2018-01-24 Nr. AB-1925-3-61-3-01273-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-221-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01273-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, M. J. (M. J.), O. N., H. N. ir J. K. dėl termino atnaujinimo nuosavybės teisėms į žemę atkurti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 29 d. teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2 ha žemės bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekdamas atkurti nuosavybės teises į J. B. (J. B.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pagal jo 1991 m. prašymą jam ir kitiems pretendentams buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio J. B. 0,67 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini). 2013 m., kalbėdamas su J. B. pirmosios žmonos dukterėčia, pareiškėjas sužinojo, kad senelis valdė dar ir 2 ha žemės, gautos kaip pirmosios žmonos kraitis. Pareiškėjas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo 2013 m. spalio 21 d. pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. 1459 (toliau – ir Pažyma), kurioje nurodyta, kad J. B. valdė 2,7 ha žemės. Pažymą su prašymu informuoti, ar atkurtos nuosavybės teisės į minėtus 2 ha žemės, pareiškėjas 2013 m. spalio 29 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui (toliau – ir Skyrius). Skyrius nurodė pareiškėją informuosiantis apie prašymo išnagrinėjimą, tačiau, negavęs jokio atsakymo, pareiškėjas 2015 m. spalio 23 d. pakartotinai kreipėsi į Skyrių. 2015 m. gruodžio 16 d. atsakyme Skyrius nurodė, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu terminu pareiškėjas nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2 ha žemės ir papildomų dokumentų, kad J. B. iki nacionalizacijos valdė 2 ha žemės sklypą. Pareiškėjas teigė prašymą atkurti nuosavybės teises pateikęs laiku, aktyviai rinkęs reikalingus dokumentus, tačiau Lietuvos centrinis valstybės archyvas tik 2013 m. pateikė dokumentus, kad J. B. valdė ne 0,67 ha, o 2 ha žemės. Taigi, realizuoti savo teises iki įstatymo nustatyto termino jam sukliudė objektyvios ir nuo jo valios nepriklausiusios aplinkybės.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė jo netenkinti.

4. Tarnybos nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad realizuoti savo teises iki įstatymo nustatyto termino jam sutrukdė objektyvios ir nuo jo valios nepriklausiusios priežastys, buvo nepagrįsti, nes pagal pareiškėjo 1991 m. lapkričio 14 d. prašymą Vilniaus rajono apskrities Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė 2001 m. rugsėjo 17 d. pažymą Nr. 1176 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią pareiškėjas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,09 ha iš buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos 0,67 ha žemės (duomenys neskelbtini). 2003 m. gegužės 26 d. buvo parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 6455 (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu 2013 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 48S-658 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. B.“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokių veiksmų ėmėsi nuo 1991 m. iki 2013 m. siekdamas sužinoti, į kokio dydžio žemę jis turėjo teisę atkurti nuosavybę, ar pakako dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, o jei ne – kreiptis į archyvus ieškant papildomų dokumentų. Tarnyba pastebėjo, kad jau 1991 m. prašyme pareiškėjas nurodė, kad J. B. galbūt turėjo 3 ha žemės. Tai paneigė pareiškėjo teiginius, kad apie likusius 2 ha žemės jis sužinojo tik 2013 m. Be to, Pažymoje nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) Ūkininkų, turinčių karves, sąraše įrašytas J. B., (duomenys neskelbtini) valdęs 2,7 ha naudojamos žemės. Ši pažyma įrodė žemės naudojimo faktą 1941 m., bet ne nuosavybės teises.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo H. N. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą nurodė sutinkanti su Tarnybos atsiliepimu.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjo S. B. prašymo netenkino.

7. Teismas pažymėjo, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procesą pradėjo 1991 m. liepos 23 d. pateikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašyme pareiškėjas nurodė, jog J. B. valdė 3 ha žemės. 2001 m. gegužės 2 d. pareiškėjas Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą išduoti išvadą dėl jam priklausančios 0,09 ha žemės. 2001 m. rugsėjo 17 d. surašytoje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę į J. B. valdytą 0,09 ha žemės (likusi dalis atiduota kitiems pretendentams). Šios pažymos pagrindu 2003 m. gegužės 26 d. parengta Išvada, o Tarnybos 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 48S-658 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 0,09 ha žemės. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo galutinai užbaigta. Pareiškėjas dėl tokio sprendimo pretenzijų nereiškė, kiti pretendentai taip pat neginčijo, kad J. B. valdė 0,67 ha žemės.

9. Klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2 ha žemės pareiškėjas iškėlė tik 2013 m. spalio 29 d., Skyriui pateikęs prašymą informuoti, ar buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha žemės sklypą. Pareiškėjas Skyriui nenurodė jokių priežasčių, dėl ko su tokiu prašymu kreipėsi tik 2013 m. Pareiškėjas teismui paaiškino, kad prašymas buvo paduotas tada, kai iš J. B. pirmosios žmonos dukterėčios jis sužinojo, jog J. B. turėjo dar 2 ha žemės. Tačiau teismas pastebėjo, kad pareiškėjas 1991 m. prašyme atkurti nuosavybės teises nurodė, kad J. B. valdė 3 ha žemės. Taigi, jau tuo metu pareiškėjas žinojo, jog galbūt nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos į daugiau nei 0,67 ha žemės, bet sužinojęs, kad nuosavybės teisės bus atkurtos tik į tokį žemės plotą, jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdamas įrodyti, kad J. B. valdė dar 2 ha žemės. Nuo pirmojo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo (1991 m.) iki prašymo informuoti, ar buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha žemės sklypą (2013 m.), praėjo daugiau nei 20 metų. Toks delsimas negalėjo būti laikomas pagrįstu. Net pareiškėjui įrodžius, jog jis apie likusį neatkurtą 2 ha plotą sužinojo tik 2013 m., teismas negalėtų daryti išvados, kad jis aktyviai gynė savo pažeistas teises, nes antrąjį prašymą Skyriui jis pateikė tik 2015 m. spalio 23 d., atsakymas į prašymą surašytas 2015 m. gruodžio 16 d., o į teismą kreiptasi tik 2016 m. kovo 29 d.

10. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo aktyvus ir elgėsi nerūpestingai bei nepagrįstai ilgai delsė ginti savo galbūt pažeistas teises. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį pareiškėjas nežinojo apie J. B. galbūt valdytą 2 ha plotą, jis nepateikė. Be to, vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėjas rėmėsi teigdamas, jog J. B. valdė šį 2 ha plotą, buvo Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. spalio 21 d. Pažyma. Pažymoje nurodyta, kad J. B. buvo įrašytas Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) ūkininkų, turinčių karves, sąraše ir nurodyta, jog jis valdė 2,7 ha naudojamos žemės; daugiau duomenų apie turėtą žemę bei žemės įsigijimą archyve saugomuose fonduose nerasta. Iš šios Pažymos turinio galima teigti, kad J. B. iš tiesų valdė 2,7 ha žemės, tačiau jokių nuosavybės teisę į 2 ha plotą patvirtinančių duomenų nebuvo. Neįrodyta, kad J. B. turėjo nuosavybės teisės į šią žemę, todėl nuosavybės teisės į tokį plotą negalėtų būti atkurtos.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrime ir pagrįstas įsitikinimas dėl jam atitinkamas teisines pasekmes sukursiančių faktų bei turėjimas apie tai objektyvios informacijos nesudarė pagrindo jam pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys buvo neobjektyvaus pobūdžio ir sietinos tik su paties pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu asmeniniu, tik nuo jo valios priklausančiu pasirinkimu kaip elgtis. Pareiškėjas savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą gynė nerūpestingai ir neapdairiai, todėl nebuvo pagrindo tenkinti jo prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus pateikti.

III. 12. Pareiškėjas S. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti.

13. Pareiškėjas paaiškino 1991 m. kreipęsis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. B. žemę. Šeimos žiniomis, pareiškėjo senelis žemės turėjo apie 3 ha, bet jokios konkrečios informacijos apie jo turėtos žemės plotą nebuvo, nes jis mirė 1959 m. Pagal Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo žemės matavimo rejestrų 1938 m. sausio 29 d. duomenis, J. B. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 0,67 ha žemės, į šią žemę ir atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėjas ir kiti pretendentai manė, jog dėl 3 ha žemės ploto jie galbūt apsiriko. Tačiau 2013 m. pareiškėjas atsitiktinai sužinojo, kad jo senelis turėjo ne tik žemę, paveldėtą iš tėvų, bet ir dar 2 ha žemės, kuriuos gavo kaip pirmosios žmonos kraitį. Šias aplinkybes galėjo patvirtinti pokalbio metu dalyvavusi R. G., kurią pareiškėjas prašė apklausti teismo posėdyje.

14. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir gavo 2013 m. spalio 21 d. Pažymą, kurioje nurodyta, jog Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) ūkininkų, turinčių karves sąraše, įrašytas J. B., (duomenys neskelbtini) valdęs 2,7 ha naudojamos žemės. Archyvas taip pat pateikė ištrauką iš Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde buvusio (duomenys neskelbtini) Piliečių sąrašo, kurioje nurodyta, kad J. B. priklausė žemė ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas 2013 m. spalio 29 d. šiuos dokumentus pateikė Skyriui. Negavęs atsakymo, pareiškėjas periodiškai skambino, bet jam nurodyta laukti. 2015 m. spalio 23 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Skyrių, iš kurio atsakymą gavo tik 2015 m. gruodžio 16 d.

15. Pareiškėjo nuomone, jis laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Archyvas visų jame buvusių dokumentų jam nepateikė ne dėl nuo pareiškėjo priklausiusių priežasčių. Gavęs duomenis, kad J. B. valdė daugiau nei 2 ha žemės, pareiškėjas nedelsdamas juos pateikė Skyriui, siekdamas išsiaiškinti, ar šis plotas buvo įtrauktas į grąžinamos žemės plotą. Teismas, vertindamas pareiškėjo veiksmus (neveikimą), visiškai neatsižvelgė į tai, kad įstaigos savo pareigas vykdė netinkamai. Pareiškėjas pasitikėjo valstybės įstaigomis, manė, kad jos tinkamai atliko savo funkcijas. Jis dėl objektyvių priežasčių neturėjo tikslios informacijos apie J. B. turėtos žemės plotą, susidūrė su kliūtimis skirti daugiau laiko ir jėgų tam, kad valstybės įstaigos tinkamai vykdytų savo pareigas. Pareiškėjo darbingumas buvo ribotas, jo žmonos darbingumas – taip pat 40 proc., jų vaikas nuo vaikystės turi visišką negalią ir jam reikalinga kito asmens priežiūra. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad J. B. 1925 m. priklausiusi žemė nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. rugpjūčio 23 d. pažymoje Nr. R4-1069. Šių duomenų 2013 m. spalio 21 d. Pažymoje nebuvo, kas patvirtino, jog pareiškėjui dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių neteikiama visa informacija apie J. B. turėtos žemės plotą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Tarnybos vertinimu, apeliaciniame skunde nepateikti jokie argumentai, kodėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas. Tarnyba tinkamai atkūrė nuosavybės teises, šiame procese vadovavosi iš archyvo gautais duomenimis. Pareiškėjas jau 2001 m. žinojo, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos tik į 0,09 ha žemės. Pareiškėjui nuosavybės teisės buvo visiškai atkurtos Tarnybos 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 48S-658. Įrašo, kad į kokį nors papildomą žemės sklypą nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, šiame sprendime nėra, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo tikėtis, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos į didesnį žemės plotą nei nurodyta 2003 m. gegužės 26 d. parengtoje Išvadoje. Be to, Tarnybos nuomone, kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai, be kita ko, rodantys pareiškėjo sveikatos būklę, neturėtų būti prijungti prie bylos. Asmens, prašančio atnaujinti terminą, sveikatos būklė, amžius ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų neleidusios įstaigai pateikti reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėjas terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

20. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad iki 2013 metų neturėjo tikrų žinių apie jo senelio valdytą papildomą žemės plotą, jo elgesiui įtakos turėjo jo ir jo šeimos narių sveikatos būklė, Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų aplaidumas, kas turėtų būti pripažinta svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

22. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

23. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009).

25. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

26. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).

27. Pareiškėjas tiek prašyme pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pagrindine termino pateikti prašymą praleidimo priežastimi nurodo tikrų žinių, išdėstytų archyviniuose dokumentuose, neturėjimą apie senelio valdytą kitą nekilnojamąjį turtą (teigia tokius papildomus dokumentus gavęs tik 2013 metais).

28. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad pareiškėjas iki 2013 metų neturėjo archyvinių dokumentų apie jo senelio nuosavybės teise valdytą kitą nekilnojamąjį turtą, negali būti traktuojama kaip termino atnaujinimo pagrindas, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjas jau 1991 metais pateiktame prašyme nurodė, kad jo senelis valdė apie 3 ha žemės, tačiau vėliau nesiėmė jokių papildomų priemonių gauti dokumentais patvirtintą informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1991 iki 2013 metų būtų kreipęsis į valstybės archyvus dėl nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų išdavimo, ar į bendrosios kompetencijos teismus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

29. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo sveikatos būkle, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atkreipia dėmesį į tai, kad sveikatos būklė nesutrukdė pareiškėjui dalyvauti nuosavybės teisių į jo senelio valdytą 0,67 ha žemės plotą atkūrimo procedūroje iki 2013 metų pabaigos. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su ginču susijusį teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog pareiškėjui nebuvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos išreikšti savo valią dėl dokumentų paieškos ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjo amžius, nei jo ir jo artimųjų sveikatos būklė. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr. 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A556-680/2008; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-423/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

30. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų veikimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis buvo suklaidintas šių darbuotojų ar jam buvo kliudoma ginti savo interesus. Trečiojo suinteresuoto asmens darbuotojų veiksmai 2013-2015 metais, susiję su aplaidžiu pareiškėjo prašymo nagrinėjimu, neturi teisinės reikšmės byloje nagrinėjamų klausimų sprendimui. Kitokių svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, 1991 – 2013 metais objektyviai trukdžiusių pradėti nuosavybės teisių atkūrimo į J. B. valdytą žemę procedūrą, pareiškėjas nenurodė.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. (S. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys