a6dd2ea3-8885-4bc7-a96c-4a5aa318a712 · Å iaulių apygardos teismas

Pranešėjas B                                                                                                                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-129-354/2011                                                                                Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00361-2009-1                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                                                                                   1.2.9.4., 1.2.14.1.2.2., 1.2.14.10., 1.1.4.5.1., 2.1.7.4., 2.4.

                                                                                 ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2011 m. birželio 16 d.Šiauliai              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,teisėjų Virginijos Žindulienės, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Renatai Lesanavičienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,nuteistajam R.

Å .,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. Å . apeliacinį skundÄ dėl JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. Å . pripažintas kaltu ir nuteistas:pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. (R. K. priklausančių daiktų vagystė įsibrovus į gyvenamÄ jį namÄ ) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;pagal BK 159 str. (vaikų V. G. ir E. I. įtraukimas į vagystę įsibrovus į R.

K. gyvenamÄ jį namÄ ) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;pagal BK 187 str. 3 d. areÅ¡tu 20 parų.Taikant BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir paskirtas laisvės atėmimas 8 mėnesiams. Be to, R. Å . pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 178 str. 2 d. (A. D. priklausančių daiktų vagystė įsibrovus į dirbtuvių patalpas) laisvės atėmimu 9 mėnesiams;pagal BK 159 str. (vaiko V. G. įtraukimas į A. D. priklausančių daiktų vagystę) laisvės atėmimu 6 mėnesiams.Taikant BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir paskirtas laisvės atėmimas 9 mėnesiams. Taikant BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir  paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.

Taikant BK 64 str. 1 d., 3 d., prie Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta paskirtos bausmės dalis ir R. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.Iš R. Š. ir V. G. solidariai priteisti 624 Lt nukentėjusiojo A. D. naudai, o nepilnamečiui V. G. neišgalint, iš civilinės atsakovės D. G. subsidiariai – 312 Lt. Iš R. Š. priteista 350 Lt nukentėjusiosios R.

K. naudai.Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti V. G. ir E. I., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Kolegijanustatė: R. Å . nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su nepilnamečiu V. G., R. Å . pasiÅ«lius nepilnamečiui V. G., gim. (duomenys neskelbtini), įvykdyti vagystę ir taip įtraukus nepilnametį į nusikalstamÄ veikÄ , 2009 m. lapkričio 3 d. apie 18 val., rastu vamzdžiu nulaužę durų spynÄ , įsibrovė į V. D. priklausantį dirbtuvių pastatÄ , esantį JoniÅ¡kio r., (duomenys neskelbtini) k., iÅ¡ kur pagrobė A.

D. priklausantį akumuliatorinį suktuvÄ â€žMacita" su plastikine dėže ir pakrovėju, kurių bendra vertė 500 Lt, akumuliatorių, kurio vertė 50 Lt, akumuliatorių pakrovėjÄ â€žMACH 116", kurio vertė 120 Lt, 5 litrų talpos plastikinę bevertę talpÄ su jame buvusiais 2 litrais benzino, kurio vertė 7 Lt, iÅ¡ardę vandens siurblį, iÅ¡ jo pagrobė ne mažiau kaip 2 litrus benzino, kurio vertė 7 Lt, tuo nukentėjusiajam A. D. padarė bendrÄ 684 Lt turtinę žalÄ .             Be to, R.

Å . nuteistas už tai, kad su E. I., veikdamas bendrininkų grupėje su nepilnamečiu V. G., gim. (duomenys neskelbtini), kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar neturėjo amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , R. Å . iÅ¡ anksto pažadėjus E. I., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. G., gim. (duomenys neskelbtini), už dalyvavimÄ vagystėje pinigų ir taip įtraukus nepilnamečius į nusikalstamÄ veikÄ , apie 2009 m. rugsėjo 23 d., tiksli data ir laikas bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, R.

Å . akmeniu iÅ¡daužus lango stiklÄ , kurio vertė 150 Lt, įsibrovė į R. K. priklausantį gyvenamÄ jį namÄ , esantį JoniÅ¡kio r., (duomenys neskelbtini) k., ir iÅ¡ ten pagrobė R. K. priklausančius daiktus: dujų balionÄ su reduktoriumi, kurių bendra vertė 125 Lt, muzikinį grotuvÄ , kurio vertė 150 Lt, stiklinių komplektÄ , kurio vertė 19 Lt, du komplektus ledainių, kurių bendra vertė 60 Lt, stiklinį kibirėlį, kurio vertė 30 Lt, pakuotę stiklinių lėkščių, kurių vertė 40 Lt, arbatos komplekto indus, kurių vertė 86 Lt, ne mažiau kaip 15 vnt. patalynės, 3 staltieses, 4 užuolaidas, 5 pagalvių užvalkalus, kurių bendra vertė 60 Lt, vyriÅ¡kÄ striukę, kurios vertė 30 Lt, tuo nukentėjusiajai R.

K. pagrobdami daiktus padarė 600 Lt, o sugadindami lango stiklÄ â€“ 150 Lt turtinę žalÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Å . praÅ¡o panaikinti jo atžvilgiu priimtÄ JoniÅ¡kio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti, nes jis nedalyvavo padarant nusikalstamas veikas ir teismas nuosprendyje nenurodė patikimų, pakankamų, objektyvių ir nenuginčijamų jo kaltės įrodymų. Skunde apeliantas teigia, kad V. G. ikiteisminio tyrimo metu apie vagystę iÅ¡ A.

D. garažo nurodė skirtingai – nuoÅ¡irdžiame pripažinime jokių bendrininkų nenurodė, 2010-02-23 akistatos metu teigė vogęs vienas, 2010-01-07 apklausiamas teigė vogęs su A. T., o apklausiamas 2010-02-09, 2010-02-23, 2010-04-14, 2010-06-03 nurodė, kad vagystę įvykdė su juo, ir V. G. parodymus teismas pripažino nenuosekliais, o vis tiek rėmėsi jį kaltinančiais parodymais, nors V. G. jokių konkrečių veiksmų apie tariamai jų įvykdytÄ vagystę neįvardijo. Be to, apeliantas pažymi, kad teismui nekilo abejonių, dėl ko nebuvo tiriama versija, kad vagystę V.

G. padarė su A. T., ir kodėl nebuvo paimtos telefonų iÅ¡klotinės tikslu patikrinti V. G. parodymus, kai pastarasis nurodė, kad vagystėje dalyvavo jis ir jie susiraÅ¡inėjo SMS žinutėmis prieÅ¡ vagystę iÅ¡ A. D. dirbtuvių. Apeliantas nurodo, kad liudytojų, kurie davė iÅ¡samius parodymus, paneigiančius jo kaltę dėl dalyvavimo vagystėje, aiÅ¡kinimus teismas vertino kritiÅ¡kai, nors A. B. tvirtino, kad 2009-11-02 ir 2009-11-03 jis niekur nebuvo iÅ¡vykęs, o E. G., pateikdama bendrabučio žurnalÄ , patvirtino, kad 2009-11-03 patikrinimo metu 22 val. jis buvo bendrabutyje, o tai reiÅ¡kia, kad jis, neturėdamas savo transporto priemonės, negalėjo 2009-11-03 apie 18.30 min.

įvykdyti vagystės (duomenys neskelbtini) kaime ir iki 22 val. grįžti į Joniškį (atstumas virš 20 km), į mokyklos bendrabutį, nors teismas apie tokias galimybes nuosprendyje paminėjo, tik jų neįvardijo. Apelianto nuomone, nukentėjusiojo A. D. parodymai apie tai, kad jis prieš vagystę domėjosi vėliau iš dirbtuvių pagrobtais daiktais, negali būti laikomi jo kaltės įrodymu, nes tai tik nukentėjusiojo spėjimai. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad dėl vagystės iš R.

K. gyvenamojo namo jis buvo prisipažinęs, nes jo atžvilgiu policijos pareigÅ«nai naudojo psichologinį spaudimÄ â€“ praėjus keliems mėnesiams po nusikaltimo nepagrįstai sulaikius ir žadant ,,...uždaryti ilgam...“, todėl jokio savanoriÅ¡ko jo prisipažinimo nebuvo, tariami jo parodymai buvo užraÅ¡yti areÅ¡tinėje, nedalyvaujant advokatui, apie nusikaltimÄ , kurio nepadarė, todėl teismas neturėjo jais remtis. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas pagrindiniu jo kaltės įrodymu dėl vagystės iÅ¡ R.

K. namo laikė neiÅ¡samius dėl esminių aplinkybių nepilnamečio E. I. parodymus. Apelianto teigimu, 2010-01-11 pirmÄ kartÄ apie vagystę apklausiamas E. I. nurodė, kad jis akmeniu nudaužė nuo durų spynÄ ir pro duris visi įėjo į namÄ , o nukentėjusioji R. K. nurodė, kad įsibrauta buvo per langÄ ir jokia spyna nenudaužta. Be to, skunde apeliantas nurodo, kad teisme V. G. neigė dalyvavęs vagystėje iÅ¡ R. K., tačiau teismas vis tiek rėmėsi jo parodymais, kaip jo kaltės įrodymu, ir pastarojo nuoÅ¡irdžiu prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu, kur V.

G. nurodė vagystės laikÄ â€“ spalio 15 d. 14 val., nors pareiÅ¡kimas dėl vagystės buvo užregistruotas spalio 13 d., o apklausiamas 2010-02-09 V. G. paneigė dalyvavęs vagystėje ir nurodė, kad apie vagystę girdėjo pas E. I., kai R. K. pasakojo E. I. mamai – į visÄ tai teismas nekreipė dėmesio.Nuteistasis R. Å . skundu atkreipia dėmesį, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos policijos tyrėjos S. K. parodymais, kuri teigė turėjusi duomenų apie jo daromÄ poveikį nepilnamečiui liudytojui V.

G., siunčiant SMS žinutes, nors nebuvo paimti nei telefonai su SMS žinutėmis, nei telefonų iÅ¡klotinės.  Skunde akcentuojama, kad nukentėjusioji R. K. apie vagystę pranešė seseriai Z. Ž., kuri paskambino policijai ir kuriai dalyvaujant buvo apžiÅ«rėti nukentėjusiosios namai, tačiau byloje nėra duomenų nei apie Z. Ž. praneÅ¡imÄ , nei apie įvykio vietos apžiÅ«rÄ .Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad nebuvo rastas nei vienas iÅ¡ R. K. namo pagrobtas daiktas, neapžiÅ«rėta jo keturračio priekaba, kad įsitikinti, ar ten galėjo tilpti visi pagrobti daiktai bei V.

G. ir E. I., kas aiÅ¡kiai neįmanoma.Nuteistasis teigia, kad teismo Å¡aliÅ¡kumÄ rodo jam paskirtos bausmės griežtumas, neatsižvelgiant į jo asmenybę, į tai, kad ankstesnes nusikalstamas veikas jis padarė bÅ«damas nepilnametis, buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, nors baudžiamojo įstatymo nuostatos nedraudžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ . Nukentėjusioji R. K. atsikirtime į apeliacinį skundÄ nurodo, kad R. Å . jai talkino 2008 metais balandžio pradžioje ir matė, kaip viskas yra sudėta name.

Be to, teigia, kad grįžusi į namus trumpam iÅ¡ Vilniaus, ji pastebėjo vagystę, per 30 min. apžiÅ«rėjo, kas dingo, uždarė langÄ ir grįždama atgal paskambinusi seseriai paprašė, kad Å¡i apie įvykį praneÅ¡tų policijai. Kadangi raktus ji buvo pasiėmusi su savimi, tai į namÄ negalėjo patekti nei sesuo, nei policija, todėl mano, kad dėl to ir nebuvo apžiÅ«rėta įvykio vieta. Nukentėjusysis A. D. atsikirtime į apeliacinį skundÄ nurodo, kad teisme iÅ¡tirti įrodymai patvirtina R.

Å . dalyvavimÄ vagystėje iÅ¡ dirbtuvių, kad teismas baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo teisingai ir paskyrė motyvuotas bei pagrįstas bausmes nuteistiesiems R. Å . ir V. G.. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad R. Å . iÅ¡ kaimo į mokyklos bendrabutį atvykdavo autobusu, važiuojančiu pro (duomenys neskelbtini) kaimÄ marÅ¡rutu JoniÅ¡kis-Žeimelis-Pakruojis-Å iauliai-Pakruojis-Žeimelis-JoniÅ¡kis, kuris į JoniÅ¡kio autobusų stotį atvyksta 20.45 val., todėl R. Å . turėjo pakankamai laiko, įvykdęs vagystę iÅ¡ dirbtuvių, nuvykti į mokyklos bendrabutį iki 22 val.Be to, A.

D. atsikirtime akcentuoja, kad vagystę iÅ¡ dirbtuvių galėjo įvykdyti tik asmuo, gerai žinojęs tų daiktų lokalizacijÄ , nes bÅ«tų sunku susiorientuoti, o be to buvo pasinaudota peiliu, kuris buvo laikomas tik tam tikroje vietoje, kuriÄ galėjo žinoti tik asmuo, dirbęs dirbtuvėse – R. Å ., kuris 2009 m. vasarÄ pas jį dirbo padienius darbus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. Å . ir jo gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl R. Š. kaltės padarius visas jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kaip teisiamajame posėdyje, taip ir apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. neigia dalyvavęs vykdant nusikalstamas veikas, todėl prašo jį išteisinti.  Nuteistasis, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teigia, kad apylinkės teismas neįvertino jo teisingų parodymų, kuriuos, pasak apelianto, patvirtina liudytojų A.

B. ir E. G. parodymai, ir nepagrįstai rėmėsi kitų nuteistųjų V. G. ir E. I. parodymais, kuriuos pats teismas įvardijo nenuosekliais. Dėl tokių apelianto argumentų kolegija pažymi, kad BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi bÅ«ti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje. Å ios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje iÅ¡tirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimÄ , kai yra esminių prieÅ¡taravimų tarp Å¡ių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), iÅ¡tirti raÅ¡ytinius įrodymus.

Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstė visus teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, tarp jų apelianto, liudytojų ir kitų nuteistųjų parodymus, kitus raÅ¡ytinius įrodymus, kuriuos įvertinęs visete padarė atitinkamas iÅ¡vadas tiek dėl apelianto ir kitų nuteistųjų parodymų, tiek dėl liudytojų A. B. ir E. G. parodymų, motyvuotai nurodė, kuriais parodymais remiasi ir kuriuos atmeta. Dalį įrodymų, kurių nebuvo iÅ¡tyręs pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje, atlikęs įrodymų tyrimÄ , iÅ¡tyrė apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas savo skundu kritikuoja ne tik jam nepalankų pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau ir ikiteisminio tyrimo procesÄ . Nuteistojo manymu, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai neatliko kai kurių veiksmų – neišėmė mobiliųjų telefonų ir iÅ¡klotinių apie telekomunikacinius ryÅ¡ius, neapžiÅ«rėjo jo keturračio priekabos, netyrė versijos, kad A. D. priklausančių daiktų vagystę V. G. galėjo įvykdyti su A. T.. Dėl tokių skundo argumentų kolegija pažymi, kad Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame įstatyme numatytus procesinius veiksmus.

Baudžiamojo proceso paskirties esmei bÅ«dingi ekonomiÅ¡kumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimÄ atsakingus pareigÅ«nus per trumpiausiÄ laikÄ atlikti tyrimÄ ir atskleisti nusikalstamÄ veikÄ (BPK 2 str.). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nas ir už ikiteisminį tyrimÄ atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie, pareigÅ«nų manymu, nebÅ«tini tyrimai nebuvo atlikti, nesurinkti tam tikri ikiteisminiam tyrimui nereikÅ¡mingi duomenys, nėra pagrindas iÅ¡vadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neiÅ¡samiai.

Byloje esantis tarnybinis praneÅ¡imas (1 t. 77 b. l.) paneigia apelianto teiginius, kad nebuvo kreipiamas dėmesys į vienos apklausos metu nuteistojo V. G. įvardytÄ A. T., kaip vagystės iÅ¡ A. D. dirbtuvių bendrininkÄ . IÅ¡ to, kas iÅ¡dėstyta, akivaizdu, kad R. Å . teiginiai dėl, jo nuomone, neiÅ¡samaus, kryptingo bylos tyrimo ir įrodymų vertinimo yra visiÅ¡kai nepagrįsti. Tai, kad byloje surinkti įrodymai yra nepalankÅ«s nuteistajam, neigiančiam savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, negali bÅ«ti pagrindas iÅ¡vadai, jog pirmosios instancijos teismas buvo Å¡aliÅ¡kas, įrodymus įvertino neiÅ¡samiai, nevisapusiÅ¡kai – pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Dėl A. D. turto vagystės (BK 178 str. 2 d.) ir V. G. įtraukimo į nusikalstamÄ veikÄ (BK 159 str.) Apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismo iÅ¡vados dėl A. D. turto vagystės, iÅ¡ esmės yra tokie, kokius nuteistasis deklaravo teisiamajame posėdyje teigdamas, kad įvykio dienÄ (2009-11-03) jis iÅ¡vis (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo ir A. D. turto nepagrobė (3 t., 12-13 b. l), kÄ , apelianto teigimu, patvirtina liudytojai A. B. ir E. G., nurodydami, kad įvykio dienÄ jis buvo mokymo įstaigos bendrabutyje, JoniÅ¡kyje.Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl minėtų liudytojų parodymų ir kolegija sutinka su teismo padarytomis iÅ¡vadomis.

Liudytoja E. G. patvirtino tik tai, kad R. Å . 2009-11-03 apie 22 val. buvo (duomenys neskelbtini) mokyklos bendrabutyje (3 t., 18-19 b. l.), tačiau ji negalėjo nurodyti, kÄ pastarasis veikė prieÅ¡ tai, vadinasi, ir tada, kai buvo įvykdyta A. D. turto vagystė – 2009-11-03 apie 18 val. Pats apeliantas teisiamajame posėdyje nurodė, kad iÅ¡ namų (duomenys neskelbtini) kaime į JoniÅ¡kį, į mokyklos bendrabutį, vyksta autobusu ir į JoniÅ¡kį atvažiuoja 20.30 val. (3 t. 12-13 b. l.). Vadinasi, R.

Å . turėjo realiÄ galimybę patekti į mokyklos bendrabutį iki 22 val., nes, kaip galima suprasti, tai yra įprastas apelianto vykimas į mokyklos bendrabutį. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo A. B. parodymai (3 t. 29 b. l.) prieÅ¡tarauja apelianto parodymams, nes A. B. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jam į bendrabutį atvykus 2009-11-02 apie 19 val., R. Å . jau buvo bendrabutyje nors, kaip minėta, bÅ«ti negalėjo. IÅ¡ liudytojo A. B. parodymų aiÅ¡ku, kad jis su R. Å . gyveno viename bendrabučio kambaryje, buvo bendramoksliai, todėl Å¡io liudytojo parodymais, kad 2009-11-03 apeliantas visÄ dienÄ buvo su juo JoniÅ¡kyje, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė, nes jie ne tik prieÅ¡tarauja nuteistojo parodymams, bet gali bÅ«ti įtakoti objektyvių ar subjektyvių faktorių – supainiojus dienas ar noro padėti buvusiam kambario draugui.

Taigi liudytojų E. G. ir A. B. parodymai nepatvirtina R. Å . keliamos versijos, kad jis A. D. turto vagystėje nedalyvavo ir objektyviai dalyvauti negalėjo. Apeliantas savo skunde kreipia ypatingÄ dėmesį į nuteistojo V. G. parodymus viso baudžiamojo proceso metu ir siÅ«lo jais nesiremti, nes pastarieji, apelianto nuomone, yra nenuoseklÅ«s. Nuteistasis V. G. teisiamajame posėdyje savo kaltę dėl dalyvavimo pagrobiant A. D. turtÄ pripažino ir kategoriÅ¡kai tvirtino, kad įvykdyti vagystę jam pasiÅ«lė R.

Å ., jis sutiko, kartu su R. Å . įsibrovė į A. D. dirbtuves, iÅ¡ kur pagrobė kaltinime nurodytus daiktus, kuriuos parsinešę padėjo garaže pas apeliantÄ (3 t. 10-11 b. l.). Kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo V. G. parodymai nebuvo vienodi viso baudžiamojo proceso metu. Akistatos su apeliantu metu V. G. teigė vogęs vienas (1 t. 170-171 b. l.), tačiau apklausiamas tÄ pačiÄ dienÄ dalyvaujant gynėjui jis paneigė akistatos metu duotus parodymus ir pripažino, kad vagystę įvykdė kartu su R.

Å .. Tokius pat parodymus jis davė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ (2 t. 9-10 b. l.) ir teisiamajame posėdyje (1 t. 172-173 b. l.). Todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi, tuo labiau, kad ir dalis pagrobtų daiktų (akumuliatorių pakrovėjai ,,Macita“ ir ,,Mach 116“) buvo paimti iÅ¡ paties apelianto (1 t. 63 b. l.). Kolegija atkreipia dėmesį, kad R. Å ., apklausiamas liudytoju dėl pas jį rastų ir iÅ¡imtų A. D. daiktų 2010-01-19, minėjo, jog V. G. 2009 metų lapkričio mėnesį buvo atnešęs jam ne tik tuos daiktus, kurie buvo rasti jo naudojamame garaže, bet aiÅ¡kiai įvardijo ir kitus daiktus, kurie buvo pagrobti 2009-11-03 iÅ¡ A.

D. naudojamų dirbtuvių – akumuliatorinį suktuvÄ su dėže, 5 l talpos benzino bakelį (1 t. 70-71 b. l.). Taigi paties apelianto parodymai buvo prieÅ¡taringi – teisiamajame posėdyje jis tvirtino, kad vagystės metu buvo mokyklos bendrabutyje, JoniÅ¡kyje, o apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teigė buvęs namuose ((duomenys neskelbtini) kaime), kai V. G. jam į namus atnešė jau minėtus daiktus, kurių R. Å . nebÅ«tų galėjęs nurodyti, jei pats nebÅ«tų dalyvavęs vagystėje.

V. G. pripažino ikiteisminio tyrimo metu melavęs, kad A. D. turto vagystę įvykdė su A. T. ir kategoriÅ¡kai tvirtino, jog teisiamajame posėdyje sako tiesÄ (3 t. 11 b. l.). Teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjai S. K. ir T. K. (3 t. 17, 28-29 b. l.) patvirtino, kad joks poveikis apklausiamiesiems (R. Å ., V. G.) nebuvo daromas, pasak liudytojų, parodymus jie davė savo noru. Nėra pagrindo netikėti tokiais liudytojų parodymais, nes pagrįstų argumentų, dėl ko V. G. turėtų priežastį apkalbėti R.

Å ., nenurodė nei apeliantas. Apylinkės teismui nebuvo pagrindo nesiremti nukentėjusiojo A. D. parodymais (3 t. 13-14 b. l.), kaip skunde siÅ«lo apeliantas. Be abejonės, nukentėjusiojo parodymai savaime nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltės, tačiau neprieÅ¡tarauja kitiems surinktiems įrodymams, su kuriais sudaro vieningÄ R. Å . kaltę pagrindžiančiÄ medžiagÄ . Akivaizdu, kad nukentėjusiojo spėjimai apie tai, kad vagystė iÅ¡ dirbtuvių galėjo įvykdyti tik asmuo, gerai pažįstantis dirbtuvių aplinkÄ , pasitvirtino, nes nuteistasis R.

Å . iÅ¡ tikrųjų ankščiau padėdavo A. D. dirbtuvėse dirbti, ko neneigia ir pats apeliantas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad po įvykio praėjus 2-3 savaitėms, A. D. kalbėjosi su R. Å . apie pagrobtus daiktus, vadinasi, ir apie akumuliatorių pakrovėjus, kuriuos dirbdamas dirbtuvėse apeliantas naudojo, tačiau, nukentėjusiojo teigimu, R. Å . neigė, kÄ nors žinantis apie juos, nors pagal paties nuteistojo parodymus, akumuliatorių pakrovėjus jis jau turėjo savo garaže ir laikė iki tol, kol juos rado ir paėmė policija (3 t. 12-13 b. l.).

     Kolegija, dar kartÄ iÅ¡analizavusi byloje surinktus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos iÅ¡vados atitinka faktines bylos aplinkybes. Dėl visų aptartų aplinkybių nėra pagrindo abejoti apelianto bendrininko nuteistojo V. G., nukentėjusiojo A. D., liudytojų S. K. ir T. K. parodymais, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo iÅ¡vada dėl R. Å . kaltės, idealioje sutaptyje padarius dvi atskiras nusikalstamas veikas – pirmiausia įtraukus vaikÄ (nepilnametį V.

G.) į nusikalstamÄ veikÄ ir bendrininkų grupėje su V. G. įvykdžius kvalifikuotÄ vagystę. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. Å . bendravo su nuteistuoju V. G. nuo mažens, vadinasi, aiÅ¡kiai žinojo, koks pastarojo amžius (14 m), tikslingai rinkosi elgesio variantÄ â€“ pasiÅ«lė įvykdyti nusikaltimÄ â€“ vagystę, įsibraunant į patalpÄ , kuriÄ bendrininkaudami ir įgyvendino. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog R.

Å ., grobdamas nukentėjusiojo A. D. turtÄ , suvokė, kad į dirbtuves pateko neteisėtai, numatė nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo. Apelianto veikoje yra nustatyti visi bÅ«tini BK 159 str. ir 178 str. 2 d. numatytų nusikaltimų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl naikinti nuosprendį Å¡ioje dalyje, kaip praÅ¡oma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Dėl R. K. turto vagystės (BK 178 str. 2 d.), V. G. ir E. I. įtraukimo į nusikalstamÄ veikÄ (BK 159 str.), ir svetimo turto sugadinimo (BK 187 str. 3 d.)              Nepagrįstas apelianto teiginys, kad apylinkės teismas jo kaltę dėl vagystės iÅ¡ R.

K. namo iÅ¡ esmės grindė tik nepilnamečio nuteistojo E. I. parodymais ir, tuo labiau, neteisus R. Å . teigdamas, kad pastarojo parodymai skyrėsi dėl esminių įvykio aplinkybių.             Nuteistasis E. I. viso baudžiamojo proceso metu (akistata su V. G.; parodymų patikrinimas vietoje; apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ ; teisiamajame posėdyje) esmines įvykio aplinkybes dėl vagystės iÅ¡ R. K. namo nurodė vienodai (1 t. 157-159 b. l.; 2 t. 24-32; 46-48 b. l.; 3 t. 11-12 b. l.).

E. I. parodė, kad įvykio dienÄ apeliantas paprašė padėti, pasiÅ«lė pinigų, ir jis kartu su V. G. nuėjo pas R. Å . į namus, visi su R. Å . keturračiu nuvyko į R. K. namus, R. Å . iÅ¡daužė namo langÄ ir įlipęs į vidų atkabino namo duris – taip visi įsibrovė į namÄ . Nuteistasis E. I. pripažino, kad iÅ¡ namo pagrobė įvairius daiktus (dujų balionÄ su reduktoriumi, muzikinį centrÄ , indus, patalynę ir kt.), sudėjo į keturračio priekabÄ ir grįžo į kaimÄ .

Apeliantas, įvardydamas E. I. parodymus nenuosekliais, kreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010-01-11 apklausiamas E. I. buvo minėjęs, kad braunantis į namÄ jie nudaužė durų spynÄ , o bylos duomenimis nustatyta, kad į namÄ buvo įsibrauta iÅ¡daužiant langÄ . Konkrečiu atveju nėra pagrindo Å¡io netikslumo laikyti esminiu, nes, paprasčiausia, nepilnamečiui E. I. dėl objektyvių aplinkybių galėjo susidaryti dviprasmiÅ¡kas įspÅ«dis. Bylos duomenimis ir nukentėjusiosios R.

K. parodymais nustatyta, kad į pastarosios namÄ buvo įsibrauta ir iÅ¡daužiant langÄ ir iÅ¡ vidaus atkabinant duris. Pasak E. I., jis ir R. Å . į namÄ pateko įlipdami pro langÄ , o V. G. įėjo pro duris, kurias atrakino apeliantas. Nuteistasis E. I. parodymų patikrinimo vietoje aiÅ¡kiai nurodė, kurį langÄ R. Å . iÅ¡daužė ir kurias duris vėliau atidarė. Nukentėjusioji R. K. teisiamajame posėdyje iÅ¡reiÅ¡kė spėjimÄ , kad jos namÄ galėjo apvogti tik žmogus, lankęsis pas jÄ namuose, nes žinojo, kuris langas neužkrautas rėmeliais, kurios iÅ¡ durų yra užkabinamos iÅ¡ vidaus ir kurios užrakinamos (3 t. 14-15 b. l.).

Kaip tokį asmenį nukentėjusioji, vėlgi, įvardijo R. Å ., kuris, kaip ir A. D. turto vagystės atveju, buvo dirbęs R. K. namuose. Neneigia ir apeliantas, kad yra dirbęs pas nukentėjusiÄ jÄ . Taigi dėl apeliaciniame skunde įvardyto netikslumo E. I. parodymuose apylinkės teismui nebuvo pagrindo abejoti pastarojo parodymais ir jais nesiremti priimant skundžiamÄ nuosprendį.Kaip buvo minėta, ne tik nuteistojo E. I. parodymai įrodo R. Å . dalyvavimÄ pagrobiant R. K. turtÄ . Kolegija atkreipia dėmesį, kad dar prieÅ¡ tai, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas E. I., 2010-01-08 apklausiamas įtariamuoju R.

Å . buvo prisipažinęs kartu su E. I. ir V. G. įvykdęs vagystę iÅ¡ R. K. namo (2 t. 76-77 b. l.). TÄ sykį apeliantas nurodė tapačias vagystės įvykdymo aplinkybes (nuvyko keturračiu; įsibrovė į namÄ iÅ¡daužiant langÄ ; pagrobė dujų balionÄ su reduktoriumi, muzikinį centrÄ , patalynę, indus ir kt.), kurias tik vėliau (2010-01-11) atpasakojo nuteistasis E. I.. Dėl iÅ¡dėstytų aplinkybių apelianto skunde minimas policijos pareigÅ«nų, neva, naudotas psichologinis spaudimas jam prisipažįstant dėl vagystės, kurios tariamai nepadarė, yra niekuo nepagrįstas pareiÅ¡kimas.

Liudytojais apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėjai T. K. ir S. K. teisiamajame posėdyje patvirtino (3 t. 17; 28-29 b. l.), kad jokia prievarta, spaudimas ar kiti neteisėti veiksmai R. Š. atžvilgiu nebuvo naudojami, o tai, kad jis 2010-01-08 buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui, kolegija laiko pastarojo valios išraiška, nes R. Š. gynėjo atsisakymas buvo priimtas pagal BPK nuostatas (2 t. 73-74; 76-77 b. l.). Be to, kas paminėta, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir nepilnamečio V.

G. pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ duotais parodymais (2 t. 9-10 b. l.), kai jis patvirtino nuteistojo E. I. parodymus dėl vagystės iÅ¡ R. K. namo. Kolegija atkreipia dėmesį, kad teisiamajame posėdyje V. G. ėmė neigti kartu su R. Å . ir E. I. dalyvavęs vagystėje iÅ¡ R. K. namo, tačiau jokių vienareikÅ¡miÅ¡kų paaiÅ¡kinimų, iÅ¡ kur jis sužinojo faktines įvykdytos vagystės aplinkybes, nurodyti negalėjo (3 t. 11 b. l.). V. G. neneigė ikiteisminio tyrimo metu nurodęs aptariamo nusikaltimo aplinkybes ir tuo pačiu tvirtino melavęs, nors jokių logiÅ¡kų tokio savo elgesio paaiÅ¡kinimų nepateikė – ,,Kodėl melavau – nežinau.“ (3 t. 11 b. l.).

Be abejonės, tokie nenuoseklÅ«s V. G. parodymai skirtingose baudžiamojo proceso stadijose savaime negalėtų bÅ«ti laikomi įrodymu, patvirtinančių apelianto kaltę dėl nukentėjusiosios R. K. turto vagystės ir turto sugadinimo, vaiko įtraukimo į nusikaltimÄ veikÄ , tačiau parodymai, kuriais jis patvirtino kartu su R. Å . ir E. I. dalyvavęs vagystėje iÅ¡ nukentėjusiosios namo, neprieÅ¡tarauja kitais byloje surinktais įrodymais nustatytoms įvykio aplinkybėms ir nepaneigia R. Å . kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.  Kolegijai, įvertinusiai visumÄ aptartų, iÅ¡tirtų ir skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytų įrodymų, nekyla abejonių, kad apeliantas, už dalyvavimÄ vagystėje pažadėdamas pinigų nepilnamečiams E. I. ir V.

G., pastaruosius įtraukė į nusikalstamÄ veikÄ (BK 159 str.), ir bendrininkų grupėje su nuteistuoju E. I. realizavo sumanymÄ â€“ pagrobė nukentėjusiosios R. K. turtÄ (BK 178 str. 2 d.). Be to, R. Å ., braudamasis į namÄ , dar ir sugadino svetimÄ , R. K. priklausantį, turtÄ (BK 187 str. 3 d.). Tai, kad nukentėjusioji R. K., pastebėjusi vagystę, apie jÄ pranešė pirmiausia seseriai Z. Ž., o ne policijai, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais. Teisiamajame posėdyje R. K. paaiÅ¡kino, dėl kokių priežasčių pirmiausia pranešė seseriai, o liudytoja apklausta Z.

Ž. patvirtino nukentėjusiosios parodymus (3 t. 16 b. l.), kad 2009 m. rugsėjo mėn. pabaigoje į jÄ kreipėsi sesuo su praÅ¡ymu praneÅ¡ti policijai apie įvykdytÄ vagystę iÅ¡ jos namo, nes pati skubiai turėjo iÅ¡vykti į Vilnių. Byloje yra duomenys, patvirtinantys, kad 2009-09-27 Z. Ž. pranešė Å iaulių apskrities VPK JoniÅ¡kio rajono policijos komisariatui apie pastebėtÄ iÅ¡daužtÄ R. K. namo lango stiklÄ (t. 1 22 b. l.). PraneÅ¡usi policijai, Z. Ž. negalėjo nurodyti galimai įvykdyto nusikaltimo aplinkybių (kas iÅ¡ kur pagrobta, ar pagrobta, ar įsibrauta ir pan.), todėl logiÅ¡ka, kad ikiteisminis tyrimas dėl R.

K. turto vagystės buvo pradėtas ir procesiniai veiksmai atliekami vėliau, kai pati nukentėjusioji R. K. 2009-10-13 kreipėsi į policijÄ (1 t. 3 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad kažkurie daiktai, pagrobti iÅ¡ nukentėjusiosios R. K. namo, bÅ«tų atrasti, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad nukentėjusiosios turtas nebuvo pagrobtas ir savaime nepaneigia apelianto dalyvavimo aptariamoje vagystėje. R. Å . kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo yra pagrįsta byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visetu, todėl ir Å¡ioje dalyje nėra pagrindo naikinti skundžiamÄ nuosprendį, kaip praÅ¡o apeliantas.

      Dėl R. Å . paskirtų bausmių BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. Å . bausmes už kiekvienÄ nusikalstamÄ veikÄ , atsižvelgė į padarytos atitinkamos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, apelianto asmenį apibÅ«dinančius duomenis (nusikaltimas veikas padarė bÅ«damas teistas, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neiÅ¡nykus teistumui) į nustatytÄ jo atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad R. Å . yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) – asmuo, keliantis didesnį pavojų visuomenei, kuriam, paprastai, už tyčinio nusikaltimo padarymÄ skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Taigi teismas, įvertinęs visumÄ bausmių skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių, R. Å . paskyrė atitinkamai laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžius nustatė žymiai mažesnius už BK 159 str. ir 178 str. 2 d. sankcijose numatytus tokių bausmių vidurkius (atitinkamai – 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų ir 3 metai 1 mėnuo 15 dienų) ir 20 parų areÅ¡tÄ pagal BK 187 str. 3 d., kurio vidurkis apie 27 paras (BK 49 str. 3 d.).

Kolegijos nuomone, R. Å . paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežtos, todėl Å¡velninti jų nėra pagrindo. IÅ¡ tikrųjų, nusikalstamų veikų, už kurias apeliantas buvo nuteistas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžiu ir skundžiamu nuosprendžiu, recidyvas nedraudžia teismui dar sykį taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutÄ , jei padaroma iÅ¡vada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Minėto instituto, numatyto BK 75 str., taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š. atžvilgiu jau dviem skirtingais teismų nuosprendžiais buvo atidedamas laisvės atėmimo bausmės vykdymas (2 t. 91-101 b. l.), tačiau akivaizdu, kad apeliantas pozityvių išvadų dėl savo elgesio nepadarė – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, nepraėjus nei pusei metų po Pakruojo rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nuosprendžio priėmimo, kuriuo jis taip pat buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi kvalifikuotas vagystes (BK 178 str. 2 d.), R.

Å . padarė du apysunkius, du nesunkius nusikaltimus ir vienÄ baudžiamÄ jį nusižengimÄ , už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina, kad bausmės esmę sudaro nubaudimas, kuris negali bÅ«ti suvokiamas atskirai nuo kitų bausmės tikslų ir turi bÅ«ti traktuojamas kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti. Nuteistojo kartotinis visuomenėje nepriimtinas elgesys byloja apie jo susiformavusį aiÅ¡kiai klaidingÄ Ä¯spÅ«dį dėl nebaudžiamumo už daromas nusikalstamas veikas.

IÅ¡ to, kas iÅ¡dėstyta, akivaizdu, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pakartotinis atidėjimas R. Å . toliau formuotų neadekvatų savo elgesiui atsakomybės suvokimÄ , todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti apeliantui realiÄ bausmę, nes kitaip bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d, pasiekti nepavyktų.   R. Å . savo skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, į kurias bÅ«tų neatsižvelgta skiriant bausmę pirmosios instancijos teisme, o vien dėl to, kad apylinkės teismas priėmė nuteistajam nepalankų apkaltinamÄ jį nuosprendį, nėra pagrindo pripažinti teismÄ Å¡aliÅ¡ku.

Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, naikinti ar keisti skundžiamÄ nuosprendį Å¡ioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,nutaria:              nuteistojo R. Å . apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                                      Nijolė Matuzevičienė Teisėjai                                                                                                                   Virginija Žindulienė                                                                                                                                   Zigmas Kavaliauskas