A-492-1779-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.
Legislator headnote
AI generatedA-492-1779-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 4–6) ir jo patikslinimu (b. l. 45) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau – ir atsakovas, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė) priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2011 m. gegužės 12 d., viso – 8 392,16 Lt.
Full text
Administracinė byla Nr. A492-1779/2012
Teisminio proceso Nr. 3-31-3-00349-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 4–6) ir jo patikslinimu (b. l. 45) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą ir prašė iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau – ir atsakovas, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė) priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2011 m. gegužės 12 d., viso – 8 392,16 Lt.
Paaiškino, kad nuo 2011 m. vasario 17 d. VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vado įsakymu turėjo būti atleista iš užimamų pareigų bei vidaus tarnybos, tačiau 2011 m. vasario 15 d. susirgo, todėl atleidimo diena buvo perkelta į 2011 m. kovo 14 d. Paaiškino, kad 2011 m. vasario 17 d. jai buvo išmokėtos iki tos dienos priklausiusios išmokos. Teigė, kad atleidimo iš tarnybos dieną, t. y. 2011 m. kovo 14 d., negavo nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. kovo 14 d. jai priklausančių išmokų. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas elektroniniu laišku ją informavo, jog skaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas atostogas padaryta klaida ir 2011 m. gegužės 12 d. pareiškėjai pervesta likusi 2 487,09 Lt suma. Pareiškėja skundo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK), Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas), nuostatomis, reglamentuojančiomis atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką ir sąlygas. Teismo posėdyje papildomai prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas – 235 Lt.
Atsakovas VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 14–15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad dėl buhalterės klaidos pareiškėjai buvo neteisingai apskaičiuota kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teigė, kad sąžiningai klydo, todėl aiškino, jog atsižvelgus į tai, kad buvo nesumokėta tik dalis išmokų už nepanaudotas atostogas, atsakovas nelaikytinas kaltu dėl uždelsimo atsiskaityti. Atkreipė dėmesį į Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos paskirtį ir tikslus bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką taikant šią darbo kodekso normą. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu sutiko, kad pareiškėjai būtų priteista dalis prašomos sumos, t. y. 4 868,29 Lt.
II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu (b. l. 55–58) pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, jog būtina ištirti, ar pagrįstai pareiškėja reikalauja priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, teigdama, kad atsakovas nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. delsė visiškai atsiskaityti su pareiškėja ir dėl to nėra pareiškėjos kaltės. Teismas nustatė, kad pareiškėja iki atleidimo dirbo Šiaulių rinktinės Štabo Personalo skyriaus viršininke. Ji pasirašytinai supažindinta su įsakymais dėl jos atleidimo iš darbo ir atleidimo datos perkėlimu, jai įteikta darbuotojo asmens sąskaitų kortelė už 2011 m. sausio – kovo mėnesius. Kortelėje atskirai nurodyta kompensacija už nepanaudotas atostogas, išeitinė pašalpa ir kt. duomenys. Liudytoja D. B. parodė, jog pareiškėjos atleidimo iš darbo metu buvo labai didelis darbo krūvis, nes buvo atleidžiama labai daug darbuotojų ir ji dėl klaidos pareiškėjai neteisingai suskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja apie jos atleidimą iš vidaus tarnybos žinojo, šio atleidimo pagrindų neginčijo ir neginčija, taip pat į tai, kad ji iki atleidimo iš vidaus tarnybos – 2011 m. kovo 14 d., faktiškai mėnesį nedirbo (objektyvi priežastis – pareiškėjos liga), įvertinęs tai, kad visos paskaičiuotos išmokos atsakovo buvo pareiškėjai išmokėtos 2011 m. vasario 17 d., t. y. anksčiau nei tai buvo būtina atlikti bei tai, kad nustačius skaičiavimo apsirikimo klaidą pinigai už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėti nedelsiant, kad atsakovas neturėjo tikslo neišmokėti pareiškėjai dalies jai priklausančios pinigų sumos bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo, teisingo apmokėjimo už darbą ir proporcingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nėra faktinių ir juridinių pagrindų priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Pažymėjo, jog pareiškėja, atsižvelgus į jos pareigas – Personalo skyriaus viršininkė, ir į tai, kad ji gavo darbuotojo asmens sąskaitų kortelę už 2011 m. sausio – kovo mėnesius, buvo supažindinta su įsakymais, turėjo realią galimybę pasitikrinti jai paskaičiuotas pinigų sumas, pastebėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas klaidą. Įvertinęs nustatyta aplinkybes, teismas atmetė skundo argumentus, jog atsakovas uždelsė ir (ar) taip nevykdė pareigos visiškai atskaityti su pareiškėja ir pan.
III. Pareiškėja I. Š. padavė apeliacinį skundą (b. l. 61–63), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas uždelsdamas su pareiškėja visiškai atsiskaityti sąžiningai klydo. Teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog būtent pareiškėja ėmėsi priemonių situacijai išsiaiškinti, o D. B. net nepatikrino išmokėtų sumų po pareiškėjos kreipimosi dėl atsiskaitymo ir klaidą pamatė tik tada, kai pareiškėja pasikonsultavusi su kitais specialistais, ją nurodė. Papildomai akcentuoja, kad pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 2 dalis darbdavys, šiuo atveju VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė, atsiskaitymo dieną, t. y. 2011 m. kovo 14 d. privalėjo pareiškėjai išmokėti visas iki atleidimo dienos priklausančias išmokas, kurias teisingai turi apskaičiuoti darbuotojai, kuriems tai daryti priklauso pagal jų funkcijas reglamentuojančius pareigybių aprašymus. Nurodo, kad jei atsikaityti uždelsiama ne dėl darbuotojo kaltės, pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, darbuotojui turi būti išmokamas vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką. Pažymi, kad 2011 m. kovo 14 d. nebuvo išmokėtos visos pareiškėjai priklausančios išmokos nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. kovo 14 d., o šie pinigai dėl netinkamo Finansų skyriaus specialistės D. B. pareigų vykdymo buvo sumokėti tik 2011 m. gegužės 12 d., t. y. uždelsus 59 dienas nuo atleidimo dienos, už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 14 iki 2011 m. gegužės 12 d. pareiškėjai, remiantis Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, priklauso vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.
Atsakovas VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 69–70) nurodo, kad su juo nesutinka ir paršo netenkinti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais buvo atmestas pareiškėjos skundas. Taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas naudojant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjos prašymą priteisti jai vidutinį darbo užmokestį, prašo pareiškėjai priteisti tik neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kurią sudaro 4 868,29 Lt, nes darbdavys sąžiningai suklydo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro iš vidaus tarnybos atleisto asmens reikalavimo sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuos teisinius santykius, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnis, dėl kurio normų aiškinimo ir taikymo keliamas klausimas apeliacinės instancijos teisme.
Pareiškėja nurodė, kad 2011 m. vasario 17 d. VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės vado įsakymu iš užimamų pareigų bei vidaus tarnybos turėjo būti atleista vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, tačiau 2011 m. vasario 15 d. susirgo, todėl atleidimo diena buvo perkelta į 2011 m. kovo 14 d. 2011 m. vasario 17 d. jai buvo išmokėtos iki tos dienos priklausiusios išmokos. Teigė, kad atleidimo iš tarnybos dieną, t. y. 2011 m. kovo 14 d., negavo nuo 2011 m. vasario 18 d. iki 2011 m. kovo 14 d. jai priklausančių išmokų. Skaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas atostogas buvo padaryta klaida ir 2011 m. gegužės 12 d. pareiškėjai pervesta likusi 2 487,09 Lt suma už 23 kalendorines dienas nepanaudotų atostogų. Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.
Atmesdamas pareiškėjos reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo kovo 14 dienos iki gegužės 12 dienos, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjai priklausantis darbo užmokestis ir 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija bei kompensacija už 28 kalendorines nepanaudotų atostogų buvo išmokėta dar vasario 17 dieną, t. y. mėnesiu anksčiau, negu ji buvo faktiškai atleista, nurodė, kad atsakovo kaltė pasireiškė klaida, apsirikimu, šiai aplinkybei paaiškėjus buvo atsiskaityta nedelsiant, taikė teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus.
Sprendžiant byloje kilusį ginčą yra aktualu objektyviai nustatyti ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai išaiškinti teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, tai turi būti daroma atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką – tiek bendrosios kompetencijos, tiek specializuotų, nes tą patį teisės aktą tomis pačiomis sąlygomis teismai turi aiškinti ir taikyti vienodai.
Pareiškėjos atleidimo iš tarnybos pagrindas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktas, t. y. ji iki atleidimo iš tarnybos turėjo vidaus tarnybos pareigūnės statusą. Vidaus tarnybos teisinius santykius, visų pirma, reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas bei kiti valstybės tarnybą reglamentuojantys teisės aktai – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir pan.
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nėra nuostatų, kurios numatytų vidaus tarnybos pareigūnų garantijas, o atitinkamai ir sankcijas vidaus tarnybos institucijoms, kai yra uždelsiama pilnai atsiskaityti su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu. Tokių nuostatų, kurios būtų analogiškos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoms nuostatoms, nėra numatyta ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme bei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnybą.
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatos, įgalinančios byloje nagrinėjamų teisinių santykių atžvilgiu taikyti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančius įstatymus. Darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams sureguliuoti taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1534-09).
Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos (bylai aktuali 2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija), nustatančios, jog „kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.“ Teismų praktikoje aiškinant šios teisės normas nuostatas yra konstatuota, kad „DK 141 straipsnyje, <...> be kita ko, nurodyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 d.), darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (2 d.). Pagal šio straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Iš nurodytų DK 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nustatyta (darbdavio) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios (kolegijos nurodytos) aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos šio straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, tuo pačiu pateikti šių sąlygų sampratą ir tik tai padarius aiškinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. <...> terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009).
Tokiu būdu teismų praktikoje akcentuojama, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu.
Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad dėl pavėluoto pilno atsiskaitymo su atleista pareiškėja būtų kokia nors pačios pareiškėjos kaltė. Aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalies normos turinį, tokio fakto nustatymas byloje laikytinas pakankamu darbdavio pareigai sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsirasti. Atsakovui prievolė sumokėti visas su darbo santykiais susijusias sumas turėjo būti žinoma pareiškėjos atleidimo dieną, jokių naujų faktų, kurie būtų reikšmingi atsiskaitymo apimčiai, po jos atleidimo nepaaiškėjo.
Atsakovo darbuotojos klaida apskaičiuojant kompensaciją už pareiškėjos nepanaudotas atostogas negali būti vertinama kaip aplinkybė, galinti turėti įtaką atleidžiamam darbuotojui mokėtinų sumų dydžiui ar turėjusi reikšmę darbdavio pareigai atsiskaityti pilnai ir laiku. Subjektas, atsakingas tinkamai įvykdyti DK 141 straipsnyje numatytas pareigas yra atsakovas, bet ne jo darbuotojas.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino neteisingai kompensaciją už nepanaudotas atostogas paskaičiavusios darbuotojos apsirikimą, klaidą kaip vieną iš aplinkybių, kuri eliminuoja atsakovo teisinę atsakomybę. Teisėjų kolegija, be paminėtos, vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino turinčiu reikšmės atleidžiant atsakovą nuo pareigos mokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką faktą, kad kitos pareiškėjai priklausančios sumos buvo išmokėtos mėnesiu anksčiau, negu ji buvo atleista iš tarnybos. Toks faktas neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovo tinkamą DK 141 straipsnyje numatytų pareigų įvykdymą. Tuo pačiu laikytina, kad negalėjo būti taikomi teisingumo ir protingumo kriterijai, nes teismų sprendimai jais negali būti grindžiami nemotyvuotai, nesant jų taikymo tikslingumą patvirtinančių aplinkybių.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo teisinio santykio taikymui reikšmingas aplinkybes byloje, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neturi pareigos mokėti pareiškėjai vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Tačiau nustatant pareiškėjai išmokėtinos sumos dydį, būtina atsižvelgti į teismų praktikoje pateikiamą DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimus.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais kai darbdavys uždelsia atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, įstatyme darbuotojui nustatyta tam tikra garantija – įpareigojimas darbdaviui sumokėti darbuotojui jo vidutinį atlyginimą už visą uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). DK neaptarta galimybė sumažinti už uždelstą atsiskaityti laiką mokėtinos išmokos dydžio, ši išmoka pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nelaikoma neprotingai didelė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2006, 2006 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006).
Kita vertus, aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalį, pažymėta, kad šios normos paskirtis yra daugiaplanė: tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui). Nurodyti šios normos tikslai gali būti pasiekti bei efektyvūs tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcija) ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas naudojant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Toks šios normos aiškinimas formuojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008, 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamose bylose taip pat vadovaujasi minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateikiamais DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais (2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1321/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nes jis buvo priimtas netinkamai įvertinus įrodomąją reikšmę byloje turinčius faktus ir netinkamai pritaikius Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatas bei aktualią teismų praktiką (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str., 143 str.). Keičiant teismo sprendimą pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, jai už uždelstą atsiskaityti laiką priteistina suma, paskaičiuota proporcingai neišmokėtai vidutinio darbo užmokesčio daliai.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. buvo uždelsta išmokėti 2 487,09 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, remiantis atsakovo byloje pateikiamu paskaičiavimu, kurio pareiškėja neginčijo, tai sudaro 58,01 procento jos vidutinio darbo užmokesčio (b. l. 39). Atitinkamai suma už uždelstą atsiskaityti laiką sudaro 4 868,29 Lt. Likusi pareiškėjos skundo dalis lieka netenkinta.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjos I. Š. skundą patenkinti iš dalies, priteisti jai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 4 868,29 Lt (keturis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus 29 ct.) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė