2024-03-13 Nr. AB-4380-3-61-3-09071-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1255-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09071-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 10 d. administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 23S181332 panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje pakeitimo, nes 2023 m. spalio 12 d. baigėsi jos turimo leidimo gyventi nuolat galiojimas. Atsižvelgdama į Migracijos departamento darbuotojo prašymą, kartu su prašymu pateikė 2023 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimą dėl ilgesnio nei 12 mėnesių gyvenimo ne Lietuvoje bei pateikė paaiškinime nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus (senelių mirties liudijimus).

2.2. Pareiškėja, būdama nepilnametė, (duomenys neskelbtini) m. kartu su motina ir jaunesne seserimi persikėlė gyventi į Lietuvos Respubliką ir nuo tada iki šiol pareiškėjos gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje. (duomenys neskelbtini) m. mokėsi Druskininkų miesto vidurinio ugdymo mokyklose lietuvių kalba, nuo 2009 m. iki šiol turėjo leidimą gyventi nuolat. (duomenys neskelbtini) m. baigė Druskininkų „Ryto“ gimnaziją ir įgijo vidurinį išsilavinimą, (duomenys neskelbtini) m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dieninę nemokamą vokiečių ir prancūzų kalbų studijų programą. Studijų metu ir vėliau dirbo, pvz., kavinėse įvairiose pareigose, (duomenys neskelbtini) m. susituokė su Rusijos Federacijos piliečiu D. K., kuris yra finansų analitikas, jo gaunamo atlyginimo visiškai pakako abiem finansiškai nepriklausomai (savarankiškai) nuo tėvų išsilaikyti.

2.3. Pareiškėja su sutuoktiniu jau anksčiau savo ateitį ėmė sieti su gyvenimu Lietuvos Respublikoje, sutuoktinis dažnai atvykdavo į Lietuvą su viza ir planavo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, o pareiškėja ketino siekti gauti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos būdu.

2.4. Pareiškėja 2019 metų pabaigoje išvyko į Rusiją aplankyti savo sutuoktinio ir likusių giminaičių, tačiau ten jai netikėtai teko prižiūrėti ir slaugyti sergančius garbingo amžiaus senelius, kurie patys negalėjo savarankiškai apsitarnauti dėl ligų ir kurie dėl mažų pajamų negalėjo sau leisti pasisamdyti slaugę ar / ir namų šeimininkę. Pareiškėjos planus grįžti į Lietuvą pakoregavo visame pasaulyje 2020 metų pradžioje ėmusi plisti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) epidemija, dėl kurios tiek Lietuva, tiek Rusija ėmėsi beprecedenčių priemonių, itin suvaržiusių asmenų judėjimo ne tik tarp valstybių, bet ir valstybių viduje (karantino ir ekstremaliosios situacijos paskelbimas) galimybes. Epidemijos metu sumažėjo pareiškėjos sutuoktinio gaunamos pajamos. Galimybės grįžti į Lietuvą ribojo ir vakcinų, pripažintų Lietuvoje ir ES, Rusijoje nebuvimas bei tinkamų priemonių, kurių pagalba būtų galima išsitirti ar nėra užsikrėtusi / persirgusi koronaviruso infekcija, deficitas. Vėliau grįžti gyventi į Lietuvą sukliudė ir netikėtai 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi Rusijos karinė intervencija į Ukrainos Respubliką, dėl kurios Lietuva (o vėliau ir Europos Sąjunga) Rusijai įvedė tam tikras sankcijas, susijusias su skrydžiais lėktuvu. Per šį laikotarpį pareiškėja du kartus buvo grįžusi į Lietuvą per Kroatiją, iš kurios motinos vardu registruotu automobiliu parvyko į Lietuvą.

2.5. Pareiškėja tai patvirtinančių dokumentų neišsaugojo, o Rusijos piliečio pasą, pasibaigus jo galiojimui, pasikeitė į naują ir jame taip pat nėra tai patvirtinančių spaudų. Pareiškėjai naują Rusijos piliečio pasą pagamino tik 2023 m. birželio 22 d. Vos tik atsiradus finansinėms ir kitoms galimybėms (gavus naują pasą, su kuriuo galima kirsti Lietuvos sieną), 2023 m. liepos 27 d. grįžo į Lietuvą, kur nusprendė toliau tęsti nebaigtas studijas Vilniaus universitete.

2.6. Pareiškėją su Lietuva sieja tvirti ir ilgalaikiai socialiniai ir šeimyniniai ryšiai: visi artimiausi giminaičiai, tėvai ir jaunesnė sesuo, gyvena Lietuvoje (Druskininkuose), turi leidimus nuolat gyventi, o sutuoktinis, kaip minėta, taip pat savo ateitį sieja su gyvenimu Lietuvoje. Visi ilgamečiai pareiškėjos draugai taip pat gyvena tik Lietuvoje. Pareiškėjos senelės L. M. (iš motinos pusės) antrasis sutuoktinis buvo Lietuvos pilietis V. S., kuris pareiškėjai atstojo tikrąjį senelį, mirusį dar prieš jai gimstant. Pareiškėja puikiai (be akcento) kalba, taip pat ir rašo lietuvių kalba, kuri jai yra kaip gimtoji, savo elgesiu yra lojali Lietuvai (laikosi įstatymų, vertina įgytą išsilavinimą bei suteiktą galimybę gyventi laisvoje šalyje), kartu su sutuoktiniu smerkia tebesitęsiančią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes.

2.7. Migracijos departamentas neatsižvelgė į imperatyvias Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo, UTPĮ) bei kitų teisės aktų normas, priėmė pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 6 d. prašymą pakeisti leidimą gyventi nuolat, paprašė pateikti paaiškinimą dėl ilgesnio nei 12 mėnesių laikotarpio negyvenimo Lietuvoje, kurį ji raštu iškart pateikė, ir toliau tęsdamas prašymo nagrinėjimą priėmė Sprendimą. Nuo pagrindo, numatyto Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte, paaiškėjimo dienos iki Sprendimo priėmimo dienos praėjo 33 dienos, t. y. daugiau, nei įstatyme numatytas 14 kalendorinių dienų terminas sprendimui priimti. Tuo atsakovas praleido sprendimo priėmimo terminą, nenurodydamas priežasčių.

2.8. Nagrinėjamu atveju aktuali 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva). Šios Direktyvos vienas iš nurodytų tikslų teigia, jog „Pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai išvykti iš tos teritorijos“. Pagal Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Europos Sąjungos teritorijos, kas atitinka UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Tuo pačiu Direktyvos 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad nukrypstant nuo Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas.

2.9. Pagal Direktyvos 9 straipsnio 4 dalį nors ilgalaikis gyventojas, kuris gyveno kitoje valstybėje narėje pagal Direktyvos III skyrių, daugiau nebegali išlaikyti pirmojoje valstybėje narėje įgyto ilgalaikio gyventojo statuso, kai toks statusas jam suteikiamas kitoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 23 straipsnį (kai ilgalaikio gyventojo statusas įgyjamas antrojoje valstybėje narėje), bet „atitinkama valstybė narė gali nustatyti, kad prabuvęs išvykoje ilgiau nei šešerius metus, ilgalaikis gyventojas dėl ypatingų priežasčių išlaiko šį statusą toje valstybėje narėje“. Be to, pagal Direktyvos 9 straipsnio 5 dalį Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte ir 4 dalyje nurodytais atvejais, „statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. <...>“. Nei Įstatymas, nei kiti šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato palengvintos ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarkos, t. y. palengvintos leidimo gyventi nuolat atstatymo tvarkos.

2.10. Teisė teikti paaiškinimus ir būti išklausytam yra viena iš pagrindinių asmens, kurio atžvilgiu yra atliekamas bet koks tyrimas, teisių. Teisės būti išklausytam turinys apima ir sprendimą priimti ketinančių institucijų pareigas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) ne kartą savo praktikoje išaiškino, kad įstaigos turi pareigą leisti suinteresuotajam asmeniui pareikšti savo nuomonę. Tai reiškia, jog asmuo, nežinantis apie savo teisę, turi būti apie ją tinkamai informuotas.

2.11. Migracijos departamentas, nepateikdamas visos turimos medžiagos, susijusios su Sprendimo priėmimu, ir nenurodydamas šio nepateikimo priežasčių, pažeidė gero viešojo administravimo principą. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, taip pat buvo nesilaikyta nustatytų procesinių terminų sprendimui priimti. Migracijos departamento atliktas pareiškėjos prašymo vertinimas nebuvo išsamus ir visapusiškai pagrįstas, t. y. atsakovas nesurinkęs pakankamai duomenų dėl atvykimų į Lietuvą ir neatlikęs visų teisės aktuose nustatytų privalomų procedūrų, nepagrįstai nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.12. Sprendimas priimtas Įstatymo ir kitų nacionalinių teisės aktų pagrindu, bet praleidus sprendimo priėmimo terminą bei neatsižvelgiant į Direktyvos tikslus ir joje imperatyviai nurodytą taikyti „palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką“, kuri nėra perkelta į nacionalinę teisę, Sprendimu pareiškėjos atžvilgiu taikomos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos. Sprendime iš esmės apsiribota tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, o faktinės aplinkybės aptartos pakankamai abstrakčiai, nustatytos tik pavienės aplinkybės, o ne reikšmingų juridinių faktų visetas, aplinkybės tik formaliai susietos su taikomomis teisės normomis, nesigilinant į nustatytų aplinkybių atsiradimo priežastis, todėl Sprendimas neatitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 1 dalies, tiek teismų (ypač ESTT) praktikos, t. y. pagrįstas ne visais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas nėra pakankamai adekvatus ir pakankamas, bei pažeidžia gero administravimo principo reikalavimus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

4.1. 2023 m. rugsėjo 6 d. pareiškėja kreipėsi dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo pasibaigus turėto leidimo nuolat gyventi galiojimui. 2023 m. spalio 10 d., patikrinus duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. liepos 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir atvyko į Lietuvos Respubliką tik 2023 m. liepos 27 d. Patikrinus pareiškėjos duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėja nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki skundo nagrinėjimo dienos nebuvo įdarbinta Lietuvos Respublikos įmonėse (neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika). Pareiškėjos sutuoktiniui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar leidimas nuolat gyventi nėra išduoti, jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nėra registruota. Įvertinęs duomenis apie pareiškėjos išvykimus ir atvykimus į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje.

4.2. Įvertinęs pareiškėjos paaiškinimuose nurodytą informaciją ir Migracijos departamento turimus duomenis, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, ir vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Migracijos departamentas panaikino pareiškėjos leidimą̨ nuolat gyventi.

4.3. Pareiškėja savo nurodytų teiginių, kad buvo du kartus grįžusi į Lietuvos Respubliką per Kroatiją, nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat minėti teiginiai prieštarauja pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 6 d. rašytiniams paaiškinimams Migracijos departamentui, kuriuose pareiškėja nurodė̇, kad nuo 2019 m. pabaigos nebuvo Lietuvos Respublikoje ilgesnį nei 12 mėnesių̨ laikotarpį.

4.4. Pareiškėjos teiginiai, kad Sprendimas yra nepagrįstas, nes nebuvo atsižvelgta į nenugalimos jėgos aplinkybes (COVID-19 karantiną̨, sergančių̨ senelių slaugymą ir kt.), yra nepagrįsti. Įstatymo 54 straipsnis nustato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kai užsieniečiui daugiau nei 12 mėnesių iš eilės gyvenusiam ne Europos Sąjungos valstybėje leidimas nuolat gyventi nėra naikinamas. Taip pat atkreipia dėmesį̨, kad Įstatymo 2022 m. liepos 1 d. redakcijoje 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytos išimtys buvo papildytos, tačiau iki šiol apribojimai patekti į Lietuvos Respubliką dėl karantino ar kitos pareiškėjo skunde nurodytos priežastys nėra laikomos išimtimis panaikinti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pagal karantino metu galiojusias taisykles užsieniečiai, turintys leidimą̨ gyventi (t. y. turintys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje), be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką.

4.5. Faktą, jog pareiškėja 2019 m. liepos 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir atvyko į Lietuvos Respubliką tik 2023 m. liepos 27 d., Migracijos departamentas nustatė̇ Sprendimo priėmimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad termino priimti sprendimą praleidimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl naikinti tokį sprendimą dėl to, kad buvo praleistas terminas, nėra pagrindo, kadangi sprendimo panaikinimas dėl formalių priežasčių̨ negali būti pateisinamas protingumo ir teisingumo kriterijais.

4.6. Migracijos departamentas pasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai buvo įvertinti Sprendime ir konstatuota, kad nėra nustatyta UTPĮ numatytų išimčių nepriimti Sprendimo. Pareiškėja savo paaiškinimuose Migracijos departamentui nebuvo nurodžiusi jokios informacijos apie pareiškėjos atvykimus į Lietuvos Respubliką per Kroatiją laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 14 d. iki 2023 m. liepos 27 d., savo paaiškinimuose neginčijo, kad Lietuvos Respublikoje nebuvo nuo 2019 m. pabaigos, neįvardijo konkrečių̨ procedūrų̨, kurių Migracijos departamentas neatliko.

4.7. Pareiškėja Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą viršijo daugiau kaip keturis kartus, todėl Sprendimo priėmimas yra proporcingas.

4.8. Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, pareiškėjos pateiktais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (Sprendimo motyvai išdėstyti Sprendime). Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. sausio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas įvertino bylos medžiagą, pareiškėjos ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, apžvelgė Įstatymo nuostatas (53 str. 2 d. 3 p., 54 str. 1 d. 3 p., 55 str. 1 d., 2 d.), Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarko aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), nuostatas (104 p.), nurodė, kad Migracijos departamentui yra Įstatymo suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjai) išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus dėl negalėjimo atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad nei Migracijos departamentui, nei teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai apie pareiškėjos senelių sveikatos būklę, neįgalumą, būtinybę juos slaugyti būtent pareiškėjai, o aplinkybes, jog grįžimą į Lietuvą apsunkino su COVID-19 susiję ribojimai, o vėliau Rusijos vykdoma agresija prieš Ukrainą, teismo posėdyje teikdama paaiškinimus neigė ir pati pareiškėja, nurodydama, jog keletą kartų lankėsi Lietuvoje (vykdama per Kroatiją). Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad šiuo metu faktiškai studijuoja Lietuvoje. Byloje pateiktoje studijų sutartyje (48 punkte) nurodyta, kad jei laiku nėra įvykdoma prievolė sumokėti už studijas, sutartis laikoma pasibaigusia šalių susitarimu nuo kitos dienos, einančios po prievolės įvykdymo pabaigos datos. Pareiškėja nepateikė įrodymų, jog už studijas sumokėjo, taip pat nepateikė įrodymų, kad šiuo metu faktiškai studijuoja pagal byloje pateiktą studijų sutartį.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, teikdama paaiškinimus Migracijos departamentui, net neužsiminė apie savo grįžimą į Lietuvą per Kroatiją, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo ieškoti šių duomenų. Prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimo metu, Migracijos departamentas tikrino duomenis, nustatė pareiškėjos socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius Lietuvoje. Teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėja, nors ir nurodė, kad jos sutuoktinis dažnai atvykdavo į Lietuvą su viza ir planavo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, o pareiškėja ketino siekti gauti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos būdu bei, kad sutuoktinis savo ateitį sieja su gyvenimu Lietuvoje, įrodymų apie šiuos savo ketinimus byloje nepateikė. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjos Migracijos departamentui teikti paaiškinimai rodo, jog pareiškėjos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista.

9. Teismas pažymėjo, kad Direktyva neįpareigoja nustatyti išimčių, tai paliekama valstybių narių diskrecijai, toks pat reguliavimas nustatytas dėl palengvintos ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarkos nustatymo – Direktyva šio klausimo reglamentavimą palieka nacionalinei teisei (Direktyvos 9 str. 5 d.). Lietuvoje tokia palengvinta tvarka numatyta Įstatymo 53 straipsnio 8 dalyje.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėją nors ir sieja tam tikri socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika (dėl to nėra ginčo), tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų.

11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju termino Sprendimui priimti galimas praleidimas tiesioginės įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, pareiškėjos teisėms ir pareigoms neturėjo. Termino praleidimas laikytinas formaliu pažeidimu, negalinčiu būti pakankamu pagrindu Sprendimo panaikinimui.

12. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatymu bei Aprašu nustatytos leidimų nuolat gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant Įstatyme nustatytiems leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindams. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjos situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

III. 13. Pareiškėja D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja prašo priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nebuvo grįžusi į Lietuvos Respublikos nuo 2019 m. liepos 14 d. iki 2023 m. liepos 27 d. Migracijos departamentas netikrino visų Europos Sąjungos valstybių išorinių sienų duomenų apie pareiškėjos valstybės sienos kirtimą, o vertino tik Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenis.

14.2. Pareiškėja 2023 m. 3 kartus buvo nuvykusi į Migracijos departamento Alytaus skyrių, bendraudama su Migracijos departamento specialistais, nurodė, kad epizodiškai lankėsi Lietuvos Respublikos aplankyti artimųjų.

14.3. Nėra priežasčių netikėti pareiškėjos paaiškinimais dėl senelių priežiūros, taip pat dėl pakeisto paso, dėl kurio pareiškėja negali pateikti įrodymų apie sienos kirtimą Kroatijoje.

14.4. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis ESTT praktika, yra visos sąlygos taikyti Direktyvą tiesiogiai, todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas turėjo vadovautis Direktyvos 9 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgti į bylos aplinkybių visumą.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjos senas pasas, kuriame, kaip teigia pareiškėja, buvo nurodyti visi Europos Sąjungos išorinių sienų kirtimai tikrai buvo grąžintas Rusijos Federacijos kompetentingoms institucijoms, taip pat, jeigu pareiškėjos sename pase buvo nurodyti visi Europos Sąjungos išorinių sienų kirtimai, tai reiškia, kad pareiškėjos sienos kirtimas turėjo būti užfiksuotas ir tos Europos Sąjungos valstybės kompetentingos institucijos, tačiau pareiškėja susirašinėjimo su Europos Sąjungos valstybių kompetentingomis institucijomis dėl išorinių sienų kirtimo pirmosios instancijos teismui nepateikė.

17. Atsakovas pažymi, kad Direktyvos 9 straipsnio 5 dalies nuostatos yra perkeltos į Įstatymą (Įstatymo 53 str. 8 d.).

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

18. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad atsakovo priimtas Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimu, teisės aiškinimu bei taikymu.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo ir atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjos šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Atsižvelgiant į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, proceso ekonomiškumo principu, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (ABTĮ 56 str.). Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

24. Aprašo 104 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėja – Rusijos Federacijos pilietė, turėjusi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. spalio 12 d., ištekėjusi už Rusijos Federacijos piliečio. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja 2019 m. liepos 14 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir vėl atvyko į Lietuvos Respubliką tik 2023 m. liepos 27 d. Pažymėtina, kad nors pareiškėja, teikdama skundą teismui ir nurodė, kad per šį laikotarpį du kartus buvo grįžusi į Lietuvą per Kroatiją, iš kurios motinos vardu registruotu automobiliu parvyko į Lietuvą, šiuos faktus patvirtinančių duomenų nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė, nurodydama, kad keliones patvirtinančių dokumentų neišsaugojo, o Rusijos piliečio pasą, pasibaigus jo galiojimui, pasikeitė į naują ir jame nėra tai patvirtinančių spaudų. Be to, pareiškėja, teikdama paaiškinimus Migracijos departamentui, net neužsiminė apie savo grįžimą į Lietuvą per Kroatiją, priešingai – teigė neturėjusi jokių galimybių grįžti į Lietuvą dėl finansų trūkumo, COVID-19 pandemijos, negalėjimo palikti vienų senelių, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo pareiškėjos paaiškinimus vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, kaip prieštaringus ir leidžiančius abejoti jų patikimumu, nesant jokių kitų nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

26. Byloje esantys pareiškėjos Migracijos departamentui teikti paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista. Pareiškėja taip pat buvo išklausyta ir pirmosios instancijos teisme.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.

28. Be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

29. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Direktyva palengvintos ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarkos nustatymą palieka nacionalinei teisei (Direktyvos 9 str. 5 d.). Įstatymų leidėjas šią teisę yra realizavęs UTPĮ 53 straipsnio 8 dalyje, tačiau nagrinėjamo ginčo atveju ši norma nėra aktuali.

30. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu prieina prie išvados, kad pareiškėją nors ir sieja tam tikri socialiniai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika (dėl to nėra ginčo), tačiau šie ryšiai nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo nepaisyti imperatyvių Įstatymo normų.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto imperatyvaus leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsienietei išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o termino Sprendimui priimti praleidimas nagrinėjamu atveju laikytinas formaliu pažeidimu, neturėjusiu tiesioginės įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

32. Teismas neaptarinėja kitų pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

34. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjos skundą, netenkinamas jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė