2016-04-12 Nr. AB-7971-3-61-3-00944-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2302-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00944-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovui Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas I. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (el. byla, b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. (6-4)9R-T-400 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6-4)9R-T-400) ir įpareigoti Departamentą iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau – ir Registras) pašalinti informaciją apie pareiškėjo 2006 m. ir 2008 m. Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje (toliau – ir Jungtinė Karalystė) padarytus pažeidimus.

Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas jam 2010 m. gegužės 11 d. išdavė pažymą Nr. 14R-3096, kurioje nurodė, jog jis pažymos pateikimo dienos duomenimis yra neteistas, ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nepradėtas, tačiau iš Jungtinės Karalystės gauta informacija apie šioje valstybėje 2006 m. ir 2008 m. pareiškėjo padarytus pažeidimus (toliau – ir ginčo informacija). Nesutikdamas su išduota pažyma, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą ir 2010 m. liepos 22 d. raštu Nr. 1D-5750(6) buvo informuotas, kad su Jungtinėje Karalystėje padarytais pažeidimais susijusi informacija yra pašalinta, o pareiškėjui išduota nauja pažyma be minėtos informacijos. Tačiau pareiškėjui 2014 m. vasario 19 d. pakartotinai kreipusis dėl pažymos išdavimo, jam buvo išduota pažyma, kurioje ginčo informacija užfiksuota pakartotinai. Todėl pareiškėjas 2014 m. liepos 7 d. kreipėsi į Departamentą, kuris 2014 m. liepos 23 d. raštu nurodė, kad minėta informacija į Registrą įrašyta, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 5V-67 patvirtintų Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro objektų registravimo ir duomenų teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punktu. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, jog ši teisės norma nustato tik tai, kad duomenys, gauti iš kitų Europos Sąjungos valstybių, įrašomi į Registrą. Tuo tarpu teisės aktuose nėra nurodyta, kad į Registrą gali būti įtraukiama informacija, kuri iki tol Registre neturėjo būti saugoma. Taigi, pareiškėjas manė, kad ginčo informacija į Registrą pakartotinai perkelta be jokio teisinio pagrindo. Tačiau Departamentas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. (6-4)9R-T-400 atsisakė pašalinti ginčo informaciją iš Registro. Pareiškėjas tvirtino, kad tokie atsakovo veiksmai yra neteisėti, nes šiuo atveju teisės aktai jo atžvilgiu taikomi atgaline tvarka.

Atsakovas Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (el. byla, b. l. 25–30) prašė jį atmesti.

Departamentas teigė, kad pareiškėjo skunde pateikta neteisinga informacija, kadangi Departamentas 2010 m. gegužės 11 d. pažymos Nr. 14R-3096 pareiškėjui nėra išdavęs. Pareiškėjui 2010 m. gegužės 11 d. buvo išduotas tik išrašas iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro apie fizinį asmenį Nr. (6-4)14R-P76, kuris dėl netikslių duomenų (jame nebuvo įtraukta tuo metu minėtame registre tvarkyta pareiškėjo teistumo Jungtinėje Karalystėje informacija) buvo pripažintas negaliojančiu išdavus 2010 m. gegužės 28 d. išrašą iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro apie fizinį asmenį Nr. (6-4)14R-P86.

Pareiškėjui taip pat buvo išduota 2010 m. gegužės 18 d. pažyma Nr. (6-4)14R-7351(P7294)-3. Tuo tarpu 2010 m. birželio mėn. ir vėlesniais mėnesiais Departamentas pareiškėjui neišdavė jokios pažymos ar išrašo. Taigi, nėra aišku, kokia informacija yra laikoma ginčo informacija, kadangi 2010 m. gegužės 28 d. išrašo Nr. (6-4)14R-P86 išdavimo dieną Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybiniame registre buvo tvarkoma informacija tik apie 2008 m. sausio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu Jungtinės Karalystės teismo priimtą sprendimą, kita informacija Departamentui tuo metu nebuvo žinoma.

Atitinkamai informacija apie 2006 m. balandžio 21 d. ir 2008 m. sausio 16 d. priimtus Jungtinės Karalystės teismo sprendimus Departamente buvo gauta tik 2013 m. sausio 8 d. elektroniniu būdu per Europos nuosprendžių registrų informacinę sistemą (ECRIS) ir pareiškėjui pagal jo prašymą pateikta kartu su 2014 m. vasario 19 d. išrašu Nr. (6-4)14R-3096. Dėl informacijos apie 2008 m. sausio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu Jungtinės Karalystės teismo priimtą sprendimą Departamentas kartu paaiškino, jog ši informacija buvo gauta, vadovaujantis Europos Sąjungos Tarybos (toliau – ir Taryba) 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimu 2005/876/TVR dėl keitimosi informacija apie teistumą (toliau – ir Sprendimas 2005/876/TVR).

Departamentas manė, kad pareiškėjo teiginiai, jog anksčiau turėta informacija apie jį neturėjo būti saugoma Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybiniame registre, yra nepagrįsti, nes minėta informacija galėjo būti tvarkoma minėtame registre ir galiojantys teisės aktai nebuvo pažeisti. Sprendimas pašalinti informaciją iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro buvo priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo 2010 m. birželio 9 d. prašymą bei tai, kad informacijos apie teistumą užsienyje saugojimą sąlygojo ne teisės aktuose nustatyta pareiga, o teisė.

Tuo tarpu 2013 m. sausio 8 d. informacija buvo gauta, vadovaujantis Tarybos 2009 m. vasario 26 d. pamatiniu sprendimu 2009/315/TVR dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio (toliau – ir Sprendimas 2009/315/TVR) bei Tarybos 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu 2009/316/TVR dėl Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos sukūrimo pagal Tarybos sprendimo 2009/315/TVR 11 straipsnį. Šiame kontekste Departamentas pabrėžė, kad Sprendimas 2009/315/TVR, priešingai nei Sprendimas 2005/876/TVR, nustatė pareigą asmens pilietybės valstybei narei saugoti visą iš apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios valstybės narės gautą informaciją ir vėlesnius jos pakeitimus.

Departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad į Registrą įrašant 2013 m. sausio 8 d. pakartotinai gautą informaciją apie 2008 m. sausio 21 d. priimtą sprendimą, buvo pažeistas teisės negaliojimo atgal principas, kadangi pirmą kartą 2008 m. gavus minėtą informaciją, galiojo kitoks teisinis reguliavimas, nei 2013 m., kai iš esmės pasikeitė informacijos apie asmenų teistumą užsienyje teisinis reglamentavimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu (el. byla, b. l. 126–133) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas Sprendimo Nr. (6-4)9R-T-400, kuriuo Departamentas atsisakė iš Registro pašalinti iš Jungtinės Karalystės gautus duomenis apie pareiškėją, teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi, siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai duomenys apie pareiškėjo teistumą Jungtinėje Karalystėje 2013 m. sausio 8 d. buvo įrašyti ir saugomi Registre. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Taryba 2009 m. vasario 26 d. priėmė Sprendimą 2009/315/TVR, kurio tikslas: apibrėžti būdus, kaip valstybė narė, kurioje priimamas apkaltinamasis nuosprendis kitos valstybės narės piliečio atžvilgiu, perduoda informaciją apie tokį apkaltinamąjį nuosprendį nuteisto asmens pilietybės valstybei narei; apibrėžti asmens pilietybės valstybės narės pareigas saugoti šią informaciją ir nurodyti būdus, kuriais turi būti atsakoma į prašymą pateikti informaciją iš nuosprendžių registro; nustatyti pagrindą kompiuterinei valstybių narių keitimosi informacija apie apkaltinamuosius nuosprendžius sistemai (tokia sistema (ECRIS) sukurta 2009 m. vasario 26 d.

Tarybos sprendimu 2009/316/TVR) (1 straipsnio a, b ir c punktai). Pagal Sprendimą 2009/315/TVR kiekviena valstybė narė turi imtis būtinų priemonių, kad užtikrintų, jog į visus jos teritorijoje priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, kurie perduoti į nacionalinį nuosprendžių registrą, būtų įrašyta informacija apie nuteisto asmens pilietybę ar pilietybes, jei nuteistasis yra kitos valstybės narės pilietis. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmusios valstybės narės centrinė institucija turi kuo greičiau pranešti kitų valstybių narių centrinėms institucijoms apie jos teritorijoje tų kitų valstybių narių piliečių atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, įregistruotus nacionaliniame nuosprendžių registre (4 straipsnio 1–2 dalys).

Asmens pilietybės valstybės narės centrinė institucija turi saugoti visą pagal 4 straipsnio 2 ir 3 dalis perduotą 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą informaciją, kad ją būtų galima toliau perduoti pagal 7 straipsnį (5 straipsnio 1 dalis). Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad laikytųsi šio pamatinio sprendimo ne vėliau kaip nuo 2012 m. kovo 26 d. (13 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai ginčo teisinius santykius nacionaliniu lygmeniu reglamentuoja Lietuvos Respublikos įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro įstatymas, Registro nuostatai ir Taisyklės.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro įstatyme (galioja nuo 2012 m. kovo 1 d.) nustatyta, kad Registro objektai yra įtariami, kaltinami ir nuteisti fiziniai ir juridiniai asmenys. Registre tvarkomi dėl Registro objektų ikiteisminio tyrimo metu priimtų nutarimų ir nutarčių bei teisminio nagrinėjimo metu priimtų nutarčių ir nuosprendžių duomenys, duomenys apie jiems paskirtų bausmių vykdymą ir atlikimą, taip pat duomenys apie jų teistumą, teistumo laiko sutrumpinimą, teistumo panaikinimą ir išnykimą (4 straipsnio 1–2 dalys).

Duomenis pagal kompetenciją Registrui teikia Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Lietuvos Respublikos teismai, prokuratūros, ikiteisminio tyrimo įstaigos, bausmių vykdymo institucijos ir užsienio šalių kompetentingos institucijos Registro nuostatų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (5 straipsnis). Taisyklėse (galioja nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybių narių pranešimai nuo Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos (ECRIS) veiklos pradžios teikiami elektroniniu būdu per šią sistemą (9 punktas).

Vadovaujantis Registro nuostatais (galioja nuo 2012 m. balandžio 27 d.), Departamentas, kaip Registro tvarkytojas, užtikrina, kad: Registro duomenys būtų nuolat atnaujinami (13.8 punktas); neteisingi, netikslūs, neišsamūs Registro duomenys ir Registro informacija būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti (13.9 punktas). Registro nuostatuose taip pat nustatyta, kad: Registre yra kaupiami duomenys ir informacija apie išnagrinėjus baudžiamąsias bylas priimtus teismo sprendimus ir juos keičiančius sprendimus, įskaitant Europos Sąjungos valstybių narių centrinių institucijų pateiktų pranešimų apie Lietuvos Respublikos piliečiams šių šalių teritorijoje priimtus, įsiteisėjusius ir į nacionalinius nuosprendžių registrus įtrauktus teismų apkaltinamuosius nuosprendžius skenuotas kopijas (29 punktas);

Europos Sąjungos valstybių narių centrinių institucijų ir trečiųjų šalių kompetentingų institucijų pateiktų pranešimų ar nuosprendžių skenuotų kopijų duomenys: nuteisto asmens vardas, pavardė, gimimo data, lytis, gimimo vieta, gyvenamoji vieta, tėvų vardai ir pavardės, baudžiamosios bylos numeris, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo data, sprendimą priėmusio teismo pavadinimas, paskirta bausmė, nusikalstamos veikos padarymo data ir pavadinimas, užsienio valstybės baudžiamasis įstatymas, pagal kurį asmuo pripažintas kaltu, teistumo išnykimo (panaikinimo) pagal užsienio valstybės nacionalinę teisę data (30 punktas);

Registre taip pat yra kaupiami Europos Sąjungos valstybėje narėje priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio, padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios asmuo pripažintas kaltu, duomenys ir informacija, teistumo išnykimo (panaikinimo) pagal užsienio valstybės nacionalinę teisę data (31–33 punktai); duomenys ir informacija, nurodyti 30 punkte, Registre tvarkomi tik tais atvejais, kai jie įtraukti į Europos Sąjungos valstybių narių centrinių institucijų ir trečiųjų šalių kompetentingų institucijų pateiktus pranešimus ar nuosprendžių kopijas (38 punktas); duomenys ir informacija, nurodyti Registro nuostatų 31–34 punktuose, Registre tvarkomi nuo Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos (ECRIS) veiklos pradžios ir tik tais atvejais, kai juos perduoda Europos Sąjungos valstybių narių centrinės institucijos (39 punktas);

Europos Sąjungos valstybių narių centrinių institucijų pateikti duomenys į Registro duomenų bazę įrašomi per 3 darbo dienas nuo jų gavimo, jeigu jie teisingi, tikslūs ir išsamūs, minėti duomenys į Registro duomenų bazę įrašomi neatsižvelgiant į tai, ar nusikalstama veika, už kurios padarymą Lietuvos Respublikos pilietis pripažintas kaltu užsienio valstybėje, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą laikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (48 punktas); departamentas Registro duomenis, Registro informaciją, Registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas iš Registro duomenų bazės į duomenų bazės archyvą nedelsdamas perkelia, be kita ko, gavęs duomenis apie Lietuvos Respublikos piliečio teistumo išnykimą užsienio valstybėje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal tos valstybės nacionalinę teisę (56.8 punktas); prieš perkeliant Registro objekto duomenis, Registro informaciją, Registrui pateiktus dokumentus ir (arba) jų kopijas į Registro duomenų bazės archyvą, Registro objektas išregistruojamas, o perkėlus duomenis, informaciją, dokumentus ir (arba) jų kopijas iš Registro duomenų bazės archyvo į duomenų bazę, Registro objektas iš naujo neįregistruojamas (59 punktas);

Registro duomenys, Registro informacija, Registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos Registro duomenų bazės archyve saugomi 75 metus nuo duomenų perkėlimo į duomenų bazės archyvą dienos ir teikiami duomenų gavėjams, turintiems įstatymų nustatytą teisę juos gauti savo tiesioginėms funkcijoms atlikti. Pasibaigus Registro duomenų, informacijos, dokumentų ir jų kopijų saugojimo terminui, jie sunaikinami (60 punktas). Analogiškos nuostatos dėl iš Europos Sąjungos valstybių narių gautos informacijos perkėlimo į Registrą, taip pat Registro objektų duomenų perkėlimo į archyvo duomenų bazę, išregistravimo bei saugojimo archyve yra įtvirtintos ir Taisyklėse.

Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog 2010 m. gegužės 27 d. duomenimis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybiniame registre buvo saugoma informacija apie tai, kad pareiškėjas 2008 m. sausio 21 d. Jungtinės Karalystės teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu dėl transporto priemonės vairavimo neturint tam teisės bei dėl transporto priemonės vairavimo neturint transporto priemonės savininko ar valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Šie duomenys iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinio registro buvo pašalinti pagal 2010 m. birželio 9 d. pareiškėjo prašymą, motyvuojant tuo, kad minėto prašymo pateikimo metu teisės aktai nenumatė privalomo tokios informacijos saugojimo šiame registre. Teismas taip pat nustatė, kad 2013 m. sausio 8 d. per Europos nuosprendžių registrų informacinę sistemą (ECRIS) Departamente buvo gauta informacija apie tai, kad Jungtinėje Karalystėje pareiškėjas: 2006 m. balandžio 21 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuteistas už nusikaltimą viešajai tvarkai – visuomenės rimties sutrikdymą; 2008 m. sausio 16 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuteistas už vagystę; 2008 m. sausio 21 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuteistas už vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo arba kai atimta teisė vairuoti. Ši informacija įrašyta į Registrą. Taigi, teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas teigė, jog duomenys apie jo teistumą Jungtinėje Karalystėje kartą jau buvo pašalinti, todėl, nesant teisinio pagrindo, negalėjo būti įrašomi antrą kartą, iš bylos duomenų matyti, kad anksčiau Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybiniame registre buvo įrašyti ir pagal pareiškėjo 2010 m. birželio 9 d. prašymą iš jo pašalinti tik duomenys apie tai, jog pareiškėjas Jungtinėje Karalystėje buvo pripažintas kaltu pagal 2008 m. sausio 21 d. teismo sprendimą. Tuo tarpu duomenų apie tai, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybiniame registre buvo sukaupta informacija ir apie 2006 m. balandžio 21 d. bei 2008 m. sausio 16 d. Jungtinėje Karalystėje pareiškėjo atžvilgiu priimtus teismo sprendimus, byloje nėra, todėl teismas pareiškėjo argumentus, jog ši informacija į Registrą buvo įrašyta pakartotinai, atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad duomenys apie jo atžvilgiu 2008 m. sausio 21 d. priimtą Jungtinės Karalystės teismo sprendimą buvo panaikinti, nes tokių duomenų tvarkymo teisės aktai nenumatė, t. y. dėl to, kad į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų žinybinį registrą šie duomenys anksčiau buvo įrašyti tam nesant teisinio pagrindo, todėl juos įrašyti pakartotinai tokio pagrindo nėra. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iki Tarybos Sprendimų 2009/315/TVR ir 2009/316/TVR priėmimo bendra Europos nuosprendžių registrų informacinė sistema neegzistavo, o valstybės narės pagal Tarybos Sprendimą 2005/876/TVR informaciją apie kitos valstybės narės piliečių atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius teikė savo iniciatyva arba kitos valstybės narės prašymu (2 ir 3 straipsniai), t. y. tokia informacija keitėsi tik esant poreikiui. Šios informacijos saugojimas valstybėje narėje minėtame Sprendime 2005/876/TVR nebuvo reglamentuotas, t. y. buvo paliktas valstybės narės diskrecijai. Taigi, nors pareiškėjo 2010 m. birželio 9 d. prašymo pateikimo metu Sprendimas 2009/315/TVR jau buvo priimtas ir galiojo, nacionaliniu lygmeniu pagal iki 2011 m. gegužės 1 d. galiojusius Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro, kuris 2012 m. liepos 1 d. buvo reorganizuotas į Registrą, nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1V-291, privalomas tokios informacijos saugojimas šiame registre vis dar nebuvo nustatytas. Kita vertus, aplinkybė, kad tokios informacijos privalomas saugojimas Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybiniame registre nebuvo nustatytas, savaime nereiškia, kad šie duomenys minėtame registre negalėjo būti saugomi, kadangi, kaip minėta, šios informacijos saugojimas jau buvo reglamentuotas Sprendime 2009/315/TVR. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog duomenys iš Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro anksčiau buvo pašalinti dėl to, kad jų kaupimas prieštaravo teisės aktų nuostatoms.

Byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs teisinio reguliavimo kontekste, teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Departamentui, kaip Registro tvarkytojui, yra nustatyta pareiga užtikrinti, jog Registre būtų kaupiami tik išsamūs ir tikslūs duomenys, kurie nuolat turi būti atnaujinami. Be to, Sprendime 2009/315/TVR valstybėms narėms yra įtvirtinta imperatyvi pareiga pranešti apie jų teritorijoje kitų valstybių narių piliečių atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, o tokią informaciją gavusiai valstybei narei – pareiga šią informaciją saugoti savo nacionaliniame nuosprendžių registre, t. y. tokius duomenis kaupti. Tuo tarpu nei Sprendime 2009/315/TVR, nei šio teisės akto įgyvendinimą nacionaliniu lygmeniu reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyti apribojimai dėl laikotarpio, už kurį ECRIS ir / ar Registre turi būti kaupiami duomenys. Priešingai, Sprendime 2009/315/TVR nustatyta bendra pareiga kuo greičiau pranešti kitų valstybių narių centrinėms institucijoms apie visus tų kitų valstybių narių piliečių atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, įregistruotus nacionaliniame nuosprendžių registre, o iš Registro nuostatų 26 ir 27 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad jame kaupiamiems duomenims jų data reikšmės turi tik objektų registravimo apimčiai (informacijos apie objektą išsamumui), tačiau neturi įtakos sprendžiant dėl paties objekto įregistravimo į Registrą. Be to, Registro nuostatų 27 punkte nustatyta, kad Registre yra kaupiami išsamūs duomenys apie visus nuo 2003 m. gegužės 1 d. dėl fizinių ir juridinių asmenų priimtus teismų sprendimus. Tuo tarpu pareiškėjas šioje byloje ginčą kelia dėl informacijos apie Jungtinės Karalystės teismų sprendimus, priimtus 2006 m. ir 2008 m., t. y. jau po 2003 m. gegužės 1 d. Teismas kartu akcentavo, kad teisės aktuose taip pat nėra įtvirtintas draudimas duomenis į Registrą įrašyti pakartotinai. Priešingai, Registro nuostatų 59 punkte yra nustatyta galimybė Registre esančią informaciją perkelti tiek iš Registro duomenų bazės į archyvo duomenų bazę, tiek atgal iš archyvo duomenų bazės į Registro duomenų bazę, tam netgi iš naujo neregistruojant duomenų objekto. Taip pat teismas pabrėžė, kad net išregistravus duomenų objektą iš Registro, duomenys apie jį iki sunaikinimo Registro archyvo duomenų bazėje yra saugomi dar 75 metus.

Taigi, atsižvelgęs į Registre saugomų duomenų pobūdį, reikšmę, saugojimo tikslą bei tai, kad šių duomenų turinys labai priklauso nuo Registro duomenų teikėjų, teismas padarė išvadą, jog Registre saugoma informacija nuolat yra (privalo būti) atnaujinama. Savo ruožtu, Departamentui teisės aktais nėra suteikta galimybė, Tarybos Sprendimo 2009/315/TVR pagrindu gavus informaciją iš Europos Sąjungos valstybės narės, tokios informacijos pagrindu neatnaujinti Registre saugomų duomenų ar atnaujinti tik jų dalį. Tokie įgaliojimai Departamentui nėra suteikti net ir tais atvejais, kai nusikalstama veika, už kurios padarymą Lietuvos Respublikos pilietis pripažintas kaltu užsienio valstybėje, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (Registro nuostatų 48 punktas, Taisyklių 12 punktas). Teismas dar kartą pažymėjo, kad pareiga kaupti šią informaciją Registre yra imperatyvi. Be to, pareiškėjo atveju iš per ECRIS iš Jungtinės Karalystės 2013 m. sausio 8 d. pateiktos informacijos matyti, kad teistumas pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus pareiškėjui vis dar nėra pasibaigęs, taigi ši informacija Registro nuostatų 56.8 punkto prasme vis dar yra aktuali, jos nėra pagrindo išregistruoti ir perkelti į Registro archyvo duomenų bazę, atitinkamai, ja turi būti keičiamasi Tarybos Sprendimo 2009/315/TVR 7 straipsnio pagrindu, t. y. ši informacija turi būti naudojama ECRIS įsteigimo tikslu.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad duomenys apie pareiškėją (t. y. apie tai, kad jis 2006 m. balandžio 21 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuteistas už nusikaltimą viešajai tvarkai – visuomenės rimties sutrikdymą, 2008 m. sausio 16 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuteistas už vagystę, 2008 m. sausio 21 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuteistas už vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo arba kai atimta teisė vairuoti) pagrįstai buvo įregistruoti ir yra saugomi Registre. Atitinkamai teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti Departamento Sprendimą Nr. (6-4)9R-T-400, kuriuo atsisakyta pašalinti duomenis apie pareiškėjo atžvilgiu priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius Jungtinėje Karalystėje, bei įpareigoti Departamentą šią informaciją iš Registro pašalinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

III. Pareiškėjas I. P. pateikė apeliacinį skundą (el. byla, b. l. 136–142), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad byloje esantys duomenys, jog ginčo informacija Departamente buvo gauta tik 2013 m. sausio 8 d., kelia abejonių dėl jų patikimumo. Be to, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atskirai pasisakyti dėl informacijos apie 2008 m. sausio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje priimtą sprendimą pakartotino įtraukimo į Registrą. Pareiškėjas taip pat mano, kad ginčo informacijos ar jos dalies saugojimas Registre iki atitinkamų teisės aktų pakeitimų bei pakartotinas informacijos įrašymas negali būti pateisintas tuo, jog nebuvo draudimo tai daryti, kadangi viešosios teisės srityje negali būti taikomas principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visumą bylai reikšmingų aplinkybių ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. (6-4)9R-T-400, kuriuo Departamentas atsisakė pašalinti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją apie pareiškėjo 2006 m. ir 2008 m. Jungtinėje Karalystėje padarytus pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, detaliai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Be to, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išsamiai papildomai išnagrinėjo aplinkybes ir atskirai pasisakė dėl Departamente pakartotinai gautos informacijos apie 2008 m. sausio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje priimtą sprendimą įtraukimo į Registrą. Tuo tarpu teisėjų kolegijai, išnagrinėjus visumą byloje nustatytų aplinkybių ir įvertinus byloje esančius įrodymus, nekyla abejonių dėl duomenų, jog ginčo informacija, kuri, vadovaujantis tuo metu galiojusiais Registro nuostatais ir Taisyklėmis buvo įtraukta į Registrą, Departamente buvo gauta 2013 m. sausio 8 d., patikimumo.

Pabrėžtina, jog byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo nustatytas, objektyviais rašytiniais įrodymais (el. byla. b. l. 61–81) pagrįstas aplinkybes, pareiškėjas įrodymų, paneigiančių minėtas aplinkybes, taip pat nepateikė, o savo teiginius iš esmės grindžia tik subjektyviais samprotavimais. Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo teiginio, kad ginčo informacijos ar jos dalies saugojimas Registre iki atitinkamų teisės aktų pakeitimų bei pakartotinas informacijos įrašymas negali būti pateisintas tuo, jog nebuvo draudimo tai daryti, kadangi viešosios teisės srityje negali būti taikomas principas „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, teisėjų kolegija pabrėžia, jog iki ginčo teisinius santykius nacionaliniu lygmeniu reglamentuojančių teisės aktų įsigaliojimo ir Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro reorganizavimo į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, Įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registre saugoma buvo tik informacija apie 2008 m. sausio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje priimtą sprendimą, tačiau, atsižvelgus į pareiškėjo prašymą, ji buvo pašalinta.

Tuo tarpu jau įsigaliojus ginčo teisinius santykius reglamentuojantiems atitinkamiems nacionaliniams teisės aktams, kuriais įgyvendinami Tarybos 2009 m. vasario 26 d. pamatinis sprendimas 2009/315/TVR dėl valstybių narių keitimosi informacija iš nuosprendžių registro organizavimo ir turinio bei 2009 m. balandžio 6 d. sprendimas 2009/316/TVR dėl Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos (ECRIS) sukūrimo pagal Sprendimo 2009/315/TVR 11 straipsnį, ir nuo 2012 m. liepos 1 d. pradėjus veikti reorganizuotam Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrui, vėliau (2013 m. sausio 8 d.) Departamente per Europos nuosprendžių registrų informacinę sistemą (ECRIS) buvo gauta informacija tiek apie minėtą 2008 m. sausio 21 d. pareiškėjo atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje priimtą sprendimą, tiek papildomai apie 2006 m. balandžio 21 d. bei 2008 m. sausio 16 d.

Jungtinėje Karalystėje pareiškėjo atžvilgiu priimtus teismo sprendimus, o šių duomenų gavimo metu galioję teisės aktai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, numatė imperatyvią pareigą Departamentui įrašyti į Registro duomenų bazę minėtus atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės centrinės institucijos pateiktus duomenis. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro nuostatų 13 punkte inter alia įtvirtinta, jog Informatikos ir ryšių departamentas, kaip Registro tvarkytojas, užtikrina, kad Registro duomenys būtų nuolat atnaujinami (13.8 p.), kad neteisingi, netikslūs, neišsamūs Registro duomenys ir Registro informacija būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti (13.9 p.).

Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius