2025-04-02 Nr. AB-5815-3-61-3-00805-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-461-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00805-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) sprendimą įtraukti jį į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjas 2024 m. gruodžio 31 d. pranešimu buvo informuojamas apie įtraukimą į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą.

Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas 2025 m. vasario 17 d. raštu Nr. R-675 (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 401 straipsnis imperatyviai nustato sąlygas tiek mokesčių mokėtojams, tiek ir mokesčių administratoriui, t. y. tokiu atveju, kai mokesčių mokėtojas yra pripažįstamas padariusiu tam tikrą nustatytą pažeidimą / nusikaltimą / nusižengimą ir institucijos / teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, įstatymas įpareigoja mokesčių administratorių tokį mokesčių mokėtoją laikyti neatitinkančiu minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, o MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 6 punkto b papunktis įpareigoja skelbti viešai informaciją apie mokesčių mokėtojų atitiktį minimaliems patikimo mokesčių mokėtojo kriterijams.

Teismas akcentavo, kad atsakovas Raštu pareiškėjui paaiškino, jog tiesiogiai MAĮ nuostatos nesukelia teisinių pasekmių mokesčių mokėtojui, tačiau neigiamos pasekmės yra kildinamos iš kitų teisės aktų reikalavimų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir kt., kuriuose aiškiai nurodoma, jog asmuo praranda paramos gavėjo statusą, uždraudžiama asmeniui dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir pan., tuomet, kai asmuo yra įtraukiamas į neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų sąrašą. Taigi, tokie sprendimai, kaip pašalinimas iš viešojo pirkimo, pašalinimas iš paramos gavėjų sąrašo ir kt. sukelia teisines pasekmes mokesčių mokėtojui, ir mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su šiais sprendimais, turi teisę juos skųsti ir ginti, mokesčių mokėtojo nuomone, galbūt pažeistas savo teises.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad nagrinėjant skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, jis asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl teismas darė išvadą, kad sprendimas įtraukti pareiškėją į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą pats savaime jam nesukelia kokių nors teisinių pasekmių.

Teismas sprendė, kad iš esmės tai tik ginčas dėl fakto, bet ne dėl teisės, todėl jis negali būti bylos nagrinėjimo dalyku.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas paaiškina, kad 2024 m. gruodžio 31 d. iš atsakovo gavo pranešimą apie priimtą sprendimą įtraukti jį į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti sprendimą, tačiau atsakovas nurodė, kad šioje situacijoje atskiro sprendimo dėl mokesčių mokėtojų įtraukimo į neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų sąrašą priėmimas yra perteklinis ir neprivalomas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas taip pat nurodė, jog tais atvejais, kai mokesčių administratorius nepriima atskiro sprendimo dėl įtraukimo mokesčių mokėtojo į nepatikimųjų sąrašą, mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis MAĮ 144 straipsnio nuostata, turės teisę tokį mokesčių administratoriaus veiksmą skųsti įstatymų nustatytą tvarka.

Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl atsakovo sprendimo įtraukti jį į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą, jis gavo pranešimą iš Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SPPD). Pranešimu SPPD informavo, kad nutraukia projekto vykdytojo pareiškėjo vykdomo projekto, įgyvendinamo pagal programos „socialinė sutelktis (solidarumas)“ priemonę „teikti emocinės psichologinės pagalbos telefonu paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms“, „Sidabrinė linija“: emocinė psichologinė pagalba telefonu vyresnio amžiaus žmonėms“ finansavimą. Pareiškėjas pažymi, jog SPPD pranešime nurodyta, kad jam finansavimas nutraukiamas, kadangi atsakovas priėmė sprendimą įtraukti jį į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą. SPPD pranešime taip pat buvo pridėtas atsakovo priimtas sprendimas (šio ginčo dalykas), kuris laikytinas atsakovo sprendimu.

Pareiškėjas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis siekia ginčyti atsakovo veiksmus (sprendimą), kuris neva jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, nors pareiškėjas akcentavo, jog dėl atsakovo priimto sprendimo jau kilo teisinės pasekmės – pareiškėjui buvo nutraukta SPPD finansavimo sutartis.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta, nes pagal ABTĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, atsakovo sprendimas sukelia teisinių pasekmių ir jis turi teisę tokį sprendimą ginčyti teisme. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas savo poziciją argumentuoja tuo, kad su skundu pateiktas pranešimas yra informacinio pobūdžio, o pats įtraukimas į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas akcentuoja, kad kartu su skundu jis pateikė ne tik pranešimą, bet ir kitos valstybinės institucijos – SPPD patvirtinimą, apie teisines pasekmes sukeliantį atsakovo sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, SPPD pranešime aiškiai nurodyta, kad jam nutraukiamas projektinis finansavimas dėl to, jog atsakovo sprendimu jis buvo įtrauktas į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą. Vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo priimtas sprendimas panaikinti jam paramos gavėjo statusą sukelia teisines pasekmes, kaip nurodyta SPPD pranešime apie nutrauktą valstybinį finansavimą. Be to, panaikinto paramos gavėjo statusas lemia ir kitas teisines pasekmes, t. y. pareiškėjas negali gauti finansinės ir kitokios paramos iš kitų privačių ar viešųjų subjektų. Vien aplinkybė, kad atsakovas atsisakė išduoti atskirą rašytinį sprendimą, pareiškėjo nuomone, nesudaro pagrindo palikti jo skundą nenagrinėtu ir neleisti pasinaudoti savo teisėmis į teismą.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teigia, kad jam turi būti suteikta teisė ginčyti institucijų priimtus administracinius sprendimus. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK) įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą, taip pat teisinės valstybės ir veiksmingos teisminės kontrolės bei teisinio tikrumo užtikrinimo principus.

Pareiškėju vertinimu, EŽTT jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, kad teisė ginčyti administracinius sprendimus teisme yra esminė teisingumo apsaugos priemonė. Tokia teise užtikrinama, kad valstybės valdžia būtų įgyvendinama laikantis teisinių ribų, asmenys apsaugomi nuo savavališkų administracinių veiksmų ir laikomasi tinkamo proceso bei teisinio tikrumo principų. Todėl Europos Tarybos valstybės narės, taip pat ir Lietuvos Respublika, privalo užtikrinti galimybę peržiūrėti valstybinių institucijų priimtus sprendimus kaip pagrindinį žmogaus teisių ir teisinės valstybės aspektą.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus, neatsižvelgė į ABTĮ nustatytas taisykles, nesivadovavo formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, todėl nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti jo skundą bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri yra naikintina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 26 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad sprendimas įtraukti pareiškėją į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą, pats savaime pareiškėjui nesukelia kokių nors teisinių pasekmių, atsisakė priimti jo skundą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus, neatsižvelgė į ABTĮ nustatytas taisykles, nesivadovavo formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri pažeidžia EŽTK įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisinę gynybą, taip pat teisinės valstybės ir veiksmingos teisminės kontrolės bei teisinio tikrumo užtikrinimo principus. Tvirtina, kad atsakovo sprendimas sukelia jam teisinių pasekmių ir jis turi teisę tokį sprendimą ginčyti teisme.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1260/2012). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas, prieš imdamasis nagrinėti bylą iš esmės, turi atskleisti, kokių teisiškai reikšmingų pasekmių, ginant savo pažeistas teises ir interesus, siekia pareiškėjas, kokia apimtimi pareiškėjo teisėms ir interesams įtaką daro skundžiamo akto ar institucijos atliekamų veiksmai, kaip jie pakistų reikalavimų tenkinimo atveju. Taigi, teismas, iš esmės siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat privalo atskleisti asmens materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2453-525/2021).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-662/2021). Dėl to skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Nagrinėjamu atveju 2024 m. gruodžio 31 d. atsakovas pranešimu pareiškėją informavo apie įtraukimą į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą. Pareiškėjas 2025 m. sausio 22 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti sprendimo, kuriuo nuspręsta jį įtraukti į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą, kopiją. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą 2025 m. vasario 17 d. pateikė Raštą.

Bylos duomenimis atsakovas Raštu informavo pareiškėją, apie tai, kad atsižvelgiant į MAĮ 401 straipsnio bei MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 6 punkto b papunkčio nuostatas mokesčių administratorius turi įtraukti mokesčių mokėtojus į neatitinkančius minimalius patikimo mokesčių mokėtojo kriterijus sąrašą ne savo sprendimu / vertinimu, o institucijų / teismų priimtų ir įsiteisėjusių sprendimų pagrindu, taip kaip tai nustato MAĮ nuostatos. Mokesčių administratoriui MAĮ nesuteikia diskrecinės teisės vertinti, ar asmuo gali būti (ne)įtrauktas į neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojų kriterijų sąrašą, atitinkamai mokesčių administratorius gavęs informaciją apie įsiteisėjusį sprendimą, kuriuo asmuo yra nubaudžiamas pagal MAĮ 401 straipsnyje nustatytus pažeidimus, privalo tokius asmenis įtraukti į sąrašą.

Rašte pareiškėjui taip pat paaiškina, jog tiesiogiai MAĮ nuostatos nesukelia teisinių pasekmių mokesčių mokėtojui, tačiau neigiamos pasekmės yra kildinamos iš kitų teisės aktų reikalavimų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir kt., kuriuose aiškiai nurodoma, jog asmuo praranda paramos gavėjo statusą, uždraudžiama asmeniui dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir pan., tuomet, kai asmuo yra įtraukiamas į neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų sąrašą.

Būtent šie sprendimai (pašalinimas iš viešojo pirkimo, pašalinimas iš paramos gavėjų sąrašo ir kt.) sukelia teisines pasekmės mokesčių mokėtojui ir mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su šiais sprendimais turi teisę juos skųsti ir ginti mokesčių mokėtojo nuomone galbūt pažeistas savo teises. Be to, Rašte pažymėta, jog atskirų sprendimų dėl mokesčių mokėtojų įtraukimo į neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų sąrašą priėmimas yra perteklinis ir neprivalomas. Informacinių pranešimų pateikimas yra pakankama priemonė tinkamai informuoti mokesčių mokėtoją apie įtraukimą į neatitinkančių minimalius patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų sąrašą, siekiant mokesčių mokėtojui suteikti galimybę žinoti apie jo statuso pasikeitimą bei galbūt ateityje gresiančias neigiamas pasekmes.

Tais atvejais, kai mokesčių administratorius nepriima atskiro sprendimo dėl įtraukimo mokesčių mokėtojo į nepatikimųjų sąrašą, mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis MAĮ 144 straipsnio nuostata, turės teisę tokį mokesčių administratoriaus veiksmą skųsti įstatymų nustatytą tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamo Rašto turinį, pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendimas įtraukti pareiškėją į mokesčių mokėtojų, neatitinkančių minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų, sąrašą pats savaime jam nesukelia kokių nors teisinių pasekmių. Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) pareiškėjui, jais nėra keičiamas jo teisių ir pareigų turinys. Toks administracinis aktas pats savaime negali pareiškėjui sukelti kokių nors teisinių pasekmių. Pareiškėjo keliamas ginčas dėl Rašto, kaip informacinio pobūdžio akto, yra tik ginčas dėl fakto, bet ne dėl teisės, todėl Raštas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o argumentai dėl šio administracinio akto gali būti panaudoti ginčijant teisines pasekmes, kurios atsirastų jo pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis