2016-05-11 Nr. AB-10611-3-61-3-04569-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1026-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04569-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-161-556/2015, 2015 m. sausio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo V. S. 2014 m. spalio 16 d. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija), dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas skundą iš esmės grindė nesutikimu su Laikinuoju įstatymu, jo 4 straipsniu, 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. priimtais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal galiojusius ar galiojančius įstatymus Ministerija ar jos darbuotojai privalėjo / privalo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl tenkinti pareiškėjo V. S. skundą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – dėl svarbių ir objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinės pensijos dalį – 1 982, 03 Eur (6 843,55 Lt), susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nebūtų atnaujinęs termino skundui paduoti, jei nebūtų pagrindo jį paduoti ir patenkinti. Nurodo, jog valstybė nevykdo Konstitucinio Teismo nutarimų, iki šiol nėra sprendimų dėl valstybinių pensijų gavėjų pensijų nepriemokų grąžinimo mechanizmo priėmimo. Skundas nepagrįstai atmestas motyvuojant tuo, kad ekonominio sunkmečio metu toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai. Sunkmetis pasibaigė, situacija pasikeitė. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarimą. Remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmuoju protokolu, Jungtinių tautų organizacijos Generalinės asamblėjos Pirmuoju protokolu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas patvirtina, kad pareiškėjo pensijos mažinimas ir 2012-2013 metų laikotarpiu buvo teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. S. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byla nurodyta apimtimi, t. y. kiek tai susiję su pensijos nepriemoka nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31, o ne, kaip prašė pareiškėjas, nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta atsižvelgiant į tai, jog: (1) pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė: panaikinti Ministerijos 2014 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 1D-7083(11); atnaujinti dėl svarbių ir objektyvių priežasčių praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinės pensijos dalį, t. y. 6 843,55 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (imtinai) dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. (2) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. (3) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-161-556/2015 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. S. skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., panaikino ir perdavė šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. (3) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo V. S., 2014 m. spalio 16 d. skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Minėtoje 2015 m. sausio 14 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nes šis prašymas nebuvo pagrįstas svarbiomis termino praleidimo aplinkybėmis, ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Nurodytų aplinkybių kontekste, apeliacinio skundo reikalavimai dėl svarbių ir objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti ir priteisti neišmokėtos pareigūnų ir kairų valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš naujo nenagrinėti nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą šioje byloje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl jų jau yra pasisakęs. Atitinkamai byla pirmosios instancijos teisme pagrįstai nagrinėta tik dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjui Ministerijos 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 11SP-1952 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neterminuotai paskirta 914,41 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio (imtinai) pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. gegužės 6 d. prašymą, 2013 m. birželio 10 d. rašte Nr. 1D-5707(11), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad nenagrinės pareiškėjo prašymo, nes praėjo daugiau kaip 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie valstybinės pensijos nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 23 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, 2014 m. spalio 7 d. rašte Nr. 1D-7083 (11) paaiškino pareiškėjui jo valstybinės pensijos mokėjimo tvarką pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, be kita ko, nurodė, kad: Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai; valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, galiojusį iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo perskaičiuojamo iki šios datos; Ministerija privalėjo vykdyti Laikinąjį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo, nes preziumuojama, jog Laikinasis įstatymas atitinka Konstituciją; Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8443) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 772,04 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, pareiškėjui V. S. valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams pirmą kartą buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., paskui ir iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pasisakant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjo argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog iki šiol nėra sprendimų dėl valstybinių pensijų gavėjų pensijų nepriemokų grąžinimo mechanizmo priėmimo, teisėjų kolegija nurodo, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Minėta, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų.

Kitaip sakant, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi ir tarptautinių teisės aktų nuostatomis. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikant tarptautinių teisės aktų nuostatas nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas