2016-11-29 Nr. BB-4944-1-61-1-00966-2013-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-397-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00966-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.11; 2.1.7.4; 2.1.15.3.2; 2.4.2.1; 2.1.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Viktoro Aiduko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam D. Ž., jo gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. F., jos atstovei advokatei Laimai Razvickienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovės advokatės Laimos Razvickienės kasacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nuosprendžio.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžiu D. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant D. Ž. tęsti darbą ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai O. F. priteistą turtinę žalą.

Priteista iš D. Ž. nukentėjusiajai O. F. 140,07 Eur turtinei, 5800 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 839,89 Eur bylinėjimosi išlaidų, Valstybinei ligonių kasai 1359,56 Eur gydymo išlaidų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 856,35 Eur žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovės advokatės Laimos Razvickienės apeliacinis skundas atmestas, nuteistojo D. Ž. gynėjų advokačių Jūratės Kelpšaitės ir Jelenos Smirnovos apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies – Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta D. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios O. F. elgesys; iš D. Ž. priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai O. F. sumažintas iki 4000 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių gynėjos kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jos atstovės kasacinį skundą atmesti; nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių atstovės kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjos kasacinį skundą atmesti; prokurorės, prašiusios nuteistojo gynėjos kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovės kasacinį skundą tenkinti iš dalies – apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria priteista nukentėjusiajai neturtinei žalai atlyginti 5800 Eur, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. Ž. nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 16 d., apie 12.20 val., (duomenys neskelbtini) namo prieangyje, asmeninio konflikto metu, tyčia nustūmė O. F. nuo namo lauko laiptų, dėl to griuvimo metu nukentėjusiajai padarė muštinę žaizdą kairėje momens-pakaušio srityje, kairio momenkaulio lūžį, abipuses kraujo išlajas po kietuoju galvos smegenų dangalu – dešinėje smilkininėje-momeninėje-pakaušinėje srityje, kairėje kaktinėje-smilkininėje srityje, galvos smegenų sumušimo židinius abipus smilkininėje skiltyse su pakraujavimu po voratinkliniu dangalu, III, IV, VI šonkaulių lūžius kairėje pusėje, taip sunkiai sutrikdė O. F. sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. Ž. gynėja advokatė Jelena Smirnova prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo gynėjų apeliacinis skundas atmestas, ir bylą nutraukti, nes D. Ž. nepadarė veikos, turinčios BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, ir neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti galioti, civilinius ieškinius atmesti.

Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorės manymu, teismai savo išvadų ir sprendimų D. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį tinkamai nemotyvavo, juos grindė ne įrodymais, bet prielaidomis, nepasisakė dėl bylos įrodymų visumos ir kiekvieno įrodymo atskirai vertinimo, be to, įrodymus vertino selektyviai, suteikė prioritetą kaltinamojo pobūdžio duomenims, visiškai ignoravo D. Ž. teisinančius įrodymus, be to, visiškai nepasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta; taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus. Pasak kasatorės, abiejų instancijų teismai, nustatydami reikšmingas bylos aplinkybes, vadovavosi nepatikimais įrodymais, t. y. nukentėjusiosios O. F., liudytojų V. R., R. K., V. K. parodymais, kurių patikimumo klausimą nuteistasis ir jo gynyba kėlė nurodydami priežastis, kodėl šie liudytojai buvo suinteresuoti duoti neteisingus parodymus. Kasatorė skunde nurodo, kad jai nepriimtinos apeliacinės instancijos teismo išvados, jas laiko klaidingomis. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose teiginiai dėl faktinių aplinkybių nustatymo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti kitų bylos įrodymų kontekste, kai kurių jų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę, o motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija liko iki galo neatskleista ir neatspindi visų reikšmingų faktų. Teismai rėmėsi tais bylos įrodymais arba tik ta jų dalimi, kurie pagrindžia liudytojų V. R., R. K. ir V. K. pateiktą įvykio versiją, tačiau neįvertino tų įrodymų (arba rėmėsi jais fragmentiškai), kurie paneigia teismų išvadas ar sukelia rimtų abejonių dėl jų pagrįstumo. Pasak kasatorės, tai, kad parodymai buvo tarpusavyje aptariami, patvirtino ir pačios liudytojos V. R., V. K., tačiau teismai šių parodymų keitimą nepagrįstai ir nemotyvuotai, neįsigilinę į esmę, pripažino neesminiu ir nesprendė, ar liudytojos neduoda melagingų parodymų ir kokios to priežastys. Kasaciniame skunde teigiama, kad, esant nepašalintoms abejonėms dėl liudytojų duodamų parodymų patikimumo, teismai šių abejonių nevertino nuteistojo naudai ir priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Kasaciniame skunde cituojami liudytojos V. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, atkreipiamas dėmesys į jos parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytas aplinkybes, taip pat analizuojami liudytojų R. K., V. K. parodymai, iš to daromos išvados, ką įvykio liudytojai galėjo ar negalėjo suprasti, matyti.

Pasak kasatorės, nuteistojo D. Ž. parodymai apie įvykį paneigia minėtų liudytojų parodymus.

Kasatorė nurodo, kad D. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai savo kaltę neigė ir parodė, kad V. R. – jo buvusi žmona, su ja turi mažametę dukterį Miglę, kurios gyvenamoji vieta nustatyta su motina; išsituokęs su V. R., jis prieš trejus metus iki įvykio sukūrė naują šeimą ir tai tapo V. R. pavydo ir keršto jam už nepavykusį šeiminį gyvenimą priežastimi. V. R. pradėjo manipuliuoti dukra, neleisti jam su ja bendrauti, o jos motina nukentėjusioji O. F., sesuo K. K. ir jos šeimos nariai, duktė V. K. aktyviai kišosi į jo šeimos klausimus. D. Ž. buvo priverstas bylinėtis civiline tvarka dėl bendravimo teisės su dukra įgyvendinimo, bylas laimėjo, tačiau teismo nustatytai bendravimo su vaiku tvarkai priešinosi ir trukdė V. R. ir išvardyti liudytojai bei nukentėjusioji, kuri jį skųsdavo, kaltino nebūtais dalykais. Nuteistasis 2013 m. lapkričio 16 d. atvyko į namą, esantį (duomenys neskelbtini), pasiimti dukters, tačiau ši, nuteikta motinos, nesutiko vykti su juo, susitikimą filmavo V. K.. Kai maždaug po valandos V. R. pradėjo ant jo rėkti, prisijungė O. F., kuri į jį paleido batą, pradėjo stumdyti, o R. K. užpuolė su beisbolo lazda, tada jis atbulas pasitraukė į laiptų aikštelę, kurioje jau buvo O. F., V. K., V. R. ir kurioje jis susigrūmė su R. K., stengdamasis atimti iš jo beisbolo lazdą. R. K. sudavė D. Ž. apie 5 smūgius beisbolo lazda į galvą, veidą, krūtinę, pagrasino jį nušauti ir ėjo į namą. Kada ir kokiomis aplinkybėmis nuo laiptų nukrito O. F., nuteistasis nežino ir nematė, jos tyčia nuo laiptų nestūmė, galėjo kliudyti ją nugara, kai nuo smūgio lazda atbulas atsitraukė atgal arba O. F. galėjo nukristi dėl savo neatsargumo. Pamatęs, kad ji sužalota, paskambinęs savo žmonai, D. Ž. pasakė kas nutiko, o ši patarė O. F. pasodinti, dėti prie galvos šaltą rankšluostį, šiuos patarimus jis perdavė V. R., V. K. atnešė rankšluostį, buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, be to, iškviesti atvyko K. K. ir K. K.. Dėl krūtinės sumušimo nuteistasis buvo dešimt dienų nedarbingas. Pasak kasatorės, liudytojai melagingais parodymais siekia apsaugoti R. K. nuo atsakomybės, o su juo siekia susidoroti, nes visa šeima nusiteikusi prieš jį, siekia užkirsti kelią jo ir dukters M. bendravimui.

Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino nuteistojo gynybinės pozicijos, apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, įrodymus vertino paviršutiniškai, dėl to padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus. Pavyzdžiui, teismas laikė nustatyta faktine aplinkybe, kad D. Ž. pirmas išėjo iš namo į aikštelę, o paskui jį – O. F., nors objektyvių ir neginčytinų tai patvirtinančių įrodymų nėra. Teismas padarė prielaidą, nurodydamas, kad D. Ž. nebuvo mušamas beisbolo lazda ir kad tai D. Ž. gynybinė versija, kuri iš tiesų nebuvo patikrinta eksperimento metu, tuo tarpu D. Ž. padarytus sužalojimus patvirtina ne tik liudytojo J. M. parodymai, bet ir medicininiai dokumentai, specialisto išvada bei sprendimai, priimti dėl D. Ž. rašyto skundo Jonavos rajono policijai, dėl kurių vertinimo teismas nepasisakė.

Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, atsisakė tirti ir pridėti prie bylos reikšmingus įrodymus, pagrindžiančius D. Ž. nekaltumą, taip pažeidė BK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą bei D. Ž. teisę būti išklausytam. Tai, kad nepagrįstai atmesti prašymai surinkti D. Ž. teisinančius įrodymus, reiškia ir BPK 1, 7, 20, 22 straipsnių, 241 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimus.

Kasaciniame skunde išvardijami prašymai teismams: apklausti liudytoją D. J., kuriai D. Ž. skambino iš karto po įvykio iš įvykio vietos ir papasakojo įvykio aplinkybes; išreikalauti ir peržiūrėti visus vaizdo įrašus, fiksuojant (V. R. iniciatyva) D. Ž. susitikimą su dukra, siekiant nustatyti, ar atitinka tikrovę liudytojų parodymai, kad D. Ž. blogai elgėsi su dukra, nes šie duomenys svarbūs tikrinant liudytojų, kurių parodymais grindžiamas D. Ž. nuteisimas, patikimumą; atlikti R. K. akinių stiklų optometrinį tyrimą, siekiant nustatyti akinių stiprumą ir išreikalauti R. K. receptą akiniams, siekiant nustatyti, ar tikrai akiniai priklausė R. K. – taip būtų patikrintas jo parodymų patikimumas; išreikalauti D. Ž. medicininius dokumentus iš KMUK bei VšĮ „Achemos“ PSC apie gydymąsi po įvykio dėl patirtų sužalojimų (krūtinės sumušimo beisbolo lazda). Be to, apeliacinės instancijos teismas atsisakė pridėti prie bylos 2015 m. spalio 20 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį (baudžiamoji byla Nr. PK-7-737/2015) ir 2016 m. vasario 4 d. Kauno apygardos teismo nutartį (baudžiamoji byla Nr. 1A-91-579/2015), kuria šis nuosprendis paliktas galioti. Kasatorė pažymi, kad privataus kaltinimo byloje, kurioje V. K. kaltino D. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo jai sukėlimo 2013 m. lapkričio 16 d. to paties konflikto metu D. Ž. išteisintas, todėl minėtu teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę.

Kasaciniame skunde išdėstomos pagrindinės BK įtvirtintos baudžiamosios atsakomybės nuostatos, būtinybė nustatyti objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, asmens kaltumą. Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo nėra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, prieštaravimų (tarp D. Ž. parodymų ir pirmiau nurodytų liudytojų parodymų) pašalinimu ar jų paaiškinimu, atskirų bylos įrodymų sugretinimu, todėl jos neobjektyvios, o šis baudžiamasis įstatymas pritaikytas neteisingai.

Kasaciniame skunde dar kartą pasisakoma, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalyse įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, nes įrodymus įvertino neišsamiai, selektyviai ir paviršutiniškai, rėmėsi tik kaltinančiais ir nepatikimais liudytojų V. K., R. K., V. R. parodymais, kurie prieštaringi ir tendencingi, todėl neatitinka įrodymams keliamų kriterijų ir negalėjo būti pripažinti įrodymais. Be to, teismai pripažino, kad šių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei kituose procesuose, prieštarauja tarpusavyje, (pavyzdžiui, dėl kilusio konflikto priežasties, pradžios ir eigos ir kitų aplinkybių).

Kasatorė įžiūri nenuoseklumą liudytojų parodymuose dėl to, kad pagal pirminę jų versiją D. Ž. elgėsi agresyviai, tyčiojosi iš vaiko, po to pradėjo įžeidinėti ir plūsti necenzūriniais žodžiais V. R., kurią užstojo nukentėjusioji O. F., šią taip pat pradėjo plūsti necenzūriniais žodžiais, sudavė smūgį į krūtinę (V. K. parodymai), ji ir R. K. gynė O. F., o D. Ž. nustūmė ją nuo laiptų. Vėliau iškelta versija, kad D. Ž. norėjo atimti fotoaparatą iš V. K., kurią sumušė tarpduryje, ištempė į aikštelę, jos ginti atėjo R.

K., tada D. Ž. numetė O. F. nuo laiptų. Nuteistojo D. Ž. versiją, kad prieš jį R. K. panaudojo beisbolo lazdą, teismai atmetė jos nepatikrinę ir nepašalinę abejonių dėl to, kada ir kokiomis aplinkybėmis galėjo atsirasti sužalojimai, kurie nurodyti specialisto išvadoje Nr. G3003/13(02) (D. Ž. nustatyta poodinės kraujosruvos veide, odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje, sužalojimai galėjo būti padaryti kietu buku daiktu 2013 m. lapkričio 16 d.). Taip D. Ž. byla išnagrinėta neteisingai, pažeidžiant BPK 5, 7, 44 straipsnius, abiejų instancijų teismuose taikant skirtingus įrodymų vertinimo kriterijus, nes nepagrįstai buvo suteiktas prioritetas D.

Ž. kaltę patvirtinantiems įrodymais ir netenkinti gynybos prašymai.

Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylos aplinkybių ištyrimu ir įrodymų vertinimu. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiai išnagrinėti prie bylos pridėtas civilines bylas, tačiau tai padarė paviršutiniškai. Skunde detaliai aptariamos civilinių bylų aplinkybės, liudytojos antstolės R. M. nurodytos aplinkybės, kurios, pasak kasatorės, parodo V. R. priešiškumą buvusiam vyrui, norą kontroliuoti susitikimus, neigiamą poveikį ir žalą jųdviejų dukrai ir pan., o D. Ž. siekį bendrauti su dukra nedalyvaujant kitiems šeimos nariams, bet kartu su jais elgtis neutraliai.

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Jonavos rajono apylinkės teisme išnagrinėta privataus kaltinimo byla, kurioje V. K. kaltino D. Ž., kad šis 2013 m. lapkričio 16 d., to paties konflikto, kada buvo sužalota nukentėjusioji O. F., metu, nežymiai sutrikdė ir jos sveikatą. Šioje byloje D. Ž. išteisintas, nuosprendis įsiteisėjo. Taip pat Jonavos rajono apylinkės teisme nagrinėjama dar viena privataus kaltinimo byla, kurioje D. Ž. kaltina R. K., kad šis to paties konflikto metu nežymiai sutrikdė jo sveikatą, o R. K. toje pačioje byloje yra pateikęs priešpriešinį skundą, kad D. Ž. to paties konflikto metu suduodamas smūgį sukėlė jam fizinį skausmą, be to, sugadino jo turtą (akinius ir marškinėlius) ir jį apšmeižė.

Kasaciniame skunde pateikiama bylos įrodymų vertinimo versija, kuri, kasatorės manymu, yra teisinga, dar kartą smulkiai atpasakojamos įvykio aplinkybės, konflikte dalyvavusių asmenų elgesys ir pan. Toliau kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismas pripažino O. F. elgesį rizikingu ir provokuojančiu. Tai, kad ji liepė nutraukti filmavimą, nes nenorėjo, kad būtų fiksuojama kas vyko, suteikia pagrindo abejoti liudytojų parodymų apie tolesnę konflikto eigą ir O. F. sužalojimo aplinkybes teisingumu.

Svarbu ir tai, kad O. F. sužalojimo aplinkybės, pranešant greitajai medicinos pagalbai, buvo nurodomos kaip nelaimingas atsitikimas, nukritimas nuo laiptų (tai užfiksuota greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje). Teismas padarė niekuo nepagrįstas išvadas, kad greitajai medicinos pagalbai skambino V. R. ir V. K., nors tokių duomenų byloje nėra, nenustatyta, kam priklauso minėtoje kortelėje nurodyti telefono numeriai. Atvykusiems medikams buvo sakoma, kad O. F. buvo numesta nuo laiptų tyčia. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio vietoje labiausiai D. Ž. puolė ir labai agresyviai buvo nusiteikusi K. K., tą patvirtino ir liudytojai policijos pareigūnai N. J. ir S. T., kurie turėjo D. Ž. saugoti nuo kitų (duomenys neskelbtini) namo gyventojų. Nagrinėjamu atveju įvyko nelaimingas atsitikimas, dėl to O. F. nukrito nuo laiptų, tačiau šio kazuso teismai neaptarė.

Kasaciniame skunde pažymima, kad D. Ž. darbovietėje apibūdinamas puikiai, iš pateiktos charakteristikos matyti, jog už gerą elgesį ir darbštumą 2011 m. jam buvo suteiktas naujas automobilis. Vaiko teisių išvadoje rašoma, kad D. Ž. tėviškas pareigas vykdo gerai, tėvui rūpi vaikas ir pan.

Kasatorės teigimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo vadovaujamasi in dubio pro reo principu, pagal kurį visi neaiškumai, netikslumai aiškinami kaltininko naudai. D. Ž. apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas, nes neginčijamai ir neabejotinai nenustatyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, subjektyviojo požymio (tyčinės kaltės) bei objektyviųjų požymių – tyčinio veikimo numetant O. F. nuo laiptų ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusių padarinių, todėl neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 15 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Kasatorės įsitikinimu, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, D. Ž. turėjo būti išteisintas, o nesant nusikaltimo sudėties, baudžiamoji byla turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau jis buvo nuteistas remiantis prielaidomis ir nepatikimais įrodymais.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovė advokatė Laima Razvickienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba teismų sprendimus pakeisti – D. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl padarytos veikos atsiradusius sunkius padarinius, grėsmę nukentėjusiosios O. F. gyvybei ir nuteisti laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; priteisti iš D. Ž. 857,14 Eur turtinei ir 57 971 Eur neturtinei žalai atlyginti ir išieškoti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasatorė mano, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai iš esmės pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), civilinio ieškinio išsprendimo pagrindus (BPK 115 straipsnis), be to, apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, todėl privalėjo nusišalinti.

Kasatorės teigimu, nagrinėjamas įvykis (dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo) neatsiejamas nuo D. Ž. nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiosios anūkus, t. y. prieš V. K. ir R. K., dėl to iškelta privataus kaltinimo byla (pagal R. K. prašymą) nagrinėjama iki šiol, o pagal V. K. privatų kaltinimą D. Ž. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris V. K. buvo apskųstas. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjo ir apeliacinį skundą atmetė ta pati teisėjų kolegija (A. Jaliniauskas, E. Gražys, G. Endriukaitis), kaip ir priėmusi skundžiamą nuosprendį šioje byloje. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jos atstovės prašymą nusišalinti, parodė šališkumą. Tai patvirtina ir įrodymų tyrimo atnaujinimas, kurio metu dar kartą apklausti visi tie patys asmenys – nukentėjusiosios artimieji V. R., R. K., V. K., jau davę parodymus abejose baudžiamosiose bylose. Be to, vertindamas jų parodymus (vienoje byloje kaip nepatikimus, kitoje – jau kaip patikimus) teismo posėdžio metu teismas akivaizdžiai demonstravo palankumą nuteistajam ir jo gynėjai, nes toleravo jų reiškiamą nepagarbą proceso šalims ir teismui (vėlavimus į teismo posėdžius, nepasiruošimą gynybai, tuo pretekstu atidedant teismo posėdžius). Kasatorės nuomone, byla turi būti grąžinta teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka kitai objektyviai kolegijai, kuri vertintų jau surinktus įrodymus.

Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam D. Ž. yra teisėta, pagrįsta ir bausmė nėra aiškiai per švelni. Teismas neteisėtai pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą lengvinančią aplinkybę ir pažeidė BK 54, 61, 75 straipsnių reikalavimus.

Kasaciniame skunde išdėstomos BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos ir teigiama, kad, skirdami D. Ž. bausmę, teismai neatsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Be to, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiosios veiksmų, kaip provokuojančių ar rizikingų, vertinimo, nes byloje esantis vaizdo įrašas, padarytas D. Ž. lankant vaiką, rodo, kad konflikto sukėlėjas yra jis (D. Ž., daugiau kaip valandą psichiškai traumavo savo nepilnametę dukterį M. jos namuose, taip padarė nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje), tačiau teismai apie tai visiškai nepasisakė. Pagal teismų praktiką provokuojančiais laikomi tokie nukentėjusiojo veiksmai, kurie gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Kasatorės teigimu, nukentėjusioji, būdama motina ir garbingo amžiaus močiutė, sureagavo, kai D. Ž. pradėjo reikšti nepasitenkinimą jos dukteriai V. R. mažametės dukters akivaizdoje, ji turėjo vienintelį tikslą – apsaugoti savo proanūkę ir dukterį V. R. nuo D. Ž. smurto. Tokį nuteistojo elgesį patvirtina jo paties gynėjų peršami teismams civilinių bylų sprendimai, nukentėjusiosios skundai įvairioms instancijoms. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusiosios įsikišimas į jau D. Ž. sukeltą žodinį konfliktą niekaip negalėjo išprovokuoti jo nusikalstamų veiksmų, kurių jis ėmėsi tik vėliau, kai jau buvo užpulta V. K. ir R. K.. Pasak kasatorės, teismas, būdamas šališkas, tikėtina, suinteresuotas D. Ž. teisine padėtimi, nenoru griežtinti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, toleravo jo cinišką elgesį (nepripažinimą kaltės, neatsiprašymą, parodymų keitimą, žalos neatlyginimą). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas D. Ž. gynėjų apeliacinius skundus, pažeidė procesinės teisės normas, aiškiai viršijo savo kompetenciją, nes nė viename iš skundų nebuvo keliamas reikalavimas vienokį ar kitokį veiksmą pripažinti nuteistojo D. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas, traktuodamas, jog atminties praradimas yra nusikalstamos veikos pasekmė, klydo, nes šios veikos pasekmė yra sunkus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, kuris konstatuotas specialisto išvadoje Nr. G14/14(02), o negrįžtamas atminties praradimo procesas yra dėl D. Ž. padarytos veikos atsiradęs sunkus padarinys, kurį patvirtina teismo medicinos specialistas, liudytojo parodymai. Be to, pasak kasatorės, dėl apeliaciniame skunde prašomos pripažinti atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkte, buvimo teismas sprendė šališkai. Nuteistojo neteisėtais veiksmais nukentėjusioji ne tik prarado atmintį (tai nustatyta tik pirmosios instancijos teisme), bet neabejotinai kilo grėsmė ir jos gyvybei (kai tyčiniais veiksmais nuteistasis sugriebė ją už krūtinės ir sviedė nuo laiptų), tačiau apie tai apeliacinės instancijos teismas nepasisakė.

BK 61 straipsnio 2 dalyje teismų reikalaujama motyvuoti sprendimą dėl bausmės skyrimo, be to, nurodoma, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. BK 61 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas gali skirti jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Taigi atsižvelgiant į tai, kad yra D. Ž. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nepripažįsta savo kaltės, nesigaili dėl padaryto nusikaltimo, kasatorės prašoma paskirti D. Ž. šešerių metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir adekvati. Kasatorės manymu, abiejų instancijų teismai tinkamai neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių už padarytą tyčinę veiką.

Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 straipsnis) yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kuri galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstai abejonei, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis ir bendraisiais bausmės tikslais (BK 41 straipsnio 2 dalis), be to, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Kasatorė teigia, kad šiuo atveju turi būti atsižvelgta į tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas nustūmus nukentėjusiąją nuo laiptų, kai kilo aiški grėsmė jos gyvybei, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nukentėjusioji liko gyva; nusikaltimo motyvas – kerštas, pyktis; atsakomybę sunkinanti aplinkybė – neprisipažinimas padarius nusikaltimą, nes, kad nuteistasis D. Ž. neigė savo kaltę, nesigailėjo, neatsiprašė, neatlygino turtinės žalos, nepadėjo gydymosi laikotarpiu. Aplinkybės, kad nuteistasis dirba, neturi administracinių nuobaudų, nėra tokios reikšmingos, dėl kurių D. Ž. turėtų būti taikoma BK 75 straipsnio 1 dalis.

Pasak kasatorės, nuteistajam būtina skirti realią bausmę, nes: nukentėjusiosios šeimos nariai (anūkė V. K. ir duktė V. R.) visų teismo posėdžių metu toliau buvo terorizuojamos savo darbovietėje ir persekiojamos, įžeidinėjamos gatvėje tiek D. Ž., tiek jo sutuoktinės D. J.; nuteistasis visais įmanomais būdais, būdamas laisvėje, daro ir, tikėtina, darys viską, kad tik išvengtų nuosprendžio vykdymo, dėl priteistos neturtinės žalos jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl žalos išdėstymo, o teismo posėdyje aiškiai pareiškė ketinantis išparduoti kuo greičiau ir kuo pigiau savo nekilnojamąjį turtą, jį pasidalyti su savo sutuoktine D. J. Kasatorė teigia, kad nukentėjusioji ir jos šeima toliau įžeidinėjama elektroniniuose laiškuose, kuriuos teismui gali pateikti. Šie laiškai paneigtų D. Ž. gynybos versiją dėl liudytojų parodymų patikimumo, dėl nukentėjusiosios patyčių ir tolesnio jos įžeidinėjimo.

Kasaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl civilinio ieškinio išsprendimo. Pasak kasatorės, teismas pateiktų turtinės žalos įrodymų nevertino ir konstatavo, kad tokia turtinė žala neįrodyta. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, nurodė, kad jie nepatvirtina patirtos turtinės žalos ir taip nukrypo nuo reikalavimo visapusiškai išnagrinėti bylai reikšmingas aplinkybes, neįvertino išlaidų, patirtų gydymosi įstaigose perkant vaistus (kuriuos vartoja iki šiol), ligonio slaugos priemones, išlaidų kelionėms į gydymo įstaigas (teko gydytis ne tik Kaune, bet ir Birštone).

Kasatorė teigia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad nukentėjusiajai padaryta turtinė žala. Kasatorė pabrėžia, kad teismas turi pareigą kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti ir teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013).

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje. Paprastai didesnė neturtinė žala nustatoma tais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, kai nukentėjusiųjų patirti sunkūs sveikatos sutrikdymai savo pobūdžiu yra žalingesni, susiję su ilgalaikiu darbingumo netekimu, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-181/2010, 2K-370/2012, 2K-195/2014). Kasatorė teigia, kad nukentėjusioji, nors yra pensininkė, turi teisę savo darbingumą vertinti iki ir po sužalojimo.

Iki sužalojimo ji buvo visiškai sveika, dabar – neįgali visomis prasmėmis, todėl keletą kartų sumažinta jos prašoma neturtinė žala savo dydžiu yra daugiau negu žeminanti ir paniekinanti jos orumą. Be to, kasatorės manymu, teismas nepakankamai įvertino ir tai, kad D. Ž. finansinė padėtis labai gera, kad jis po to, kai sunkiai sužalojo nukentėjusiąją, nesuteikė jokios pagalbos, nesistengė sumažinti padarytos žalos, tuo tarpu turi finansines galimybes samdyti net du advokatus gynybai. Tai rodo, kad teismas nesivadovavo teisingumo kriterijumi, nesiekė skirtingų interesų pusiausvyros ir priteisė aiškiai per mažą kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Neteisėtai atmetant nukentėjusiosios apeliacinį skundą, buvo neteisėtai ir nepagrįstai atmestos ir visos jos (pensininkės) bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, tai irgi prieštarauja teisingumui.

Kasatorė mano, kad tuo atveju, jei jos kasaciniame skunde pateiktas prašymas grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, nebūtų patenkintas, abiejų instancijų teismų nuosprendžiai turėtų būti pakeisti tais pačiais jos apeliaciniame ir kasaciniame skunduose nurodytais pagrindais.

Nuteistojo D. Ž. gynėjos advokatės J. Smirnovos ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovės advokatės L. Razvickienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo gynėjos kasacinio skundo argumentų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis)

Kasacinio skundo esmė ta, kad, pasak kasatorės, D. Ž. nuteistas nepagrįstai, remiantis prielaidomis, nepatikimais įrodymais, neatsižvelgus į gynybos argumentus ir prašymus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad esminiai argumentai yra susiję su teismų padarytų išvadų vertinant įrodymus ir nustatant faktines aplinkybes kritika, pateikiant savą įrodymų vertinimą bei įvykio versiją. Taigi, nors kasaciniame skunde nurodoma apie BPK 3, 5, 7, 20 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies ir kitų BPK normų pažeidimus, netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, tačiau iš skundo argumentacijos matyti, kad ginčijamas D. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumas tuo pagrindu, jog teismų atliktas bylos įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo gynėjų apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, šie klausimai – pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to nuteistojo gynėjos kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl D. Ž. nusikalstamos veikos įrodytumo ir kartu – skundžiamų teismų nuosprendžių pagrįstumo – nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK reikalavimų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) ir baudžiamojo įstatymo taikymu teismų nustatytiems faktams (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Tai, kad D. Ž. konflikto metu tyčia nustūmė nuo laiptų nukentėjusiąją O. F., o ši dėl to patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus (momenkaulio, šonkaulių lūžius ir kt.). yra grindžiama bylos duomenimis, teismų pripažintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), išnagrinėtais teismų posėdžiuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų aplinkybių nustatymas turi būti paremtas tokiais duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, jų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėtinų faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, nurodžius motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta laikantis minėtų įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių BPK nuostatų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir faktinių aplinkybių nustatymo teisingumą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Nepaisant to, nuteistojo gynėjos kasaciniame skunde pakartojami iš esmės tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti ir gynėjų apeliaciniame skunde, prašant D. Ž. išteisinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat ir papildomai tirtus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (apklausti liudytojai V. K., V.

R., R. K.). Šis teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo kvestionuojamas nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumas, motyvuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama D. Ž. kaltinančių įrodymų – nukentėjusiosios O. F., liudytojų V. R., R. K., V. K. parodymų vertinimui, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia kasatorė, šių asmenų parodymus analizavo, vertino aplinkybes, svarbias sprendžiant, ar jų parodymai atitinka tikrovę, taip pat ir tas, kurios akcentuojamos kasaciniame skunde (pavyzdžiui, dėl susiklosčiusių priešiškų santykių tarp minėtų asmenų ir nuteistojo).

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigta nuteistojo ir jo gynybos versija, kad O. F. sužalojo ne D. Ž., o kad esą tai galėjo atsitikti dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, jai pačiai nukritus nuo laiptų). Taigi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs tiek kaltinančius, tiek teisinančius bylos įrodymus, pripažino, kad D. Ž. kaltė dėl tyčinio (veikiant netiesiogine tyčia) O. F. sužalojimo sunkiai sutrikdant jos sveikatą yra įrodyta. Be to, teismas nustatė, kad nukentėjusiosios O. F. elgesys buvo provokuojantis ir rizikingas, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl šią aplinkybę pripažino nuteistojo D.

Ž. atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir atitinkamai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ar neišsamaus bylos patikrinimo apeliacinės instancijos teisme (BPK 320 straipsnio 3 dalis) prieštarauja bylos medžiagai ir šio teismo nuosprendžio turiniui. Be to, nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, susiję su rungtyniškumo principo (BPK 7 straipsnis) pažeidimu.

Vien tai, kad teismo išvados dėl bylos įrodymų vertinimo ne tokios, kaip to norėtų proceso šalis, ar kad netenkinta dalis proceso šalies prašymų, savaime nereiškia teisės pažeidimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis ir jo gynėja, įgyvendinant BPK 7 straipsnyje įtvirtintą bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principą, aktyviai dalyvavo teisminiame nagrinėjime: reiškė prašymus, teikė įrodymus, dalyvavo juos tiriant, ginčijo kitos šalies argumentus ir reiškė savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis. Šiuo atveju, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas papildomai tyrė įrodymus (BPK 324 straipsnio 6 dalis), motyvuotai įvertino ištirtų įrodymų pakankamumą D. Ž. kaltumui pagrįsti. Tai, kad teismas atmetė kasaciniame skunde išvardytus prašymus (dėl tiesiogiai įvykio nemačiusios D. J., kaip liudytojos, apklausos, dokumentų, parodančių nuteistojo ir jo buvusios žmonos V. R. bei jos šeimos narių priešiškus santykius, bylinėjimąsi teismuose ir pan.), taip pat nereiškia, jog byla išnagrinėta pažeidžiant rungimosi principą ar neišsamiai.

To nepagrindžia kasacinio skundo argumentai, o iš bylos medžiagos matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose visi duomenys ir aplinkybės, turinčios reikšmės teisingam bylos išsprendimui, buvo tiriamos ir nagrinėjamos, taip pat buvo nagrinėjami ir šalių pateikti duomenys, prie bylos pridėtuose rašytiniuose dokumentuose (vykstant teisminiams procesams bei ginčams tarp nuteistojo ir jo buvusios žmonos ar jos šeimos narių) užfiksuotos aplinkybės.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės ar kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą sprendimą, nepadaryta. Pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes D. Ž. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, t. y. esant šio nusikaltimo sudėtį sudarantiems subjektyviesiems ir objektyviesiems požymiams.

Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovės L. Razvickienės kasacinio skundo argumentų

Vienas iš šio kasacinio skundo argumentų yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes tos pačios sudėties teisėjų kolegija yra nagrinėjusi apeliacine tvarka privataus kaltinimo bylą, kurioje D. Ž., kaltinamas V. K., buvo išteisintas, o V. K. apeliacinis skundas dėl išteisinamojo nuosprendžio atmestas. Kasatorės manymu, nagrinėjamoje byloje priimtas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo kitai teisėjų kolegijai, nes šiuo atveju teismas pademonstravo šališkumą, t. y. palankumą nuteistajam, kurį parodo tai, kad atmetė kasatorės prašymą nusišalinti ir skirtingai (lyginant vienoje ir kitoje byloje) vertino tų pačių asmenų – V. R., R. K., V. K. – parodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje nušalinimus teisėjų kolegijai (susidedančiai iš teisėjų A. Jaliniausko, E. Gražio ir G. Endriukaičio) vykstant procesui pirmiausia reiškė nuteistojo D. Ž. gynėja, vėliau – nukentėjusiosios O. F. atstovė. Abiem atvejais teisėjų kolegija nutarė nušalinimų netenkinti nesant BPK 58 straipsnyje numatyto pagrindo. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios atstovė kasatorė L. Razvickienė, reikšdama nušalinimą 2016 m. vasario 17 d. vykusio teismo posėdžio metu, pareiškė, jog tas pats teismas pirmiau pagrįstai netenkino nuteistojo gynėjos reikšto nušalinimo, o jos (kasatorės) reiškiamas nušalinimas susietas su tuo, kad teisėjų kolegija privataus kaltinimo byloje jau priėmė nuteistajam palankią nutartį. Taigi nušalinimas pareikštas priklausomai nuo to, kaip teismas išsprendė bylą. Tačiau vien tai, kokį sprendimą teismas priėmė, nėra aplinkybė, kelianti pagrįstų abejonių teismo (teisėjo) nešališkumu. Šiuo konkrečiu atveju pažymėtina tai, kad kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti bylą išnagrinėjusios teisėjų kolegijos nešališkumu, – nėra. Priešingai, skundžiamas teisėjų kolegijos nuosprendis iš esmės yra nepalankus nuteistajam, o tai, kad abiejose bylose buvo vertinami tų pačių trijų pirmiau nurodytų asmenų parodymai, savaime nereiškia nei išankstinio, palankaus nuteistajam D. Ž., teismo nusistatymo sprendžiant jo bylą dėl O. F. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo (juolab kurioje nuteistojo gynėjo prašymą jį išteisinti teismas atmetė), nei nusistatymo tendencingai, naudingai nuteistajam, vertinti liudytojų parodymus (šiuo atveju kasatorės skunde nurodytų liudytojų parodymų vertinimas daugiau atitinka jos atstovaujamosios nukentėjusiosios O. F. lūkesčius). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nenurodyta aplinkybių, keliančių pagrįstas abejones teismo nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas), taip pat nėra BPK 58 straipsnyje nurodytų kitų pagrindų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija privalėjo nusišalinti, o bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad teismas bylą išnagrinėjo nešališkai.

Kiti nukentėjusiosios atstovės argumentai yra susiję su nuteistajam D. Ž. paskirta bausme ir jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimu. Pasak kasatorės, nuteistajam, vadovaujantis BK 54 straipsniu, turėjo būti paskirta griežtesnė – šešerių metų laisvės atėmimo bausmė, BK 75 straipsnio nuostatos (bausmės vykdymo atidėjimas) pritaikytos netinkamai. Be to, teismai privalėjo motyvuoti bausmės paskyrimą, vadovaudamiesi BK 61 straipsniu. Kasatorė nesutinka ir su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino D. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir esą šališkai sprendė dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nukentėjusiajai atsiradusių sunkių padarinių – atminties praradimo ir grėsmės gyvybei numetant ją nuo laiptų (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas) nebuvimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuos kasaciniame skunde keliamus klausimus išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sugriežtinti ar sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Iš teismų nuosprendžių turinio matyti, kad D. Ž. nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, numatytą įstatymo sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalis), teismai atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės rūšį, kaltininko asmenybę ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės paskyrimui.

Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, nurodė tai pagrindžiančius motyvus ir vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, taip pat – BK 41 straipsnyje įtvirtintomis bausmės paskirties nuostatomis, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Pripažindamas nuteistojo D. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiosios O.

F. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) teismas šios faktinės aplinkybės buvimą nustatė remdamasis įrodymais, teisiškai įvertinęs nukentėjusiosios elgesį susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų. Taip pat motyvuotai ir teisingai apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad (priešingai negu teigia kasatorė) nėra pagrindo pripažinti kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės – BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme – sunkių padarinių ar kilusios grėsmės nukentėjusiosios gyvybei, nes sunkaus sveikatos sutrikdymo padariniai yra nusikaltimo, už kurio padarymą nuteistas D.

Ž., sudėties būtinasis požymis. Be to, bylą išnagrinėję teismai nenustatė, kad dėl D. Ž. nusikalstamos veikos O. F. patyrė jos atstovės kasaciniame skunde nurodytus padarinius – atminties praradimą. Iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, kurias nurodė teismai, matyti, kad O. F. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą – muštinę žaizdą momens-pakaušio srityje, kairio momenkaulio lūžį, abipuses kraujo išlajas po kietuoju galvos smegenų dangalu – dešinėje smilkininėje-momeninėje-pakaušinėje srityje, kairėje kaktinėje-smilkininėje srityje, galvos smegenų sumušimo židinius abipus smilkininėje skiltyse su pakraujavimu po voratinkliniu dangalu, III, IV, VI šonkaulių lūžius kairėje pusėje.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat apsvarstė BK 75 straipsnio taikymo pagrįstumą, nurodė aplinkybes, iš kurių sprendė, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam gali būti atidėtas. Be kita ko, atsižvelgęs į D. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į tai, kad jis anksčiau neteistas, dirba, apibūdinamas teigiamai, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo sugriežtinti nuteistajam D. Ž. paskirtą bausmę ir daryti išvadą, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės paskyrimą, buvo pažeistos, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeistos BK 75 straipsnio nuostatos atidedant paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovė kasaciniame skunde nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio, taip pat mano, kad ir apeliacinės instancijos teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos bei bylinėjimosi (proceso) išlaidų atlyginimo. Kasaciniame skunde prašoma priteisti iš D. Ž. 857,14 Eur turtinės ir 57 971 Eur neturtinės žalos ir išieškoti bylinėjimosi išlaidas (kiek ir už ką konkrečiai – nenurodoma, tačiau bylą nagrinėjant kasacine tvarka atstovė patikslino, kad prašo išieškoti išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo D. Ž. nukentėjusiajai O. F. priteisė: 140,07 Eur turtinei, 5800 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 839,89 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, sumažindamas neturtinės žalos atlyginimą iki 4000 Eur, atsižvelgęs į tai, kad pripažino esant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – provokuojantį ir rizikingą nukentėjusiosios elgesį, kuris turėjo įtakos veikos padarymui.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismai apie turtinės žalos dydį sprendė vadovaudamiesi BPK taisyklėmis, nurodančiomis, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas (BPK 113 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pareikšto civilinio ieškinio pagrindas ir dydis turi būti patvirtintas įrodymais. Juos įvertinęs, pirmosios instancijos teismas nustatė priteistinos turtinės žalos dydį tiek, kiek jis įrodytas. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šiuo klausimu padarytas išvadas pagrįstomis. Kasaciniame skunde teisinių argumentų, kurie pagrįstų teisės taikymo pažeidimą sprendžiant turtinės žalos dydžio klausimą, nenurodyta.

Spręsdami neturtinės žalos dydžio klausimą teismai pirmiausia atsižvelgė į nukentėjusiosios patirtas pasekmes – sunkų sveikatos sutrikdymą, su tuo susijusius išgyvenimus, nepatogumus ir pan., taip pat kitas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, sumažino neturtinės žalos dydį, atsižvelgęs į nukentėjusiosios elgesį, turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taigi visos aplinkybės, į kurias privalo atsižvelgti teismai, ir kriterijai, kuriais turi vadovautis (CK 6.250 straipsnis), nagrinėjamoje byloje sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą buvo išnagrinėti, kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepakankamai įvertino nukentėjusiosios patirtą žalą ar nuteistojo turtinę padėtį (kaip labai gerą) nesuteikia pagrindo teismų sprendimus dėl žalos atlyginimo pakeisti (nustačius didesnę atlygintiną žalą).

Kasatorės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, išieškojimo, nekonkretus, iš skundo neaišku, nei kiek išlaidų prašoma išieškoti, nei už kokias konkrečias teisines paslaugas jos apskaičiuotos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovės apeliacinį skundą atmetė. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pateikto prašymo tenkinti neturi pagrindo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. Ž. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. F. atstovės advokatės Laimos Razvickienės kasacinius skundus.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė