laikydamas peilį, žadėjo pademonstruoti kovinį judesį. Nukentėjusiajam padavus telefoną, S. K. peilį užlenkė, įsikišo į kišenę ir, pastūmęs nukentėjusįjį ranka per petį, liepė eiti namo. Atsiliepime teigiama, kad tokiais veiksmais nuteistieji sukūrė bauginančią situaciją, kurią teismas pagrįstai įvertino kaip realų grasinimą panaudoti fizinį smurtą. Teismų praktikoje pripažinta, kad grasinimas panaudoti smurtą gali pasireikšti žodžiu, gestais, užuominomis panaudoti turimą nusikaltimo įrankį, akivaizdžiu įrankio demonstravimu. S. K., akivaizdžiai demonstruodamas rankoje laikomą peilį, pagrįstai kėlė nukentėjusiajam baimę. Pasak prokurorės, nėra abejonių, kad nepilnametis nukentėjusysis, atidūręs nuošalioje vietoje prieš du asmenis, vienas iš kurių demonstravo peilį, suvokė situaciją kaip realų grasinimą tuoj pat panaudoti smurtą, jei jis atsisakys pateikti jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis patvirtino, kad, pamatęs S. K. rankoje peilį, jis tai suprato kaip grasinimą, išsigando peilio ir galėjusių realiai kilti neigiamų padarinių – sužalojimo. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorės nuomone, bendrininkų veiksmai pagrįstai įvertinti kaip grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Kasatorių teiginiai, kad nukentėjusysis, apibūdindamas situaciją, galėjo sąžiningai klysti ir dėl savo socialinės brandos bei stresinės situacijos neteisingai įvertinti realią grėsmę, atmestini. Nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu, kad jis labai išsigando, todėl padavė D. P. savo telefoną.

Atsiliepime nurodoma, kad nors kasatoriai neigia, jog tarėsi apiplėšti nukentėjusįjį ir veikė kaip bendrininkai, tačiau byloje pagrįstai nustatyta, kad D. P. ir S. K. veikė bendrai ir siekė vieningo tikslo – užvaldyti L .L. B. telefoną. Teismų praktikoje pripažįstama, kad susitarimas tarp bendrininkų gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje: jis gali būti išankstinis ar kilęs staiga, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu ir pan.). Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad abu nuteistieji stovėjo šalia nukentėjusiojo, D. P. reikalavo iš nukentėjusiojo telefono, S. K. demonstravo peilį, D. P. ir S. K. matė vienas kito veiksmus, pritarė jiems ir siekė bendro tikslo – įbauginti nukentėjusįjį ir užvaldyti jo turtą. Prokurorė daro išvadą, kad susitarimas padaryti plėšimą tarp nuteistųjų buvo ir jis pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. konkrečiais veiksmais, parodančiais pritarimą kito kartu veikusio asmens veiksmams.

Prokurorė nesutinka su kasatorių argumentais, kad bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė visus įrodymus, kuriais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ir išsamiai pasisakė, kodėl atmeta nuteistųjų parodymus. Teismas byloje surinktus įrodymus išnagrinėjo ir juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse, 301 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, bylai reikšmingas aplinkybes pagrindė teisėtais būdais gautais įrodymais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais teisiamojo posėdžio metu. Atsiliepime nurodoma, kad kritikuodami apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriai pabrėžia, jog jis grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais. Pasak prokurorės, šioje byloje nukentėjusiojo L. L. B. parodymai yra pagrindinis įrodymų šaltinis, todėl pirmosios instancijos teismai juos dėmesingai ištyrė ir įvertino: nukentėjusysis buvo tiesiogiai apklaustas teisiamojo posėdžio metu, jo parodymai apie nuteistųjų atliktus veiksmus buvo nuoseklūs ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, juos patvirtino kiti teismo ištirti įrodymai – liudytojų D. K. ir E. B. parodymai. Esant tokioms aplinkybėms teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai yra patikimi ir jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Prokurorės teigimu, kasaciniuose skunduose pateikti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau to daryti neprivalo. Įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi atlikti tais atvejais, kai reikia ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teismo išvadoms, arba pakartotinai ištirti įrodymus, kurie yra prieštaringi ir esami prieštaravimai nėra pašalinti. Prokurorės teigimu, iš bylos duomenų matyti, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą. Nukentėjusysis išsamiai buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, jo parodymų patikimumas patikrintas analizuojant, lyginant ir vertinant juos kartu su kitais ištirtais įrodymais. Gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą buvo išspręstas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo – protokoline teismo nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas visus apeliantų argumentus išnagrinėjo, priimtoje nutartyje išsamiai į juos atsakė ir motyvuotai, nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Prokurorė nurodo, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistojo D. P. nurodomos aplinkybės (nusikalto pirmą kartą, atlygino turtinę žalą, mokosi vakarinėje mokykloje ir vykdo darbo biržos nurodymus), prokurorės nuomone, negali būti laikomos tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis. Atsiliepime pažymima, kad D. P. dėl savanaudiškų paskatų padarė sunkų tyčinį nusikaltimą. Teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (atlygino žalą) ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio). Kasatoriui paskirta bausmė yra gerokai mažesnė, nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, todėl, prokurorės nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, skirdami D. P. bausmę už kvalifikuoto plėšimo padarymą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

Iš kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų matyti, kad nuteistasis D. P. ir nuteistojo S. K. gynėjas esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus (o dėl to – ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą) sieja su teismų atliktu įrodymų vertinimu, ginčydami teismų nustatytas faktines aplinkybes ir pateikdami savo versijas dėl įvykio. Kasaciniu skundu advokatas M. Martinaitis nesutinka su teismų sprendimu pripažinti nuteistąjį S. K. kaltu padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kasatorius teigia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog S. K. atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus (demonstravo peilį, grasino nukentėjusiajam tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, turėdamas tikslą pasisavinti jo turtą). Nuteistasis D. P. kasaciniame skunde pripažįsta pagrobęs nukentėjusiojo L. L. B. telefoną, tačiau nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu kaip plėšimo, įvykdyto bendrininkų grupe, panaudojant peilį. Tokia D. P. pozicija iš esmės taip pat grindžiama teigimu, kad nusikalstamos veikos padaryme nedalyvavo S. K..

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Skunduose išdėstyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skunduose išdėstyti argumentai dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams (teismų išvados dėl nuteistųjų kaltės ir veikos kvalifikavimo neatitinka byloje esančių duomenų, sprendimuose nurodyti motyvai formalūs, deklaratyvūs bei pagrįsti prielaidomis, o ne objektyviai nustatytais faktais, teismai išsamiai nepatikrino visų bylos aplinkybių, rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, nepašalino prieštaravimų tarp jo ir nuteistųjų parodymų) nepagrįsti – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui.

Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Faktai apie tai, kad nuteistieji D. P. ir S. K. , veikdami bendrininkų grupe, panaudodami peilį ir grasindami panaudoti fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiojo L. L. B. mobilųjį telefoną, teismų sprendimuose grindžiami ne tik nuketėjusiojo parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis – liudytojo E. B. , D.

K. , iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymais. Patys kasatoriai, kritikuodami teismų atliktą įrodymų vertinimą ir ginčydami išvadas, fragmentiškai remiasi tik kai kuriais bylos įrodymais ar jų dalimis – iš esmės tik nuteistųjų parodymais. Teiginiai, kad nuteistųjų parodymai nuo pat proceso pradžios buvo nuoseklūs, o nukentėjusiojo – neinformatyvūs ir neišsamūs, yra subjektyvus kasatorių vertinimas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistųjų parodymai, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nebuvo nuoseklūs, kai kurių aplinkybių jie nurodė neprisimenantys, be to, jų parodymai skyrėsi tarpusavyje.

Ir priešingai – apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tiek akistatos su nuteistaisiais metu, nukentėjusysis L. L. B. vienodai ir išsamiai nurodė visas esmines įvykio aplinkybes (tai, kad nuteistieji veikė bendrai, kad S. K. demonstravo peilį, grasino parodyti kovinį judesį, ir kt.), be to, jo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Tai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai patikimi, ir remtis jais priimant sprendimą dėl nuteistųjų kaltės. Kasatorių teiginiai, kad nukentėjusysis dėl savo socialinės brandos (buvo nepilnametis) ir psichologinės būsenos (buvo išsigandęs) duodamas parodymus galėjo suklysti, neteisingai vertinti ir nurodyti aplinkybes, taip pat kad nurodydamas, jog jam buvo grasinta peiliu, norėjo įsiteikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, yra prielaidos, nepatvirtintos jokiais objektyviais bylos duomenimis.

Kasatorių abejonės dėl nukentėjusiojo akistatų su nuteistaisiais atlikimo teisėtumo taip pat paneigiamos bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju tai, kad akistatų metu nedalyvavo nuteistųjų gynėjai, nėra BPK reikalavimų pažeidimas. Byloje užfiksuota, kad nuteistiesiems, prieš atliekant su jais proceso veiksmus, buvo išaiškinta teisė turėti gynėją. Prieš atliekant akistatas nuteistieji savo parašais patvirtino, kad gynėjų dalyvavimo nepageidauja. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.

Kasaciniuose skunduose deklaruojami prieštaravimai tarp akistatos metu duotų nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymų buvo pašalinti, kaip to reikalaujama baudžiamojo proceso įstatyme, palyginus šių asmenų parodymus tarpusavyje, su kitais jų pačių duotais parodymais bei su kitais bylos duomenimis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą ir nuosprendžio surašymą – išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, savo išvadas pagrindė patikimais ir teisėtais įrodymais, nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir argumentuotai atmetė nuteistųjų pateiktą įvykio versiją, taip pat tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Bylos duomenimis paneigti ir kasatorių argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamą veiką kaip padarytą bendrininkų grupės. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių, pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Taigi, pagrindinis bendrininkų požymis yra dviejų vykdytojų susitarimas atlikti nusikalstamus veiksmus. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-197/2009 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje kasatorių nesutikimas su teismų išvadomis, kad L. L. B. mobiliojo telefono pagrobimas buvo įvykdytas nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe, grindžiamas neigimu, kad S. K. apskritai dalyvavo nusikaltimo padaryme, t. y. vieno iš bendrininkų nebuvimu. Kaip aptarta šioje nutartyje, tirdami ir vertindami įrodymus pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai BPK reikalavimų nepažeidė. Remdamiesi tinkamai ištirtais ir įvertintais duomenimis, teismai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė atitinkamas išvadas. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvada, kad apiplėšiant L. L. B. kartu su D. P. dalyvavo ir S. K., kuris nukentėjusiajam grasino peiliu. Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji veikė išvien, matė, suvokė bei pritarė vienas kito veiksmams, t. y. abu suprato, kad kuria nukentėjusiajam grėsmingą, nesaugią situaciją, to siekė, turėdami tikslą pasisavinti nukentėjusiojo mobilųjį telefoną.

Atmestinas nuteistojo D. P. argumentas, kad jis nukentėjusiajam peiliu negrasino, todėl negali atsakyti už kito nuteistojo atliktus veiksmus. Byloje iš tiesų nustatyta, kad peilį rankoje turėjo S. K., o D. P. neturėjo jokio ginklo. Tačiau pažymėtina, kad tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.). Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Kaip pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, ekscesas nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas. Abu nuteistieji veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais (t. y. pritarimu vienas kito veiksmams, šių veiksmų tęsimu, kol buvo pasiektas tikslas), kiekvienas nuteistasis realizavo dalį kvalifikuotos plėšimo sudėties objektyviųjų požymių: D. P. pareikalavo nukentėjusiojo atiduoti mobilųjį telefoną ir jį paėmė, tuo metu S. K. demonstravo rankoje laikomą peilį ir grasino nukentėjusiajam tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Taigi, nuteistųjų S. K. ir D. P. veika buvo teisingai kvalifikuota kaip bendrininkų grupės padarytas plėšimas panaudojant peilį.

Pažymėtina, kad iš esmės tuos pačius argumentus nuteistieji nurodė ir savo apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktus skundus patikrino bylą, dar kartą vertino bylos įrodymus ir priimtame nuosprendyje motyvuotai pasisakė dėl jų pakankamumo bei patikimumo, taip pat motyvuotai pasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Tai, kad teismo padarytos išvados dėl veikų įrodytumo neatitinka kasatorių nuomonės, dar nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimą, teismų sprendimų pagrindimą bei apeliacinį bylos nagrinėjimą reglamentuojančios BPK normos.

Nepagrįsti ir kasatorių argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jų prašymus pakartotinai atlikti įrodymų tyrimą, padarė esminį BPK pažeidimą, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių ir tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme daugeliu atvejų yra teismo teisė, o ne pareiga. Spręsdamas, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimai nebuvo pašalinti, tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos duomenų tyrimo, kai to nereikia. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta. Byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nusprendusi neatlikti pakartotinio įrodymų tyrimo, BPK nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo kasatoriai, pagrįstas prašymų atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme atmetimas negali būti vertinamas kaip išankstinė teismo nuomonė pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms. Šio teismo išvados apeliacinės instancijos teisme buvo tikrinamos iš naujo vertinant teisiamajame posėdyje ištirtus duomenis ir sprendžiant dėl jų įrodomosios vertės bei pakankamumo.

Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ar kad teismai padarė kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, t. y. teismai teisingai S. K. ir D. P. veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Dėl D. P. paskirtos bausmės

Nuteistasis D. P. teigia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes buvo visos sąlygos BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu paskirti jam švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo nuteistas, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, gali būti paskiriama, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnį, ir tik tokiu atveju, kai yra išimtinių aplinkybių, rodančių, kad įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose įvertinos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės: apibūdinančios D. P. asmenybę, taip pat sunkinančios ir lengvinančios jo baudžiamąją atsakomybę. Aplinkybes, kad D. P. mokosi, nebuvo teistas, atlygino žalą, teismai įvertino kaip teigiamus socialinius nuteistojo bruožus ir tai lėmė gerokai mažesnės, nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, paskyrimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks teismų sprendimas atitinka įstatymus, nes byloje nebuvo nustatytas pagrindas neskirti nuteistajam D. P. laisvės atėmimo bausmės. Byloje nustatyti teigiami D. P. socialiniai bruožai nėra tos išimtinės aplinkybės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, kurios leistų daryti išvadą, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamus teismų nuosprendžius pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo S. K. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio ir nuteistojo D. P. kasacinius skundus.

Teisėjai

Alvydas Pikelis Aldona Rakauskienė Viktoras Aidukas