2022-04-27 Nr. AB-10579-3-62-3-03164-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2038-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03164-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. L. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. L. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. L. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21S36225 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 6K‑1848 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad prašė atsakovo Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, jog būtų užtikrinta jos teisė būti išklausyta, tačiau atsakovas nusprendė pareiškėjai nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime nenurodęs nei vieno argumento. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias, politines, aplinkybes, jai gresiantį pavojų gyvybei. Pareiškėjos pasakojimą patvirtino kilmės šalies informacija, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę (duomenys neskelbtini) ir todėl pareiškėjos gyvybei bei sveikatai kilo reali grėsmė. Pareiškėja teigė, jog tai, kad ji negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigė potencialios grėsmės, todėl pareiškėjai turėjo būti suteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga. Pareiškėjos vertinimu, atsakovas neįvertino minėtų aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo jai atvykti.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė sunkia savo ekonomine padėtimi, bendra saugumo padėtimi (duomenys neskelbtini) ir tuo, jog ji (duomenys neskelbtini) padarė nuotraukų ((duomenys neskelbtini)) ir už tai (duomenys neskelbtini) pareiškėją gali nužudyti.

5. Atsakovas pažymėjo, jog ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus ir miglotas, nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad pareiškėja kilmės valstybėje bus persekiojama. Atsakovas teigė, jog pareiškėjos finansinių galimybių trūkumas nėra laikoma persekiojimu dėl konvencinių priežasčių, todėl pareiškėjos baimė nebuvo laikyta visiškai pagrįsta, o jos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygo persekiojimui ir nesuponavo individualios persekiojimo grėsmės.

6. Atsakovas taip pat paaiškino, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas tyrimo metu nenustatė pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjai kilmės šalyje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, be to, beatodairiškas smurto lygis pareiškėjos paskutinėje buvo toks žemas, jog rizika civiliui patirti rimtą asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų, todėl pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

7. Atsakovas nurodė, jog Komisija skunde nagrinėja rašytinio proceso tvarka, o žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais. Atsakovas nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjos skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių, atsakovo vertinimu, skunde nebuvo įvardijusi ir pareiškėja.

8. Atsakovas pažymėjo, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygo persekiojimui, o bendra saugumo padėtis savaime nelėmė individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjai. Pareiškėja teigė, kad ji pabėgo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestą, tačiau atsakovas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) mieste dauguma gyventojų buvo (duomenys neskelbtini), kaip ir pati pareiškėja, o mieste nevyko susirėmimai su (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) mieste vyktų moterų persekiojimai, todėl sprendė, jog pareiškėja po persikėlimo į (duomenys neskelbtini) miestą galėjo ten saugiai gyventi. Tariamas persekiojimas dėl padarytų kompromituojančių nuotraukų, atsakovo vertinimu, nėra laikytinas persekiojimu dėl pareiškėjos asmeninių savybių, pareiškėja apie nuotraukas pasakojo miglotai, o telefoną, kuriame buvo nuotraukos ji pardavė 2017 m. nenustatytiems asmenims. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja pateikė mažai informacijos apie tariamus persekiotojus ir jų motyvus, be to, pirmos apklausos metu ji neminėjo, kad buvo persekiojama (duomenys neskelbtini) mieste. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja iš kilmės šalies išvyko 2019 m. rudenį, t. y. prieš 2 metus, per tą laiką su tariamais persekiotojais susidūrusi nebuvo.

9. Atsakovas apibendrindamas nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas turėjo vidinių trūkumų, pasakojimas nepatvirtino pareiškėjai kylančios individualios grėsmės, ji, vengdama grąžinimo, gali pasislėpti, nes Lietuvos Respublika nebuvo ir nėra pareiškėjos tikslas. Atsakovas teigė, jog pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, teikė melagingą informaciją, kėlė nelegalios migracijos grėsmę.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 10 d. pirminės apklausos metu nurodė, jog gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėja teigė, kad turėjo išvykti iš kilmės šalies, nes (duomenys neskelbtini) prasidėjo karas, konflikto iniciatoriai buvo (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos šeima – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jos (duomenys neskelbtini) nužudė (duomenys neskelbtini), o ji buvo pagrobta ir 2 savaites praleido (duomenys neskelbtini), kur buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja matė kaip į (duomenys neskelbtini) atvažiuodavo (duomenys neskelbtini) ir juos nufotografavo. Pažįstamas asmuo padėjo pareiškėjai pabėgti iš (duomenys neskelbtini), po ko ji išvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestą. Mieste pareiškėja negalėjo susirasti normalaus darbo, todėl pradėjo (duomenys neskelbtini). 2019 m. lapkričio mėn. pareiškėja dėl karo grėsmės ir normalaus darbo neturėjimo išvyko į Baltarusijos Respubliką, kur gyveno beveik 2 metus. Gyvenimui tapus sunkiam Baltarusijoje, nusprendė patekti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja 2021 m. spalio 13 d. apklausos metu nurodė, kad jai kilo pavojus dėl to, jog ji priklauso (duomenys neskelbtini) tautybei. Teigė, jog (duomenys neskelbtini) buvo 2 savaites 2017 m. Pareiškėja papildomai šios apklausos metu nurodė, kad į ta (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėja (duomenys neskelbtini), buvo atėję žmonės, kurie ieškojo pareiškėjos dėl to, jog ji buvo nufotografavusi (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai (duomenys neskelbtini) nebuvo saugios vietos.

12. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė pareiškėjai nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti ją į iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjai 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja minėtą Sprendimą apskundė, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas.

13. Teismas, akcentavęs ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, Konvencijos 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus ir atsakovo surinktą informacija, sutiko su išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas buvo išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jos nurodyti argumentai.

14. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos baimė buvo grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Teismas nurodė, kad atsakovas individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį nenustatė, tokių įrodymų nebuvo pateikta ir teismui.

15. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymėjo nuoseklumu ir detalumu, prieštaringa. Teismui nebuvo aišku kaip pareiškėja, būdama pagrobta, galėjo turėti telefoną ir dar tuo pačiu sugebėti fotografuoti, taip pat nebuvo aišku kodėl (duomenys neskelbtini) sužinoję apie tai, kad pareiškėja turi telefoną ir juo fotografuoja, neatėmė jo iš pareiškėjos. Teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodymų, jog pareiškėja būtų persekiojama dėl neva padarytų nuotraukų, taip pat nebuvo įrodymų, kad nuo 2019 m. lapkričio pareiškėja domėtųsi (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog pareiškėja nepateikė patikimos informacijos, kuri sudraytų pagrindą spręsti, kad pareiškėja atitinka prieglobsčio suteikimo pagrindus. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) dauguma gyventojų yra (duomenys neskelbtini) kaip ir pati pareiškėja, byloje nebuvo duomenų apie mieste vykstančius susirėmimus, todėl pareiškėja galėjo mieste saugiai gyventi.

16. Teismas darė išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai ir papildomos apsaugos. Teismas byloje nenustatė pagrįstos tikimybės, jog kilmės šalyje su pareiškėja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji bus tokiu būdu baudžiama, taip pat nebuvo nustatyta, jog pareiškėjai grėstų egzekucija ar mirties bausmė, todėl pareiškėja neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

17. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat pažymėjo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) regione yra toks žemas, jog rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, o individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką ir lemtų apsaugos poreikį nustatyta nebuvo. Todėl teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėja neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarką atsakovui nebuvo privalomas. Pareiškėja savo skunde nenurodė, o atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų teismui vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas, be to, teismas pažymėjo, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka – pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

19. Teismas sprendė, kad, atmetus pareiškėjos prašymą suteikti jai prieglobstį, atsakovas pagrįstai nusprendė pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėja nei iki Sprendimo priėmimo, nei po jo nepateikė prašymo leisti jai savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

20. Teismas taip pat pažymėjo, jog, atsakovo pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga priemonė pareiškėjos padarytam pažeidimui. Teismas, atsižvelgęs į įstatyme esančius pavyzdinius kriterijus bei individualią pareiškėjos situaciją, darė išvadą, jog proporcinga pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nes byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, jos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Teismas likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 21. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėja taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėja savo prašymą grindė tuo, kad iš kilmės šalies ji išvyko dėl šalies viduje vykstančio karinio konflikto, pareiškėja jau buvo susidūrusi su realai konflikto grėsme, nes tiesiogiai nukentėjo pareiškėjos šeima – (duomenys neskelbtini) nužudė jos (duomenys neskelbtini), o pačią pareiškėją buvo pagrobę ir laikę nelaisvėje, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodo, jog kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės kontekste. Valstybės kilmės informacija sutampa su pareiškėjos pateikta informacija bei patvirtina, kad jos pasakojimas neišgalvotas, o tikras, todėl jos baimė patirti smurtą yra visiškai pagrįsta. Be to, pareiškėja pažymi, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus, atsakovas Sprendime neatliko minėto atskyrimo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėti.

23. Pareiškėja taip pat nurodo, jog atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtino, jog pareiškėjos pasakojimas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjos savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėja, atvykusi į Lietuvos Respubliką, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas, pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka būtent atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik pareiškėjai. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negalėjo pasilikti savo kilmės šalyje. Pareiškėjos teigimu, atsakovas taip pat nevertino ar kilmės šalis teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, kad grąžinus ją į kilmės šalį, jos gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos. Pareiškėja yra labai jauno amžiaus moteris, kuri buvo prievarta ištekinta, neturi namų, šeimos ir artimųjų paramos, anksti patyrė žiaurų smurtą, dėl to yra labiau pažeidžiama, todėl jai turi būti suteikta papildoma apsauga, ją išsiuntus į kilmės šalį jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

24. Pareiškėja teigia, kad jai prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Pareiškėja apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjos prašymas netenkinamas.

V. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas, kuris kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai nustatė maksimalų draudimo atvykti terminą, todėl sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 3 metų, atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

31. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdama reikalavimus, teigia, kad teismo išvados dėl jos prašymo suteikti prieglobstį nepagrįstumo nėra motyvuotos, nesilaikyta reikalavimo surinkti naujausią ir aktualiausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl nebuvo tinkamai išnagrinėtas pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį.

32. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

34. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

35. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

36. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

38. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

41. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad kilmės šalyje jai kilo grėsmė dėl ten vykstančio karinio konflikto, jos (duomenys neskelbtini) buvo nužudyti, o ji buvo pagrobta, be to, dėl (duomenys neskelbtini) padarytų nuotraukų ją persekiojo.

42. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jos individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjos apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Pažymėtina, kad pareiškėja nurodė, jog jai prieglobstis turi būti suteiktas, nes kilmės valstybėje jai iš esmės gresia pavojus dėl ten esančios saugumo situacijos ir dėl jai gresiančio persekiojimo dėl padarytų nuotraukų. Šiuo atveju, įvertinus atsakovo surinktą medžiagą, pareiškėjos pasakojimus, sutiktina su Migracijos departamento Sprendimo argumentais, kad (duomenys neskelbtini) vyksta ginkluotas konfliktas (pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai įvertino (duomenys neskelbtini) esančią situaciją, nurodęs, jog ginkluotas konfliktas nevyksta). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kaip ir nustatė atsakovas savo tyrimo metu, kad pagrindinės persekiojimą patiriančios asmenų grupės yra politikai, politiniai aktyvistai, mokytojai, teisėjai ir asmenys, turintys ryšių su vyriausybė. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja nepriklausė nei vienai iš nurodytų asmenų grupių, be to, jos gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, nevyko susirėmimai su (duomenys neskelbtini), dauguma gyventojų yra (duomenys neskelbtini), o pats miestas kontroliuojamas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) persekiojimo mieste nustatyta nebuvo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai persikėlus į minėtą miestą, ji galėjo ten saugiai gyventi, tačiau ji nusprendė persikelti į Baltarusijos Respubliką, po to – į Lietuvos Respubliką.

43. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos tariamą grėsmę dėl jos padarytų nuotraukų ir iš to kilusio persekiojimo, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie nuotraukų egzistavimą (telefoną pareiškėja pardavė), be to, nėra aišku kaip pareiškėja sugebėjo laisvai fotografuoti (duomenys neskelbtini) būdama pagrobta, ar kaip (duomenys neskelbtini) sugebėjo identifikuoti pareiškėją, dirbant (duomenys neskelbtini) kitame mieste, kuris, be kita ko, kaip nustatyta, nėra valdomas (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos pasakojimas nėra tikėtinas, turintis faktinių spragų.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į iš įvairių šaltinių surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kurie nepatvirtino, kad pareiškėjai asmeniškai kyla grėsmė jos gyvenamojoje vietovėje. Įvertinus šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjai asmeniškai kyla grėsmė. Pareiškėja nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

45. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjos atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, pareiškėjos pateiktus pareiškimus, įskaitant informaciją apie tai, ar ji patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

46. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

47. Pareiškėja argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jai nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjos kilmės šalyje, jos gyvenamojoje vietovėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio, vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjos argumentus, teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. L. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė