2015-10-08 Nr. AB-19495-3-61-3-04616-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1890-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04616-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 14–15), prašydama: 1) atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti: 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8234; 3) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo iš naujo.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl šių normų taikymo pareiškėjai neišmokėta 8 877,07 Lt dydžio senatvės pensija. Pareiškėja 2014 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. spalio 10 d. sprendimu atsisakė nagrinėti jos prašymą, kaip paduotą praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą trejų metų skundo padavimo terminą. Pasak pareiškėjos, VSDFV neatsižvelgė, kad ji terminą kreiptis į VSDFV praleido dėl svarbių priežasčių. Ji, būdama lojali valstybės pilietė, tikėjo, kad neišmokėta pensijos dalis bus išmokėta. Be to, vyravo ir teisinių santykių neaiškumas ir neapibrėžtumas. Valstybines pensijas ir senatvės pensijas reguliavo tas pats Laikinasis įstatymas. Jas gaunantys asmenys turi būti vertinami vienodai, o skirtingą vertinimą draudžia Konstitucijos 29 straipsnis. VSDFV neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsakovas VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 24–26) prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Teigė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų padavimo atnaujinimo turi teisę priimti tik VSDFV direktorius ar jo pavaduotojas, todėl pareiškėja negali reikšti prašymo teismui atnaujinti terminą skundui paduoti, nes teismui tokia kompetencija nesuteikta. VSDFV prašė šią bylos dalį nutraukti. Pareiškėja į VSDFV dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio negautos senatvės pensijos kreipėsi praleidusi 3 metų terminą, o įrodymų, pagrindžiančių, kad šis terminas gali būti atnaujinamas, nepateikė, todėl privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka nepasinaudojo. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 19–22) prašė pareiškėjos skundo netenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime išdėstė argumentus iš esmės identiškus VSDFV atsiliepime nurodytiems. Taip pat atsiliepimą grindė LVAT praktika, aiškinančia Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu (b. l. 39–42) bylos dalį, kurioje pareiškėja A. V. M. prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, nutraukė; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių su prašymu pateikti duomenis apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalį ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 3). VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. (10.54)3-109622 „Dėl A. M. prašymo“ pareiškėjos prašymo dalį išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį persiuntė nagrinėti VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, nurodė, kad duomenis apie neišmokėtą pensijos dalį pateiks per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos (b. l. 4). VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2014 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (10.1)3-110849 „Dėl duomenų pateikimo“ pateikė pareiškėjai duomenis apie jos pensijos dydžius laikotarpiu 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kai buvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos (b. l. 5–6). VSDFV 2014 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8234 „Dėl A. V. M. 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymo“, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą, kaip paduotą praleidus 3 metų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo apskundimo terminą. Nurodė, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 8 d. prašyme daugiau faktų, aplinkybių ar dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kad 3 metų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo apskundimo terminą praleido dėl pateisinamų nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, nepateikė (b. l. 7–9). Pareiškėja nesutinka su šiuo sprendimu ir prašo jį panaikinti bei jos 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą perduoti nagrinėti iš naujo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų, teismas rėmėsi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatomis, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuota praktika.

Pareiškėjai pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 5), taigi apie VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) mokėti ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, pareiškėja turėjo sužinoti 2010 m. sausio (vėliausiai vasario) mėnesį. Pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymas VSDFV Vilniaus skyriuje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 8 d., t. y. praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 metų terminui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašo laikyti, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir šį terminą atnaujinti. Prašymą ji grindžia tuo, kad tikėjosi, jog įstatymų leidėjas atlygins dėl pensijos sumažinimo patirtus praradimus, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą Laikinojo įstatymo taikymo metu neišmokėtos pensijos dalys bus kompensuotos įstatymo nustatyta tvarka.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad sprendimų pensijų klausimais apskundimui įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraodinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al43-816/2014). Taigi, pareiškėjos lūkestis dėl pensijos grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka yra abstrakti aplinkybė, nėra individuali aplinkybė, todėl negali būti pripažįstama ekstaordinaria ir objektyviai sutrukdžiusia per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Be to, pareiškėjos argumentai, susiję su pareigūnų ir karių valstybinių pensijų terminų atnaujinimu, šioje situacijoje negali būti vertinami identiškai. Pareiškėja nei teismui, nei VSDFV nenurodė daugiau faktų, aplinkybių bei nepateikė dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kad 3 metų VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV terminą praleido dėl pateisinamų, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių. Pareiškėjos amžius irgi negali būti pripažįstamas svarbia aplinkybe dėl kurios jai terminas galėtų būti atnaujinamas. Nors VSDFV pareiškėjai nepasiūlė, kaip nustatyta Taisyklių 20 punkte, patikslinti prašymo ir pateikti įrodymų, pagrindžiančių, dėl ko ji praleido terminą skundui paduoti, tačiau šiuo atveju pareiškėja tokią teisę galėjo tinkamai įgyvendinti teisme. Kaip minėta pareiškėja iš esmės naujų aplinkybių ar duomenų joms pagrįsti, teismui nepateikė. VSDFV pagrįstai, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą, kaip paduotą praleidus 3 metų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo apskundimo terminą.

Nagrinėjamu atveju VSDFV ginčijamame sprendime tinkamai įvertino pareiškėjos prašyme išdėstytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, atsižvelgė į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sprendimas yra aiškiai ir pakankamai argumentuotas, jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, taip pat teisinis pagrindas, kuriuo VSDFV rėmėsi, priimdama ginčijamą sprendimą. Jokių kitų individualių ar objektyvių aplinkybių, dėl kurių terminas pareiškėjai galėtų būti atnaujintas, ji teismui nenurodė.

Kadangi dėl anksčiau minėtų aplinkybių ginčijamas VSDFV 2014 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8234 pripažintas teisėtu ir pagrįstu, negali būti tenkinamas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo iš naujo.

Pagal Taisyklių 31 punktą, VSDFV direktoriui ar direktoriaus pavaduotojui suteikta teisė spręsti dėl termino atnaujinimo. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, būtent VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir tik ji turi teisę spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Taigi, VSDFV, kaip viešojo administravimo institucijai, suteikta teisė spręsti klausimą, ar yra pagrindas atnaujinti terminą. Teismui tokia kompetencija nesuteikta, todėl bylos dalyje dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nutraukiama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Pareiškėja A. V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 48–51) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nesivadovavo LVAT praktika, formaliai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai – senatvės pensijos gavėjai – buvo objektyviai sunku suvokti, kad įstatymas, kurio pagrindu buvo sumažinta mokama pensijos dalis, galimai prieštarauja Konstitucijai. Teisiniai santykiai tuo metu buvo neaiškūs ir neapibrėžti, todėl pareiškėja negalėjo numatyti, kad praleis savo teisių gynimo terminą. Be to, patys teismai, iki kol LVAT suformulavo vienodą praktiką tokio pobūdžio bylose, skirtingai vertino faktines bylų aplinkybes ir priimdavo skirtingus sprendimus.

3. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skundo argumentai, susiję su pareigūnų ir karių valstybinių pensijų terminų atnaujinimu, nagrinėjamoje situacijoje negali būti vertinami identiškai. Tačiau šio savo teiginio teismas nepagrindė jokiais argumentais.

4. Be to, LVAT bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS143-2019/2014 yra atnaujinęs terminus senatvės pensijas gaunantiems asmenims ne vien tik dėl individualių aplinkybių, bet ir dėl bendro teisinio reguliavimo neaiškumo. Nors šios nutartys priimtos sprendžiant ginčus dėl valstybinių pensijų gavėjų praleistų kreipimosi terminų, tačiau tiek vienų, tiek kitų pensijos gavėjų padėtis panaši tuo, kad jų pensijos mažintos vadovaujantis tuo pačiu įstatymu.

5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik VSDFV turi teisę spręsti dėl praleisto 3 metų termino atnaujinimo, prieštarauja suformuluotai LVAT praktikai (taip pat ir iš esmės tos pačios Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos priimtoms nutartims kitose bylose).

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į (b. l. 55–59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo, kuriuo teismas nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėja A. V. M. prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio, kadangi į VSDFV (kaip instituciją, privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjančią ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais) kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 3, 4, 5–6, 7–9). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos, kaip ir nagrinėjamu atveju (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose: Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kurioje teismas atsisakė atnaujinti jos praleistą Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą terminą skundui VSDFV paduoti.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje (žr., pvz., 2015 m. liepos 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1404-143/2015) ne kartą akcentuota, jog aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimo (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Kita vertus, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teismui yra suteikta kompetencija spręsti dėl minėto 3 metų termino atnaujinimo (ar neatnaujinimo) pagrįstumo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėja A. V. M. prašė atnaujinti terminą skundui paduoti (ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu).

Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui 2014 m. rugsėjo 8 d. pateiktame prašyme, kurį minėtas VSDFV teritorinis skyrius persiuntė nagrinėti VSDFV (b. l. 4), ne tik prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką, bet ir atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą skundo VSDFV padavimo terminą (t. y. pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą). Svarbiomis termino atnaujinimo priežastimis pareiškėja nurodė tai, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo vadovavosi įstatymų teisėtumo prezumpcija, tikėjosi, jog įstatymų leidėjas atlygins dėl pensijos sumažinimo patirtus praradimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjos nurodyti bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. eA-59-143/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. A-735-143/2015, Nr. A-340-143/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju jokių kitų svarbių individualaus pobūdžio aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, pareiškėja nenurodė. Pareiškėjos skundo dalis, kuria ji prašo atnaujinti praleistą terminą, netenkinama.

Atkreiptinas dėmesys į LVAT praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015). Taigi pareiškėja nepagrįstai remiasi LVAT praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų grąžinimo.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSDFV 2014 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8234 yra teisėtas ir pagrįstas. Naikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 8 d. prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimas pakeičiamas nurodant, kad pareiškėjas A. V. M. skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti nurodant, kad pareiškėjas A. V. M. skundas atmetamas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė