2017-12-06 Nr. AB-22729-3-62-3-00546-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2281-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00546-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–5) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN‑AK, Pataisos namai, Pataisos įstaiga), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Pataisos namuose bausmę atliko nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. Vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose, ploto trūkumą lėmė ir gyvenamosiose patalpose esantys baldai su spintelėmis, gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, jautėsi pelėsis, buvo blogas apšvietimas, kas pakenkė pareiškėjo regėjimui, išduodama nešvari patalynė, taip pat buvo tarakonų, blakių. Trūko tualetų, todėl turėdavo laukti nakties, kad galėtų juo pasinaudoti. Pataisos namuose buvo mažas pasivaikščiojimo kiemelis. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, atsirado psichologinių ir sveikatos problemų, emocinė depresija, patyrė pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN‑AK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 27–33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Nurodė, jog pareiškėjas į Pataisos namus atvyko 2010 m. balandžio 12 d. Vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, tuomet likusiems nuteistiesiems tenka daugiau gyvenamojo ploto. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laiką gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jis turėjo galimybę pasinaudoti teritorijoje įrengtomis sporto aikštelėmis, lankytis koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose.

Net ir nustačius nedidelį ploto trūkumą, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privaloma būti tik naktį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pravieniškių PN-AK yra sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Esant poreikiui, įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą.

Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, šilumos tiekimas yra centralizuotas, patalpos yra vėdinamos natūraliu būdu – per langus. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuota: (duomenys neskelbtini). Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl sveikatos pablogėjimo dėl įkalinimo sąlygų yra nepagrįsti. Pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laikotarpį į Pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, nesikreipė.

Pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų Pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamuose teisės aktuose.

Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 83‑89) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2010 m. balandžio 12 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2010 m. balandžio 12 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandžio 8 d. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms, teismas atsakovo prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. balandžio 8 d. atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad, pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. buvo paskirtas gyventi į 16 būrį, 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,01 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,12 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. buvo paskirtas gyventi į 7 būrį, 1 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 66,5 kv. m, joje įrengtos 26 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,56 kv. m. Taigi pareiškėjas 2 metus 5 mėnesius atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,98 kv. m ir 0,54 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Iš to teismas konstatavo, kad yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir jautėsi pelėsis, buvo blogas apšvietimas, išduodama nešvari patalynė, gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų ir blakių, trūko tualetų, teismas nurodė, jog reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir drėgmei reglamentuoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 26 punkte, tačiau pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos drėgmės, apšvietos, praustuvių, pisuarų trūkumo. Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 18 d. patikrinimo aktas Nr. 36-1280(7) patvirtina, jog Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų dėl dirbtinės apšvietos, natūralaus vėdinimo patalpų higieninės būklės nenustatyta. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta 2014 m. lapkričio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 bei skalbimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 76-25 teismui nekėlė abejonių, jog Pravieniškių PN-AK nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, teikiamos skalbimo paslaugos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietos, tarakonų, drėgmės, nedezinfekuojamos patalynės, praustuvių, pisuarų trūkumo neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

10. Dėl pareiškėjo teiginių dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, teismas pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl šiuos argumentus vertino kaip deklaratyvius.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindė nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos nesikreipė. Minėtą aplinkybę patvirtina byloje esanti psichologinės tarnybos 2016 m. gegužės 16 d. pažyma Nr. 73(2)-99. Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu patvirtina, kad pareiškėjas į Pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini), todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kita vertus, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kurioje bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę Pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad Pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems Pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Iš to teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtent kalinimo metu ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu.

13. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista. Teismas atsižvelgė į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, jog 2 metus 5 mėnesius pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 7 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Eur suma.

III. 14. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 94–99) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

15. Pažymi, kad, nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tačiau priėjo neteisingą išvadą, jog pareiškėjui reikia atlyginti už patirtą neturtinę žalą pinigine kompensacija.

16. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 15 punkte nurodytų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo atsakovas neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl atsakovo apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Nutarties 15 punkte nurodytų atsakovo apeliacinio skundo argumentų, visų pirma, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu (žr. Nutarties 8 p.) konstatavo, jog pareiškėjui kalint Pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. net 2 metus ir 5 mėnesius nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 p.). Nors pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad tokio tipo atsakovo neteisėtais veiksmais buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos, tačiau dėl minėtų neteisėtų veiksmų atsakovui kyla atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies prasme.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

22. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

23. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

26. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius