2016-07-19 Nr. AB-14865-3-61-3-00429-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3830-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00429-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. S. ir B. R. S. (B. R. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. S. ir B. R. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai D. S. ir B. R. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM, atsakovas) 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1V-1038 (toliau – Įsakymas) dalis, kuriomis nuspręsta netenkinti jų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Skunde nurodė, kad pareiškėja D. S., kaip ir jos tėvai J. M. (gim.1896 m.) ir motina B. S. (gim. 1901 m.), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. B. R. S., D. S. sūnus, gimė 1954 m. (duomenys neskelbtini). Abu pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. D. S., būdama 7 metų, kartu su tėvais 1931 m. išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

Skunde teigiama, kad pareiškėjos ir jos tėvų pasitraukimą iš Lietuvos lėmė religinis persekiojimas, nes pareiškėja ir jos tėvai buvo žydų kilmės. Dėl nuolatinio persekiojimo, Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) miestelyje buvo padegtas pareiškėjos tėvų namas. Tėvai negalėjo leisti į mokslus pareiškėjos, nes buvo nustatytos kvotos žydų vaikams. D. S. tėvai ne kartą buvo užgauliojami dėl savo kilmės, gąsdinami auklės dėl dukters „nupirkimo“. Tėvai bijojo, kad dukra gali būti pagrobta ir jos nebesusigrąžins.

Pareiškėjai nurodė, kad užpildė prašymus ir surašė raštą bei juos pateikė atsakovui patys, be teisininkų pagalbos, taip pat nesinaudodami vertėjų paslaugomis, todėl jiems buvo sudėtinga surinkti visus įrodymus, esančius Lietuvoje, bei pateikti išsamius paaiškinimus taisyklinga lietuvių kalba.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015 m. lapkričio 30 d. išvadomis Nr. (15/3-4) 13P-354, Nr. (15/3-4) 13P-355 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Išvados), kurios pareiškėjams iki šios dienos nėra įteiktos, todėl jiems nėra žinoma, kokiais motyvais vadovaudamasis atsakovas atsisakė tenkinti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, apribojo jų galimybę pasinaudoti teise apskųsti viešojo administravimo subjekto sprendimą, su kuriuo jie nusutinka.

Pareiškėjai tvirtino, kad iš Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 29 d. lydraščių Nr. (15/3-4) 10K-72049 ir Nr. (15/3-4) 10K-72050 pareiškėjams tapo žinoma, kad Lietuvos Respublikos pilietybė jiems nebuvo atkurta, nes jie neva neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Taip pat nurodyta, kad jiems negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktas, nes pareiškėjos D. S. išvykimas iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę nesusijęs su ypatingomis priežastimis, sietinomis su okupacijos laikotarpiu, istoriniais, politiniais motyvais, t. y. priežastimis, sudarančiomis pagrindą pasitraukimą iš Lietuvos vertinti kaip išimtinį atvejį ir negali būti laikomos pareiškėjos D. S. pasitraukimu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Pareiškėjų nuomone, egzistuoja visi Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 7 straipsnio 3 punkte nustatyti pagrindai atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Pabrėžė, kad įstatymo sąvokos „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ apibrėžimas, įtvirtintas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, yra platus. Asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. – 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje (Pilietybės įstatymo 2 str. 3 d.). Pareiškėjai akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje šią sąvoką aiškina itin susiaurintai. LVAT nuomone, terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Pareiškėjų nuomone, toks sąvokos aiškinimas yra pateiktas tik LVAT praktikoje, tačiau nei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), nei Pilietybės įstatyme ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje nėra pateikta tokio itin siauro nurodytos sąvokos aiškinimo. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 12 straipsnio nuostatas ir nurodydamas, jog dviguba pilietybė gali būti suteikta tik itin retais (atskirais) atvejais, nėra pasisakęs dėl dvigubos pilietybės šioje byloje aktualiu kontekstu.

Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėja D. S. ir jos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai ir pasitraukė iš Lietuvos 1931 m., tada pareiškėjai buvo 7 metai, todėl pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos grėsmę vertino ne ji pati, o jos tėvai, vadinasi pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos nepriklausė nuo pačios pareiškėjos valios. Pareiškėjų įsitikinimu, D. S. tėvai pagrįstai laikė, kad jų šeimai egzistuoja reali grėsmė jų pagrindinėms teisėms, nes tuo metu, kai pareiškėjos tėvai kartu su ja pasitraukė iš Lietuvos, t. y. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, žydų padėtis Lietuvoje buvo itin sudėtinga dėl vyraujančios tautininkų ideologijos. Dažnai įvykdavo incidentai tarp žydų ir lietuvių, kurių metu gatvėje būdavo sumušami žydų kilmės asmenys. Taip pat kaip matyti iš to meto spaudos, žydai buvo įžeidinėjami ir reiškiamas paniekinamas požiūris. Be to, Lietuvos Respublikoje buvo ribojamos ir žydų karjeros galimybės: žydų priėmimas į valstybės tarnybą. Šias pasekmes aiškiai jautė ir pareiškėjai, kurių grėsmė privertė juos palikti Lietuvą.

Pažymėjo, kad pareiškėjų duomenimis, panašiais atvejais buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, todėl Įsakymu atsisakius tenkinti jų prašymus sudaromos prielaidos taikyti skirtingus kriterijus atskiriems asmenims, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokį nevienodą traktavimą būtų galima objektyviai pateisinti. Nevienodų kriterijų taikymas nėra pateisinamas teisės požiūriu ir pažeidžia konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi pareiškėjai turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę (D. S.), ir tokio asmens palikuonis (B. R. S.), kuris iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Tai patvirtina Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 30 d. teikime Nr. (15/3-4)13P-355 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Teikimas) nurodyta informacija. Pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai ir nėra pareiškę ketinimų šios pilietybės atsisakyti, vadinasi, vadovaujantis Pilietybės įstatymo nuostatomis, jie gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik, jei atitinka šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktuose nustatytas išimtis (Pilietybės įstatymo 9 str. 2 d.). Atsakovas vadovavosi LVAT pateiktu Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos formuluotės „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990-03-11“ išaiškinimu. Įvertinęs aukščiau paminėtą LVAT praktiką ir Teikime nurodytą informaciją, atsakovas teigė, kad pareiškėjos D. S. išvykimas iš Lietuvos teritorijos neprilygintinas pasitraukimui iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjams Įsakymas buvo išsiųstas kartu su Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 29 d. raštais Nr. (15/3-4) 10K-72049 ir Nr. (15/3-4)10K-72050, kuriuose išdėstyti Teikime nurodyti ginčijamo sprendimo priėmimo argumentai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Pilietybės įstatymo nuostatas asmuo gali būti laikomas pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., jeigu atitinka šiuos kriterijus: asmuo išvyko iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės, ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms; asmuo būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjai išvykimo iš Lietuvos motyvus sieja su bendra žydų padėtimi 1918–1940 metais. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamu atveju tarp kitų aplinkybių svarbu įvertinti pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos datą – 1931 metai. Tuo metu iki Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos (t. y. grėsmių, su kuriomis LVAT praktikoje paprastai siejamos pasitraukimo priežastys) likus beveik dešimtmečiui. Be to, pareiškėjai kaip pasitraukimo priežastis nurodė apibendrinto, abstraktaus pobūdžio teiginius, tačiau nepateikė duomenų ir įrodymų, kad pareiškėja ir jos tėvai išvyko dėl konkrečiai jiems kilusios grėsmės ir pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad vien aplinkybė, jog pareiškėja ir jos tėvai yra žydai, savaime negali patvirtinti, kad jų išvykimas iš Lietuvos 1931 metais turi būti laikomas pasitraukimu iš Lietuvos, kaip tai nustatyta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte (LVAT 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-349/2014). Migracijos departamento teigimu, pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos teritorijos nelaikytinas pasitraukimu iš Lietuvos pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų D. S. ir B. R. S. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Teikimą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, Įsakymu nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, apie priimtą Įsakymą Migracijos departamentas informavo pareiškėjus 2015 m. gruodžio 29 d. raštais Nr. (15/3-4)10K-72049 ir Nr. (15/3-4)10K-72050. Teismas nurodė, kad šiuose raštuose Migracijos departamentas taip pat išaiškino atsisakymo tenkinti pareiškėjų prašymus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę priežastis ir teisinį pagrindą.

Teismas nustatė, jog pareiškėja D. S. prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę grindė Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktu ir 9 straipsniu, kaip asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir įgijęs kitos valstybės pilietybę. Pareiškėjas B. R. S. prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę grindė Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktu ir 9 straipsniu, kaip asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.

Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, bei tai, kad Įsakyme nėra nurodytas faktinis jo priėmimo pagrindas, o remiamasi Teikimu, kuriame pateikiamas išsamus pareiškėjų pateiktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių aprašymas ir vertinimas, teismas padarė išvadą, kad Teikimas yra neatskiriama ginčijamo įsakymo dalis bei nurodė, kad vertindamas Įsakymo teisėtumą, pasisakys dėl Teikime nustatytų faktų ir argumentų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes D. S. yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, o B. R. S. yra asmens, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, jiems Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jei jis atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygas.

Teismas vadovavosi Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktais, 2 straipsnio 3 dalimi bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas), LVAT praktikoje pateikta pasitraukimo sąvoka (nutartys administracinėse bylose Nr. A756-1967/2013; Nr. A858-349/2014; Nr. A756-1204/2014).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja D. S. pasitraukimo iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. priežastimi prašyme nurodė politines, istorines priežastis. Teismas nustatė, kad pareiškėja pasitraukimo iš Lietuvos priežastis detalizavo laisvos formos 2014 m. lapkričio 27 d. prašyme atkurti pilietybę, kuriame nurodė, kad išvyko iš Lietuvos 1931 m., kai jai buvo 7 metai; ji buvo labai liūdna, nes turėjo palikti savo mokyklą ir draugus; tėvas jai paaiškino, kad jie turi išvykti, nes labai sunku gyventi ten, kur žmonės nekenčia dėl kitokio tikėjimo; taip pat pareiškėja nurodė, kad kai buvo šiek tiek vyresnė, geriau suprato išvykimo priežastį; teigė, kad tėvas jai pasakė, jog jis buvo žydas, jis buvo dažnai užgauliojamas, dėl to jo gyvenimas tapo sunkus, sakė, kad nebuvo jokios kitos išeities, tik palikti namus ir jo sprendimas pasirodė teisingas, nes dauguma jo draugų buvo nužudyti holokausto metu. Pareiškėjai išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę faktui patvirtinti pateikė tapatybės (kvotos) kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 1931 m. rugpjūčio 30 d. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) D. M., nesutrumpinto santuokos liudijimo, išduoto (duomenys neskelbtini) vidaus departamento, kurioje nurodyta, kad M. S., gim. 1911 m. liepos 12 d. Lietuvoje, ir D. M., 20 metų, 1942 m. rugpjūčio 5 d. susituokė (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), kopijas.

Įvertinęs LVAT praktiką, pareiškėjos D. S. paaiškinimus ir pateiktus rašytinius įrodymus, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo suformuota doktrina dėl dvigubos pilietybės, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos D. S. išvykimas iš Lietuvos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. nelaikytinas pasitraukimu iš Lietuvos Įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatų prasme. Teismas sprendė, kad pareiškėjų nurodytos pasitraukimo iš Lietuvos priežastys nesusijusios su ypatingomis priežastimis, sietinomis su okupacijos laikotarpiu, istoriniais, politiniais motyvais, t. y. priežastimis, sudarančiomis pagrindą pasitraukimą iš Lietuvos vertinti kaip išimtinį atvejį. Pareiškėja išvykimą iš Lietuvos grindžia persekiojimu dėl priklausomybės etninei grupei (pareiškėjos šeima žydų kilmės). Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad pareiškėjos pasitraukimą iš Lietuvos lėmė jos tėvų apsisprendimas, nes tuo metu ji buvo mažametė. Pasitraukimo iš Lietuvos priežastis ji įvardijo remdamasi išimtinai tėvų pasakojimais, tačiau įrodymų, patvirtinančių jos pasakojimą apie tai, kad dėl žydų kilmės ji ir jos šeima patyrė grėsmę Lietuvoje (buvo padegti tėvų namai, dėl žydų vaikams nustatytų kvotų negalėjo eiti į mokyklą, kilo grėsmė ją pavogti, buvo užgauliojami), prašymų nagrinėjimo metu nepateikė.

Teismas sprendė, jog pareiškėjų teismui pateikta ekspertų išvada patvirtina tik bendrą 1918–1940 metų žydų bendruomenės padėtį Lietuvoje, tačiau jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjos ir jos šeimos pasitraukimo iš Lietuvos priežastis, realias grėsmes jų teisėms ar interesams, nėra nurodyta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos 2014 m. lapkričio 27 d. laisvos formos prašyme nurodyta aplinkybė, kad tėvų apsisprendimas išvykti iš Lietuvos buvo teisingas, nes holokausto metu buvo nužudyta daug draugų, nepatvirtina, kad pareiškėjai ir jos šeimai 1931 m., kai jie pasitraukė iš Lietuvos, buvo kilusi kokia nors grėsmė. Pareiškėja su šeima į (duomenys neskelbtini) išvyko likus 10 metų iki okupacinio režimo pradžios. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad nenustatyta jokių individualių aplinkybių, kurios leistų pareiškėją D. S. laikyti pasitraukusiu iš Lietuvos asmeniu Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto prasme, todėl jai negali būti taikomos Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatos, vadinasi Įsakymu atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad pareiškėja D. S., pareiškėjo B. R. S. motina, nėra laikoma asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto prasme, pareiškėjui B. R. S. negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 4 punktas, kadangi jis nėra laikomas asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, palikuoniu. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas B. R. S. nepatenka ir į asmenų, nurodytų Pilietybės įstatymo 2 ir 3 punktuose sąrašą, todėl Įsakymu pagrįstai netenkintas pareiškėjo B. R. S. prašymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismas atmetė pareiškėjų skundo argumentus, jog panašiais atvejais dviguba pilietybė buvo suteikiama (duomenys neskelbtini) žydams, pažymėjęs, kad teismas neturi objektyvaus pagrindo vertinti tariamą diskriminacinį elgesį pareiškėjų atžvilgiu. Teismas sprendė, kad pareiškėjai nepateikė pakankamų duomenų, kurie pagrįstų, jog jie buvo diskriminuojami, o abstraktūs duomenys, kuriuose tik pateikiama informacija apie atkūrusius pilietybę asmenis, tačiau nenurodant pilietybės atkūrimo priežasčių, nepaneigia nei dvigubos pilietybės išimtinumo principo, nei gali būti vertinami kaip pakankami, kad pagrįstų tariamą pareiškėjų diskriminaciją.

III. Pareiškėjai D. S. ir B. R. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą patenkinti.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus –(duomenys neskelbtini) žydų atstovų valdybos 2016 m. gegužės 3 d. raštą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai siaurai aiškino bei taikė Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, neteisėtai ir nepagrįstai suabsoliutino reikalavimą, kad asmeniui, siekiančiam būti pripažintam pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. asmeniu, būtų kilusi individuali grėsmė, susijusi iš esmės tik su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais.

2. Teismas turėjo panaikinti Įsakymą dėl to, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjų prašymai dėl pilietybės atkūrimo negalėjo būti tenkinami, nes pareiškėja iš Lietuvos pasitraukė iki okupacijos likus dešimčiai metų, neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluotės ir LVAT praktikos.

3. Įstatymų leidėjas suformulavo tris kumuliatyvias sąlygas tam, kad asmuo galėtų būti pripažįstamas asmeniu, iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiu iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme: 1) asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turi būti turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) asmuo turi būti iki 1990 m. kovo 11 d. išvykęs iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę; 3) 1990 m. kovo 11 d. asmens nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti buvusi ne Lietuvoje. Pareiškėjai teigia, jog pareiškėja visas šias sąlygas atitinka. Įstatymas nenumato jokių kitų papildomų reikalavimų tam, kad asmuo būtų pripažįstamas asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

4. LVAT nuosekliai formuojamoje praktikoje aiškindamas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte bei 2 straipsnio 3 punkte įtvirtintą sąvoką „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ nėra suformavęs taisyklės, jog tokiu pasitraukimu pripažįstamas tik pasitraukimas išimtinai dėl okupacinio režimo, o toks reikalavimas nėra nustatytas Pilietybės įstatyme.

5. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl Migracijos departamento atlikto tyrimo procedūrų teisėtumo, o Įsakymo atitikimą materialiosios teisės aktų nuostatoms vertino formaliai.

6. Pareiškėjų Migracijos departamentas 2014 m. spalio 16 d. raštais paprašė pateikti papildomus paaiškinimus, kokios grėsmės buvo iki 1931 m., ir esant galimybei, pateikti tai patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjams tiksliai, aiškiai ir nedviprasmiškai nebuvo nurodyta, kokius dokumentus ir / ar įrodymus pateikti, kad prašymai būtų tenkinti. Pareiškėjams nebuvo nustatytas imperatyvas pateikti dokumentus, patvirtinančius individualią pareiškėjos šeimai egzistavusią grėsmę. Nustatęs, kad pareiškėjų papildomai pateiktų duomenų nepakanka, Migracijos departamentas turėjo apie tai papildomai informuoti pareiškėjus.

7. Nagrinėdamas pareiškėjų prašymus, Migracijos departamentas vertino tik okupacinio režimo grėsmės buvimą ir netyrė pareiškėjų nurodytų argumentų apie grėsmę, lėmusią pasitraukimą iš Lietuvos, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktą.

8. Pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems, nes pareiškėjams, iš kurių imperatyviai nebuvo pareikalauta pateikti įrodymus apie individualią grėsmę, pilietybė nebuvo atkurta ir dėl įrodymų nepakankamumo, nors pareiškėjai 2014 m. lapkričio 15 d. pateikė paaiškinimus, kurie nėra paneigti.

9. Pažeisti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinti lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principai, nes Migracijos departamento atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad nereikalingi papildomi įrodymai, pagrindžiantys individualią grėsmę, preziumuojant, jog tuo metu egzistavo bendra grėsme, tačiau byloje pateikus ekspertinę išvadą, patvirtinančią, kad visai žydų bendruomenei daugiau kaip dešimtmetį iki Lietuvos okupacijos buvo reali grėsmė jų pagrindinėms teisėms ir laisvėms, Migracijos departamentas pasisakė apie būtinybę pateikti papildomus įrodymus, nepagrįstai nuvertindamas kiekvieno iš pareiškėjo pateikiamus konkrečius paaiškinimus dėl jiems egzistavusių individualių grėsmių. Neįmanoma pateikti kitų papildomų dokumentų apie egzistavusią realią grėsmę.

10. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo išreikalauti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo A. L. S. atkūrimo medžiagos ir taip apribojo pareiškėjų galimybes įrodyti Įsakymo neteisėtumą bei nesuderinamumą su asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principais.

11. Teismas vadovavosi tik Migracijos departamento atlikto tyrimo medžiaga ir neatsižvelgė į kitus pareiškėjų pateiktus dokumentus, be kita ko ekspertine išvada bei pateiktais paaiškinimais ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalies nuostatas.

12. Teismas neteisingai įvertino ekspertinę išvadą. Pareiškėjų pateikta dr. L. V. ir prof. Dr. Š. L. atlikto istorinio tyrimo pagrindu parengta ekspertinė išvada įrodo, kad: 1) visos Lietuvos žydų bendruomenės asmenims, neišskiriant pavienių asmenų, tai pat ir pareiškėjos bei jos tėvų, tuometinėje Lietuvoje (1918–1940 m.) buvo kilusi grėsmė; 2) kilusi grėsmė buvo susijusi su visuomeniniame ir politiniame gyvenime įsitvirtinusia žydų kilmės asmenų diskriminacija, sudariusia sąlygas nebaudžiamai kėsintis ne tik į tokių asmenų turtą, tačiau ir į sveikatą bei gyvybę, kad iš esmės ne tik varžė, tačiau realiai paneigė pagrindines žmogaus teises; 3) grėsmė buvo reali. Teismo argumentai, kuriais buvo nuspręsta nesivadovauti ekspertine išvada, pažeidžia įrodinėjimo naštos paskirstymo bei įrodymų pakankamumo taisykles.

13. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nei atsakovas, nei Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjų teiginius apie egzistavusią grėsmę ir taip pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę bei proceso šalių lygiateisiškumą.

Dėl papildomai teikiamų įrodymų pareiškėjai paaiškino, jog būtinybę apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus lėmė teismo netinkamas pareiškėjų teiktų argumentų vertinimas ir nesudarymas galimybės pareiškėjams pateikti papildomus įrodymus.

2016 m. gegužės 30 d. prašymu pareiškėjai prašė prie administracinės bylos prijungti papildomus įrodymus:

1. (duomenys neskelbtini) žydų atstovų valdybos 2016 m. gegužės 3 d. rašto kopiją;

2. Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto 2016 m. gegužės 23 d. rašto Nr. S-2016-3631 kopiją;

3. Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto 2016 m. gegužės 11 d. posėdžio protokolo Nr. 100-P-49 kopiją;

4. Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto 2016 m. gegužės 11 d. posėdžio stenogramą;

5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5364-244/2016 kopiją.

Atsakovas VRM atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas, be motyvų, nurodytų atsiliepime į skundą, grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas teisingai nagrinėjamoje byloje pritaikė aktualią LVAT praktiką, pateikiančią sąvokos „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ išaiškinimą. Priešingai, pareiškėjų pateiktas nurodytos sąvokos aiškinimas neatitinka LVAT praktikos.

2. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pateikė naują argumentą, kuriuo nebuvo grindžiamas skundas – kad Migracijos departamentas nesilaikė esminių prašymo nagrinėjimo procedūrų. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjų prašymų nagrinėjimo procedūros nebuvo pažeistos, Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėjus dėl papildomos informacijos bei dokumentų pateikimo. Atsakovas akcentuoja, kad papildomos informacijos reikalavimas negali būti nebaigtinis, pareiškėjai turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir iškarto pateikti visą informaciją. Atsakovo teigimu, kritiškai vertintinas pareiškėjų teiginys, kad Migracijos departamentas turėjo konkrečiai nurodyti, kokius dokumentus pateikti.

3. Pareiškėjų pateikta ekspertinė išvada nelaikytina eksperto išvada ABTĮ prasme, o teismas ją įvertino, todėl pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad teismas šio įrodymo nevertino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepimas, be motyvų, nurodytų atsiliepime į skundą, grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo priimtas sprendimas atitinka tiek LVAT praktiką, tiek ir Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus dėl dvigubos pilietybės.

2. Teismas pagrįstai įvertino, jog pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių individualias aplinkybes, kurios pagrįstų pareiškėjos pasitraukimo iš Lietuvos priežastis, realias grėsmes pareiškėjos ir jos šeimos narių teisėms ar interesams.

3. Pareiškėjų pateikiamas Pilietybės įstatymo aiškinimas prieštarauja tiek Konstitucinio teismo, tiek LVAT išaiškinimams, taip pat nepagrįstai išplečia asmenų, turinčių teisę į dvigubą pilietybę, ratą.

4. Aplinkybė, jog teismas nesutiko su pareiškėjų pateiktais argumentais ir juos atmetė, nereiškia, kad teismas nevertino šių įrodymų ar juos įvertino netinkamai.

5. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17 punktu, pareiškėjai jau pateikdami prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo privalėjo pateikti visus dokumentus. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina jų teisės atkurti pilietybės, kreipėsi į juos, siūlydamas pateikti papildomos informacijos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nebuvo pažeistos pareiškėjų prašymų nagrinėjimo procedūros.

6. Teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų pateiktus papildomus įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymų Nr. 1V-1038, kuriais nuspręsta netenkinti pareiškėjų D. S. ir B. R. S. prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos iš naujo išnagrinėti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, jog pareiškėjai nepatenka į asmenų, kuriems galėtų būti atkuriama Lietuvos Respublikos pilietybė, kategoriją.

Pareiškėjai pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, pažymėdami, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, jų nurodytus pažeidimus, padarytus nagrinėjant jų pateiktą prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiai pareiškėjų pozicijai pritaria iš dalies.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju ginčo tarp proceso šalių nekyla dėl to, kad pareiškėjai pateiktais prašymais siekė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja D. S. prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę grindė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 3 punktu ir 9 straipsniu, kaip asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir įgijęs kitos valstybės pilietybę. Pareiškėjas B. R. S. pateiktą prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę grindė Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktu ir 9 straipsniu, kaip asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Proceso šalys iš esmės nesutaria dėl nurodyto teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo, dėl to, ar pagrįstai atsakovas nurodė, jog sprendimo priėmimo metu nėra pagrindo įvardintais pagrindais jiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Vertinant kilusį ginčą visų pirma pažymėtina, jog, remiantis tarptautine teise sprendimai dėl pilietybės suteikimo, atkūrimo pirmiausia patenka į nacionalinę jurisdikciją ir paprastai remiasi kriterijais, skirtais nustatyti ryšį tarp valstybės ir asmens, prašančio suteikti pilietybę. Nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK), nei apskritai tarptautinė teisė savaime neįtvirtina teisės įgyti konkrečią pilietybę ir atitinkamai pirminė šios teisės įgyvendinimo tvarka yra numatyta reglamentuoti pačiai valstybei (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą Petropavlovskis prieš Latviją). Dėl šių priežasčių yra svarbu įvertinti, kaip Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas yra apibrėžęs Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tvarką, atsižvelgti į šio reguliavimo raidą.

Iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusio Pilietybės įstatymo 1 straipsnis, be kita ko, numatė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys nėra kitos valstybės piliečiai; asmenys, 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie 1989 m. lapkričio 3 d. priimto Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai. To paties straipsnio 2 dalis numatė, jog Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus asmenis inter alia iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusius Lietuvos pilietybę ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d.–1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu.

Nuo 2011 m. balandžio 1 d. galiojanti ir ginčui aktuali Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 2 dalis nustato, jog šie asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Pilietybės įstatymo 7 straipsnis, be kita ko, numato, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; arba yra šių asmenų palikuonys.

Teikiant 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusį ir šiuo metu aktualų Pilietybės įstatymo projektą buvo pažymėta, jog juo yra išplečiamas ratas asmenų, kurie gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, nustatant, kad dvigubą pilietybę gali turėti visi asmenys, ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos ar iš jos pasitraukę iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję kitos valstybės pilietybę, t. y. įstatymo projekte numatoma, kad dvigubą pilietybę gali turėti ir Lietuvos Respublikos piliečiai, ir jų palikuonys, pasitraukę iš Lietuvos iki 1940 metų birželio 15 d. (žr. Pilietybės įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-353). Svarstant minėtą įstatymo projektą taip pat buvo akcentuota, jog asmenų, ištremtų iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., pasitraukusių iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. asmenų ir jų palikuonių, sąvokos iš esmės skiriasi (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto papildomo komiteto 2009 m. gegužės 27 d. išvadas). Toks požiūris ir buvo įtvirtintas pirmiau minėtame priimtame Pilietybės įstatyme.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjų inicijuoto ginčo matyti, kad pareiškėjų pateiktas prašymas dėl pilietybės atkūrimo yra siejamas su asmens pasitraukimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl šiuo aspektu pasisakytina plačiau.

Kalbant apie asmens, pasitraukiusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę arba šių asmenų palikuonių, sampratą, dėl kurios aiškinimo ir taikymo šiuo metu kyla ginčas, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sąvoką „pasitraukimas“ (Pilietybės įstatymo 7 str. 3 p.) reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme.

Pateikiant nurodytos normos aiškinimą buvo pažymėta, jog tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę, inter alia, tai, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą) bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Toks aiškinimas buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-277-556/2016, 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-349/2014, 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-1204/2014.

Pirmiau minėtą vertinimą patvirtina ir teleologinis nurodyto reguliavimo aiškinimas, kuris leidžia spręsti, jog pasitraukimo samprata buvo siejama su kilusiomis grėsmėmis. 2010 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos rytinio nenumatyto plenarinio posėdžio Nr. 217 stenogramoje yra nurodyta, jog, svarstant dėl pasitraukimo sąvokos komitete puikiai buvo suprasta, ką tai reiškia. Iš stenogramos matyti, jog komitetas, be kita ko, vertino, kad tai buvo asmens pasitraukimas iš okupacinio režimo, tai buvo visiškai kitoks asmens apsisprendimas, vengimas būti šiame režime. Ši sąvoka nebuvo siejama su tokiu valios išreiškimu kaip yra šiuo metu, kai yra galima važiuoti pirmyn, atgal ir laisvai gyventi pasaulinėje bendrijoje (t. II, b. l. 1-10).

Atsižvelgusi į šį pateiktą minėtos sąvokos aiškinimą teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog aiškinant minėtą sąvoką terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros kilusios grėsmės, tačiau jis nėra suformavęs taisyklės ir vienareikšmio aiškinimo, kad tokia grėsmė yra siejama su asmens pasitraukimu išimtinai dėl okupacinio režimo keliamos grėsmės, taip atmetant kitas galimas priežastis. Iš esmės toks aiškinimas nepagrįstai susiaurintų Pilietybės įstatymo tikslus, plačiąja prasme neatitiktų įstatymų leidėjo ketinimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktuose išaiškinimuose grėsmės, susijusios su okupaciniais režimais, buvo akcentuotos atsižvelgus į šiose bylose nagrinėtas faktines aplinkybes, asmenų galimus pasitraukimo laikotarpius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-277-556/2016, 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-349/2014, 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1204/2014). Šias išvadas patvirtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-1204/2014 taip pat atkreipė dėmesį, jog byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja buvo persekiojama ar buvo kokių nors kitų aplinkybių, dėl kurių ji turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir priimti kitos šalies pilietybę.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-2473. Šiuo įstatymu buvo nuspręsta numatyti Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Minėtu pakeitimu taip pat buvo pakeistas Pilietybės įstatymo 7 straipsnis, be kita ko, numatant, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Iš pirminio teikto Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto Nr. XIIP-4532 matyti, kad juo buvo siekiama suteikti asmenims platesnes galimybes įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Naujais pakeitimais buvo siekta asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą pakeisti asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., samprata, taip sudarant platesnes galimybes daugiau asmenų, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, kai priežastys, kurios sąlygojo tokių asmenų išvykimą (pasitraukimas dėl asmeniui iškilusios grėsmės, dėl ekonominių priežasčių arba siekiant išvengti teisinės atsakomybės ir kt.), būtų nesvarbios (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamento 2016 m. birželio 20 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4532).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą nurodytos sąvokos aiškinimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tai, kad priimti teismų išaiškinimai saisto ne tik pirmosios instancijos teismus, bet ir patį Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, pirmiau nurodytus argumentus, neturi pakankamo pagrindo nukrypti nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog šiuo atveju ginčo nekyla dėl to, kad D. S. yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, o B. R. S. yra asmens, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, pareiškėjai turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, pirmiau minėtą reguliavimą, sprendžia, jog jiems Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jie atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio sąlygas.

Vertinant atitikimą nurodytoms sąlygoms pažymėtina, jog pareiškėja išvykimą iš Lietuvos grindžia persekiojimu dėl to, kad pareiškėjos šeima žydų kilmės. Svarbu yra tai, kad, pareiškėjos teigimu, jos išvykimą iš Lietuvos lėmė jos tėvų apsisprendimas, nes tuo metu ji buvo mažametė.

Pažymėtina, jog nagrinėjant pareiškėjų pateiktus prašymus turėjo būti laikomasi administracinės procedūros principų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, be kita ko, suponuojančių, jog administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, o jį priimant turi būti įvertinti visi pareiškime pateikti argumentai, negali būti nutylėtų argumentų. Šiuo atveju pažymėtina, jog būtent VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pabrėžtina, jog VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-422/2009). Šiame kontekste svarbu yra ir tai, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą. Proceso požiūriu nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Tai prieštarauja ir EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-2692/2011).

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog pareiškėja išvykimą iš Lietuvos grindžia persekiojimu dėl to, kad pareiškėjos šeima žydų kilmės, su jos šeimai kilusia grėsme. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 16 d. raštu pareiškėjų prašė patikslinti aplinkybes, kurios atskleistų pasitraukimo iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. motyvus, t. y. pareiškėjų buvo prašoma įvardinti, kokios 1931 m. Lietuvos politinės ir istorinės aplinkybės palietė jų šeimą ir, esant galimybei, pateikti tai patvirtinančius dokumentus (t.

I, b. l. 84-85). Įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, taip pat pateiktus papildomus dokumentus (t. I, b. l. 125, 129), atsakovas skundžiame įsakyme nurodė, jog pareiškėjos išvykimas nesusijęs su ypatingomis priežastimis, sietinomis su okupacijų laikotarpiu, istoriniais ir politiniais motyvais, t. y. priežastimis, sudarančiomis pagrindą pasitraukimą iš Lietuvos vertinti kaip išimtinį atvejį (t. I, b. l. 8), tačiau detaliai neįvertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, skatinusių jų šeimą pasitraukti iš Lietuvos būtent dėl priklausymo tautinei grupei.

Būtent argumentacijos dėl pareiškėjų nurodytų argumentų vertinimo stinga grindžiant atsisakymą atkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai, kuriais remiantis yra atsisakoma pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra išsamūs, jame nėra įvertinti visi pareiškimuose nurodyti duomenys ir pateikti įrodymai, o atsakovo išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nepakankamai motyvuota. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas nevisiškai įvertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir atsisakydamas atkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę šį atsisakymą nepakankamai motyvavo.

Tokių motyvų nėra nurodyta nei skundžiamuose įsakymuose, nei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teikimuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, kuriuose yra siūloma netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jiems atkūrimo (t. I, b. l. 155-160). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismui pareiškėjai pateikė dr. L. V. ir prof. Dr. Š. L. atlikto istorinio tyrimo pagrindu parengtą išvadą apie 1918–1940 metų laikotarpio žydų bendruomenės padėtį Lietuvoje (t.

I, b. l. 178-189). Išvadoje yra nurodytos tam tikros faktinės aplinkybės, kurios taip pat gali būti reikšmingos sprendžiant pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo klausimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau pateiktus argumentus, vertina, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija netinkamai vertino pareiškėjų pateiktus argumentus, įrodymus sprendžiant pilietybės jiems atkūrimo klausimą, todėl skundžiami sprendimai naikintini ir pareiškėjų pateikti prašymai grąžintini atsakovui nagrinėti iš naujo, kad būtų įvertinti visi pareiškėjų pateikti dokumentai, nurodyti paaiškinimai dėl jiems galimai kilusios grėsmės ir pateikiamas išsamus šių aplinkybių vertinimas. Šiame kontekste svarbu tai, jog individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Be to, su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į priimamą teismo sprendimą, vertina, jog pasisakymas dėl pareiškėjų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo išreikalauti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo A. L. S. atkūrimo medžiagos ir taip apribojo pareiškėjų galimybes įrodyti ginčijamo įsakymo neteisėtumą (t. I, b. l. 175-177), dėl kitų pareiškėjų nurodytų argumentų, šiuo atveju būtų perteklinis, nes jau remiantis pirmiau minėtais argumentais buvo konstatuotas priimto teismo sprendimo neteisėtumas, nepagrįstumas.

Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė papildomus dokumentus: (duomenys neskelbtini) žydų atstovų valdybos 2016 m. gegužės 3 d. ir 2016 m. gegužės 6 d. raštų kopijas, Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto 2016 m. gegužės 23 d. rašto Nr. S-2016-3631 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto 2016 m. gegužės 11 d. posėdžio protokolo Nr. 100-P-49 kopiją, Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto 2016 m. gegužės 11 d. posėdžio stenogramą (t. II, b. l. 45, 48-49, 60-83). Atsižvelgusi į pateiktus dokumentus, pareiškėjų pateiktus argumentus, dokumentų turinį, sąsajumą su nagrinėjama byla, analizuojamu teisiniu reguliavimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, sprendžia pateiktus dokumentus prijungti prie administracinės bylos. Vertinant pateiktus dokumentus pažymėtina, jog jie patvirtina įstatymų leidybos institucijų atstovų požiūrį į Pilietybės įstatymo pakeitimus. Vertindama pareiškėjų argumentus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5364-244/2016 ir jame pateiktų išaiškinimų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad minėtas teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir yra pradėta administracinė byla Nr. A-3527-756/2016, kuri nėra išnagrinėta. Atitinkamai, šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai dar nėra galutiniai.

Pareiškėjai taip pat apeliacinės instancijos teismui pateiktuose dokumentuose prašo priteisti jiems patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. II, b. l. 33-45). Vertindama šį pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė konkrečiai kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jie siekia, nepateikė įrodymų, kad faktiškai jas patyrė, tačiau jie tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo paskelbimo, paduodami prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui. Dėl pirmiau nurodytų priežastis pateiktas prašymas paliekamas nenagrinėtu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino administracinėje byloje ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai netenkino pareiškėjų pateikto skundo reikalavimų. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, naikinant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymus Nr. 1V-1038, kuriais nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, bei įpareigojant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti jų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjų D. S. ir B. R. S. (B. R. S.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymus Nr. 1V-1038, kuriais nuspręsta netenkinti D. S. ir B. R. S. (B. R. S.) prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, bei įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti D. S. ir B. R. S. prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius