2016-12-20 Nr. AB-24320-3-61-3-03630-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2261-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03630-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 13.5; 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S., V. J. (V. J.) ir R. J. (R. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S., V. J. ir R. J. skundą atsakovui biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. S., V. J. ir R. J. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–12), prašydami panaikinti biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2-68 atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai paaiškino, jog jie yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2004 m. rugpjūčio 16 d. išdavė šiuo metu mirusiai J. J. (ankstesnei žemės sklypo savininkei) statybos leidimą Nr. GR/1165/04-1147, kuriuo leido vykdyti sodybinio gyvenamojo namo rekonstrukciją pagal „RK projektai“ R. K. įmonės parengtą projektą Nr. 10/03. Minėtas projektas numatė gyvenamojo namo rekonstrukciją pristatant mūrinį priestatą su rūsiu ir priklausinių pastatymą greta gyvenamojo namo.

Projektas buvo reikiamai suderintas su visomis statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijomis, taip pat ir Direkcija. Pareiškėjams nukrypus nuo projekto, kuriam buvo išduotas leidimas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti šiaurinėje žemės sklypo dalyje esantį raudonų plytų statinį ir pietinėje žemės sklypo dalyje esantį baltų silikato blokelių statinį.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 13 d. priėmė sprendimą ieškinį tenkinti, įpareigoti pareiškėjus per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype esančių statinių projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. birželio 6 d., Vilniaus apygardos teismui patikslinus teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad pareiškėjams yra leidžiama per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype esančių statinių projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjų prašymu tris kartus pratęsė įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Pareiškėjai 2012 m. gruodžio 7 d. prašymu dėl projektinių pasiūlymų derinimo kreipėsi į atsakovą, pateikdami statinių, kuriuos teismas leido įteisinti, projektinę dokumentaciją ir paprašė ją suderinti. Direkcija tik po 11 mėnesių atsakė į pareiškėjų prašymą 2013 m. lapkričio 7 d. raštu, kuriuo atsisakė pritarti projektiniams pasiūlymams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir įpareigojo Direkciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“, priimant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. balandžio 20 d. paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą. Pareiškėjai nurodė, kad skundžiamame 2015 m. birželio 9 d. sprendime, kuriuo atsisakyta pritarti projektiniams pasiūlymams, Direkcija nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997, kadangi jis įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. Pareiškėjai dėl projektinių pasiūlymų derinimo kreipėsi 2012 m. gruodžio 7 d. prašymu.

Pareiškėjų teigimu, iš skundžiamo sprendimo turinio neįmanoma suprasti, dėl kokių priežasčių Direkcija atsisako suderinti pateiktus projektinius pasiūlymus. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Atsakovas ignoruoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo ir LVAT 2015 m. balandžio 20 d. nutarties nurodymus. Skundžiamame Direkcijos rašte tik pateikiamos nuorodos į tam tikrus teisės aktus, tačiau nepaaiškinama, kaip šie teisės aktai galėtų būti taikomi nagrinėjamu atveju, nenurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrindė šių teisės aktų taikymo būtinybę, nenurodytos konkrečios šių teisės aktų normos, taikomos pareiškėjams, neaišku, kurioms projektinių pasiūlymų dalims nepritariama, kokius veiksmus pareiškėjai turi atlikti, kad pasiūlymams būtų pritarta, ir kodėl teisės aktai nėra susieti su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.

Iš rašto turinio neįmanoma suprasti, kodėl pareiškėjai turi rengti naujus projektinius pasiūlymus, su kuo juos derinti. Pareiškėjai Direkcijos prašė suderinti projektinius pasiūlymus, o Direkcija atsisakė išduoti reikalavimus techniniam projektui parengti, kurių pareiškėjai neprašė. Todėl Direkcijos raštas nėra tinkamai motyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, todėl naikintinas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas yra pripažinęs pareiškėjų teisę į statinių įteisinimą ir tuo pačiu nustatydamas, kad statinių statyba yra galima pagal teritorijų planavimo dokumentus bei neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Todėl Direkcija, atsisakydama suderinti projektinius pasiūlymus, pažeidžia proporcingumo ir interesų derinimo principus. Direkcijos veiksmai, pareiškėjų manymu, pažeidžia gero administravimo principą. Direkcija sumenkina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo galią. Nagrinėjant civilinę bylą teismas atmetė Direkcijos argumentus, kad draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkio pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis, kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius estetinę vertę (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 5 punktas).

Teismas nurodė, kad statiniai pastatyti arčiau nei 50 metrų iki šlaito briaunos, tačiau jie nemažina kraštovaizdžio estetinės vertės, be to, ginčo sodyba yra labai sena ir visi joje esantys statiniai yra arčiau nei 50 m iki šlaito briaunos. Pareiškėjai teigė, kad Direkcija nebegali kelti naujų argumentų, kurių nebuvo pateikusi teismui svarstant klausimą dėl statinių nugriovimo ar įteisinimo, nes minėtas klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Direkcija, atsisakydama pritarti projektiniams pasiūlymams, sudaro situaciją, kai paneigiamas teismo sprendimo galiojimas.

Pareiškėjų manymu, Direkcija, nenurodydama aiškių motyvų ir argumentų, jau antrą kartą atsisako suderinti projektinius pasiūlymus, dėl to pareiškėjai negali įteisinti statinių. Tokioje situacijoje teismo įpareigojimas iš naujo spręsti dėl pareiškėjų prašymo būtų beprasmis, tuo nebūtų realiai apgintos pareiškėjų teisės. Todėl pareiškėjai prašo įpareigoti atsakovą suderinti projektinius pasiūlymus.

Atsakovas Direkcija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 95–98) prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad privalo vadovautis šiuo metu galiojančiu Pavilnių regioninio parko tvarkymo planu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341, nustatytu reglamentu bei Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas). Pareiškėjų atstovas architektas T. B. Direkcijai teikė projektinius pasiūlymus pastatų, kurie buvo savavališkai pastatyti, tikslu juos įteisinti. Projektiniuose pasiūlymuose vienas iš savavališkai pastatytų statinių vadinamas gyvenamuoju, o kitas – dirbtuvėmis, nors bylos nagrinėjimo eigoje buvo paaiškinta, kad Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas draudžia statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkio pastatus ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis, Direkcija nepritarė pateiktiems projektiniams pasiūlymams, išaiškino architektui teisės aktų reikalavimus, prašė pateikti naujus variantus projektinių pasiūlymų. Teismas aiškiai nurodė, kad dokumentacija turi būti parengta teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. projektas parengtas vadovaujantis šių dienų galiojančiais teisės aktais, todėl Direkcija skundžiamame rašte informavo pareiškėją, jog pasikeitė projektavimo tvarka ir vietoje sąlygų projektavimui dabar yra išduodami specialieji saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai, kurių išdavimui pirmas reikalavimas – parengti ir susiderinti projektinius pasiūlymus (laikinąjį reglamentą) ir juos pridėti prie prašymo specialiesiems architektūros reikalavimams/specialiesiems saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams išduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 82–84) prašė pareiškėjų skundo pirmąjį reikalavimą nagrinėti teismo nuožiūra, o reikalavimą įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad vadovaujantis LVAT praktika nėra pagrindo įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams neįvertinus projektinių pasiūlymų sprendinių atitikties teisės aktų reikalavimams. Teismas negali atlikti veiksmų, kurie yra priskirtini administravimo subjektui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 90–93) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Direkcijos sprendimas yra pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu (b. l. 119–124) pareiškėjų skundą iš dalies patenkino. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2-68 atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinę įstaigą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini), priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą. Likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimo matyti, jog Inspekcija kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nustatytos savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Teismas minėtu sprendimu Inspekcijos ieškinį tenkino, įpareigojo pareiškėjus per 6 mėn. nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esančių statinių – šiaurinėje žemės sklypo dalyje esančio raudonų plytų statinio ir pietinėje žemės sklypo dalyje esančio baltų silikato blokelių statinio – projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus, o per nustatytą terminą minėto įpareigojimo neįvykdžius, įpareigoti pareiškėjus savo lėšomis minėtus statinius nugriauti.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslino sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydamas, kad atsakovai ne įpareigojami, bet jiems leidžiama atlikti atitinkamus veiksmus. Pareiškėjai 2012 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Direkciją, prašydami suderinti projektinius pasiūlymus dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pateikė architekto T. B. parengtus vienbučio gyvenamojo namo (7.1), pagalbinio ūkio pastato-dirbtuvių (8.17.3) projektinius pasiūlymus.

Direkcija 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 2-151 nepritarė parengtiems projektiniams pasiūlymams. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti minėtą Direkcijos sprendimą ir įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikino Direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams ir įpareigojo Direkciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Teismas nurodė, kad skundžiamame Direkcijos rašte tik išvardijamos teisės aktų nuostatos, tačiau nepaaiškinama, kaip šios normos pritaikytos nagrinėjamu atveju, nenurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrindė šių teisės normų taikymo būtinybę. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu pareiškėjams buvo leista parengti ginčo statinių projektinę dokumentaciją ir gauti jų statybą leidžiančius dokumentus, tačiau Direkcija skundžiamame sprendime nenurodė, kuri projektinių pasiūlymų dalis prieštarautų imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, tuo iš esmės apsunkinant pareiškėjų galimybes tinkamai įgyvendinti savo teises.

Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą, prašydami priimti naują sprendimą, kuriuo įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams. LVAT 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi pareiškėjų skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas. LVAT nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismo sprendimai Direkcijai nenustatė ir negalėjo nustatyti pareigos besąlygiškai pritarti pareiškėjų pateiktiems projektiniams pasiūlymams, todėl pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Direkcija, vykdydama minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą, iš naujo nagrinėjo pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų ir priėmė byloje skundžiamą 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2-68. Šiame sprendime Direkcija nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997 buvo patvirtintas Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašas, pagal kurį Direkcija specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus galės išduoti tik tuo atveju, jeigu projektiniai pasiūlymai bus parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d.

įsakymu Nr. D1-808 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“. Direkcija šiame sprendime nurodė, kad sklypui, esančiam Pavilnių regioniniame parke, rekreacinėje funkcinio prioriteto zonoje (kompleksinėje saugomoje teritorijoje), neparengus naujų projektinių pasiūlymų, kurie privalo būti suderinti, Direkcija reikalavimų techniniam projektui parengti negalės išduoti. Nagrinėjamu atveju atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, privalėjo išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. gruodžio 7 d. prašymą dėl projektinių pasiūlymų derinimo ir priimti aptartas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei jų aiškinimą teismų praktikoje atitinkantį sprendimą.

Tačiau skundžiamas Direkcijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 2-68 akivaizdžiai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Direkcijos sprendime visiškai nenurodoma, kokių STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ ar kitų teisės aktų reikalavimų jau parengti ir pateikti derinimui projektiniai pasiūlymai neatitinka ir kokiais faktiniais duomenimis bei kokiomis konkrečiomis teisės normomis reikalaujama parengti naujus projektinius pasiūlymus. Direkcijos sprendime tik abstrakčiai nurodytas teisinis reglamentavimas, tačiau jis nesiejamas su konkrečia faktine situacija.

Iš šio sprendimo nėra aišku, ar pareiškėjų pateikti projektiniai pasiūlymai neatitinka formaliųjų reikalavimų, keliamų tokiems dokumentams, ar teisės aktų nuostatoms prieštarauja projektiniuose pasiūlymuose numatyti siūlomi konkretūs statinių projektiniai sprendiniai. Direkcijos sprendime minimi teisės aktai reglamentuoja specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų išdavimą ir numato statytojų pareigą pateikti projektinius pasiūlymus saugomos teritorijos direkcijai, taip pat reglamentuoja, kaip turi būti parengti šie pasiūlymai, taip pat reikalauja juos suderinti.

Būtent dėl Direkcijos pritarimo (suderinimo) projektiniams pasiūlymams pareiškėjai į Direkciją ir kreipėsi, todėl Direkcija turi pareigą arba nustatyti jų formos neatitikimą Specialiųjų architektūros reikalavimų ir turinio ir išdavimo aprašo, STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 13 priedui, arba spręsti dėl juose numatytų sprendinių iš esmės. Taigi teismas konstatavo, kad skundžiamas Direkcijos sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jis yra visiškai nemotyvuotas, iš jo turinio pareiškėjai neturi galimybės, net ir atstovaujami profesionalių teisininkų ir architektų, žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis atsisakoma suderinti pateiktus projektinius pasiūlymus.

Teismas pažymėjo, kad ginčo statinių teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas minėtu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi, kuriais pareiškėjams buvo leista parengti ginčo statinių projektinę dokumentaciją ir gauti jų statybą leidžiančius dokumentus. Direkcija skundžiamame sprendime nenurodė, kuri projektinių pasiūlymų dalis prieštarautų imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, tuo iš esmės apsunkinant pareiškėjų galimybes tinkamai įgyvendinti savo teises.

Dėl šių esminių skundžiamo Direkcijos sprendimo trūkumų yra pagrindas šį sprendimą pripažinti neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir jį panaikinti. Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjai prašė įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad, remiantis LVAT formuojama teismų praktika, administracinis teismas tik gavęs atitinkamą skundą dėl administracinio akto turi teisę tikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio nuostatomis, bet negali atlikti veiksmų, kurie yra priskirti administravimo subjektui (LVAT 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-75/2009).

Nagrinėjamu atveju būtent atsakovui tenka pareiga patikrinti pateiktų projektinių pasiūlymų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir dėl to priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą. Tik atsakovui atlikus tokius veiksmus, teismas galėtų spręsti ginčą ir patikrinti priimto sprendimo teisėtumą remiantis ABTĮ 3 straipsnio nuostatomis. Reikalavimas įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams galėtų būti sprendžiamas tik tuomet, jei būtų atsisakyta pritarti projektiniams pasiūlymams ir būtų žinomos tokio sprendimo atsisakymo priežastys.

Nagrinėjamu atveju, minėta, atsakovo sprendime aiškių priežasčių, dėl ko buvo atsisakyta pritarti projektiniams sprendiniams, nenurodyta, sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Todėl teismas negali perimti viešojo administravimo subjektui priskirtų funkcijų vykdymo ir įpareigoti atsakovą klausimą išspręsti iš esmės. Tokios teismų praktikos LVAT laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (pvz., LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1627/2012, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-420/2011).

Ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas leido pareiškėjams nustatyta tvarka parengti statinių projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus, nesudaro pagrindo teismui įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams, nes, kaip nurodė LVAT 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje, bendrosios kompetencijos teismo sprendimai Direkcijai nenustatė ir negalėjo nustatyti pareigos besąlygiškai pritarti pareiškėjų pateiktiems projektiniams pasiūlymams. Todėl nagrinėjamu atveju pažeistos pareiškėjų teisės apgintinos įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė, kokias išlaidas patyrė, nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis. Todėl šis pareiškėjų prašymas nenagrinėtas. Pareiškėjams išaiškinta teisė ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo teismui paduoti prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimo priteisimo, kartu pateikiant išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 130–136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamasis namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini), priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams “Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini); priteisti iš Direkcijos bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad Direkcijos sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes neatsižvelgė į tai, jog Direkcijos atstovė teismo posėdžio metu aiškiai nurodė Direkcijos sprendimo motyvą. Kadangi Direkcijos sprendimo motyvai tiek teismui, tiek šalims buvo atskleisti, teismas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą iš esmės spręsti pareiškėjų prašymą įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams, ir šį prašymą tenkinti. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad Direkcijos sprendimo motyvų atskleidimas teismo posėdyje negali būti laikomas tinkamu motyvų atskleidimu (su kuo pareiškėjai nesutinka), pareiškėjai turi teisę į ginčo išsprendimą iš esmės remiantis protingumo ir teisingumo principais.

2. Pareiškėjai sutinka su tuo, kad Direkcijos 2015 m. birželio 9 d. rašte išdėstytas atsisakymas pritarti projektiniams pasiūlymams yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas, neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Tačiau pareiškėjai mano, kad Direkcijos atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams motyvai galėjo būti nurodyti ir bylos nagrinėjimo metu (kaip, kad buvo ir šiuo atveju) ir turėjo būti teismo svarstomi. Pirmiausia, pats teismas bylos nagrinėjimo metu aiškinosi šiuos motyvus, uždavinėjo Direkcijos atstovei atitinkamus klausimus.

Jeigu šie motyvai būtų svarbūs tik tuomet, jei jie išdėstomi raštu skundžiamame atsakovo sprendime, teismas tikrai jų papildomai nesiaiškintų, nes tai būtų nesusiję su byla. Antra, pareiškėjai bei jų atstovės taip pat neprieštaravo (ir šiuo metu neprieštarauja), kad teismas svarstytų Direkcijos atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams teisėtumą taip pat ir vertindamas bei analizuodamas teismo posėdžio metu išsakytą poziciją bei tokio atsisakymo motyvus. Tokiu būdu pareiškėjų teisės yra nepažeidžiamos, taip pat nepažeidžiamos ir atsakovo teisės, nes jam savo sprendimo motyvai yra tuo labiau žinomi.

Trečia, pats bylos kontekstas bei pareiškėjų ir Direkcijos tarpusavio ginčo pobūdis reikalauja, kad būtų vertinami ir teismo posėdžio metu Direkcijos nurodyti atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams motyvai. Kaip buvo nurodyta anksčiau, pareiškėjų pastangos įteisinti savavališkai pastatytus (nukrypus nuo projekto, kuriam buvo išduotas statybos leidimas) statinius trunka jau 10 metų. Yra priimtas bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, leidžiantis įteisinti statinius. Jau 2 kartus administraciniai teismai naikino Direkcijos atsisakymus pritarti projektiniams pasiūlymams, kaip nemotyvuotus ir nepagrįstus.

Visa tai rodo, kad nei teismams, nei pareiškėjams nepavyksta priversti Direkcijos priimti rašytinį sprendimą, kuriame būtų išdėstyti aiškūs atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams motyvai. Todėl yra visiškai teisėta ir pagrįsta vertinti ir tuos Direkcijos sprendimo motyvus, kurie išsakomi žodžiu teismo posėdyje. Ketvirta, tik tuomet, jei būtų svarstomi ir vertinami žodžiu išdėstyti motyvai, būtų galima išvengti visiškai absurdiškos ir pareiškėjų teises pažeidžiančios situacijos, kai Direkcija gali visiškai nemotyvuotai atsisakinėti pritarti projektiniams pasiūlymams, tačiau teismas gali tik naikinti tokį sprendimą bei įpareigoti Direkciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą.

Akivaizdu, kad tokiu atveju pareiškėjai niekada negalės įteisinti ginčo statinių ir niekas jiems šioje situacijoje negalės padėti. Tokiu būdu būtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio nuostata, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismas.

3. 2015 m. spalio 9 d. įvykusio posėdžio metu Direkcijos atstovė kelis kartus teisėjų kolegijos paklausta pakartojo, kad vienintelė priežastis, kodėl Direkcija atsisako pritarti projektiniams pasiūlymams, yra ta, jog statiniai yra pastatyti ant šlaito (tai patvirtina posėdžio metu darytas garso įrašas, pvz. 33:39 min., 36:20 min.). Taip pat įvykusio posėdžio metu Direkcijos atstovė aiškiai išreiškė atsakovo poziciją pasakydama, kad „jei teismas įpareigos, tada įteisinsime“ (35:09 min.). Taigi pareiškėjams Direkcijos atsisakymo motyvai yra žinomi, jie buvo pareikšti teismo posėdžio metu, - toks motyvų pareiškimas nepažeidžia nei pareiškėjų, nei atsakovo teisių. Nagrinėjant civilinę bylą teismas atmetė Direkcijos argumentus, kad draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis, kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šlaito viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius estetinę vertę (Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 5 p.). Teismas nurodė, kad statiniai pastatyti arčiau nei 50 metrų iki šlaito briaunos, tačiau jie nemažina kraštovaizdžio estetinės vertės, be to, ginčo sodyba yra labai sena ir visi joje esantys statiniai yra arčiau nei 50 m iki šlaito briaunos. Bendros kompetencijos teismai nagrinėdami ginčą civiline tvarka konstatavo, kad nėra būtinybės griauti statinius.

4. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, bylos šalių teisės yra lygios, šiuo gi atveju atsakovas turi daugiau teisių nei pareiškėjai, nes jam yra sudaroma galimybė iš naujo priiminėti nepagrįstus sprendimus, kurie vėliau yra naikinami dėl paties atsakovo kaltės (nepakankamo motyvavimo), nors dėl tokių veiksmų iš tikrųjų nukenčia ne atsakovas, bet pareiškėjai, kurių pažeistos teisės yra realiai neginamos, o teisingumas yra tik formalus. Ginčijamas atsakovo sprendimas yra ne tik neteisėtas ir nepagrįstas, bet ir prieštarauja gerojo viešojo administravimo principui, įtvirtintam Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Kadangi vienintelis Direkcijos atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams motyvas (artumas prie šlaito briaunos) jau buvo išnagrinėtas ir atmestas civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu (ABTĮ 58 str. 2 d.), teismas turėjo šį motyvą atmesti kaip nepagrįstą.

5. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. LVAT analogiškoje byloje yra pažymėjęs, kad „Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte numatyta, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Minėtos taisyklės pagrindu, priimtinas ne sprendimas dėl įpareigojimo pakartotinai išnagrinėti prašymą dėl leidimo, į kurį ir vėl gali būti toks pats atsakymas, kaip ir pirmaisiais dviems, iš esmės analogiškais atvejais, nepaisant jau priimto bei įsiteisėjusio teismo sprendimo pirmuoju atveju, o įpareigojimas išduoti leidimą rekonstruoti statinį. Pažymėtina, jog asmens teisių gynimas turi būti realus, o ne iliuzinis. Teisminės valdžios paskirtis ne tik išspręsti teisinius konfliktus, bet ir išspręsti juos taip, kad būtų paneigtas vilkinimas, piktnaudžiavimas, nenoras veikti taip kaip numato teisės aktai. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.“ Tai konstatuodamas LVAT įpareigojo Marijampolės savivaldybės administraciją išduoti leidimą rekonstruoti statinį (žr. LVAT 2014 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2014). Nagrinėjamu atveju, analogiškai, remiantis ABTĮ 88 straipsnio 4 punktu, teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Minėtos taisyklės pagrindu pareiškėjai prašo teismo įpareigoti atsakovą suderinti projektinius pasiūlymus.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013).

7. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Konstitucija saugo įgytąsias teises; teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai (LVAT administracinė byla Nr. I442-14/2013). Pagrindinė teismo paskirtis – užtikrinti teisingumą. Tai galima pasiekti tik teismui turint teisę taikyti visus – procedūrinį, esminį ar kompensacinį – teisėtų lūkesčių apsaugos gynimo modelį, priklausomai nuo bylos aplinkybių. Norint teisingo viešojo ir privataus intereso balanso, teismas privalo turėti pakankamą diskreciją – tiek vertindamas faktines bylos aplinkybes, tiek taikydamas teisę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 143–147) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliantai visiškai nepagrįstai nurodo, jog teismas turėjo įpareigoti Direkciją suderinti projektinius pasiūlymus, kadangi toks reikalavimas reiškia, kad teismo prašoma vykdyti ne teisingumo, bet viešojo administravimo funkciją. LVAT praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad teismai neatlieka viešojo administravimo veiksmų (LVAT 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-75/2009). Kadangi nagrinėjamu atveju Direkcijos sprendime nenurodomos aiškios priežastys, dėl ko buvo atsisakyta pritarti projektiniams pasiūlymams, teismas sprendė, kad Direkcijos sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Todėl teismas negali perimti viešojo administravimo subjektui priskirtų funkcijų vykdymo ir įpareigoti Direkciją klausimą išspręsti iš esmės. Nors Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ir leido pareiškėjams nustatyta tvarka parengti statinių projektinę dokumentaciją ir gauti statinių statybą leidžiančius dokumentus, tai nesudaro pagrindo teismui įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams, nes priimtas teismo sprendimas Direkcijai nenustatė ir negalėjo nustatyti pareigos besąlygiškai pritarti pareiškėjų pateiktiems projektiniams pasiūlymams, kadangi Direkcijos pareiga veikti teisės aktų nustatyta tvarka ir vertinti pareiškėjų pateiktų projektinių pasiūlymų atitiktį imperatyviems, saugomoje teritorijoje taikomiems reikalavimams ir šios pareigos teismas negali eliminuoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149–151) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pateiktą skundą išnagrinėjo tinkamai. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams yra ydingas. Skunde teismui pareiškėjai nurodė, kad Direkcijos skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, pareiškėjams neaiškūs, nesuprantami atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams argumentai, t. y. neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui.

Todėl nagrinėjamu atveju teismui nustačius, kad yra pažeista pareiškėjų teisė gauti tinkamą, išsamų bei motyvuotą sprendimą, pagrįstai tokia teisė apginta įpareigojant Direkciją priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismui, vadovaujantis LVAT formuojama praktika, nebuvo pagrindo įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams neįvertinus projektinių pasiūlymų sprendinių atitikties teisės aktų reikalavimams (LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1627/2012; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-420/2011).

Be to, administracinis teismas, gavęs atitinkamą skundą dėl administracinio akto, turi teisę tikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą remiantis ABTĮ 3 straipsnio nuostatomis, bet negali atlikti veiksmų, kurie yra priskirtini administravimo subjektui (LVAT 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-75/2009). Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtent Direkcijai tenka pareiga patikrinti pateiktų projektinių pasiūlymų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir dėl to priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą.

Tik atsakovui atlikus tokius veiksmus, teismas galėtų spręsti ginčą ir patikrinti priimto sprendimo teisėtumą remiantis ABTĮ 3 straipsnio nuostatomis. Reikalavimas įpareigoti Direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams galėtų būti sprendžiamas tik tuomet, jeigu būtų atsisakyta pritarti ir būtų žinomos tokio atsisakymo priežastys. Nesant aiškių atsisakymo priežasčių, teismas negali atlikti veiksmų už viešojo administravimo subjektą. Kadangi teismas vertino rašytinio sprendimo pagrįstumą ir atitiktį Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, neatitinka formuojamos teismų praktikos pareiškėjų argumentai, kad teismas tokį vertinimą turėjo atlikti atsakovo žodinius paaiškinimus laikydamas neatskiriama šio sprendimo dalimi.

LVAT administracinėje byloje Nr. A-454-822/2015, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, patvirtino, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimu nėra įtvirtinta besąlyginė valstybės institucijų pareiga bet kokiomis aplinkybėmis leisti įteisinti savavališką statybą. Statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduotas tik esant visiems privalomiems dokumentams ir tik valstybės institucijoms patikrinus statybos projekto sprendinių atitiktį nustatytiems teisės aktų reikalavimams bei nenustačius jokių pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2-68 atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinę įstaigą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu: (duomenys neskelbtini), priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Direkcijos sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, Direkcija skundžiamame sprendime nenurodė, kuri projektinių pasiūlymų dalis prieštarautų imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo argumentacija iš dalies sutiktina. Direkcijos sprendimas yra su trūkumais, tačiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes, skunde iškelti reikalavimai galėjo ir turėjo būti išspręsti iš esmės. Tokį sprendimą suponuoja daugetas faktinių ir teisinių aspektų.

Direkcijos sprendime vis dėlto yra padaryta nuoroda į teisinį reguliavimą, t. y. Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. D1-808 ir juo patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.05.06:210: Statinio projektavimas.

Direkcijos atsiliepime į skundą įvardytos dvi priežastys sąlygojusios 2015 m. birželio 9 d. sprendimo priėmimą (b. l. 95).

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad 2015 m. spalio 9 d. įvykusio teismo posėdžio metu Direkcijos atstovė kelis kartus pakartojo, kad vienintelė priežastis, kodėl Direkcija atsisako pritarti projektiniams pasiūlymams, yra ta, jog statiniai yra pastatyti ant šlaito.

Taip, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

Tačiau tame pačiame 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos buvo pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į įvardytas faktines aplinkybes, formuojamą administracinę jurisprudenciją VAĮ 8 straipsnio aiškinimo bei taikymo aspektu, yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog šiuo konkrečiu atveju aptariamas pareiškėjų atžvilgiu priimtas negatyvus Direkcijos sprendimas, nors ir su trūkumais, leido suprasti, dėl kokių priežasčių atsisakyta pritarti projektiniams pasiūlymams. Šios atsisakymo priežastys turėjo būti pirmosios instancijos teismo įvertintos bei priimtas sprendimas, kuriuo iš esmės būtų pasisakyta dėl 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 2-68 teisėtumo bei pagrįstumo. Pagal visumą faktinių aplinkybių atsisakymo pritarti projektiniams pasiūlymams identifikacija gana aiški, o esant poreikiui, galėtų būti patikslinta teismo posėdžio metu. Todėl ir teisinis kvalifikavimas iki galo likęs nesuformuluotas Direkcijos sprendime galėtų būti užbaigtas jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad priimtino pobūdžio sprendimą lemia ir ta aplinkybė, jog pareiškėjai į Direkciją kreipėsi dar 2012 m. gruodžio 7 d., o jų pateiktas prašymas iš esmės nėra išnagrinėtas iki šiol (5 metus), kas nesuderinama su bendraisiais teisės principais. Be kita ko, viešojo administravimo sistemos subjektui netinkamai vykdant įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų, gali ir turi būti sprendžiama dėl tokio teisinio vieneto atsakomybės arba/ir pastarajam ir toliau nevykdant priskirtų funkcijų, tai galėtų būti įpareigojama padaryti jau konkrečiu teismo sprendimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-336/2014 yra nurodęs, kad „<...> Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte numatyta, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. <...> asmens teisių gynimas turi būti realus, o ne iliuzinis. Teisminės valdžios paskirtis ne tik išspręsti teisinius konfliktus, bet ir išspręsti juos taip, kad būtų paneigtas vilkinimas, piktnaudžiavimas, nenoras veikti taip kaip numato teisės aktai. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas“.

Dėl išdėstytų aplinkybių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tikrinanti šią bylą, atsižvelgiant į pastarosios specifines aplinkybes, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, daro išvadą, kad apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti. Vilniaus apygardos administracinis teismas turi iš naujo bei iš esmės išnagrinėti skundo reikalavimus, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. S., V. J. (V. J.) ir R. J. (R. J.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius