2024-12-03 Nr. BB-5725-1-04-7-00011-2020-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-4144/2024

Teisminio proceso Nr. 1-04-7-00011-2020-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Dariaus Kantaravičiaus ir Algimanto Valantino, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo M. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 31 d. nutarties priėmimo ir prašymo sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio vykdymą klausimus,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl M. K. ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ir sustabdyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio M. K. atžvilgiu vykdymą, iki byla bus išspręsta kasacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, o apeliacinės instancijos teismas dar ir 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. K. kaltės klausimą, nutylėjo tikrąsias aplinkybes, o kai kurias iškraipė, byloje esančius įrodymus vertino kaltinimui palankia linkme, nevykdė pareigos išsamiai ir nešališkai ištirti visus bylos duomenis, o išvadas grįsti tik patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais, atskleidžiančiais visus inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai, neatsakė į esminius jo argumentus ir nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų teisės taikymo klaidų. Šio teismo išvados yra nelogiškos, nepagrįstos bylos duomenimis, tenkinant prokuroro ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus atkartoti suinteresuotų bylos baigtimi Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų parodymai.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažino M. K. kaltu pagal BK 270 straipsnio 2 dalį ne už žemės užteršimą frezuotame asfalte aptiktų cheminių medžiagų likučiais, kaip buvo nurodyta kaltinime, o už žemės užteršimą teršalu – frezuotu asfaltu. Kadangi šio kaltinimo pagrindas buvo pakeistas neįspėjus apie tai proceso dalyvių, gynyba dėl to negalėjo išdėstyti argumentus.

Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad frezuoto asfalto nebuvo galima naudoti, nes šis nebuvo perdirbtas. Apylankos darymas ir gatvės duobių lyginimas nepatenka į kelių statybos darbų sąrašą ir jiems netaikomi kelių statybos reikalavimai. Jie priskiriami kelių priežiūros darbams, kuriems nereikia statybos leidimo. Priešingai negu nurodoma, frezuotas asfaltas buvo panaudotas pagal paskirtį ir jis nevertintinas kaip teršalas. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad frezuoto asfalto panaudojimas buvo naudingas UAB „Akordas 1“ ir kad M. K. veikė šios bendrovės naudai. Nutylėta, kad frezuotas asfaltas buvo savivaldybės nuosavybė, kuri ir priėmė sprendimus dėl jo panaudojimo. Savivaldybė apmokėjo už visus darbus, tarp jų ir už statybinių atliekų išvežimą atliekų perdirbėjui. Taigi naudos turėjo savivaldybė, nes sutaupė lėšas. Šios aplinkybės nebuvo vertinamos.

Kasatoriaus teigimu, aplinkai kilę žalingi padariniai nėra pagrįsti bylos duomenimis. Be to, nėra įvardyta, kokie tie kiti kaltinime nurodyti sunkūs padariniai aplinkai. Žala žemei, panaudojus neperdirbtą asfaltą, padaryta nebuvo. Byloje nustatyta, kad miško kelias dar iki apylankos įrengimo buvo suniokotas. Be pagrindo sureikšmintas iki imperatyvo rangos darbų sutartyje aptartas statybinių atliekų pristatymas atliekų perdirbėjui žalos žemei aspektu. Darant išvadas dėl žalos žemei užlyginus Pervalkos gatvės duobes, nutylėta, kad šios gatvės danga yra asfaltas. Ignoruota ir tai, kad duobių užlyginimą savivaldybės prašomas organizavo darbų vykdytojas S. P.. Kadangi M. K. nurodymų S. P. nedavė, jis negali būti atsakingas už padarinius. Be to, nustatant didelę žalą žemei, nespręstas žalos realumo klausimas. Nutylėta, kad savivaldybė yra įsipareigojusi miško kelių, naudotų apvažiavimui, būklę po gatvės rekonstrukcijos atstatyti į buvusią padėtį.

Pasak kasatoriaus, sprendžiant žalos ir jos dydžio klausimus, buvo sutapatintos taršos ir žalos sąvokos. Apskaičiuojant žalą, vadovautasi nepriimtina metodika. Ji taikoma teršalams, kurių atsikratoma, tuo tarpu frezuotas asfaltas buvo panaudotas pagal paskirtį. Nustatant žalą žemei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 323 straipsniu, turi būti konstatuotas neigiamas poveikis. Pats savaime teršalų patekimas į aplinką nesuteikia pagrindo konstatuoti žalos aplinkai faktą. Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią žalos faktas ir jos dydis negali būti preziumuojami, tai gali būti nustatomi tik remiantis kvalifikuoto specialisto išvadomis.

Kasatorius nurodo, kad, grindžiant M. K. kaltę pagal BK 271 straipsnio 1 dalį, remtasi Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos raštu, neįsitikinus, kad jo turinys atitinka šios bylos faktines aplinkybes. Nuosprendyje nenurodyta, kokias vertingas ir valstybės saugomas savybes prarado kaltinime įvardytos teritorijos. Sprendžiant apie kraštovaizdžiui kilusius žalingus padarinius, nevertintos savivaldybės ikiteisminiam tyrimui ir teismui pateiktos nuotraukos.

Kasatoriaus įsitikinimu, M. K. veiksmai turėjo būti vertinami pavaldumo aspektu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsniu. Nuosprendyje neargumentuota, kad M. K. numatė, jog bendrovės vadovo nurodymo vykdymas gali sukelti baudžiamuosius teisinius padarinius. Kasatoriaus nuomone, M. K. nepagrįstai pripažintas bendrininkavęs su G. M. vykdant bendrovės vadovo duotą neteisėtą nurodymą, nes su juo nesitarė ir tartis negalėjo.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami subjektyviu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu, įrodymais nepagrįstomis versijomis, deklaratyviai pareiškiant apie padarytus procesinius pažeidimus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo M. K. gynėjo argumentai iš esmės siejami ne su kasacijos pagrindais – netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar padarytais esminiais BPK pažeidimais, o su nesutikimu su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir savo versijos palaikymu. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo savo pasirinktas faktines aplinkybes ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė. Tačiau dėl visų kasatoriaus nurodomų argumentų apeliacinės instancijos teismas pasisakė, tik nepalaikė kasatoriaus versijos ir pripažino įvykius vykus kitaip. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie yra iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams, išnagrinėjo ir dėl jų pateikė išsamius ir aiškius motyvus. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliaciniame skunde ginčijamų įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimo yra kitokios, nei prašė kasatorius, nesuteikia pagrindo spręsti apie kasacijos pagrindų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo M. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Darius Kantaravičius

Algimantas Valantinas