2020-04-22 Nr. AB-8063-3-61-3-03945-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3761-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03945-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C.N.C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C.N.C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas C.N.C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 76 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C.N.C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas, neobjektyvus, priimtas netinkamai įvertinus aplinkybes, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjas apgailestavo dėl to, jog jis laiku nepateikė dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo, tačiau to jis nepadarė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad leidimas laikinai gyventi jam buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, nes jo sūnus J. C. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjas buvo sudaręs bažnytinę santuoką su savo vaiko motina (Lietuvos Respublikos piliete) užsienyje, tačiau santuokos Lietuvoje neapskaitė. Dėl pašlijusių santykių pareiškėjas jau kurį laiką negyvena su savo sutuoktine, tačiau nori gyventi su savo sūnumi ir juo rūpintis. Pareiškėjo sutuoktinė su sūnumi šiuo metu yra išvykusi į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas manė, kad vaiko motinai pavyks įsitvirtinti (duomenys neskelbtini) ir tinkamai rūpintis sūnumi, bet vėliau pareiškėjas iš savo motinos (sūnaus močiutės) sužinojo, kad jo buvusi sutuoktinė rodo negerą pavyzdį savo sūnui, veda nevisai dorą ir sveiką gyvenimo būdą bei tinkamai nesirūpina vaiku. Tai sužinojęs pareiškėjas nusprendė, kad jo sūnus turi gyventi su juo Lietuvoje, todėl, pakalbėjęs su sūnumi bei gavęs jo pritarimą, planavo jį atsivežti į Lietuvą ir pratęsti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kaip Lietuvos Respublikos piliečio tėvas. Pareiškėjui pradėjus rinkti dokumentus paaiškėjo, kad jo sūnus neturi galiojančio Lietuvos Respublikos paso, nes jo buvimo (duomenys neskelbtini) metu pasibaigė paso galiojimo terminas. Dėl šios priežasties jo sūnus negali grįžti į Lietuvą, o pareiškėjas savo ruožtu negali pateikti dokumentų leidimui laikinai gyventi pratęsti. Anot pareiškėjo, vaiko motina į šią situaciją žiūri aplaidžiai ir nesirūpina, kad vaikas gautų naują pasą. Pareiškėjo žiniomis, vaiko motina nesiruošia kreiptis į atitinkamas institucijas, kad vaikas gautų naują Lietuvos Respublikos pasą.

4. Pareiškėjas nurodė, jog jis atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Jis nori gyventi su sūnumi bei juo rūpintis, nori, kad sūnus gyventų Lietuvoje, tačiau negali pateikti dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo kaip Lietuvos Respublikos piliečio tėvas dėl objektyvių priežasčių, kurios nepriklauso nuo jo valios.

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis negali viską mesti ir išvykti iš Lietuvos, nes čia jis pragyveno trejus metus, per kuriuos atsirado glaudūs ir ilgalaikiai tiek socialiniai, tiek ekonominiai ryšiai su Lietuva. Pareiškėjas turi Lietuvoje gyvenamąją vietą, moka komunalinius mokesčius, yra pasirašęs mobiliojo ryšio bei interneto sutartis. Pareiškėjo nuomone, būtų tikslinga leisti jam pasilikti Lietuvoje bent jau iki tol, kol jis tinkamai nutrauks visus ryšius su Lietuva arba bandys teisiškai išspręsti sūnaus naujo paso gavimo klausimą. Pareiškėjo vertinimu, protingiausia būtų pratęsti jo išvykimo terminą bent iki 2020 m. sausio 21 d.

6. Pareiškėjas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, jog per trejus buvimo Lietuvoje metus jis niekur nedirbo. Pirmaisiais metais jis ketino pradėti verslą, bet nepavyko. Pareiškėjas nurodė, jog ateityje jis norėtų Lietuvoje įsteigti grožio saloną. Patvirtino, jog žinojo, kad leidimas laikinai gyventi yra pasibaigęs. Su vaiko motina susipažino Norvegijoje, kur sudarė bažnytinę santuoką ir susilaukė sūnaus. Sūnus su motina buvo atvykę mėnesiui į Lietuvą, o nuo 2016 m. sausio mėn. jie abu išvyko į (duomenys neskelbtini). Vaiko motina turi problemų su alkoholiu, jo vaiku rūpinasi jo broliai ir jo draugė. Vaikas (duomenys neskelbtini) lanko pradinę mokyklą. Pareiškėjas negali vykti į (duomenys neskelbtini) pas vaiką, nes tikisi, jog vaiko motina atsipeikės ir grįš į Lietuvą.

7. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad byloje nėra ginčo dėl faktinio ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindo – pareiškėjas neneigė, jog šio sprendimo priėmimo metu jis Lietuvos Respublikoje gyveno pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui. Pareiškėjo turėtos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo pabaiga – 2019 m. rugsėjo 22 d. Tam, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, pareiškėjo sūnus turi gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjo sūnaus J. C. gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota iki 2016 m. vasario 18 d., o Lietuvos Respublikos piliečio pasas galiojo iki 2018 m. sausio 13 d. ir nebuvo pakeistas. Nurodytos aplinkybės bei pareiškėjo skundo teiginiai leido atsakovui manyti, kad pareiškėjo sūnus laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 18 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, taip pat ir dabar, negyvena Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Taigi, pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui, pareiškėjas privalėjo arba išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba, jei atitinka kurį nors leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kreiptis dėl tokio leidimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas norėtų, jog jo sūnus gyventų Lietuvoje, neįteisina pareiškėjo buvimo Lietuvoje. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Išvykęs iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas galės vėl kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 76 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C.N.C. grąžinimo į v“, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo jam dienos, t. y. iki 2019 m. lapkričio 21 d., teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų taip pat nustatė, kad pareiškėjas turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimą laikinai gyventi Nr. LT7383643, galiojusį nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 22 d. Nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi, dėl leidimo į Migracijos departamentą nesikreipė. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, taip pat nenustatęs Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, priėmė ginčijamą sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo jam dienos, t. y. iki 2019 m. lapkričio 21 d., bei įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Pareiškėjo sūnus J. C. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta Lietuvoje buvo deklaruota iki 2016 m. vasario 18 d., o Lietuvos Respublikos piliečio pasas galiojo iki 2018 m. sausio 13 d. Pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su vaiko motina, Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėjo teigimu, jo sūnus su motina nuo 2016 m. sausio mėn. gyvena (duomenys neskelbtini).

11. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, jog pareiškėjas, pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminui (iki 2019 m. rugsėjo 22 d.), privalėjo arba išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba, jei atitinka kurį nors leidimo gyventi išdavimo pagrindą – kreiptis dėl tokio leidimo. Šiuo atveju pareiškėjas neginčijo faktinės aplinkybės, jog Lietuvoje ginčijamo sprendimo priėmimo metu gyveno be teisėto pagrindo ir nesikreipė dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas sutiko su atsakovu, jog aplinkybė, kad pareiškėjas norėtų, jog jo sūnus gyventų Lietuvoje, neįteisina pareiškėjo buvimo Lietuvoje.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, jog Migracijos departamentas nevertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, sutiko, jog ginčijamas sprendimas yra ydingai suformuluotas, bet nurodė, jog Sprendimas iš esmės yra teisingas, nes pats pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių dėl savo sūnaus ilgalaikio gyvenimo ne Lietuvoje. Aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvoje turi gyvenamąją vietą ar yra sudaręs interneto ar mobiliojo ryšio sutartis, nepatvirtina fakto, kad su Lietuva jį sieja kokie nors ekonominiai ar socialiniai ryšiai. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad Lietuvoje jam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, jis turi finansinių įsipareigojimų (teismo vertinimu, pareiškėjo sudarytas interneto ir mobiliojo ryšio sutartis galima nutraukti prieš terminą, be to, tai pareiškėjas gali padaryti ir nebūdamas Lietuvoje), verčiasi teisėta veikla/turi darbinių teisinių santykių ir kt. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nurodė, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat atsižvelgė ir į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, nes pareiškėjui buvo suteiktas ne mažiausias 7 dienų laikotarpis savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, o 30 dienų terminas.

13. Teismas pastebėjo, jog ginčijamu sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Išvykęs iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas galės vėl kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau pareiškėjas pats pripažino, jog jo sūnus J. C. nuo 2016 m. sausio mėn. (t. y. apie ketverius metus) yra išvykęs į (duomenys neskelbtini), kurioje lanko pradinę mokymo įstaigą. Tai patvirtina Migracijos departamento nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruota iki 2016 m. vasario 18 d., o Lietuvos Respublikos piliečio pasas galiojo iki 2018 m. sausio 13 d. ir nebuvo pakeistas. Šiuo atveju tam, kad pareiškėjas galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, pareiškėjo sūnus turi gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Apibendrinęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai ir neobjektyviai išnagrinėjus bylos medžiagą, neteisingai pritaikius Įstatymą, todėl turi būti panaikintas.

17. Nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė ir neįvertino Įstatymo 128 straipsnyje nurodytų aplinkybių, o būtent esamų pareiškėjo socialinių, ekonominių bei kitų ryšių su Lietuva. Pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje (kuri yra ta pati jau trejus metus), iš jos niekur ilgam nebuvo išvykęs, o tai reiškia, jog susiformavo tvirti pareiškėjo ryšiai su Lietuva. Teismas taip pat neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjo sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, nors ir negyvenantis Lietuvoje, pareiškėjo nuoseklių paaiškinimų apie vaiko gyvenimo (duomenys neskelbtini) aplinkybes, taip pat pareiškėjo sudarytų sutarčių, kurios patvirtina pareiškėjo veiklą Lietuvoje. Atsakovo priimtas Sprendimas yra formalus, neatitinka net minimalių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

18. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes pirmosios instancijos teismas priėmė objektyviomis aplinkybėmis pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją – (duomenys neskelbtini) pilietį – į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą nustatęs, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminas buvo pasibaigęs; pareiškėjas į atsakovą dėl kito leidimo ar vizos, kurie būtų pagrindas jam teisėtai gyventi Lietuvoje, nesikreipė; leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu – jo sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau jis nuo 2016 m. pradžios Lietuvoje faktiškai negyvena; pareiškėjas neįrodė, kad jį su Lietuva sieja socialiniai ar ekonominiai ryšiai.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo pateiktus duomenis apie jį su Lietuva siejančius ryšius bei veiklą joje, taip pat paaiškinimus, kodėl jo sūnus negyvena Lietuvoje; nurodo, kad ginčijamas sprendimas formalus ir neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.). Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.

24. Bylos medžiaga nustatyta ir ginčo dėl šių aplinkybių tarp ginčo šalių nėra, jog pareiškėjas turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2019 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjas nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pasibaigus leidimo laikinai gyventi terminui. Migracijos departamentas ginčijamu 2019 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 76 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio C.N.C. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2019 m. lapkričio 21 d.; įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

25. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas ginčo šalių neginčijamas faktines aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminui (iki 2019 m. rugsėjo 22 d.), privalėjo arba išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba, jei atitinka kurį nors leidimo gyventi išdavimo pagrindą – kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė, todėl atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

26. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016).

27. Taigi, prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, į kurias Įstatymas įpareigoja atsižvelgti, ir, jei paaiškėja, kad tokių aplinkybių yra, jos privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę.

28. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad priimant sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

29. Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį matyti, kad jame lakoniškai nurodyta, jog jį priimant, be kita ko, buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, tačiau sprendime joks tokių aplinkybių vertinimas nėra pateiktas, todėl konstatuotina, kad šiuo požiūriu ginčijamas sprendimas yra ydingas. Tokiu atveju būtina spręsti, ar paminėti Migracijos departamento sprendimo trūkumai yra pakankamas pagrindas tenkinti apeliacinį skundą ir pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu iš esmės.

30. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog apie esamus pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitokius ryšius su Lietuvos Respublika teismas galėjo spręsti tik iš į bylą pateiktų įrodymų. Tokių ryšių buvimą patvirtinančių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė, o vien pareiškėjo deklaratyvaus teiginio, kad su Lietuva jį sieja tvirti ryšiai, nepakanka. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dėl to, kad jo sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. šeimos susijungimo pagrindu. Šiuo atveju pareiškėjas pripažino, kad jo mažametis sūnus nuo 2016 m. pradžios gyvena (duomenys neskelbtini), ten lanko pradinę mokyklą. Pareiškėjas nenurodė kitų asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, su kuriais jį sietų šeiminiai, socialiniai ar ekonominiai ryšiai. Kitų ryšių su Lietuva egzistavimo pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo turimą gyvenamąją vietą, sudarytas mobilaus ir interneto ryšio paslaugų teikimo sutartis, nepatvirtina. Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta faktinių aplinkybių, numatytų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje, kurios neleistų grąžinti asmens į jo kilmės šalį.

31. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, o pagal šio straipsnio 2 dalį – užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

32. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas negalėtų būti įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl Įstatymo 130 straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų priežasčių, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Kaip jau buvo minėta, jam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, nes jo sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis.

33. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo C.N.C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė