2013-04-02 Nr. BB-436-1-30-1-00626-2010-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-174/2013 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00626-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1; 1.2.14.5.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžiu Ž. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimu, pagal 300 straipsnio 1 dalį – aštuonių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš Ž. J. nukentėjusiajam M. J. priteista 1700 Lt turtinės, V. P. – 1800 Lt turtinės ir 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

Ž. J. nuteistas už tai, kad jis, vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą su M. G., leidusiu jam pasinaudoti turimu verslo liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojusiu iki 2010 m. liepos 31 d.) ir šiam priklausančia banke „Swedbank“ esančia sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą išvengti turtinės prievolės, apgaule, iš anksto neketindamas vykdyti prisiimtų prievolių, tačiau sudarydamas įspūdį, kad prievolės bus vykdomos, ne vėliau kaip 2010 m. liepos mėn., šalia prekybos centro (duomenys neskelbtini), prisistatęs įmonės vadybininku, pažadėjo ateityje įdarbinti M. J. ir V. P. bei mokėti jiems mėnesio atlyginimą nuo 2000 iki 3000 Lt, pavedė šiems atlikti laiptinės remonto darbus: 1) pagal 2010 m. liepos 30 d. sutartį tarp daugiabučių namų savininkų bendrijos (toliau – ir DNSB) (duomenys neskelbtini) (atstovaujamos pirmininkės R. Š.) ir M. G., name, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini); 2) pagal 2010 m. liepos 30 d. sutartį tarp DNSB (duomenys neskelbtini) (atstovaujamos A. K.) ir M. G., name, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini); 3) pagal žodinį susitarimą su DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininku J. V. name, esančiame Gargžduose, (duomenys neskelbtini). Po to, Ž. J. nurodymu, DNSB (duomenys neskelbtini) 2010 m. rugpjūčio 2 d., rugpjūčio 3 d. ir rugsėjo 8 d. pervedė po 1000 Lt, 2010 m. spalio 1 d. – 1500 Lt, iš viso 4500 Lt; DNSB (duomenys neskelbtini) 2010 m. rugpjūčio 4 d. pervedė 850 Lt, 2010 m. rugpjūčio 27 d. – 1200 Lt, iš viso 2050 Lt už atliktus darbus į M. G. sąskaitą banke „Swedbank“ Nr. (duomenys neskelbtini); DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkas J. V. 2010 m. rugpjūčio 24 d. už atliktus darbus sumokėjo grynaisiais Ž. J. 750 Lt. Ž. J., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą su M. G., M. J. ir V. P. neįdarbino, prisiimtos prievolės – mokėti už atliktą darbą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos iki 2010 m. rugpjūčio mėn. neįvykdė ir apgaule išvengė turtinės 5000 Lt prievolės sumokėti M. J. ir V. P. po 2500 Lt.

Be to, Ž. J. ne vėliau kaip 2010 m. liepos 30 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, sutartyje, atspausdintoje kompiuteriu, pasirašytoje tarp DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininko A. K. ir M. G., pasirašė šio vardu ir perdavė šią sutartį DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkui A. K. – taip suklastojo tikrą dokumentą bei jį panaudojo.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, Ž. J. ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 24 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, prie namo, esančio Gargžduose, (duomenys neskelbtini), atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte padarė rankraštinius įrašus, pasirašė M. G. vardu ir perdavė aktą DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkui J. V. – taip suklastojo tikrą dokumentą bei jį panaudojo.

Be to, Ž. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio 25 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte padarė rankraštinius įrašus, pasirašė M. G. vardu ir perdavė aktą DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkui A. K. – taip suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo.

Be to, Ž. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, ne vėliau kaip 2010 m. rugsėjo 3 d., Klaipėdoje, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte padarė rankraštinius įrašus, pasirašė M. G. vardu ir perdavė aktą DNSB (duomenys neskelbtini) pirmininkei R. Š. – taip suklastojo tikrą dokumentą bei jį panaudojo.

Kasaciniu skundu nuteistojo Ž. J. gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nenustatytas nusikalstamos veikos dalykas – svetimas turtas ar turtinė teisė, kurią tariamai užvaldė nuteistasis: nukentėjusieji neperdavė, o Ž. J. neužvaldė jokio nukentėjusiesiems priklausiusio turto ar turtinės teisės. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė sukčiavimo dalyką, nes byloje nustatyta, kad Ž. J. neturėjo teisės įdarbinti nukentėjusiųjų, todėl negalima teigti, jog iš Ž. J. tariamai buvusio pažado atsirado teisinės prievolės, juolab, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų amžių ir patirtį, vargu ar galima teigti, kad jie nesuvokė nebuvę įdarbinti. Pažado įdarbinti asmenis buvimas buvo įrodinėjamas tik nukentėjusiųjų parodymais, o Ž. J. tokias aplinkybes paneigė. Teismas, vertindamas asmenų parodymus, privalo nustatyti šių parodymų ryšį su kitais byloje esančiais įrodymais, o vidinis teismo įsitikinimas dėl asmens kaltumo ar kitų aplinkybių turėtų būti pagrįstas ne vien įtariamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais, pašalinant jų prieštaravimus. Šioje byloje tarp nukentėjusiųjų teiginių, kad nuteistasis Ž. J. prižadėjo juos įdarbinti, ir paties nuteistojo paaiškinimų, jog kalbos apie įdarbinimą nebuvo, prieštaravimai nepašalinti, nukentėjusiųjų parodymų kiti objektyvūs byloje esantys įrodymai nepatvirtino, o apygardos teismo nurodomų dokumentų, kuriuos nukentėjusieji tariamai suprato kaip darbo sutartis, byloje nėra. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikros prievolės neįvykdymas pats savaime negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenustatyta, kad Ž. J. būtų veikęs tiesiogine tyčia, kurios nustatymas būtinas, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nors Ž. J. pripažino, kad su nukentėjusiaisiais nebuvo atsiskaityta, tačiau tai lėmė objektyvios priežastys: būtinybė iš gautų pinigų pirkti statybines medžiagas, užsakovų neatsiskaitymas, darbų trūkumų taisymas. Šioje byloje nenustatyta, kad Ž. J. suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo.

Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad Ž. J. nepagrįstai buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. M. G., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad davė Ž. J. leidimą sudaryti sutartis bei pasirašyti jo vardu. Nors Ž. J. buvo kaltinamas ir nuteistas dėl sutarties su DNSB (duomenys neskelbtini), priėmimo-perdavimo aktų, pasirašytų su DNSB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir DNSB (duomenys neskelbtini), suklastojimu, kaip liudytojai apklausti daugiabučių namų savininkų bendrijų pirmininkai patvirtino, jog remonto darbai nurodytų bendrijų administruojamų namų laiptinėse buvo atlikti, o darbų pabaiga įforminta darbų perdavimo-priėmimo aktuose. Kadangi įsipareigojimai remonto darbų užsakovams buvo įvykdyti, net nustačius, jog kaltinime bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytuose dokumentuose už M. G. pasirašė Ž. J. (turėdamas M. G. sutikimą), jo veika nelaikytina pavojinga, nebuvo sukelta žala ar pavojus visuomenėje ginamoms vertybėms. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, pasisakė, kad dokumentų suklastojimas Ž. J. buvo priemonė atlikti kitą nusikalstamą veiką – sukčiavimą, tačiau šie apygardos teismo teiginiai nepagrįsti: dokumentai, kurių klastojimu apkaltintas Ž. J., nebuvo susiję su nukentėjusiųjų interesais. V. P. ir M. J. ėmė dirbti susitarimo su Ž. J. pagrindu, o dokumentai buvo pasirašomi su remonto darbų užsakovais, kurie patvirtino, jog darbai faktiškai buvo atlikti ir dėl jų jokių pretenzijų nepareiškė. Taigi nenustačius pakankamai didelio Ž. J. veiksmų pavojingumo, jis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas tik formaliai taikant įstatymo nuostatas, todėl turėtų būti išteisintas.

Atsiliepimu į nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato H. Mackevičiaus kasacinį skundą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras M. Gylys prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai kvalifikavo Ž. J. nusikalstamas veikas, keisti ar naikinti procesinius teismų sprendimus nėra teisinio pagrindo. Ž. J., iškraipydamas objektyvią tiesą, imitavo darbo teisinių santykių sukūrimą, tariamas nukentėjusiųjų įdarbinimas, vengimas atsiskaityti ir neatsiskaitymas už atliktus darbus, pinigų, gautų už atliktus darbus, pervedimas į kito asmens sąskaitą neabejotinai rodo nuteistojo tyčią sukčiauti. Ž. J. siekė neteisėtai pasipelnyti apgaule išvengdamas prievolės sumokėti už atliktus remonto darbus, veikė tiesiogine tyčia. Reikšmingas veikos kvalifikavimo kaip sukčiavimo aplinkybes teismai nustatė iš bylos duomenų visumos, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tiesiogiai ištirti byloje surinkti tiek kaltinantys, tiek ir teisinantys įrodymai, teismo nuosprendis grįstas tik teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis, įvertinus jų visumą ir motyvuotai padarant išvadas. Atsiliepime taip pat teigiama, kad Ž. J. neturėjo jokių juridinių įgalinimų pasirašyti dokumentus, be to, dokumentus pasirašė kito asmens pavarde, imituodamas ir klastodamas jo parašą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta veika nebuvo padaryta. Dokumentų klastojimas buvo Ž. J. vykdomo nusikalstamo plano dalis.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl Ž. J. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai padaroma viena iš alternatyvių veikų: 1) netikro dokumento pagaminimas, 2) tikro arba netikro dokumento suklastojimas, 3) suklastoto dokumento laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas. Teismų praktikoje tikro dokumento klastojimas apima veiksmus, kurie pakeičia dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-500/2005, 2K-805/2005) ar intelektualiai (pvz., melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinės nutartys Nr. 2K-132/2008, 2K-607/2007). Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne bet kokių tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą gali būti vertinamas kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne už formalius pažeidimus. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.). Nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą neabejotinai gali būti pripažintas dokumento suklastojimu, tačiau tai negali būti daroma formaliai, neatsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Ž. J. buvo nuteistas už keturių tikrų dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą. Dokumentų suklastojimas reiškėsi materialia forma, t. y. pasirašymu už M. G. vienoje sutartyje dėl darbų atlikimo ir pasirašymu bei padarymu rankraštinių įrašų už M. G. trijuose atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktuose. Daugiabučių namų savininkų bendrijoms, su kurių atstovais buvo sudarytos sutartys dėl remonto darbų, ir jų nariams ne to asmens pasirašymas sutartyje ir rankraštinių įrašų padarymas neturėjo teisinės reikšmės, t. y. nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių, nesukėlė minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmintų padarinių. Tačiau sutartyse ir darbų perdavimo-priėmimo aktuose rangovo, turinčio verslo liudijimą ir neareštuotą sąskaitą banke, į kurią bus pervedami pinigai, nurodymas buvo sąlyga atlikti sukčiavimo veiksmus prieš nukentėjusiuosius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas Ž. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad minėtų dokumentų klastojimas yra vieningo sumanymo tąsa, be šio nusikaltimo padarymo Ž. J. negalėtų padaryti sukčiavimo. Klastodamas dokumentus Ž. J. aiškiai suvokė, kad, pateikdamas juos daugiabučių namų savininkų bendrijų pirmininkams, paleis juos į teisinę apyvartą, taip joje įtvirtins apgaulę, ir norėjo taip veikti. Ž. J. bendrą sumanymą dėl sukčiavimo vykdė su M. G., kurio veika pasireiškė padėjimu padaryti sukčiavimą, t. y. leidimu naudotis savo verslo liudijimu ir AB „Swedbank“ esančia asmenine sąskaita, į kurią daugiabučių namų savininkų bendrijos pervesdavo pinigus už atliktus remonto darbus; 2011 m. rugsėjo 21 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas M. G. nutrauktas, kaltininkui ir nukentėjusiesiems susitaikius.

Dėl Ž. J. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį

Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino.

Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, be to, būtinas sudėties požymis yra veikos padarymo būdas – apgaulė. Kaltininkas turi turėti tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Teismų praktika išskiria tokius apgaulės kriterijus: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-335/2010; 2K-633/2012 ir kt.).

Tyčia sukčiavimo atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Pažymėtina ir tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas.

Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai Ž. J. veikoje nustatyti tinkamai. Apie faktinius dviejų nukentėjusiųjų darbo santykius parodė ne vien nukentėjusieji M. J. ir V. P., bet ir liudytoja R. Š., J. V., taip pat pats nuteistasis Ž. J. Darbo sutarčių, kurias pasirašė nukentėjusieji, nebuvimas byloje nedaro BK 182 straipsnio 1 dalies inkriminavimo negalimo. Nuteistasis Ž. J. susitikimų su nukentėjusiaisiais M. J. ir V. P. metu sutarė dėl darbo funkcijų, atlyginimo už darbą mokėjimo dydžio bei tvarkos. Taigi nukentėjusiesiems, atlikusiems sutartą darbą, buvo teisėtas lūkestis gauti už jį sutartą atlygį, o Ž. J. kilo pareiga sumokėti darbo užmokestį abiem nukentėjusiesiems. Tačiau Ž. J. savo turtinės prievolės sąmoningai nevykdė ir neketino vykdyti. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma neegzistavus teisinių gėrių, į kuriuos kėsinosi Ž. J. Teisingas atlikto darbo atlyginimas yra tas teisinis gėris, į kurį Ž. J. kėsinosi savo nusikalstama veika – pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Subjektyvus nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia sukčiauti – nustatytas įvertinus visus surinktus byloje įrodymus kaip visumą. Ž. J. suvokė, kad, pasinaudodamas M. G. sąskaita ir verslo liudijimu, naudoja apgaulę prieš nukentėjusiuosius M. J. ir V. P. dėl tariamo jų įdarbinimo ir atlyginimo už atliktą darbą mokėjimo, ir to norėjo, nukentėjusiųjų teisėto lūkesčio gauti už darbą jiems sutartą atlygį nerealizavo, jų uždirbtus pinigus pasisavino.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Gintaras Goda

Vladislovas Ranonis

Antanas Klimavičius