A-502-1336-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1336/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00540-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Aušrai Gecevičienei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui M. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir M. G. (M. G.) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pateisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 351,46 Lt turtinės ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 1-4) pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. gruodžio 7 d., apie 21.30 val., Avižienių kaime, Vilniaus rajone, buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Nustačius 0,54 promilių neblaivumą, buvo nurodyta, kad jis vairuoti negali, todėl automobilis bus priverstinai nuvežtas. Pareiškėjas iškvietė savo brolį, tačiau policijos pareigūnai neleido pastarajam vairuoti. Automobilis buvo nuvežtas 22.05 val. Pareiškėjo manymu, 2008 m. gruodžio 7 d. surašytas transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktas Nr. F232555 neatitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d.

įsakymu Nr. 15 patvirtinto Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto. E. N. nebuvo išaiškinta šio veiksmo apskundimo tvarka, nepaaiškinta, kokiu pagrindu transporto priemonė priverstinai nuvežama. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 269 straipsnio 7 dalį, jei transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui ar kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Pareiškėjo nuomone, minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų nebuvo, nes atvyko jo brolis, galintis vairuoti transporto priemonę, todėl pareigūnų veiksmai šiuo atveju buvo neteisėti. Ar yra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę, sprendžia policijos pareigūnas, konstatavęs teisės pažeidimo faktą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis. Skunde pažymėta, kad ATPK 126 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę vairuotojams, kai nustatomas lengvas neblaivumo laipsnis (nuo 0,41 iki 1,5 promilės).

Už tokį teisės pažeidimą transporto priemonės konfiskavimas nenumatytas. Pareiškėjas dėl nurodytų veiksmų pateikė skundą pareigūnų viršininkui, tačiau šis atsisakė skundą nagrinėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 11 d. nutartyje konstatavo, kad jeigu administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės taikymas baigtas, ATPK 271 straipsnyje numatytas priemonės apskundimas netenka prasmės, nes nebegali pašalinti asmens teisių pažeidimo, kuris jau nutrauktas, o asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjo teigimu, dėl pareigūnų veiksmų jis patyrė nepatogumų ir papildomų išlaidų, priverstinai nuvežtą transporto priemonę atsiimti galėjo tik po to, kai buvo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla, t. y. 2009 m. sausio 18 d. įsiteisėjus nutarimui nutraukti bylą ir grąžinti automobilį. Be to, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, jaudinosi, dėl nervinės įtampos pablogėjo jo sveikata, sutriko miegas, apetitas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 21-23, 26-28) paaiškino, kad transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta, nes asmens galimo girtumo patikrinimo metu alkotesteris parodė 0,54 promilės etilo alkoholio, todėl pareigūnas, įžvelgdamas ATPK 126 straipsnio 1 dalies sudėtį, vadovaudamasis ATPK 269 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos policijos generalinio komisaro raštu Nr. 5-S-1156 „Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo“, nustatęs būtinumą šioje situacijoje transporto priemonę nuvežti, priėmė atitinkamą sprendimą. Pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį, transporto priemonė priverstinai nuvežama ir tuo atveju, jei kitaip pažeidžiamos kitų asmenų teisės. ATPK 126 straipsnyje numatytos veikos priskiriamos prie administracinių pažeidimų, keliančių ypatingą grėsmę eismo saugumui ir tuo pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Dėl to vairuotojus būtina nušalinti nuo vairavimo, o transporto priemones priverstinai nuvežti į tam skirtas aikšteles.

Pagal administracinių teismų praktiką neblaivaus, apsvaigusio ar neturinčio teisės vairuoti asmens transporto priemonės vairavimas vertinamas kaip keliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei, sveikatai, parodo asmens neatsakingą požiūrį į eismo saugumą. Pažymėta, kad civilinei atsakomybei kilti būtinos trys sąlygos: neteisėta veikla, žala, priežastinis ryšys. Šiuo atveju Vilniaus apskrities VPK pareigūnai jokių norminių aktų nepažeidė, tiksliai laikėsi teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepagrindė 3 000 Lt neturtinės žalos padarymo fakto, jos dydį įvertino subjektyviai.

Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksniai ar veiksmai yra pakankamai intensyvūs, sukelia ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus. Pareiškėjas neįrodė pareigūnų neteisėtų veiksmų fakto, nepagrindė rašytiniais įrodymais žalos dydžio, nenurodė priežastinio ryšio, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei kilti. Atsakovo manymu, administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas nesuponuoja pareigūnų veiksmų neteisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003).

Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarime pripažino, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostata, kad transporto priemonę susigrąžinti galima tik po to, kai sumokėta paskirta bauda <...>, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad tais atvejais, kai priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti eismo trikdymo, pašalinti pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes, užkirsti kelią pasekmėms atsirasti, tokia priemonė yra proporcinga ir adekvati siekiamiems tikslams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo E. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 89-94).

Teismas nurodė, kad policijos pareigūnas išvadą, jog pareiškėjas ginčo automobilį vairavo tikėtina apsvaigęs nuo alkoholio, padarė remdamasis faktiniais duomenimis, t. y. alkoholio matavimo prietaiso parodymais (byla Nr. A2.6-15-626/2009). Transporto priemonių priverstinį nuvežimą ir jų važiuoklių užblokavimą reglamentuoja ATPK 269 straipsnis, Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1426 (toliau – ir Tvarka), ir Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo instrukcija, patvirtinta Policijos generalinio komisaro 2002 m. sausio 11 d.

įsakymu Nr. 15 (toliau – ir Instrukcija). Ginčo metu galiojusioje Instrukcijoje nebuvo numatytas priverstinis transporto priemonės nuvežimas esant ATPK 126 straipsnio pažeidimui, tačiau ATPK 269 straipsnio 7 dalyje (2007 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. X-1381 redakcija) numatyta, kad pažeidimo užtikrinimo priemonė taikoma taip pat ir pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnyje, atveju. Byloje nustatyta, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo K. T. 2008 m. vasario 13 d. raštu Nr. 5-S-1156 „Dėl transporto priemonių nuvežimo ir grąžinimo“ teritorinėms policijos įstaigoms bei Lietuvos policijos Eismo priežiūros tarnybai buvo nurodyta, kad:

„<...> veikos, už kurias yra numatyta administracinė atsakomybė (ir 126 str.), kelia ypatingą grėsmę eismo saugumui ir tuo yra pažeidžiamos kitų eismo dalyvių teisės. Siekiant užkardinti galimybes padaryti pakartotinius pažeidimus su šiomis transporto priemonėmis, prašome užtikrinti, kad visais minėtais atvejais vairuotojai teisės aktų nustatyta tvarka būtų nušalinami nuo vairavimo, o transporto priemonės priverstinai nuvežamos į tam skirtas saugojimo aikšteles“. Minėtą raštą teismas vertino kaip privalomą nurodymą policijos pareigūnams.

Šis raštas atšauktas 2009 m. sausio 9 d. raštu Nr. 5-S-106. Taigi 2008 m. gruodžio 7 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, galiojo nurodymas esant atitinkamo administracinio teisės pažeidimo sudėčiai, transporto priemonę bet kuriuo atveju priverstinai nuvežti į tam skirtas vietas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, policijos generalinio komisaro įsakymai ir nurodymai privalomi jam pavaldiems policijos pareigūnams. Atsižvelgiant į tai padaryta išvada, jog policijos pareigūnas, turėdamas pagrįstą pagrindą manyti, kad asmuo transporto priemonę vairuoja neleistinai apsvaigęs nuo alkoholio, privalėjo priimti sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę.

ATPK 269 straipsnio 7 dalies dispozicija leido pareigūnams vertinti faktinę situaciją ir spręsti klausimą, ar konkrečiu atveju yra būtina taikyti priverstinį transporto priemonės nuvežimą. Pareigūnai, įtarę, jog automobilį vairuoja neblaivus asmuo, turėjo pagrindo manyti, kad tai gali pažeisti kitų asmenų teises, o automobilio palikimas tamsiu paros metu kelyje, gali trukdyti eismui. Pareiškėjo paaiškinimai, jog automobilį galėjo paimti kiti asmenys, nepašalina visų minėtų abejonių ir nedaro neteisėtu pareigūnų priimto sprendimo taikyti priverstinį transporto priemonės nuvežimą.

Teismas pripažino, kad policijos pareigūnai, nutempdami pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį automobilį, veikė jiems teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose ir teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių priverstinį nuvežimą, reikalavimų nepažeidė. Todėl nėra būtinųjų sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio) valstybės civilinei atsakomybei kilti.

III. Pareiškėjas E. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas (b. l. 100-104) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. ATPK 269 straipsnio 7 dalis aiškiai ir imperatyviai nurodo, kokiais atvejais gali būti priverstinai nuvežta transporto priemonė: 1) jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba 2) kitaip pažeidžia kitų asmenų teises. Šių sąlygų analizuojamu atveju nebuvo, nes į įvykio vietą atvyko pareiškėjo brolis su dviem draugais, kurie buvo pasirengę nuvairuoti automobilį.

2. ATPK nenumato, kad transporto priemonė turi būti priverstinai nuvežama visais atvejais, kai yra ATPK 126 straipsnio pažeidimas. Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo K. T. 2008 m. vasario 13 d. rašte Nr. 5-S11S6 išdėstytas nurodymas negali pakeisti ATPK 269 straipsnio 7 dalies reguliavimo.

3. Aplinkybę, kad pareiškėjo transporto priemonė buvo nuvežta neteisėtai, patvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus 2009 m. spalio 5 d. raštas Nr. 4D-152, kuriame pripažinta, kad pareigūnas M. G. 2008 m. gruodžio 7 d. nuspręsdamas priverstinai nuvežti automobili „Audi A4“, nesilaikė ATPK 269 straipsnio 7 dalies, t. y. nevertino, ar transporto priemonė trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidė kitų asmenų teises.

4. Priverstinai nuvežtą transporto priemonę pareiškėjas galėjo susigrąžinti tik po to, kai buvo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla (nutarimas nutraukti administracinę bylą ir grąžinti automobilį įsiteisėjo 2009 m. sausio 18 d.). Automobilį jam buvo leista pasiimti tik 2009 m. vasario 12 d.

5. Dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo pareiškėjas patyrė nepatogumų ir papildomų išlaidų, nes jo darbas susijęs su važinėjimu. Pareiškėjas gyvena Kaune. Mažiausiai tris kartus jam teko vykti į Vilnių siekiant pasiimti priverstinai nuvežtą automobilį, todėl reikėjo atsiprašyti iš darbo, susirasti kas nuveš į Vilnių, sumokėti už kelionę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VPK prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (b. l. 115-117) pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinis ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš valstybės dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 7 d., apie 21.30 val., Avižienių kaime, Vilniaus rajone, vairuodamas automobilį pareiškėjas buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Nustačius 0,54 promilių neblaivumą, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 126 straipsnio 1 dalies pažeidimo, pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, nurodyta, kad jis vairuoti negali, todėl automobilis bus priverstinai nuvežtas. Pareiškėjui iškvietus asmenis, galinčius vairuoti automobilį, šis nebuvo grąžintas. Transporto priemonės priėmimo-perdavimo aktu pareiškėjo automobilis Audi (v/n (duomenys neskelbtini) policijos pareigūno M. G. buvo perduotas UAB „Efektyvios investicijos“ darbuotojui ir priverstinai nuvežtas. Šios įmonės aikštelėje E. N. automobilis buvo laikomas iki 2009 m. vasario 12 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 8 d. nutarimu E. N. administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Teismų praktika pripažįsta, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas yra viena iš administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių (LVAT 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-280/2011). Pagal ATPK 264 straipsnio 1 dalį, tokios priemonės taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolus, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose.

ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 1241 straipsnyje, 1242 straipsnyje, 126 straipsnyje, 127 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 128 straipsnyje, 129 straipsnyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 1302 straipsnyje, jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Taigi, pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį, policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę tik tuo atveju, kai asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų ir asmens vairuota transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės. ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti pašalinus grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, trukdymą saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui, kitų asmenų teisių pažeidimą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisykles ar kitų teisės aktų reikalavimus.

Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šio straipsnio 6 dalyje taip pat numatyta, kad išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

Pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą priverstiniu transporto priemonės nuvežimu iš esmės siekiama išvengti transporto ar pėsčiųjų eismo trikdymo, pašalinti teisės pažeidimu sukeltas neigiamas pasekmes arba užkirsti kelią tokioms pasekmėms atsirasti (inter alia išvengti turto sugadinimo, praradimo). Pažymėtina, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalis numato policijos pareigūno teisę, esant atitinkamoms sąlygoms, priverstinai nuvežti transporto priemones, bet ne pareigą visais atvejais, kai nustatomos atitinkamos sąlygos, imtis tokios priemonės, neįvertinus visų kitų su padarytu administraciniu teisės pažeidimu susijusių aplinkybių.

Taikant tokią priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas, yra ribojama transporto priemonės savininko (ar teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone. Be to, tokiu atveju transporto priemonės savininkui ir valdytojui kyla pareiga atlyginti ūkio subjektui išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Todėl policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami asmens transporto priemonę, privalo remtis įstatymu (šiuo atveju – ATPK) ir taikyti tokią priemonę tik įstatymo nustatytais atvejais (esant įstatymo numatytoms sąlygoms), ir tik įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip jau buvo minėta, pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama jei yra padarytas atitinkamas ATPK 269 straipsnio 7 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas ir transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui, arba kitaip pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Vien ta aplinkybė, kad asmuo padarė vieną (ar kelis) iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, nėra pagrindas priverstinai nuvežti transporto priemonę. Tokios priemonės policijos pareigūnas galėtų imtis tik nustatęs, kad atitinkamą administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens vairuojama transporto priemonė trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip yra pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

ATPK 271 straipsnis numato, kad priverstinį transporto priemonės nuvežimą, kaip ir kitas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, suinteresuotas asmuo gali apskųsti aukštesniajam organui (pareigūnui) arba rajono (miesto) apylinkės teismui. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, organas (pareigūnas) ar apylinkės teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir spręsdamas, ar tokia priemonė konkrečiu atveju buvo taikyta teisėtai ir pagrįstai, turi nustatyti ne tik tą aplinkybę, kad asmuo yra padaręs vieną iš ATPK 269 straipsnio 7 dalyje išvardytų administracinių teisės pažeidimų, bet ir įvertinti, ar šiuo atveju transporto priemonė trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

Nei E. N. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole, nei kituose administracinio teisės pažeidimo bylos dokumentuose nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad 2008 m. gruodžio 7 d., kai pareiškėjas buvo sustabdytas policijos pareigūnų, jo vairuojamas automobilis Audi (v/n (duomenys neskelbtini) trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui, kėlė grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba kitaip buvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Teisminio bylos nagrinėjimo metu tokių duomenų taip pat nebuvo pateikta. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju nebuvo ATPK 297 straipsnio 7 dalyje numatytų aplinkybių, kurioms esant asmens, padariusio kurį nors iš šioje straipsnio dalyje minimų pažeidimų, transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežta. O tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. gruodžio 7 d. E. N. priklausanti transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta policijos pareigūnų neteisėtai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus 2009 m. spalio 5 d. rašte Nr. 4D-152 taip pat pripažinta, kad pareigūnas M. G. 2008 m. gruodžio 7 d. nuspręsdamas priverstinai nuvežti automobili „Audi A4“, nesilaikė ATPK 269 straipsnio 7 dalies, t. y. nevertino, ar transporto priemonė trukdė transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidė kitų asmenų teises

Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes ir paminėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities VPK pareigūnai nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo teigimu, šiuo atveju policijos pareigūnai, priverstinai nuveždami E. N. priklausančią transporto priemonę, vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo 2008 m. vasario 13 d. raštu Nr. 5-S-1156 „Dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir grąžinimo“, kuriame visoms teritorinėms policijos įstaigoms buvo nurodyta užtikrinti, kad padarius ATPK 269 straipsnio 7 dalyje nurodytus teisės pažeidimus, siekiant užkardyti galimybes padaryti pakartotinius pažeidimus su šiomis transporto priemonėmis, visais minėtais atvejais transporto priemonė būtų priverstinai nuvežama į tam skirtas saugojimo aikšteles. Atsakovo bei pirmosios instancijos teismo nuomone, atsižvelgiant į statutiniais santykiais grįstą subordinaciją, toks policijos vadovybės nurodymas buvo privalomas policijos pareigūnams, todėl policijos pareigūnų veiksmai šiuo atveju negali būti vertinami kaip kaltas neteisėtas veikimas. Dėl šių atsakovų argumentų pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Todėl ta aplinkybė, ar nagrinėjamu atveju būta policijos pareigūnų kaltės, šioje byloje nėra reikšminga.

Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad Vilniaus apskrities VPK pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjas, dėl tokių policijos pareigūnų veiksmų atitinkamą laiką (nuo 2008 m. gruodžio 7 d. iki 2009 m. vasario 12 d.) negalėdamas naudotis jam nuosavybės teise priklausančia transporto priemone, nepaisant visų pastangų teisėtomis priemonėmis apginti savo pažeistas teises, patyrė neigiamus išgyvenimus, kurie, atsižvelgiant į jų trukmę bei subjektą, pažeidusį šias teises, negali būti vertinami kaip nežymūs ar trumpalaikiai. Todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti iš valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteistina 1 000 Lt suma.

Pareiškėjas reikalauja priteisti jam iš atsakovo ir turtinės žalos atlyginimą. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas savo reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįsti pateikė teismui UAB „Efektyvios investicijos“ 2009 m. vasario 12 d. sąskaitą faktūrą, pinigų priėmimo kvitą bei transporto priemonės priėmimo-perdavimo aktą (b.l. 6, 7, 11), iš kurių matyti, kad 2008 m. gruodžio 7 d. bendrovei perduotas automobilis Audi (v/n (duomenys neskelbtini) priklausantis E. N., o 2009 m. vasario 12 d. atiduotas, o už automobilio transportavimą ir saugojimą sumokėta 1351,46 Lt. Nagrinėjamu atveju ši suma pripažintina pareiškėjo patirta turtine žala, kuri turi būti atlyginama.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (ATPK 269 str. 7 d.), ir padarė nepagrįstas išvadas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies (ABTĮ 143 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo E. N. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui E. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1 351,46 Lt (tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt vieną litą keturiasdešimt šešis centus) turtinei ir 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė