2013-04-15 Nr. AB-1235-3-61-3-01113-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-609/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01113-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viloradis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viloradis“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viloradis“ (toliau – ir UAB „Viloradis“; Bendrovė; atsakovas) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas) 2012 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-15500 (toliau – ir Sprendimas) išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Paaiškino, kad 2010 m. vasario 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-3435-323/2010 buvo patvirtinta taikos sutartis tarp pareiškėjo, A. R. ir R. R.. Įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo patvirtinta, jog: 1) 2008 m. rugsėjo 18 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VJ-7900 (toliau – ir Sutartis Nr. VJ-7900) nutraukta;

2) pagal Sutartį Nr. VJ-7900 įgyti nekilnojamieji daiktai grąžinami UAB „Viloradis“. Pareiškėjo teigimu, kadangi nekilnojamas turtas grąžintas UAB „Viloradis“, pagal teisės aktų reikalavimus buvo įregistruotos grąžinto nekilnojamo turto nuosavybės teisės, t. y. buvo atkurta situacija, buvusi iki Sutarties Nr. VJ-7900 sudarymo. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 4 d. Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – Klaipėdos AVMI) pateikė patikslintą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaraciją už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.

Patikslinta PVM deklaracija buvo pateikta laikantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 80 straipsnio 1 dalies nuostatos bei VMI viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. VA-135 patvirtintos Mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimų. Nurodė, kad Taisyklių 19 punkte numatyta, jog mokesčių mokėtojui pateikus jau tikrinto laikotarpio patikslintą deklaraciją, kuri keičia mokesčių mokėtojo už mokestinį laikotarpį apskaičiuotas mokestines prievoles, apie jos pateikimą informuojamas apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ar VMI patikrinimų padalinys, kuris turi įvertinti deklaracijoje pateiktus duomenis, tikslinimo priežastį ir priimti sprendimą dėl pakartotinio mokesčių mokėtojo patikrinimo atlikimo būtinumo, mokestinio tyrimo atlikimo arba dėl deklaracijos duomenų suvedimo į VMI duomenų bazę.

Kai pateiktos patikslintos deklaracijos duomenys nesuvedami į VMI duomenų bazę, mokesčių mokėtojui per 20 darbo dienų nuo deklaracijos pateikimo dienos turi būti siunčiamas Pranešimas, nurodant nesuvedimo priežastis ir jo apskundimo tvarką. Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVMI neatliko nei vieno iš Taisyklių 19 punkte nurodytų veiksmų, todėl pareiškėjas dėl Klaipėdos apskrities VMI neveikimo pateikė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-348-342/2012). Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamo turto sandoriui, nuo kurio apskaičiuota PVM mokestinė nepriemoka, taikyta restitucija, dėl pateiktos patikslintos deklaracijos vyko teisminis ginčas, VMI 2012 m. kovo 16 d. sprendimas priimtas be teisinio pagrindo, todėl turėjo būti panaikintas.

Atsakovas VMI atsiliepime (b. l. 19-20) į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.

Paaiškino, kad skundžiamo Sprendimo pagrindas buvo Klaipėdos AVMI 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-40, kuriuo priskaičiuotas PVM už Sutartimi Nr. VJ-7900 perleistą nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, kad šį sprendimą pareiškėjas apskundė, bet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 31 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Nurodė, kad šioje nutartyje teismas konstatavo, jog mokesčių administratorius patikrinimo metu pagrįstai apskaičiavo mokėtiną PVM ir Klaipėdos AVMI 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-40 buvo teisėtas.

Pažymėjo, jog pareiškėjo prievolė mokėti PVM buvo kilusi iš mokesčių administratoriaus patikrinimo metu papildomai priskaičiuotų mokesčių. Kadangi pareiškėjas nesumokėjo šių mokesčių teisės aktų nustatytais terminais, Klaipėdos AVMI 2011 m. kovo 7 d. pareiškėjui išsiuntė raginimą Nr. 12-08-5376 sumokėti 155571,8 Lt, tačiau Bendrovė šios sumos per raginime nustatytą terminą nesumokėjo, todėl Klaipėdos AVMI 2012 m. kovo 16 d. priėmė Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Nurodė, jog Sprendimas 2012 m. kovo 21 d. buvo išsiųstas antstoliui išieškojimui vykdyti.

Teigė, kad pareiškėjas žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos apskaičiavimu, pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką ir tai, kad nesumokėjus jos nustatytu terminu, mokesčių administratorius imsis priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų. Pažymėjo, kad Klaipėdos AVMI, vykdydama jai MAĮ nustatytas funkcijas, ėmėsi priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-348-342/2012 vyko teisminis ginčas dėl 2011 m. kovo 7 d. raginimo sumokėti mokestinę nepriemoką Nr. 12-08-5376 panaikinimo.

Nurodė, jog šio ginčo esmė buvo ne mokestiniai santykiai, susiklostę tarp mokesčių administratoriaus bei mokesčių mokėtojo, o nagrinėjamas Klaipėdos AVMI priimto individualaus pobūdžio teisės akto teisėtumo klausimas. Šis ginčas nedarė jokios įtakos ir negalėjo eliminuoti pareiškėjo pareigos sumokėti mokestinę nepriemoką. Pabrėžė, kad mokestinis ginčas dėl pareiškėjui patikrinimo metu priskaičiuoto mokėtino PVM jau buvo pasibaigęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartimi. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išspręsdamas mokestinį ginčą tarp pareiškėjo ir Klaipėdos apskrities VMI pasisakė, jog Klaipėdos apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. patvirtinta taikos sutartis nedarė įtakos UAB „Viloradis“ pareigai sumokėti mokestinę nepriemoką, vadovaudamasis šiuo sprendimu, atsakovas ir atliko išieškojimo veiksmus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 62-67) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda MAĮ 105 straipsnio pagrindu. Nurodė, kad VMI Sprendimas buvo priimtas dėl 2009 m. vasario 9 d. patikrinimo aktu priskaičiuoto PVM ir su juo susijusių mokėjimų bei su Sprendimu susijusių delspinigių už vėlesnį periodą išieškojimo. Esant tokiai padėčiai, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įgijo teisę priimti sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo. Teismas rėmėsi MAĮ 81 straipsnio 2 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju mokestinis ginčas dėl 2009 m. vasario 9 d. patikrinimo aktu paskaičiuoto mokesčio baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2011 m. sausio 31 d. nutartį ir Sprendimas buvo surašytas pasibaigus įstatyme nustatytam sustabdymo laikotarpiui.

Teismas pasisakė dėl Klaipėdos AVMI 2011 m. kovo 7 d. raginimu Nr. 12-08-5376 paskaičiuotų papildomų PVM delspinigių pagrįstumo. Remdamasis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi 81 straipsnio 2 dalimi bei 98 straipsnio 1 dalimi nurodė, kad MAĮ nustato mokesčių administratoriaus teisę skaičiuoti delspinigius nuo kitos dienos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas, iki patikrinimo akto surašymo dienos, o vėliau praėjus 20 dienų nuo patikrinimo akto mokesčių mokėtojui įteikimo dienos. Įvertinęs MAĮ 110 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinio išieškojimo kilus mokestiniam ginčui sustabdymo, teismas darė išvadą, kad teisę priverstinai išieškoti Klaipėdos AVMI patikrinimo aktu apskaičiuotas sumas atsakovas įgijo pasibaigus mokestiniam ginčui ir įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarčiai, nes tuo momentu baigėsi priverstinio išieškojimo sustabdymo terminas. Atsižvelgdamas į MAĮ 98 straipsnio 2 dalies bei 110 straipsnio 1 dalies normas teismas sprendė, kad delspinigių skaičiavimo terminas baigėsi 2011 m. liepos 30 d. Iš Mokesčių mokėtojo delspinigių ataskaitos teismas matė, kad 180 dienų terminas nebuvo viršytas.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad VMI 2012 m. kovo 16 d. Sprendimo priėmimo metu buvo atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė MAĮ 105 straipsnyje nustatytais teisiniais pagrindais priimti šį Sprendimą ir nuspręsti išieškoti jame nurodytas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Nurodė, kad skųsdamas Sprendimą pareiškėjas siekė mokesčių, baudų ir delspinigių sumos pagal 2009 m. vasario 9 d. patikrinimo aktą perskaičiavimo. Pagal MAĮ 112 straipsnį mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką pasibaigia, kai pasibaigia mokestinė prievolė arba sueina mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu dėl mokestinės prievolės pasibaigimo faktinio pagrindo vyko teisminis ginčas Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-348-342/2012, tai neišsprendus šio ginčo nebuvo galima daryti išvados dėl mokestinės prievolės pasibaigimo ir kartu dėl teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką pasibaigimo. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu bus patvirtinta pareiškėjo teisė patikslinti PVM deklaracijas už ginčo periodą, tai sudarys pagrindą spręsti, ar pareiškėjo mokestinė prievolė yra pasibaigusi. Teigė, kad pareiškėjo 2011 m. gegužės 18 d. Klaipėdos AVMI pateiktas prašymo dėl 2011 m. kovo 7 d. raginimo Nr. 12-08-5376 vykdymo panaikinimo netenkinimo pagrįstumo klausimas negalėjo būti nagrinėjamas šioje byloje, kadangi dėl šio dokumento priimtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimas. Pabrėžė, kad MAĮ 111 straipsnis numato nepagrįstai priverstinai išieškotų sumų grąžinimą, paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas.

Teismas pažymėjo, jog UAB „Viloradis“ neįvykdžius minėto raginimo, atsižvelgdama į išvardintas teisės normas, VMI 2012 m. kovo 16 d. priėmė Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto ir šis Sprendimas buvo teisėtas bei pagrįstas. Nurodė, jog nebuvo juridinio pagrindo jį naikinti remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, todėl UAB „Viloradis“ skundas buvo atmestas.

III. Pareiškėjas UAB „Viloradis“ apeliaciniu skundu (b. l. 72-75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad pareiškėjas patikslintą PVM deklaraciją už tikrintą laikotarpį pateikė laikantis MAĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatos bei Taisyklių reikalavimų. Pažymi, kad Klaipėdos AVMI, gavusi patikslintą deklaraciją, neatliko nė vieno iš veiksmų, nurodytų Taisyklių 19 punkte. Nurodo, jog dėl Klaipėdos apskrities VMI neveikimo pateikė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kurio sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, dar nepriėmusiam galutinio sprendimo. Teigia, jog nekilnojamo turto sandoriui, nuo kurio apskaičiuota PVM mokestinė nepriemoka, taikyta restitucija, dėl pateiktos patikslintos deklaracijos vyko teisminis ginčas, todėl VMI 2012 m. kovo 16 d. sprendimas priimtas be teisinio pagrindo ir turėjo būti panaikintas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą iš esmės grindė ta nuostata, jog MAĮ 111 straipsnis numato, kad nepagrįstai išieškotos sumos gali būti grąžinamos. Pabrėžia, kad toks teismo argumentas nėra tiesiogiai susijęs su šios bylos dalyku, nes pareiškėjas ginčijo VMI sprendimo teisėtumą inicijuoti nepriemokos išieškojimo, kai vyksta teisminis ginčas tarp šalių dėl pačios nepriemokos egzistavimo. Teigia, kad toks teismo sprendimas, kai pareiškėjui nurodoma, jog galimai ateityje jis galės reikalauti išieškotos sumos grąžinimo, užuot priėmus savo turiniu teisingą teismo sprendimą, prieštarauja konstituciniam teisingo teismo sprendimo principui.

Atsakovas VMI atsiliepime (b. l. 82-83) į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas.

Atsiliepime atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, jau išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-15500 (toliau – ir VMI 2012 m. kovo 16 d. sprendimas), kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo UAB „Viloradis“ turto išieškoti mokestinę nepriemoką.

Bylos medžiaga rodo, jog VMI 2012 m. kovo 16 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką (158 034,87 Lt (100 731 34 Lt PVM, 12 447 Lt PVM baudą, 44 856,53 Lt PVM delspinigių) iš turto priimtas remiantis Klaipėdos AVMI 2009 m. balandžio 20 d. Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-40, kuriuo buvo papildomai apskaičiuotas PVM už 2008 m. rugsėjo 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. VJ-7900 perleistą nekilnojamą turtą.

Pareiškėjas ginčijo minėtąjį sprendimą, argumentuodamas, jog PVM deklaracija turėjo būti patikslinta, kadangi 2010 m. vasario 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. S2-3435-323/2010 patvirtino taikos sutartį, kuria buvo taikyta restitucija – nekilnojamas turtas, kurio pagrindu buvo papildomai paskaičiuotas PVM, grįžo pardavėjui.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą atmetė bei konstatavo, jog VMI 2012 m. kovo 16 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės pakartodamas argumentus dėl PVM deklaracijos tikslinimo bei akcentuodamas, jog pritaikius restituciją nekilnojamojo turto sandoriui, nuo kurio apskaičiuota PVM mokestinė nepriemoka, turėjo būti panaikintas ir ginčijamas sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, proceso šalių pateiktus paaiškinimus, pirmosios instancijos teismo išvadoms byloje iš esmės pritaria dėl žemiau nurodytų motyvų.

Dėl teisinio pagrindo sprendimui išieškoti mokestinę nepriemoką priimti

Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktas įtvirtina, jog mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo nuostatoje nustatytų pagrindų. Būtent – mokesčių administratoriui minėtoji teisė atsiranda, jei: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas įtvirtina, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog konkrečiu atveju buvo atliktas pareiškėjo mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d. bei surašytas 2009 m. vasario 9 d. patikrinimo aktas Nr. AC1-1, kuriuo pareiškėjui papildomai apskaičiuotas 124 474 Lt PVM, 7006 Lt PVM delspinigių. Minėtas Patikrinimo aktas patvirtintas Klaipėdos AVMI 2009 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (6.5)-40, papildomai skiriant pareiškėjui 12 447 Lt PVM baudą. Pareiškėjas nesutiko su jam papildomai paskaičiuotu PVM ir su juo susijusiomis sumomis, todėl inicijavo mokestinį ginčą, kuris galutinai baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) priėmus 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-606/2011, kuria buvo konstatuota, jog MGK 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. S-269 (7-210/2009), VMI 2009 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. 69-155, kuriais buvo patvirtintas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, yra teisėti ir pagrįsti, paliekant visus minėtus sprendimus nepakeistais.

Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes akivaizdu, jog nagrinėjamai situacijai yra taikytinas būtent MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas, suteikiantis teisę mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui papildomi mokesčiai buvo paskaičiuoti mokestinio patikrinimo metu, kas konkrečiu atveju eliminuoja MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą, bei atsižvelgiant į tai, jog dėl papildomai paskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų buvo inicijuotas mokestinis ginčas, kas eliminuoja MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymą, suponuojantį, jog ši norma taikytina tuomet, kai papildomai paskaičiuoti mokesčiai yra nesumokami per įstatymo nustatytus terminus, sprendimo, kuriais jie paskaičiuoti, neapskundus MAĮ nustatyta tvarka.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tam, kad atsirastų mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo pastarosios įstatymo nuostatos pagrindu, privalu mokesčių mokėtojui įteikti minėtą raginimą. Tai reiškia, jog mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius priverstinai išieškoti, vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu, gali tik po to, kai mokesčių administratorius geruoju nesumoka raginime nurodytos sumos (2007 m. kovo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A6‑228/2007).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, mokestinis ginčas dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų buvo pasibaigęs LVAT priėmus 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-606/2011, todėl pakartotinai šioje byloje nekvestionuotinas pareiškėjo atžvilgiu nustatytos mokestinės prievolės teisėtumas. Kadangi, pasibaigus mokestiniam ginčui, t. y. įsiteisėjus teismo sprendimui, pareiškėjas laiku savo mokestinės prievolės neįvykdė, mokesčių administratorius pagrįstai jam išsiuntė 2011 m. kovo 7 d. raginimą Nr. 12-08-5376 (b. l. 50) (MAĮ 89 str. 1 d. 1 p.) bei informavo pareiškėją, jog raginimo neįvykdžius, jame nurodytos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, nesumokėjo pastarajame raginime nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų, todėl mokesčių administratorius turėjo teisę priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką bei padarė tai, turėdamas teisinį pagrindą bei laikydamasis teisės aktų reikalavimų, t. y. veikdamas intra vires.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas skundžia administracinį aktą, kuriuo yra nukreipiamas vykdyti galutinis administracinis sprendimas, kurio kontrolė buvo įvykdyta administraciniame teisme. Galutinis administracinis sprendimas dėl mokestinės prievolės nustatymo neabejotinai turėtų būti vykdomas, o viena iš įstatyme nustatytų administracinio sprendimo įvykdymo priemonių ir yra sprendimo dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto priėmimas. Todėl mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, vykdydamas administracinį sprendimą neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės.

Dėl PVM deklaracijos tikslinimo, kaip pagrindo panaikinti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką

Pareiškėjas, kaip minėta, apeliaciniame skunde nesutinka su mokestinės nepriemokos išieškojimu, nes, jo teigimu, dėl pačios mokestinės nepriemokos egzistavimo vyko teisminis ginčas. Pareiškėjo argumentacijos šerdį sudaro ta aplinkybė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi pripažino nekilnojamojo turto sandorį, nuo kurio apskaičiuotas PVM, negaliojančiu bei taikė restituciją. Tai, vadovaujantis pareiškėjo logika, suteikė jam teisę pagal MAĮ 80 straipsnio 1 dalį, patikslinti PVM deklaraciją, o Inspekcijai atitinkamai kilo pareiga įtraukti jo 2011 m. balandžio 4 d. patikslintą PVM deklaraciją į VMI duomenų bazę.

Teisėjų kolegija minėtuosius pareiškėjo argumentus vertina kritiškai ir mano, jog jie nedaro įtakos ginčo dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką teisėtumo baigčiai.

MAĮ 80 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio Įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas.

Atkreiptinas dėmesys, jog dėl pareiškėjo galimybės tikslinti PVM deklaracijas iš esmės savo poziciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau išreiškė 2013 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-135/2013, kurioje pareiškėjas, be kita ko, prašė įpareigoti Klaipėdos AVMI priimti naują sprendimą dėl pateiktos patikslintos PVM deklaracijos už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. LVAT minėtoje nutartyje konstatavo, jog mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo patikslintą PVM deklaraciją ir jos tikslinimo priežastį, pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo suvesti patikslintos deklaracijos duomenų į VMI duomenų bazę. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas deklaracijos tikslinimą siejo su tuo, kad minėta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi buvo patvirtinta tarp jo ir A. R. bei R. R. sudaryta taikos sutartis, kuria buvo nutraukta 2008 m. rugsėjo 18 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VJ-7900 ir pagal šią sutartį įgyti nekilnojamieji daiktai grąžinti pareiškėjui, t. y. pareiškėjas deklaracijos tikslinimą siejo su ta pačia aplinkybe, dėl kurios tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pasisakė mokestiniame ginče. Todėl teismas sprendė, jog dėl deklaracijos duomenų patikslinimo nepaaiškėjus jokių naujų aplinkybių, Inspekcija pagrįstai ir teisėtai, nepaisant procedūrinio termino pažeidimo, priėmė sprendimą nesuvesti patikslintos deklaracijos duomenų į VMI duomenų bazę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konkrečiu atveju nemato pagrindo, kodėl turėtų kitaip traktuoti jau išspręstą pareiškėjo galimybės Inspekcijai teikti patikslintą PVM deklaraciją klausimą bei sprendžia, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką buvo priimtas dar tebevykstant teisminiam ginčui dėl pačios mokestinės nepriemokos buvimo. Tokie teiginiai nepagrįsti, nes mokestinės nepriemokos buvimas pareiškėjo atžvilgiu, suponuojantis vėlesnę mokesčių administratoriaus galimybę ją išsiieškoti, buvo galutinai konstatuotas priėmus LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-606/2011, t. y. pasibaigus mokestiniam ginčui. Tuo tarpu su skundu, kuriuo, be kita ko, buvo reikalaujama įpareigoti Klaipėdos AVMI priimti naują sprendimą dėl pateiktos patikslintos PVM deklaracijos, pareiškėjas pagal kreipėsi jau po minėtojo mokestinio ginčo baigties. Pastebėtina, jog tai savaime implikuoja vien tas faktas, kad patikslinta pareiškėjo deklaracija, dėl kurios jis vėliau ginčijosi teismine tvarka, Inspekcijai buvo pateikta 2011 m. balandžio 4 d., t. y. laiko požiūriu vėliau nei 2011 m. sausio 31 d. buvo galutinai konstatuotas mokestinės nepriemokos buvimas. Be to, palanki pareiškėjui baigtis pastarojoje byloje, kurioje jis ginčijo VMI atsisakymą priimti jo patikslintas PVM deklaracijas, būtų suponavusi mokestinės prievolės, o kartu ir – mokesčių administratoriaus teisės privertinai išieškoti mokestinę nepriemoką pasibaigimą, tačiau savaime nebūtų paneigusi ligi tol egzistavusios mokestinės nepriemokos fakto.

Pažymėtina ir tai, jog nors pareiškėjas akcentuoja ir Klaipėdos apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. patvirtintos taikos sutartį, kaip mokestinės nepriemokos išnykimo pagrindą, dėl šios aplinkybės Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs. Būtent – LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-606/2011 pažymėta, jog taikos sutartis mokestinio ginčo baigčiai įtakos neturi, nes ginčo esmė yra pajamų, gautų iš sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties apmokestinimo PVM, t. y. šio sandorio vertinimas mokesčių administravimo įstatymo prasme. Taigi, minėta taikos sutartis neįtakoja pareiškėjo pareigos sumokėti mokestinę nepriemoką, vadovaudamasi kuo Inspekcija atliko išieškojimo veiksmus. Analogiškai, remiantis minėta pozicija, nėra pagrindo teigti, jog minėta taikos sutartis gali įtakoti ir sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką priėmimo teisėtumą arba, kitais žodžiais tariant, taikos sutarties sudarymas nesuponuoja ginčijamo sprendimo priėmimo be teisinio pagrindo.

Dėl išieškotinos mokestinės nepriemokos sumos

Atkreiptinas dėmesys, jog konkrečiu atveju mokesčių mokėtojas neginčijo paskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumos dydžio, tačiau ginčijo mokestinę nepriemoką per se. Taigi, anksčiau konstatavus pareiškėjo mokestinę nepriemoką, teisėjų kolegijai dėl paskaičiuoto jos dydžio abejonių nekyla (MAĮ 67 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatęs mokestinės nepriemokos dydžio neatitikimą ginčijamame sprendime ir Klaipėdos AVMI 2009 m. balandžio 20 d. Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo ex officio 2012 m. spalio 8 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir nutarė iš VMI išreikalauti paskaičiavimus, remiantis kuriais ginčijamame sprendime nurodyta konkreti išieškotina suma – 158 034,87 Lt. VMI savo ruožtu minėtą sumų neatitikimą išaiškino – 2012 m. spalio 12 d. raštu nurodė, jog 23 739 Lt buvo užskaityta kaip mokesčio permoka po grąžintino PVM deklaracijų už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2012 m. sausio mėn. pateikimo, o 3,66 Lt kaip 2009 m. rugpjūčio 11 d. kaip privalomojo sveikatos draudimo įmokos permoka.

Pirmosios instancijos teismas taip pat detaliai ir išsamiai pasisakė dėl papildomai VMI 2011 m. kovo 7 d. raginimu Nr. 12-08-5376 pareiškėjui apskaičiuotų PVM delspinigių pagrįstumo, atskleisdamas du delspinigių skaičiavimo momentus pagal MAĮ nuostatas, bei prieidamas prie pagrįstos išvados, jog 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas konkrečiu atveju pažeistas nebuvo. Teisėjų kolegija pritaria šiai išvadai ir jos pagrindimo nuodugniai nekartoja.

Dėl galimybės susigrąžinti mokesčių administratoriaus nepagrįstai išieškotas sumas, kaip ydingo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvo

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat kelia abejonę dėl pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime nurodyto motyvo apie tai, jog mokesčių administratoriaus nepagrįstai išieškotos sumos gali būti grąžinamos (MAĮ 111 str.). Pareiškėjo teigimu, tokie teismo motyvai, pasisakant dėl galimybės susigrąžinti mokestinę nepriemoką ateityje, užuot priėmus sprendimą dėl ginčo esmės, t. y. mokestinės nepriemokos egzistavimo, nesiderina su konstitucine teisingumo samprata.

Šiuo aspektu nurodytina, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl byloje kilusio ginčo esmės, t. y. teismas išnagrinėjo VMI 2012 m. kovo 16 d. sprendimo teisėtumą ir tinkamai motyvavo savo sprendimą (ABTĮ 86 str.). Tuo tarpu tie teismo motyvai, į kuriuos apeliuoja pareiškėjas, buvo šalutiniai, pateko į teisės teorijoje žinomą obiter dicta teismo sprendimo dalį, t. y. buvo verti išsakyti, tačiau lemiamai neapsprendžiantys ginčo baigties. Be to, minėtieji argumentai buvo nurodyti, siekiant atsakyti į pareiškėjo iškeltas abejones dėl vykstančio teisminio ginčo dėl jo pateiktų PVM atskaitų tikslinimo, kuris šioje bylos stadijoje jau yra pasibaigęs LVAT priėmus 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-135/2013. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog minėtieji argumentai įrodo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisingumą.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog VMI viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2012 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-15500, kurio naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 89 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tai padarė pilnai ir visapusiškai, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viloradis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan