2025-10-22 Nr. AB-17363-3-61-3-03311-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2595-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03311-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Beatos Martišienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 25S1226821 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 25 d. pateikė dokumentus pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos, tačiau Migracijos departamentas priėmė neigiamą sprendimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. nebuvo Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos valstybės teritorijoje.

2.2. Pareiškėjas Migracijos departamento nurodytu laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini) kartu su savo tėvais. Pareiškėjo jaunesniajam broliui buvo įtariamas (duomenys neskelbtini) spektro sutrikimas, todėl pareiškėjas su šeima išvyko į (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjo brolis galėjo gauti specializuotą jutiminės integracijos terapiją. Išvykimas buvo planuotas trumpam (4–5 mėnesių) trukmės gydymui.

2.3. 2022 m. vasario 24 d., prasidėjus karui Ukrainoje, pareiškėjo šeimos planai grįžti į Lietuvą 2022 m. kovo 20 d. buvo sutrikdyti dėl išaugusios saugumo grėsmės, branduolinės atakos rizikos, taip pat sudėtingos kelionės su mažu ir dažnai sergančiu vaiku, todėl grįžimas į Lietuvą tapo neįmanomas. Pareiškėjo šeima susidūrė su finansiniais sunkumais – tėvai neturėjo galimybės įsigyti bilietų saugiu ir patogiu maršrutu, taip pat užtikrinti apgyvendinimą kelionės metu penkiems šeimos nariams.

2.4. Pareiškėjas nuo 2022 m. liepos 25 d. iki 2022 m. spalio 21 d. buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), pas močiutę, kur tvarkėsi dokumentus ir gydėsi. Pareiškėjas turi negalią, nuolat gyvena su tėvais, gauna pensiją ir socialinę pagalbą. Leidimo nuolat gyventi Lietuvoje netekimas pareiškėjui reikštų gyvybiškai svarbių sveikatos priežiūros bei socialinių paslaugų praradimą.

2.5. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau jau yra pradėjęs (duomenys neskelbtini) pilietybės atsisakymo procedūrą ir planuoja siekti Lietuvos pilietybės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 25S121200 atsisakyti pakeisti pareiškėjui Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, nes pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. 2025 m. gegužės 26 d. buvo priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis.

4.2. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo buvo nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas pagrindas, t. y. nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas iš Lietuvos išvyko 2021 m. spalio 29 d. Pats pareiškėjas nurodė, kad 2021 m. spalio 29 d. išvyko į (duomenys neskelbtini), o 2021 m. lapkričio 6 d. iš (duomenys neskelbtini) išskrido į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gyveno su tėvais, turėdamas turistinę vizą, iki 2022 m. liepos 25 d., kuomet išvyko į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini)gyveno iki 2022 m. spalio 21 d., kai išvyko į (duomenys neskelbtini) ir joje gyveno iki 2023 m. birželio 16 d. 2023 m. birželio 16 d. iš (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini). Pats pareiškėjas patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. nebuvo Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjant prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi buvo nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą nutraukė ir atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi.

4.3. Pareiškėjas turi negalią, bet vien šis faktas nesudaro pagrindo teigti, kad jam taikomos kitos, nei Įstatyme nurodytos, sąlygos dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Įstatymas nenustato išimčių, kurioms esant užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas.

4.4. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nesimoko, daug laiko praleidžia užsienio valstybėse, t. y. pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ryšiai. Pareiškėją sieja tam tikri šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų. Vien tai, kad pareiškėjo mama gyvena Lietuvos Respublikoje ir yra šios šalies pilietė savaime nesuteikia jam teisės gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje.

4.5. Nei pareiškėjas, nei jo motina nepateikė tokių duomenų, kurie įrodytų, kad pareiškėjas negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką ar į Europos Sąjungą dėl ypatingų ar išskirtinių aplinkybių. Šiuo atveju Covid-19 pandemija taip pat nėra ypatinga ir išskirtinė aplinkybė. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad, įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką buvo galimas, o pareiškėjas ir jo motina nepateikė jokių duomenų apie tai, kad per visą nebuvimo laikotarpį bandė grįžti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių negalėjo to padaryti. Kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

4.6. Leidimo nuolat gyventi specifika lemia tai, kad, jį išduodant, užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir griežtesnės sąlygos nei išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias ginčui reikšmingas faktines aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jam yra (duomenys neskelbtini) metų. Nuo 2019 m. lapkričio 26 d. pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje, nuo 2024 m. birželio 25 d. jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Vilnius.

6.2. Pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 17 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT760000172 Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Nors Sprendime nurodyta, jog leidimas nuolat gyventi pareiškėjui išduotas dviem pagrindais – pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus, tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad jis buvo išduotas vienu pagrindu – pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 6 punktą kaip nepilnamečiam užsieniečiui, gimusiam ne Lietuvos Respublikoje, kai jo tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje.

6.3. Pareiškėjas 2025 m. balandžio 2 d. pateikė prašymą Nr. 2504-LNGK-0022 pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu – pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui. Prašyme pateikiant papildomą informaciją, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas yra pabaigęs 8 klases, jo nuomone Krymas teisėtai priklauso Ukrainai.

6.4. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą Nr. 25S121200, kuriuo nusprendė nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjas gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

6.5. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 26 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės.

6.6. Pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. gegužės 14 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. lapkričio 11 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d. – (duomenys neskelbtini), o nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d. iki 2024 m. birželio 17 d. – Vilniuje.

6.7. Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė nuo 2014 metų. Gyventojų registro duomenimis, asmens tėvas negyvena Lietuvos Respublikoje, jo pilietybė nėra nustatyta.

6.8. Pareiškėjas turi negalią – jo dalyvumo lygis (nustatytas iki 2026 m. gruodžio 12 d.) yra (duomenys neskelbtini) proc.; pagrindinė diagnozė yra (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).

6.9. Pareiškėjas iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) išvyko 2021 m. spalio 29 d., iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) 2021 m. lapkričio 7 d., o vėliau iš (duomenys neskelbtini) atgal į (duomenys neskelbtini)išvyko 2022 m. liepos 20 d., 2022 m. spalio 20 d. iš (duomenys neskelbtini) išvyko atgal į (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) išskrido 2023 m. birželio 16 d., bet atvykus į (duomenys neskelbtini) oro uostą asmens pase nebuvo pažymėtas spaudas, nes jis pateikė Lietuvos Respublikos leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 5 d. išsiuntė pranešimą, prašydamas pateikti daugiau aplinkybių apie asmens buvimą / nebuvimą Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungoje; asmuo 2025 m. gegužės 5 d. ir 2025 m. gegužės 8 d. pateikė atsakymus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad jis iš Vilniaus išvyko į (duomenys neskelbtini) 2021 m. spalio 29 d., iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) išvyko 2021 m. lapkričio 6 d., (duomenys neskelbtini) gyveno su tėvais pagal turistinę vizą iki 2022 m. liepos 25 d.; 2022 m. liepos 25 d. išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) gyveno pas močiutę iki 2022 m. spalio 21 d., tada iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) išvyko 2022 m. spalio 21 d. ir (duomenys neskelbtini) gyveno kartu su tėvais pagal turistinę vizą iki 2023 m. birželio 16 d.; iš (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini) 2023 m. birželio 16 d., tačiau spaudas (duomenys neskelbtini) oro uoste nebuvo pažymėtas. Paprašius patikslinti, ar asmuo nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. buvo grįžęs į Lietuvą ar Europos Sąjungą, pareiškėjas nurodė, kad nurodytu laikotarpiu nebuvo grįžęs į Lietuvą ar į kitą Europos Sąjungos valstybę.

7. Teismas, atsižvelgęs į Įstatymo nuostatas (4 str. 3 d., 53 str. 1 d. 6 p., 54 str. 1 d. 3 p.), 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES, (toliau – ir Direktyva) nuostatas (1 str. a p., 9 str., 12 str.), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad pareiškėjas nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. nebuvo Lietuvos Respublikoje ir nesilankė jokioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, todėl toliau teismas vertino individualią pareiškėjo situaciją, be kita ko, priežastis, dėl kurių pareiškėjas nebuvo Lietuvos Respublikoje (kartu ir Europos Sąjungoje) nurodytą laikotarpį.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis Lietuvos Respublikoje ir bendrai Europos Sąjungoje nebuvo ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taikomas griežtas proporcingumo reikalavimas, leidžiantis užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų leidimo nuolat gyventi panaikinimas. Šiame kontekste kyla poreikis atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises, be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas.

9. Teismas akcentavo, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, jis buvo nepilnametis, į trečiąsias šalis jis buvo išvykęs su savo šeima, taip pat lankė močiutę, o išvykimo tikslas buvo sudaryti galimybę gydytis jo broliui, be to, pareiškėjo sveikatos būklė dėl jam diagnozuoto (duomenys neskelbtini) yra tokia, dėl kurios jam turi būti užtikrinta ne tik psichologo pagalba, bet psichiatro priežiūra, medikamentinis gydymas, o pareiškėjo socialinė adaptacija nepakankama, jis stokoja savarankiškumo, be to, pareiškėjui nustatytas (duomenys neskelbtini) dalyvumo lygio netekimas.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo mama yra Lietuvos Respublikos pilietė, ji gyvena Lietuvoje, duomenų apie pareiškėjo tėvą nėra. Nors byloje nėra ginčo dėl to, kad (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjo močiutė, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia išvados, jog, priešingai nei nurodyta Sprendime, šiuo atveju nustatyti ne tik tam tikri pareiškėjo šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, o nustatytieji ryšiai yra esminiai leidimo nuolat gyventi panaikinimo kontekste, jie glaudžiai sieja pareiškėją su Lietuvos Respublika, šiuo aspektu pareiškėjas yra tam tikra prasme priklausomas nuo Lietuvos Respublikos, o kartu ir Europos Sąjungos piliečiais esančių šeimos narių.

11. Teismas akcentavo, kad atsižvelgus į pareiškėjo amžių, jo santykį su šeima, pareiškėjo sveikatos būklės nulemtas aplinkybes, nėra pagrindo atmesti kaip nepagrįstus ir pareiškėjo teiginius, jog grįžti į Lietuvos Respubliką jis negalėjo dėl nuo tokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių kaip COVID-19 pandemija, lėšų stoka, be to, nors kita pareiškėjo nurodyta priežastis – karo Ukrainoje pradžia, negalėjimo grįžti į Lietuvos Respubliką kontekste, nepatvirtina to, kad pareiškėjas negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą Europos Sąjungos valstybę, tai savaime nesudaro prielaidų išvadai, jog pareiškėjui turėjo būti panaikintas leidimas nuolat gyventi.

12. Teismas konstatavo, kad, nors atsakovas pagrįstai nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo mama yra Lietuvos Respublikos pilietė, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė gyventi Lietuvoje, ši aplinkybė, ją vertinant atsižvelgiant, be kita ko, į kitas šioje byloje aktualias aplinkybes, įskaitant pareiškėjo sveikatos būklę, tai, kad pareiškėjas buvo nepilnametis, kai jis ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės buvo ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybės narėje, sudaro prielaidas spręsti, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi.

13. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nevertino visų reikšmingų pareiškėjo individualią situaciją pagrindžiančių aplinkybių, be kita ko, aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės nebuvo Lietuvos Respublikoje ir bendrai Europos Sąjungos, neatsižvelgė į pareiškėjo amžių, sveikatos būklę, netinkamai įvertino jo šeiminius ryšius, todėl priėmė neproporcingą Sprendimą.

III. 14. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl, nustačius, kad pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, atsakovas turėjo pareigą priimti Sprendimą.

16. Atsakovas laikosi pozicijos, kad nors pareiškėjas turi negalią, vien šis faktas nesudaro pagrindo teigti, kad jam taikomos kitos, nei Įstatyme nurodytos sąlygos dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kai užsieniečiui daugiau nei 12 mėn. iš eilės gyvenusiam ne Europos Sąjungos valstybėje leidimas nuolat gyventi nėra naikinamas, kurie nebuvo nustatyti pareiškėjo atveju.

17. Atsakovas nurodo, kad, asmeniui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų Įstatyme nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei įpareigoja Įstatymo nuostatos.

18. Atsakovas pabrėžia, kad nors pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 2019 m., tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi jo ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.

19. Atsakovas teigia, kad nei pareiškėjas, nei jo motina nepateikė tokių duomenų, kurie įrodytų, kad pareiškėjas negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką ar į Europos Sąjungą dėl ypatingų ar išskirtinių aplinkybių.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, taip pat nėra sprendžiamas jo įteisinimo Lietuvos Respublikoje klausimas, o tik ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimo klausimas. Sprendimu savaime nėra užkertamas kelias pareiškėjui kreiptis dėl kito dokumento Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, nacionalinės vizos, išdavimo

21. Pareiškėjas R. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 25S121200, Sprendimą ir atsižvelgti į pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad nenorėjo pažeisti įstatymų, su Lietuvos Respublika jis turi stiprų socialinį ryšį, dėl Sprendimo pareiškėjo motina negali įforminti pareiškėjo globos, kas pareiškėjui trikdo normalų gyvenimą, apsunkina bendravimą, jis jaučiasi neramus.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad nacionalinės vizos išdavimas nesprendžia jo problemų, jis negalėtų gauti pašalpos ir kitų išmokų, kurios yra būtinos pareiškėjui išgyventi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai nevertino visų reikšmingų pareiškėjo individualią situaciją pagrindžiančių aplinkybių, todėl priėmė neproporcingą Sprendimą.

26. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde teigia, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas negalėjo jos netaikyti, be to, pareiškėjui dėl jo negalios negali būti netaikomi Įstatymo reikalavimai.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Sprendimu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi buvo panaikintas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės. Akcentuotina, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog nuo 2021 m. spalio 29 d. iki 2023 m. birželio 16 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, taip pat nurodytu laikotarpiu jis nebuvo grįžęs į Europos Sąjungą, t. y. pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės.

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto ginčui reikšmingos nuostatos (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės) aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Įstatymas nenustato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas (žr., pvz., 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3304-556/2022; kt.). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant dėl atsakovo sprendimų panaikinti užsieniečiams išduotus leidimus nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pagrįstumo ir teisėtumo, kaip reikšminga aplinkybė pripažįstama ir Covid-19 pandemija, galinti turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, taip pat asmens amžius ir jo sveikatos būklė (žr., pvz., 2024 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-881-629/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024).

30. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata priimta įgyvendinant Direktyvą. Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies c punkte yra nustatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nukrypstant nuo šios nuostatos, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. Šiuo aspektu aktualios Direktyvos 4 konstatuojamosios dalies nuostatos, nurodančios, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Europos Bendrijos steigimo sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu. Direktyvos 6 konstatuojamoji dalis nustato, jog pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas, turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos. Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies c punkte ir straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Minima tvarka ypač taikoma asmenims, gyvenusiems antrojoje valstybėje narėje studijų tikslu. Ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo sąlygas ir tvarką nustato nacionalinė teisė.

31. ESTT 2022 m. sausio 20 d. sprendime byloje C-432/20 yra nurodęs, jog kalbant apie Direktyva siekiamą tikslą, pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais. Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti Direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas. Toks tikslas patvirtina tokį Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimą, pagal kurį šie trečiųjų šalių piliečiai, kurie dėl savo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmės jau yra įrodę savo įsitvirtinimą šioje valstybėje narėje, iš esmės, kaip ir Sąjungos piliečiai, gali laisvai persikelti ir gyventi, taip pat ir ilgesnį laiką, už Sąjungos teritorijos ribų, tačiau dėl to jie savaime nepraranda ilgalaikio gyventojo statuso, jei nėra išvykę iš tos teritorijos visą šioje nuostatoje nurodytą 12 mėnesių iš eilės laikotarpį. Iš Direktyvos 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šio sprendimo 36 punkte nurodyto tikslo, suteikdamas atitinkamiems asmenims tinkamą teisinio saugumo lygį, atsižvelgiant į procedūrines normas, reglamentuojančias prašymo suteikti šį statusą nagrinėjimą. Todėl teisinio saugumo principui teikiama svarba įgyjant šį statusą būtinai turi būti taikoma ir jo praradimui, nes praradus šį statusą jis tampa negaliojantis, kaip patvirtinta Direktyvos parengiamuosiuose darbuose, kur pabrėžta, kad „ilgalaikio gyventojo statusas turi užtikrinti jo turėtojui maksimalų teisinį saugumą“, o „priežastys, pateisinančios jo panaikinimą, [turi būti] išsamiai išvardytos ir suformuluotos“ (žr. pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (COM(2001) 127 galutinis).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto, taigi ir Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme svarbus asmens fizinio (ne)buvimo, o ne (ne)gyvenimo ES teritorijoje faktas. Netgi darant prielaidą, kad valstybei nenustačius jokių išimčių dėl 12 mėnesių buvimo ES teritorijoje laikotarpio pratęsimo pagal Direktyvos 9 straipsnio 2 dalį, užsieniečio teisė į ilgalaikio gyventojo statusą yra prarandama, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju valstybėms narėms Direktyvos 9 straipsnio 5 dalyje taip pat yra įtvirtinta pareiga nustatyti ir taikyti supaprastintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. Įstatyme bei Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 Tvarkos apraše nuostatų dėl supaprastinto / palengvinto ilgalaikio gyventojo statuso atkūrimo nėra. Nacionaliniame reglamentavime nesant užsieniečiams įtvirtintų galimybių supaprastinta tvarka atkurti ilgalaikio gyventojo statusą, jį praradus dėl nebuvimo Europos Sąjungos teritorijoje ilgiau nei 12 mėnesių, toks užsienietis praranda vieną iš esminių savo teisių gynimo priemonių ir teisinį saugumą, kurį užtikrinti siekta minėta Direktyva. Todėl manytina, jog ilgalaikio gyventojo statuso praradimas, nesant nustatytos supaprastintos šio statuso atkūrimo tvarkos ir duomenų, kad konkrečiu atveju užsienietis piktnaudžiavo teise, yra neproporcinga pasekmė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1412-520/2025).

33. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai. Nors šiuo laikotarpiu nebuvo visiškai apribota užsieniečių, turinčių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus, galimybė grįžti į Lietuvą, tačiau buvo taikomi plataus masto ribojimai tiek asmenų judėjimo, tiek įvairios ūkinės veiklos bei kitose srityse, dėl kurių kasdienis gyvenimas buvo sutrikdytas. Pasaulinė sveikatos organizacija vyresnius nei 65 m amžiaus asmenis bei asmenis, sergančius lėtinėmis ligomis priskyrė labiausiai pažeidžiamai gyventojų grupei, turinčiai didelę sunkių komplikacijų riziką užsikrėtus koronavirusu. Todėl šioms gyventojų grupėms rekomenduota ypatingai saugotis (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2165-815/2024). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl savo amžiaus ir fizinės sveikatos būklės nepriklauso labiausiai pažeidžiamų asmenų grupei, visgi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad keliauti pandemijos metu buvo ypač rizikinga, pavojinga sveikatai ir gyvybei, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo negalią.

34. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju taip pat pažymi tai, jog pareiškėjas nebuvimo Lietuvos Respublikoje metu ir Sprendimo priėmimo metu buvo nepilnametis, pareiškėjas iki šiol turi negalią, t. y. jo galimybės savarankiškai rinktis ar jam likti Lietuvos Respublikoje, ar keliauti su tėvais buvo ribotos.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismu atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva aspektu. Pareiškėjo motina yra Lietuvos Respublikos pilietė, pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2019 m. lapkričio 26 d. (t. y. iš esmės visa pareiškėjo paauglystė praėjo Lietuvos Respublikoje), pareiškėjas Lietuvoje baigė 8 klases, pareiškėjas paaiškino, kad gyvena Vilniuje su motina, broliu ir patėviu, su biologiniu tėvu ryšio nepalaiko. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai pagrindžia pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, ypač turint omenyje tai, kad pareiškėjui diagnozuotas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), jo dalyvumo lygis – (duomenys neskelbtini).

36. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste akcentuoja, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus).

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors formaliai Migracijos departamentas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, tačiau, šioje byloje susiklosčius išskirtinėms faktinėms aplinkybėms, toks sprendimas būtų akivaizdžiai neproporcingas ir pažeisto pareiškėjo, turinčio negalią, interesus.

38. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė panaikinti Migracijos departamento 2025 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 25S121200, Sprendimą ir atsižvelgti į pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ nenumato, kad atsiliepime į apeliacinį skundą būtų galima kelti savarankiškus reikalavimus, todėl dėl nurodytų pareiškėjo reikalavimų teisėjų kolegija nepasisako.

39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė

Virginija Volskienė