2013-09-30 Nr. AB-5617-3-61-3-01297-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1309/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01297-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos 2.2; 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-20678 bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (9-l)-D8-9412 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su VMI ir Aplinkos ministerijos sprendimais, kurių pagrindu iš pareiškėjo išieškoma 2 550 129 Lt suma, kaip panaudota pažeidžiant Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą (toliau – ir Įstatymas). Nurodė, kad ministerijos 2011 m. spalio 21 d. raštas priimtas nesilaikant individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Ministerijos 2012 m. balandžio 12 d. raštas priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2011 m. birželio 3 d. patikrinimo aktą, tačiau ministerija savo sprendime nepateikė savarankiško patikrinimo akto vertinimo, todėl tai turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus RAAD neteisingai aiškino Įstatymo 4 straipsnį ir jį įgyvendinantį Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 533 (toliau – ir Įsakymas Nr. 533), todėl nepagrįstai traktavo pareiškėjo ataskaitose nurodytas priemones ir šioms priemonėms panaudotas lėšas kaip nepriskirtinas Įstatymo nustatytiems tikslams pasiekti. Nesutikdamas su patikrinimo akte nurodytais teiginiais, kad parkų ir želdinių tvarkymas, įrengiant Vilniaus mieste gėlynus, pažeidžia Įstatyme nustatytą lėšų panaudojimo tikslą, paaiškino, kad lėšos gėlių sodinimui buvo panaudotos vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktu, siekiant užtikrinti sveiką aplinką mieste ir formuoti miesto gamtinį kraštovaizdį, pritaikant jį visuomenės poreikiams, taip pat pagal Įsakymu Nr. 533 patvirtinto Aplinkos apsaugos priemonių sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 3.3 punktą, kuris nustato, kad savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARSP) lėšos gali būti naudojamos parkų, kitų vertingų visuomeninės paskirties želdinių tvarkymui, želdinių atkūrimui bendros paskirties teritorijose.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus RAAD nepagrįstai susiaurino Įstatymo taikymo apimtį, teigdamas, kad senų medžių pašalinimas, siekiant pasodinti naujus želdinius, laikytinas Įstatymo pažeidimu. Pažymėjo, kad lėšos medžių pašalinimui buvo panaudotos vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Sąrašo 3.3, 3.12 punktais už saugotinų medžių (sausuolių, pažeistų puvinio ar grybinių ligų) pjovimą miesto bendro naudojimo teritorijoje, tuo siekiant užtikrinti sveiką aplinką mieste ir formuoti miesto gamtinį kraštovaizdį, pritaikant jį visuomenės poreikiams.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus RAAD motyvai dėl avarinių tarnybų aprūpinimui gamtosauginiais kompleksais skirtų ir netinkamai panaudotų lėšų laikytini teisiškai nepagrįstais, nulemtais subjektyvaus situacijos vertinimo. Įsakymu Nr. 533 patvirtintos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos, jos pildymo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) I a skyriuje ir Sąrašo 3.8, 3.9 punktuose nurodoma, kad lėšos gali būti naudojamos ypatingųjų ekologinių situacijų valdymo bei padarinių likvidavimo priemonėms, taip pat materialinėms priemonėms aplinkosauginei veiklai vykdyti, todėl tiek pavedimas UAB „Grinda“ teikti avarinių situacijų gatvėse lokalizavimo paslaugas, tiek priemonių šioms paslaugoms teikti įsigijimas, pareiškėjo įsitikinimu, nepažeidžia Įstatymo reikalavimų ir užtikrina aplinkos apsaugos tikslų įgyvendinimą.

Anot pareiškėjo, Vilniaus RAAD taip pat nepagrįstai nurodė, kad paramos lėšų negalima naudoti stambiagabaričių atliekų tvarkymo aikštelių priežiūrai ir eksploatavimui. Pareiškėjas pabrėžė, jog Vilniaus RAAD nepagrįstai nesivadovavo Sąrašo 3.5 punktu ir Instrukcijos Ic skyriumi, kuriame nurodyta, kad lėšos gali būti naudojamos atliekoms (kai atliekas būtina sutvarkyti nedelsiant, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai) surinkti ir pašalinti. Dėl lėšų panaudojimo biodyzelino transporto programos parengimui ir įgyvendinimui nurodė, kad minėtos programos tikslas buvo, vykdant Europos Sąjungos iniciatyvą dėl alternatyvių kelių transporto degalų plėtojimo ir skatinimo, įvertinti alternatyvių kuro rūšių poveikį viešojo transporto priemonių techninei būklei ir šias kuro rūšis naudojančių automobilių poveikį aplinkai, parengti autobusų parkų atnaujinimo perspektyvą, siejamą su mažesne aplinkos tarša, parengti siūlymus dėl nacionalinių teisės aktų pataisų, skatinančių alternatyvių kuro rūšių naudojimą.

Toks lėšų panaudojimas, pareiškėjo įsitikinimu, neprieštarauja lėšų naudojimo tikslams, be to, Sąrašo 3 punktas reglamentuoja, kad aplinkos apsaugos priemonės yra ir mokslo taikomųjų darbų aplinkosaugos srityje rengimas, studijų bei programų, susijusių su aplinkos kokybės gerinimu, rengimas ir įgyvendinimas. Pareiškėjas teigė, kad autorinis kūrinys „Verkių regioninio parko kaimų istorija nuo seniausių laikų iki 1940 m.“ patenka į Įstatymo 4 straipsnio reguliavimo apimtį, nes pastarasis ir 2009 m. atliktas „Verkių regioninio parko ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų analizė ir kompleksinis vertinimas“ buvo skirti Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1173 pakeitimo projektui „Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų planas“ parengti.

Vadovaujantis šių dviejų kūrinių išskirtais ir ataskaitose nurodytais kriterijais, buvo patikslintos Verkių regioninio parko ekologiniu požiūriu ypač vertingos teritorijos. Pareiškėjas paaiškino, kad lėšos Vingio parko tvarkymui buvo panaudotos vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Sąrašo 3 punkto nuostatomis, todėl taip pat laikytinos panaudotomis pagal paskirtį. Dėl gyvsidabrio nukenksminimo paslaugoms skirtų lėšų panaudojimo nurodė, jog pagal Instrukcijos I c skyrių lėšos gali būti naudojamos aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti, užterštoms teritorijoms valyti, todėl, pareiškėjo manymu, šių priemonių visuma buvo skirta aplinkos apsaugos tikslams pasiekti.

Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesniais metais Vilniaus RAAD, atlikdamas pareiškėjo 2007 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą patikrinimą, minėtų priemonių nelaikė Įstatymo tikslams prieštaraujančiomis priemonėmis, nors teisinis reglamentavimas iš esmės nesikeitė. Pažymėjo, jog regionų aplinkos apsaugos departamentai išvadas dėl programos priemonių vykdymo Aplinkos ministerijai turi pateikti per mėnesį nuo ataskaitų gavimo, tačiau Vilniaus RAAD ataskaitų tikrinimą vykdė ilgiau nei vienerius metus.

Teisiškai nepagrįsta laikytina situacija, kuomet ekonominė sankcija už tariamai nustatytus pažeidimus skiriama praėjus daugiau nei 2 metams nuo galimai padaryto pažeidimo. Be to, pasak pareiškėjo, Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 21 d. sprendimas buvo priimtas pažeidus aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintose Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytą 2 mėnesių terminą, kuris, pareiškėjo nuomone, yra naikinamasis.

Pasak pareiškėjo, skundžiamas VMI 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes yra pasirašytas ne sprendimą priėmusio subjekto (VMI viršininko).

Atsakovas Aplinkos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad vadovaujantis Instrukcijos 3.2. punkto I a 1 punktu, Sąrašo 3.3 punktu, lėšas galima naudoti tik gamtos išteklių apsaugos, atkūrimo, išsaugojimo priemonėms, bet ne gėlių sodinimui Konstitucijos prospekte, be to, tai nėra priskirtina prie I a punkto, kaip priskyrė pareiškėjas, kadangi tai nėra priemonės, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala. Atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas minėtą priemonę jau vertina ne kaip priemonę, kuria kompensuojama aplinkai padaryta žala, o priskiria kitoms aplinkos apsaugos priemonėms, kas patvirtina pareiškėjo pozicijos nenuoseklumą.

Pažymėjo, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, dalis lėšų išleista medžių nupjovimui, tačiau vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktu, lėšas galima skirti želdynų kūrimui, veisimui, inventorizacijai, bet ne kirtimui. Nors ši priemonė tiek 2008, tiek 2009 m. ataskaitose priskiriama prie priemonių, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, tačiau skunde pareiškėjas aptariamą priemonę priskiria prie kitų aplinkos apsaugos priemonių. Dėl priemonės Avarinių tarnybų aprūpinimas gamtosauginiais komplektais atsakovas paaiškino, kad pagal pateiktą ataskaitą ši priemonė yra priskirta gamtosauginių objektų projektavimui, statybai, remontui ir eksploatavimui.

Pagal Instrukcijos nuostatas I b straipsnį nurodomos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams) pagal šiuo įsakymu patvirtintą Sąrašą. Turi būti nurodyta, kokiam statiniui, kokiame mieste ar gyvenvietėje projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti lėšos panaudotos. Sąrašo 1 punkte išvardinti statiniai (objektai), kurie laikomi gamtosauginiais objektais Instrukcijos I b punkto prasme, todėl priemonė Avarinių tarnybų aprūpinimas gamtosauginiais komplektais negali būti vertinama kaip Sąraše nurodytas statinys (objektas).

Paaiškino, kad vadovaujantis Sąrašo 1.4 punktu lėšas galima naudoti tik atliekų tvarkymo įrenginiams, o pareiškėjas programos lėšomis apmokėjo atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų surinkimą, išvežimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodo, kokie aplinkos taršos šaltiniai buvo pašalinti pritaikius priemonę Biodyzelinio transporto programos parengimas ir įgyvendinimas. Įgyvendinant šią priemonę buvo vertinami mokesčiai už aplinkos teršimą, parengta šio mokesčio mažinimo programa, parengtos išvados ir rekomendacijos, apimančios Vilniaus miesto viešojo transporto priemonių darbo efektyvumo didinimą ir kt., taigi šią priemonę vertinti kaip aplinkos teršimo šaltinių šalinimą nėra pagrindo.

Priemonės Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijų planavimas, įrengimas ir priežiūra taip pat nenumatyta nei Įstatyme, nei Instrukcijoje, nei Sąraše ir neatitinka paminėtų ginčui aktualių teisės aktų reikalavimų. Dėl teritorijos prie Vingio parko estrados sutvarkymo pažymėjo, kad ši priemonė negali būti priskirta prie gamtos apsaugos objektų projektavimo, statybos, rekonstravimo, remontavimo ir eksploatavimo. Pareiškėjas dalį lėšų mokėjo UAB „Avarija“ ir ši priemonė priskirta prie I c punkto, taigi vertinama kaip aplinkos teršimo šaltinių pašalinimas.

Tačiau atsakovo nuomone, darbuotojų darbo užmokestis neatitinka nuostatos, kad programos lėšos gali būti skiriamos išimtinai priemonėms atliekų surinkimui ir šalinimui, todėl tai negalėjo būti vertinama ir deklaruojama kaip priemonė aplinkos teršimo šaltinių pašalinimui ir kompensuojama iš programos. Be to, savivaldybės pateiktuose dokumentuose nėra nurodytas surinkto gyvsidabrio kiekis, kur surinktas gyvsidabris buvo saugomas, taigi vertinti, kad šiuo atveju buvo užtikrinti aplinkosauginiai tikslai, taip pat nėra pagrindo.

Nurodė, kad patikrinimo aktą gavo 2011 m. spalio 17 d., o į VMI kreipėsi 2011 m. spalio 21 d., taigi 2 mėnesių terminas nebuvo praleistas.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas buvo pasirašytas įgalioto asmens ir VMI pagal savo kompetenciją atliko teisėtus veiksmus bei neperžengė teisės aktuose jai suteiktų įgaliojimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.

Paaiškino, kad patikrinimo akte nurodyti pažeidimai buvo nustatyti pagal paties pareiškėjo pateiktus duomenis apie panaudotų lėšų pagrįstumą. Manė, kad Vilniaus RAAD teisingai nustatė pažeidimus, todėl nėra pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamų Aplinkos ministerijos ir VMI sprendimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Aplinkos ministerijos raštas, kaip individualus teisės aktas, šiuo atveju turi būti vertinamas kartu su Vilniaus RAAD patikrinimo aktu, nes būtent nurodytas patikrinimo aktas yra kontrolės dėl SAARP lėšų panaudojimo proceso metu atsiradęs ir faktinę situaciją bei pagrindą ministerijos raštui apibrėžiantis dokumentas. Patikrinimo akte išdėstyti argumentai gali būti laikomi sudėtine Aplinkos ministerijos sprendimo motyvų dalimi, jei pačiame ministerijos sprendime nėra pateikiami kiti motyvai. Nustatė, kad pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį specialiosios programos tikslas – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas šio Įstatymo 4 straipsnyje. Taigi SAARSP lėšos gali būti panaudotos tik Įstatyme įtvirtintoms priemonėms finansuoti. Teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog vadovaujantis Instrukcijos 3.2 punkto I a 1 punktu, Sąrašo 3.3. punktu, lėšas galima naudoti tik gamtos išteklių apsaugos, atkūrimo, išsaugojimo priemonėms, bet ne gėlių sodinimui Konstitucijos prospekte, be to, tai nėra priskirtina prie I a punkto, kaip priskyrė pareiškėjas, kadangi tai nėra priemonės, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, todėl pagrįstai padarė išvadą, kad 459 390 Lt SAARSP lėšų buvo panaudota ne pagal paskirtį. Pareiškėjo skunde nurodomus argumentus, kad minėta priemonė jau vertintina ne kaip priemonė, kuria kompensuojama aplinkai padaryta žala, o priskiriama kitoms aplinkos apsaugos priemonėms, teismas vertino kritiškai, nurodęs, kad ginčijamais sprendimais buvo vertinamos SAARSP priemonių vykdymo 2008 ir 2009 m. ataskaitos, todėl pasikeitusi pareiškėjo pozicija nekeičia vertintų ataskaitų turinio. Nustatė, kad pareiškėjas SAARSP priemonių vykdymo 2008 ir 2009 m. ataskaitose nurodė ir lėšas, išleistas medžių nupjovimui. Teismo vertinimu, tokios išlaidos nelaikytinos panaudotomis pagal paskirtį, nes negali būti priskirtos prie Instrukcijos I dalyje nustatytų priemonių Ia, kaip nurodė pareiškėjas minėtose ataskaitose, nes medžių pjovimas negalėtų būti priskiriamas prie gamtos išteklių apsaugos, atkūrimo ir gausinimo priemonių.

Teismas nurodė, jog Instrukcijų 3.2 punkte nustatyta, kad Ib straipsnyje nurodomos išlaidos aplinkosaugos statiniams (objektams) pagal Sąrašą. Turi būti nurodyta, kokiam statiniui (nuotekų dumblo sausinimo įrenginiams, transformatorinei ar kt.), kokiame mieste ar gyvenvietėje projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti lėšos panaudotos. Taigi atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, minėtame straipsnyje nurodytos lėšos gali būti skiriamos tik Sąraše nurodytiems statiniams. Teismas pažymėjo, kad nei Vingio parkas, nei Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai nėra priskirti prie statinių (objektų) pagal Sąrašą.

UAB „Grinda“ aprūpinimas gamtosauginiais komplektais taip pat nepatenka nė į vieną Sąraše nurodytą objektą, todėl teismas sprendė, kad Vilniaus RAAD pagrįstai patikrinimo akte nurodė, jog minėtos lėšos panaudotos pažeidžiant Įstatymo nuostatas. Teismas vertino, jog pagrįstai nustatyta, kad apmokėjimas atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų surinkimą, išvežimą neapima atliekų tvarkymo įrenginių (atliekų sąvartynai, atliekų deginimo įrenginiai, atliekų naudojimo įrenginiai, regioninės pavojingų atliekų surinkimo ir tvarkymo aikštelės ir kt.) projektavimo, statybos, rekonstrukcijos, remonto, jiems aptarnauti reikalingos įrangos įsigijimo ir kitų elementų, susijusių su jų parengimu eksploatacijai.

Instrukcijų 3.2 punkte nustatyta, jog Ic straipsnyje nurodomos išlaidos atliekoms (kai nežinomas atliekų tvarkytojas ar saugotojas arba kai atliekas būtina sutvarkyti nedelsiant, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai) surinkti ir pašalinti iš savivaldybei priskirtų tvarkyti teritorijų ir užterštoms teritorijoms (kai nežinomas teršėjas arba kai užterštas teritorijas būtina sutvarkyti nedelsiant, siekiant išvengti (sumažinti) neigiamo poveikio aplinkai) valyti. Atsižvelgiant į šias nuostatas, teismas sprendė, jog išlaidos gali būti skirtos tik tokiems atliekų šalinimo, užterštų teritorijų valymo darbams, kuriuos reikia atlikti nedelsiant, todėl šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėjos lėšos skirtos atliekų tvarkymo tarnybai už atliekų surinkimą ir išvežimą, buvo panaudotos ne pagal paskirtį.

Taip pat nėra aišku, kokie aplinkos teršimo šaltiniai buvo pašalinti pritaikius priemonę Biodyzelinio transporto programos parengimas ir įgyvendinimas, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo teiginius. Iš bylos duomenų matyti, kad pagal minėtą priemonę buvo atliekamas Vilniaus miesto viešojo transporto priemonių efektyvumo užtikrinimo tyrimas, vertinamas mokestis už aplinkos taršą bei rengiama šio mokesčio mažinimo programa, vykdytas autobusų monitoringas, kas, teismo nuomone, nelaikytina aplinkos teršimo šaltinių šalinimu.

Dėl lėšų, skirtų UAB „Avarija“ darbuotojų darbo užmokesčiui, teismas pažymėjo, kad Vilniaus RAAD pozicija šiuo atveju taip pat yra pagrįsta, nes nėra pagrindo teigti, jog tokiu atveju programos lėšos skiriamos išimtinai priemonėms atliekų surinkimui ir šalinimui, todėl minėti veiksmai negalėjo būti vertinami ir deklaruojami kaip priemonė aplinkos teršimo šaltinių pašalinimui bei kompensuojami iš programos.

Iš 2011 m. gruodžio 30 d. VMI viršininko įsakymo Nr. V-444 1.18.6.9 punkto teismas nustatė, kad VMI Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja O. M. buvo įgaliota pasirašyti sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Nurodė, kad Įsakymo Nr. 533 3 punkte nustatytas 1 mėnesio terminas regionų aplinkos apsaugos departamentams nuo ataskaitų gavimo pateikti Aplinkos ministerijai išvadas dėl Programos priemonių vykdymo. Pažymėjo, kad Rekomendacijų 3 punktas išskiria du SAARSP lėšų panaudojimo patikrinimo etapus – pirminį ir detalus. Teismas darė išvadą, kad 1 mėnesio terminas taikytinas būtent pirminio patikrinimo atlikimui, nes detaliojo patikrinimo metu atliekamai dokumentų analizei toks terminas būtų per trumpas. Nustatė, kad šiuo atveju 1 mėnesio terminas pirminiam patikrinimui atlikti nebuvo praleistas. Taip pat nustatė, kad Aplinkos ministerija Vilniaus RAAD patikrinimo aktą gavo 2011 m. spalio 18 d., o į VMI kreipėsi 2011 m. spalio 21 d. raštu, todėl 2 mėnesių terminas ministerijai kreiptis į VMI dėl SAARP lėšų, panaudotų pažeidžiant Įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių SAARP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo, kuris yra skaičiuojamas nuo patikrinimo akto gavimo ministerijoje dienos (Rekomendacijų 8 p.), taip pat nebuvo praleistas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime tik formaliai konstatavo, jog atsakovų priimti aktai yra teisėti, tačiau netyrė ir nemotyvavo, kodėl ir ar iš tikrųjų jie yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų reikalavimus, o sankcija skirta už Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo įstatymo pažeidimus. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, kad pareiškėjo finansuotos priemonės laikytinos pažeidžiančios Įstatymo nustatytus tikslus.

Teigia, kad gėlynų sodinimas atitinka Įstatymo tikslą – lėšos buvo panaudotos pagal Instrukcijos Ia punktą, kuris leidžia tiek atkurti želdinius miesto teritorijoje, tiek gausinti gamtos išteklius. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas lėšų panaudojimą šiai priemonei, ginčui netaikė teisės ir nepateikė savarankiškų motyvų, pagrindžiančių, kad gėlių sodinimas neatitinka Įstatymo tikslų, nors teisės aktai leidžia finansuoti želdinių gausinimą, kūrimą, veisimą, želdinių atkūrimą bendros paskirties teritorijose.

Pareiškėjas tvirtina, kad lėšos medžių pašalinimui buvo panaudotos vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Sąrašo 3.3, 3.12 punktais, siekiant užtikrinti sveiką aplinką mieste ir formuoti miesto gamtinį kraštovaizdį, pritaikant jį visuomenės poreikiams. Nesutiko su šiai priemonei skirtų lėšų traktavimu kaip panaudotų Įstatyme nenumatytiems tikslams, kadangi, pareiškėjo teigimu, želdynų kūrimas ir veisimas pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą negali būti aiškinamas primityviai, t.y. kad medžiams sodinti lėšos gali būti skiriamos, o pažeistų medžių pašalinimas jau laikytinas Įstatymo pažeidimu.

Tuo labiau, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija, galiojusi tiek nuo 2008 m. sausio 1 d., t.y. tais metais, kuomet priemonė buvo finansuota, tiek akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d., kuomet buvo surašomas patikrinimo aktas ir priimtas sprendimas teikti prašymą VMI dėl lėšų išieškojimo, numatė, kad lėšos gali būti naudojamos želdynų kūrimui, želdinių veisimui, o pati Aplinkos ministerija, iki priimdama 2011 m. spalio 21 d. sprendimą dėl lėšų išieškojimo, 2011 m. birželio 2 d. raštu Nr. (9-1)- D8-5197 yra pateikusi rekomendacijas dėl šios programos lėšų naudojimo, kuriose nurodė, kad norėdama išvengti skirtingo teisės aktų nuostatų traktavimo, ministerija kaip galimomis finansuoti priemones įvardija želdinių sanitarinės būklės gerinimo darbų finansavimą, pavojų keliančių medžių šalinimo darbų finansavimą ir kt.

Pirmosios instancijos teismas dėl šių į bylą pateiktų Aplinkos ministerijos Rekomendacijų visiškai nepasisakė, nors akivaizdu, kad sankcijos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo principai buvo pažeisti. Pareiškėjas pažymi, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo įstatymas nustato, jog išieškomos gali būti tik tokios lėšos, kurios panaudotos Įstatyme nenumatytiems tikslams, todėl nesutinka su teismo pozicija, kad sankcija gali būti skirta neišanalizavus, ar atitinkama priemonė atitinka Įstatymo tikslus.

Šiuo atveju vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymu ir Akcinių bendrovių įstatymu, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1324 pavedė UAB „Grinda“ teikti nurodomas privalomąsias paslaugas. Pareiškėjo pateiktoje ataskaitoje už 2008 m. šios priemonės, įrašytos Ib punkte, tačiau skiriant sankciją privaloma įvertinti, ar įstatymas leidžia tokią priemonę finansuoti apskirtai – šiuo atveju avarinių tarnybų aprūpinimui gamtosauginiais kompleksais skirta 29 985 Lt suma pateisinama Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu – priemonėms, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktu – kitoms priemonėms ir Aplinkos ministro įsakymu Nr. 533 patvirtinto Aplinkos apsaugos priemonių sąrašo 3.9 punktu, kuris numato, kad galima skirti finansavimą materialinėms priemonėms aplinkosauginei veiklai vykdyti.

Mano, kad lėšų skyrimas didelių gabaritų atliekų aikštelių priežiūrai ir eksploatavimui atitinka Įstatymo tikslus, todėl pirmosios instancijos teismui nepaneigus, kad teisės aktų nuostatos negali pateisinti šios priemonės finansavimo, 193 946 Lt suma laikytina panaudota teisėtai. Pasak pareiškėjo, 2008 m. skirta 224 100 Lt suma Biodyzelino transporto programai parengti ir įgyvendinti neprieštarauja Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 5 punkte nustatytiems lėšų naudojimo tikslams.

Nurodo, kad aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 patvirtintas Aplinkosaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, jame kaip tinkamomis finansuoti priemonėmis yra įvardijama ir studijų bei programų, susijusių su aplinkos kokybės gerinimu, rengimas ir įgyvendinimas (Sąrašo 3.11 p.). Nėra ginčo dėl to, kad Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai yra aplinkosaugos objektas, ir studijai apie šio objekto būklę parengti tiek pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą, tiek pagal Aplinkosaugos priemonių sąrašo 3.11 punktą galima skirti lėšas iš specialiosios programos.

Tuo labiau, kad šis autorinis kūrinys ir 2009 m. atliktas „Verkių regioninio parko ekologiniu požiūriu ypač vertingų teritorijų analizė ir kompleksinis vertinimas“ buvo skirti Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1173 pakeitimo projektui „Ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais ypač vertingų teritorijų, esančių Verkių regioniniame parke, ribų planas“ parengti. Vadovaujantis šių dviejų kūrinių išskirtais ir ataskaitose nurodytais kriterijais, buvo patikslintos (išskirtos/išbrauktos) Verkių regioninio parko ekologiniu požiūriu ypač vertingos teritorijos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad lėšos želdinių (gėlynų) įrengimui buvo panaudotos siekiant teisės aktuose numatytų tikslų – užtikrinti sveiką aplinką mieste ir formuoti miesto gamtinį kraštovaizdį, pritaikant jį visuomenės poreikiams. Dėl 2009 m. skirtos 982 918 Lt sumos teritorijos prie Vingio parko estrados sutvarkymui pažymi, jog neteisinga teigti, kad ši priemonė neatitinka Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo tikslų, kadangi įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto, taip pat Sąrašo 3 punkto nuostatos leidžia finansuoti minėtas priemones, tuo labiau, kad jos atitinka ne tik įstatymo, bet ir viešąjį interesą – buvo sutvarkyta miesto viešoji erdvė, siekiant įrengti parko infrastruktūrą, formuoti miesto gamtinį kraštovaizdį ir pritaikyti visuomenės poreikiams.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad Vilniaus RAAD ir Aplinkos ministerijai yra pavesta tikrinti tik tai, ar pati priemonė, kuri buvo finansuota, atitinka Įstatymo tikslus, o ne tai, kur avarinės tarnybos lokalizuoja ir utilizuoja gyvsidabrį. Tuo labiau, kad pareiškėjas į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad gyvsidabris buvo surinktas laikantis teisės aktų.

Pareiškėjas tvirtina, kad aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-637 patvirtintose Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo rekomendacijose įtvirtinta, jog Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus. Šiuo atveju, pasak pareiškėjo, Aplinkos ministerija tokio įvertinimo neatliko. Be to, pareiškėjo manymu, teisiškai nepagrįsta laikytina situacija, kuomet ekonominė sankcija už galimai nustatytus pažeidimus skiriama praėjus daugiau nei 2 metams nuo galimai padaryto pažeidimo. Akcentuoja, kad 10 dienų terminas, per kurį patikrinimo aktas turi būti pateiktas Aplinkos ministerijai, yra skaičiuojamas ne nuo to momento, kada aktas pasirašomas savivaldybėje, bet nuo tada, kai aktą pasirašo atitinkamas RAAD - tai aiškiai įtvirtina Rekomendacijų 7.7 punkte. Pabrėžia, kad VMI į bylą pateikė 2011 m. gruodžio 30 d. VMI viršininko įsakymą Nr. V-444, kurio 1.18.6 punktu yra suteikiami įgaliojimai Nepriemokų išieškojimo organizavimo I poskyrio vedėjai išieškoti mokestines nepriemokas iš turto. Tačiau specialiųjų lėšų išieškojimas nėra mokestinė nepriemoka, nes šios lėšos nėra mokestis ir nepatenka į Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies reglamentavimo sritį, todėl VMI viršininkas privalėjo pats pasirašyti sprendimą dėl SAARP lėšų išieškojimo, o neįgalioto asmens pasirašytas individualus aktas negali būti vertinamas kaip teisėtas.

Atsakovas VMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas Aplinkos ministerija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliaciniu skundu taip pat nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-20678 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto bei Aplinkos ministerijos 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (9-l)-D8-9412 „Dėl Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiųjų programų lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atliko Vilniaus miesto savivaldybės 2008 m. ir 2009 m. aplinkos apsaugos specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimą ir 2011 m. birželio 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-59, kuriame nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė 2 550 129 Lt programos lėšų panaudojo ne pagal tikslinę paskirtį. Atsižvelgdama į tai, Aplinkos ministerija 2011 m. spalio 21 d. raštu Nr. (9-1)-D8-9412 kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydama išieškoti minėtas lėšas. Valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-20678 nusprendė išieškoti 2 550 129 Lt sumą iš Vilniaus miesto savivaldybės.

Nagrinėjamo ginčo teisinius santykius reguliuoja Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas, kurio 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos tikslas – finansuoti savivaldybių vykdomas aplinkos apsaugos priemones, numatytas šio įstatymo 4 straipsnyje.

Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad specialiosios programos lėšos naudojamos aplinkos kokybės gerinimo ir apsaugos priemonėms; atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtros priemonėms; atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymo priemonėms; aplinkos monitoringo, prevencinėms, aplinkos atkūrimo priemonėms; visuomenės švietimui ir mokymui aplinkosaugos klausimais (1 p.); savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiajai programai (2 p.); želdynų ir želdinių apsaugai, tvarkymui, būklės stebėsenai, želdynų kūrimui, želdinių veisimui, inventorizacijai (4 p.); kitoms aplinkos apsaugos priemonėms (5 p.). Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad savivaldybės institucija ataskaitą, o prireikus – ir papildomą informaciją apie specialiosios programos priemonių vykdymą teikia Aplinkos ministerijai jos nustatyta tvarka.

Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės Valstybinės mokesčių inspekcijos pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, Valstybinė mokesčių inspekcija priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka.

Taigi remiantis nurodytomis įstatymo nuostatomis, savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos turi būti grąžinamos, jei jos buvo panaudotos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme nenumatytiems tikslams.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo Aplinkos ministerijos išvadai, jog specialiosios programos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, rėmėsi aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 patvirtintais Aplinkosaugos priemonių sąrašu ir Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos pildymo instrukcija. Tačiau pažymėtina, kad, kaip matyti iš aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. 533, Aplinkosaugos priemonių sąrašas ir Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos pildymo instrukcija buvo patvirtinti vadovaujantis Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, numatančia, jog savivaldybės institucija ataskaitą, o prireikus – ir papildomą informaciją apie specialiosios programos priemonių vykdymą teikia Aplinkos ministerijai jos nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta Aplinkos ministerijos kompetencija nustatyti tam tikrą ataskaitos ir papildomos informacijos apie specialiosios programos priemonių vykdymą pateikimo tvarką neapima galimybės nustatyti savarankiškus ir įstatymu konkrečiai negrindžiamus specialiosios programos tikslus, taip pat neapima teisės Aplinkos ministerijai detalizuoti ar kitaip aiškinti minėtame įstatyme įtvirtintus tokios programos tikslus. Tokia galimybė nenumatyta ir kitose Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo normose. Taigi minėtu aplinkos ministro įsakymu patvirtintas sąrašas ir instrukcija reglamentavo tik pačios ataskaitos ir papildomos informacijos apie specialiosios programos priemonių vykdymą pateikimo Aplinkos ministerijai tvarką. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog lėšų panaudojimas neatitinka aplinkos ministro patvirtiname Aplinkosaugos priemonių sąraše nurodytų priemonių ir ataskaita apie programos priemonių vykdymą užpildyta pažeidžiant instrukcijos reikalavimus, visiškai nepagrįstai konstatavo, jog dėl to specialiosios programos lėšos buvo panaudotos Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme nenumatytiems tikslams.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar viešojo administravimo subjektai teisėtai ir pagrįstai Vilniaus miesto savivaldybę pripažino neteisėtai panaudojusia Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas ir nusprendė šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka, turėjo būti vertinama būtent tai, ar specialiosios programos lėšos buvo panaudotos ne pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymą, t. y. šiame įstatyme nenumatytiems tikslams. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, o išvadą, kad specialiosios programos lėšos buvo panaudotos pažeidžiant minėto įstatymo nuostatas, grindė vien tuo, kad specialiosios programos lėšų panaudojimas neatitiko aplinkos ministro patvirtiname Aplinkosaugos priemonių sąraše nurodytų priemonių bei kad ataskaita apie programos priemonių vykdymą užpildyta pažeidžiant instrukcijos reikalavimus.

Pažymėtina, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, šio imperatyvo, įtvirtinto minėtoje procesinėje normoje, nesilaikė, t.y. nevertino svarbių bylos aplinkybių, turinčių reikšmę teisingam ginčo išsprendimui, dėl ko neteisingai galėjo būti išspręsta byla. Aptariamu atveju esminis ginčo dalykas, kurį privalėjo išsiaiškinti pirmosios instancijos teismas, yra tai, ar atsakovas pagrįstai konstatavo netinkamą savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą savivaldybėje būtent pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, t. y. šiame įstatyme nenumatytiems tikslams, ir dėl to nusprendė išieškoti šias lėšas ne ginčo tvarka.

Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys