A-556-626-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-626/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00240-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.2;2.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Redai Skirkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų klubui „Dauparai“, medžiotojų būreliui „Endriejavas“, medžiotojų ir žvejų klubui „Diana“, Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos medžiotojų būreliui „Minija“, Klaipėdos rajono medžiotojų klubui „Šernai“, medžiotojų būreliui „Volungė“, Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų klubui „Žvelsa“, Klaipėdos rajono medžiotojų klubui „Miškininkas-2“, K. D., V. C., V. D., D. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (T 1, b. l. 5-9) prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. birželio 9 d. sprendimą išieškoti iš turto Nr. 12.40-N17-8, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti į biudžetą 29 021 Lt sumą.

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2009-02-26 sprendimu Nr. T11-125 patvirtino Klaipėdos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir Specialiosios programos) 2009 m. lėšų sąmatą, kurioje numatė skirti 43,3 tūkst. litų finansinę paramą miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkams, valdytojams ir naudotojams, įgyvendinantiems žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti gyvūnų daromos žalos miškui. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2009-06-25 sprendimu Nr. T11-345 buvo sudaryta Specialiosios programos lėšų naudojimo koordinavimo komisija, kuri 2009-06-29 posėdyje pritarė medžiotojų ir žvejų draugijų būrelių, klubų, miškų urėdijų bei miško savininkų ir valdytojų pateiktoms prevencijos programų priemonėms, finansuojamoms Specialiosios programos lėšomis bei sudarė Specialiosios programos išlaidų kompensavimo medžiotojų, žvejų draugijų būreliams, klubams, miškų urėdijoms, miškų savininkams, valdytojams sąrašą, pagal kurį Klaipėdos rajono savivaldybės direktoriaus 2009-06-29 įsakymu Nr. AV-736 pervedė 42 885 litų iš Specialiosios programos lėšų.

Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2010-02-25 sprendimu Nr. T-11-84 patvirtino Specialiosios programos 2009 m. lėšų panaudojimo ataskaitą, kuri buvo pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2010-12-16 raštu Nr. (9-2)-D8-11792 informavo Inspekciją, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, ir KRAAD) patikrinęs Klaipėdos rajono savivaldybės Specialiosios programos lėšų panaudojimą surašė patikrinimo aktą, kuriame nurodė, kad 29 021 Lt suma panaudota įstatyme nenumatytiems tikslams bei paprašė VMI minėtas lėšas ne ginčo tvarka išieškoti į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos.

KRAAD patikrinimo išvadoje nurodė, kad medžiotojų būreliai nėra miškų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl savivaldybė, skirdama jiems finansinę paramą iš Specialiosios programos lėšų, pažeidė įstatymo nuostatas, tai yra Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus tikslus. Teigė, kad sistemiškai analizuojant Miško įstatymo nuostatas, akivaizdu, kad medžiotojų būreliai, kuriems iš Specialiosios programos lėšų buvo skirtos lėšos, būdami medžiotojų plotų naudotojai yra ir miškų, kurie yra medžioklės plotų sudedamoji dalis, naudotojai.

Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų prevencijos priemonių sąrašas nėra baigtinis, tai yra nurodyta, kad gali būti naudojamos ir kitos priemonės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Inspekcijos skundžiamas sprendimas neatitinka individualiems aktams keliamų reikalavimų pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnį, tai yra jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 48-51; T 2, 36-38) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad, vykdydamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigojimą, 2010-12-30 raštu Nr. (12.5)-D2-16168 pareiškėjui pasiūlė ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas – 29 021 litų, pervesti į valstybės iždo sąskaitą, o patikslinus reikalavimą 2011-01-05 raštu pareiškėjui pasiūlė ne pagal paskirtį panaudotas lėšas pervesti per 3 mėnesius. Pareiškėjui neįvykdžius reikalavimo, atsakovas dar kartą pasiūlė pervesti lėšas į valstybės biudžetą iki 2011-05-31, tačiau nepervedus minėtų lėšų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 2011-06-09 priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti iš turto. Pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia jiems teisės vertinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei jai pavaldžių institucijų priimtų sprendimų (lėšų panaudojimo patikrinimo akto išvados) teisėtumo ir pagrįstumo, o Inspekcija atliko tik jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Taip pat teigė, kad ginčijamame sprendime yra nurodyta, jog sprendimas priimtas vykdant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010-12-16 teikimą Nr. (9-2)-D8-11792 bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi. Sprendime nurodyta apskundimo tvarka, pasirašytas priėmusios viršininko pavaduotojos ir patvirtintas antspaudu, apie priimtą sprendimą, kuris turi tiesioginį poveikį pareiškėjo teisėms ir pareigoms, pareiškėjui pranešta 2011-06-17 raštu. Tai reiškia, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo laikomasi individualiam administraciniam aktui nustatytų bendrųjų reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 83-84) prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Medžioklės įstatymas įtvirtina medžioklės plotų naudotojų sąvokas ir funkcijas, o Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme kalbama apie miškų savininkus, valdytojus ir naudotojus, todėl medžiotojų būreliai nėra miškų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl savivaldybės skirdamos lėšas medžiotojų būreliams iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų pažeidžia Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija parengė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašą, programos priemonių vykdymo ataskaitos formą ir jos pildymo taisykles, kurias 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-2101 patvirtino Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. Be to, siekdama išvengti skirtingo teisės aktų nuostatų traktavimo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija parengė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudojimo rekomendacijas, pagal kurių 7 punktą medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl įplaukos į programą pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį negali būti skiriamos medžiotojų būrelių įgyvendinamų priemonių finansavimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 88-92) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčo esmę sudaro tai, ar medžioklės plotų naudotojai gali būti traktuojami kaip konkretaus miško sklypo naudotojai, ir, ar šiuo pagrindu gali gauti paramą, numatytą Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad medžiotojų būreliai yra miško sklypų ar miško naudotojai, nes kiekvienam teisiniam santykiui teisės aktai turi būti taikomi sistemiškai pagal tai, kokie teisės aktai tuos santykius reglamentuoja, todėl būtina vertinti Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 punktų nuostatas, iš kurių akivaizdu, kad medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų, o atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką. Kadangi medžioklės plotų naudotojai bei miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl negali būti finansiškai remiami minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Tretieji suinteresuoti asmenys Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų klubas „Dauparai“, medžiotojų būrelis „Endriejavas“, Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų draugijos medžiotojų būrelis „Minija“, medžiotojų būrelis „Volungė“, Klaipėdos rajono medžiotojų klubas „Šernai“, V. C., V. D., D. V., Klaipėdos rajono medžiotojų ir žvejų klubas „Žvelsa“, medžiotojų ir žvejų klubas „Diana“, K. D., Klaipėdos rajono medžiotojų klubas „Miškininkas-2“ atsiliepimuose į skundą (T 1, b. l. 59-60; 61-62; 63-64; 65-66; 67-68; 69-70;71-72; 73-74; 75-76; 77-78; 79-80; 81-82) nurodė, kad palaiko skundo reikalavimus ir jį prašė patenkinti.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu (T 2, b. l. 73-81) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nusprendė sprendimui įsiteisėjus panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemones - sustabdyti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-06-09 sprendimo Nr. 12.40-N17-8 galiojimą išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas 15 707 Lt, kurios buvo taikytos Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-07-27 nutartimi.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčija Inspekcijos 2011 m. birželio 9 d. sprendimą išieškoti iš turto Nr. 12.40-N17-8, kuriuo nuspręsta išieškoti iš Klaipėdos rajono savivaldybės 29 021 litų sumą, kuri susidarė panaudojant lėšas ne Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytiems tikslams. Šis faktas buvo nustatytas KRAAD 2010 m. lapkričio 25 d. savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios lėšų panaudojimo patikrinimo akte (toliau – ir Patikrinimo aktas) bei Aplinkos ministerijos 2010-12-16 raštu Nr. (9-2)-D8-11792.

Teismas, įvertinęs bylos šalių argumentus, padarė išvadą, jog esminis nagrinėjamos bylos ginčas kyla dėl KRAAD 2010 m. lapkričio 25 d. Patikrinimo akte nustatytų pažeidimų. Minėtame akte konstatuota, kad patikrinus Klaipėdos rajono savivaldybės 2009 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą nustatyta, jog Klaipėdos rajono savivaldybė skirdama Specialiosios programos lėšas medžiotojų būreliams, kurie nėra miškų savininkai, valdytojai ar naudotojai, o miškų savininkams skirdama lėšas ne prevencijos priemonėms, o žvėrių pažeisto (nuėsto) savininkų miško atsodinimui (padarytos žalos atlyginimui) pažeidė Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir SAARPĮ) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Taigi, pagrindinė pareiškėjo keliamo ginčo esmė - KRAAD 2010 m. lapkričio 25 d. priimto Patikrinimo akto teisėtumas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi SAARPĮ 2, 4 straipsniais, 4 straipsnio 1 dalies 1-5 punktais, 4 straipsnio 3 dalimi. Teismas nustatė, kad pareiškėjas bei tretieji suinteresuoti asmenys – Aplinkos ministerija ir KRAAD, skirtingai vertina, kas gali būti SAARPĮ numatytų specialiųjų programų lėšų naudotojais, todėl svarbiausias šio ginčo klausimas yra nustatyti, kas gali būti specialiosios programos lėšų naudotojais.

Teismas, išanalizavęs Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 11, 12, 13, 14 dalių, Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalių, 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, padarė išvadą, jog sąvoka „miško naudotojai“, minima SAARPĮ, nėra tapati „medžioklės plotų naudotojo“ sąvokai. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Teismas pažymėjo, jog Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę paramą medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti.

Prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Ši įstatymo nuostata patvirtina išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė gauti paramą prevencijos priemonėms, o tokia parama sudaroma iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniai asmenys, įgiję teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose, tame tarpe ir medžiotojų būreliai.

Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato medžioklės plotų naudotojų teisę Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir SAARPĮ nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Tuo tarpu SAARPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, jog Specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones <...>, įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti – įplaukos pagal 3 straipsnio 2 punktą.

Iš paminėtų teisės normų matyti, jog šioje byloje reikšmingos Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalies ir SAARPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, kadangi jos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, tuo tarpu Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato skirtingą paramos gavimo pagrindą - medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo nuostatomis, pastebėjo, jog medžiotojų būreliai, kaip medžiojamųjų plotų naudotojai, paramą galėtų gauti būtent šio įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus tas nuostatas, kuriose pabrėžiama tik miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė į paramą.

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos rajono savivaldybė paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialiosios programos lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme. Atlikęs visų paminėtų teisės aktų sisteminę analizę, teismas konstatavo, jog KRAAD teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog Klaipėdos rajono savivaldybė netinkamai panaudojo savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, skiriant jas medžiotojų būreliams, nes jie negali būti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudotojai.

Teismas, pasisakydamas dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų netinkamo panaudojimo, skiriant jas miškų savininkams ne prevencijos priemonėms, nurodė, kad iš Klaipėdos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 2009 m. lėšų panaudojimo ataskaitos, patvirtintos Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2010-02-25 sprendimu Nr. T11-84, matyti, jog miškų sklypo savininkams K. D., V. C., V. D., D. V. iš Specialiosios programos lėšų buvo skirtos finansinės paramos medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencijos priemonėms įgyvendinti.

Tačiau KRAAD Patikrinimo akte konstatavo, jog Klaipėdos rajono savivaldybė skyrė lėšas ne žalos prevencijos priemonei finansuoti, o savininkų miško atsodinimui (padarytos žalos atlyginimui), tokiu būdu pažeidė SAARPĮ įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Šio ginčo esmė – savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo tikslinė paskirtis. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių D. V., V. D., V. C., K. D. prašymų Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriui matyti, jog minėti miško sklypų savininkai prašė finansinės paramos medžiojamų gyvūnų padarytos žalos miškui atlyginimui, vadovaudamiesi Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo metodika bei Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 ir 4 dalimis prašė skirti lėšų bei pateikė žalos paskaičiavimus.

Teismas, išanalizavęs Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, konstatavo, kad miško sklypų savininkai, valdytojai ir naudotojai gali prašyti atlyginti medžiojamų gyvūnų padarytą žalą, tačiau Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo pagrindu finansinę paramą gyvūnų padarytos žalos atlyginimui gali gauti jei žalą padaro medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti yra uždrausta ištisus metus. Teismas pažymėjo, kad nors Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje yra nurodytas ir SAARPĮ, tačiau, pačiame SAARPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte aiškiai nurodyta, kad Specialiosios programos lėšos skirtos miškų sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, įgyvendinantiems žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui.

Pagal tarptautinių žodžių žodyną (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, 2003 „Alma litera“) žodis „prevencija“ reiškia išankstinis kelio užkirtimas, užbėgimas už akių. Kaip matyti, įstatymų leidėjas būtent tokias priemones - kaip želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos ir nurodo SAARPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimas negali būti finansuojamas iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, todėl, Klaipėdos rajono savivaldybė skirdama finansinę paramą miško sklypų savininkams D.

V., V. D., V. C., K. D. iš Specialiosios programos lėšų ne žalos prevencijos priemonei finansuoti, o medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimui, pažeidė SAARPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija nurodė, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, atlikęs patikrinimą dėl Klaipėdos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo, pagrįstai konstatavo, jog Klaipėdos rajono savivaldybė skirdama Specialiosios programos lėšas medžiotojų būreliams, kurie nėra miškų savininkai, valdytojai ar naudotojai, o miškų savininkams skirdama lėšas ne prevencijos priemonėms, o žvėrių pažeisto (nuėsto) savininkų miško atsodinimui (padarytos žalos atlyginimui) panaudojo lėšas, 29 021 litų sumą, ne SAARPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų tikslų įgyvendinimui, todėl KRAAD 2011 m. lapkričio 25 d.

Patikrinimo aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas vadovavosi SAARPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktu, 7 punkto 7.1-7.7 papunkčiais, 8 punktu. Teismas nurodė, kad Aplinkos apsaugos ministerija 2010 m. gruodžio 16 d. teikimu Nr. (9-2)-D8-11792 kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuodama, kad KRAAD, atlikęs patikrinimą Klaipėdos rajono savivaldybėje dėl Specialiosios programos lėšų panaudojimo teisėtumo, 2010 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akte nurodė, jog lėšos buvo panaudotos SAARPĮ nenumatytiems tikslams bei prašė minėtas lėšas ne ginčo tvarka išieškoti į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010-12-21 raštu Nr. (23.3-37)-R-12189 persiuntė pagal kompetenciją minėtą Aplinkos ministerijos raštą su priedais Inspekcijai, kuri 2010-12-30 raštu Nr. (12.5)-D2-16168 pasiūlė pareiškėjui ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas pervesti į valstybės iždo sąskaitą. Toliau 2011-01-05 rašte Nr. (12.5)-D2-154 pareiškėjui buvo nustatytas 3 mėnesių terminas, o 2011-04-29 rašte Nr. (22.75-12)-D2-5061 pakartotinai pasiūlyta įvykdyti reikalavimą iki 2011-05-31.

Pareiškėjui nustatytu terminu neįvykdžius reikalavimo, Inspekcija 2011 m. birželio 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti iš turto į valstybės iždo sąskaitą 29 021 Lt sumą. Iš šių aplinkybių matyti, kad buvo laikytasi SAARPĮ 4 straipsnio 4 dalyje numatytos tvarkos ir terminų, todėl teismas konstatavo, jog procesinės teisės normos priimant ginčijamą atsakovo sprendimą nebuvo pažeistos. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka buvo informuotas apie ginčijamą sprendimą, jo teisinį bei faktinį pagrindus ir motyvus, tai yra keliuose dokumentuose, sudarančiais vieno sprendimo sudėtines dalis.

Tai atitinkamai lemia, kad ginčijamas sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra pagrindo panaikinti Inspekcijos 2011 m. birželio 9 d. sprendimą išieškoti iš turto Nr. 12.40-N17-8. Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, todėl panaikintinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios buvo taikytos Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011-09-09 nutartimi.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 84-87) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Medžiotojų būreliai, kuriems iš Klaipėdos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos buvo skirtos lėšos, būdami medžioklės plotų naudotojais yra ir miškų, kurie yra medžioklės plotų sudedamoji dalis, naudotojai, todėl lėšos medžiotojų būreliams skirtos pagrįstai. Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos prevencijos priemonės, kuriomis siekiama išvengti medžiojamų gyvūnų daromos žalos miškui. Teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į tai, kokiam tikslui buvo naudojamos lėšos skirtos medžiotojų būreliams. Pareiškėjo manymu, lėšos buvo panaudotos tikslingai (priemonės nurodytos medžiotojų būrelių teikiamose programose), t. y. prevencijos priemonėms, kuriomis siekiama išvengti medžiojamų gyvūnų daromos žalos miškui. Taigi teismui ir pripažinus, kad lėšos skirtos ne tam subjektui, galima daryti išvadą, kad Klaipėdos rajono savivaldybė lėšas skyrė Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytiems tikslams.

2. Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos prevencijos priemonės, kuriomis siekiama išvengti medžiojamų gyvūnų daromos žalos miškui, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, t. y. nurodyta, kad gali būti naudojamos ir kitos priemonės. Pareiškėjo nuomone, žvėrių pažeisto (nuėsto) miško atsodinimas taip pat yra prevencinė priemonė, apsauganti mišką nuo išnykimo, todėl teismo argumentai, kad lėšos miškų savininkams buvo skirtos atlyginti medžiojamų gyvūnų padarytai žalai, nepagrįsti.

3. Klaipėdos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos medžiotojų būreliams, kaip miškų naudotojams bei miškų savininkams analogiškiems tikslams, skiriamos ne vienerius metus, tačiau iki šiol jokių pažeidimų nustatyta nebuvo. Tai patvirtina byloje pateikiamas 2009-05-29 patikrinimo aktas Nr. LT28-50. Nors jokie teisės aktų pakeitimai nebuvo atlikti, visiškai neaišku, kodėl KRAAD bei Aplinkos ministerijos nuomonė dėl lėšų naudojimo staiga pasikeitė. Pareiškėjo manymu, ginčas tarp institucijų kilo dėl šiame apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų normų tarpusavio nesuderinamumo. Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas, todėl sprendimas naikintinas.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 109-111) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog sąvoka „miško naudotojai“ (minima LR savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme) nėra tapati sąvokai „medžioklės plotų naudotojai“ (minimai Medžioklės įstatyme). Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, siekdamas iš pareiškėjo išieškoti įstatyme nenumatytiems tikslams panaudotas specialiosios programos lėšas, laikėsi LR savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos ir terminų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 95-99) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad kiekvienam teisiniam santykiui teisės aktai turi būti taikomi sistemiškai pagal tai, kokie teisės aktai tuos santykius reglamentuoja. Medžiotojų klubai (būreliai) nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Medžiotojų klubai (būreliai) neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.). Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, bylos faktines aplinkybes įvertino, išaiškino teisingai ir jas visas ištyrė. Teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, tinkamai taikytos teisės normos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 102-106) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisingai pritaikė ginčą reglamentuojančias teisės normas. Kadangi SAARPĮ aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų. Taigi tesimo sprendime pagrįstai konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos rajono savivaldybė paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte - SAARPĮ. Teismas, spręsdamas klausimą dėl paramos, skirtos fiziniams asmenims, teisėtumo, teisingai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir pažymėjo, kad iš byloje esančių D. V., V. D., V. C., K. D. prašymų matyti, jog šie miško sklypų savininkai prašė finansinės paramos medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos miškui atlyginimui. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad medžiojamųjų gyvūnų jau padarytos žalos atlyginimas negali būti finansuojamas iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, todėl skirdama finansinę paramą minėtiems fiziniams asmenims iš programos lėšų ne prevencijos priemonėms finansuoti, o jau padarytos žalos atlyginimui, Klaipėdos rajono savivaldybė pažeidė SAARPĮ nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinama administracinė byla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi buvo sustabdyta, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A662 - 2003/2012. Šios bylos iš principo identiškos tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal taikytą teisinį reguliavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą Nr. A662 - 2003/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, pateikė teisės aiškinimo taisykles, kurių, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu, turi būti laikomasi ir šioje administracinėje byloje, kaip iš esmės analogiškoje administracinėje byloje. Naujoms teisės aiškinimo taisyklėms formuoti šioje administracinėje byloje objektyvaus poreikio nenustatyta. Pažymėtina, jog administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 buvo nurodyta, kad „Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą bei teismų instancinė sistema nulemia tai, jog teisingumas turi būti vykdomas taip, kad visada būtų paliekama galimybė ištaisyti galimą klaidą ar pakeisti sprendimą, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas). Todėl išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje vertindama ginčijamo VMI sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat pasisako ir dėl Aplinkos ministerijos rašto, t. y. išsprendžia šį ginčą iš esmės“.

Vertinant Aplinkos ministerijos raštą buvo pažymėta, kad „Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl Mažeikių rajono savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negali būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taip pat pabrėžtina, kad Aplinkos ministerijos raštas atitinka ir bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: Aplinkos ministerijos rašte yra nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (pateikiama inter alia nuoroda į Šiaulių RAAD 2010 m. lapkričio 25 d. Patikrinimo akte Nr. 165 konstatuotas aplinkybes), pateiktas teisinis pagrindas (nurodyta Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), yra nurodomi motyvai, juos sistemiškai vertinant su Šiaulių RAAD 2010 m. lapkričio 25 d. Patikrinimo akte Nr. 165 nustatytais duomenimis ir teiginiais. <...> Aplinkos ministerijos raštas yra laikytinas pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą“.

Tikrinamoje administracinėje byloje esantis Aplinkos ministerijos 2010-12-16 raštas Nr. (9-2)-D8-11792 taip pat atitinka bendruosius individualiam aktui keliamus reikalavimus bei pirmiau paminėtos administracinės bylos argumentais (miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, pervedimas SAARP lėšų medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negalėjo būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą), laikytinas teisėtai bei pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Jokių kitų pagrindų priešingai išvadai nenustatyta (T 1, b.l. 15-17).

Dėl VMI sprendimo, nesant kitokių faktinių aplinkybių, laikytinas tokios pat pozicijos kaip ir administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius