2022-11-30 Nr. AB-29391-3-64-3-00713-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-566-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00713-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2021 m. sausio 11 d. iki 2021 m. kovo 11 d. buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, t. y. kamerose, kurių plotas buvo nuo 8 kv. m iki 21 kv. m, dėl ko nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas. Pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, lankytis renginiuose, dirbti ir pan. Kamerose buvo dviaukštės lovos, užlipti į antrą aukštą nebuvo kopėtėlių, o tai pareiškėjui sukeldavo didelių nepatogumų. Kamerose neveikė ventiliacija, buvo vėdinama tik per langus. Kamerose buvo drėgna ir tamsu, nebuvo tinkamai užtikrinamas apšvietimas, natūraliai šviesai patekti į patalpą trukdė ant langų nepagrįstai įrengtos grotos. Kamerose buvo dirbtinis apšvietimas, šviesa buvo labai silpna, nuo jos skaudėjo akis ir galvą, nes dirbtinio apšvietimo lempos be gaubtų. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Kameros nebuvo remontuotos, sienos pasidengusios pelėsiu. Į dušą tekdavo eiti per lauką, sugrįžus kamerose buvo šalta. Neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, atskirtas sienele ir užuolaida vietoje durų. Ne kartą pareiškėjui naudojantis tualetu pareigūnai atidarydavo duris ir matydavo jį tualete. Gyvenamosiose patalpose nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, o dėl nemalonių kvapų pareiškėjui teko patirti stresą. Tokios pat sąlygos buvo ir laikinojo sulaikymo kamerose. Šiose kamerose tualetai apskritai buvo atitverti tik iš dalies, be jokios kabinos ir užuolaidos. Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius skausmus bei dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas nuo 2021 m. sausio 11 d. iki 2021 m. kovo 1 d. kamerose Nr. 43 ir 15 vienas arba su dar 1–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,67 kv. m iki 18,9 kv. m ploto. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

5. Šiaulių TI teigė, kad visose kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Kameroje esantys asmenys, net į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Nėra jokių duomenų, kad kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu. Jokie teisės aktai neįpareigoja kamerose įrengti ne tupimus, o sėdimus tualetus. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Nuotraukos patvirtina, kad kameroje Nr. 15 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis, o kameroje Nr. 43 – ilga, tvarkinga užuolaida. Laikinojo sulaikymo patalpoje pareiškėjas buvo laikomas tik vieną kartą, t. y. 2021 m. sausio 11 d. Tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami per dvi valandas, sanitariniai mazgai laikinojo sulaikymo patalpose atitverti ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, o įėjimas atskirtas užuolaida. Asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą.

6. Šiaulių TI pažymėjo, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nėra numatytas, o jo padidinimas susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskirta pastato rekonstrukcijos darbams. Esant natūralios šviesos trūkumui jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Kamerų atitikimą higienos normoms patikrinimo aktuose fiksuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas, tačiau aktualiu laikotarpiu kameros Nr. 15 ir 43 nebuvo tikrintos. Kadangi kameros tikrinamos tuomet, kai gaunami skundai, tai, kad nebuvo kreiptasi su skundais, patvirtina, jog kamerose pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo.

7. Šiaulių TI nurodė, kad jokie teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukščiai gultai turi būti su kopėtėlėmis, taip pat jokie teisės aktai neįpareigoja kalintiems asmenims nurodyti, kuriame gulto aukšte jie turi miegoti. Šiaulių TI negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad pareiškėjas miegojo pirmame ar antrame gulto aukšte.

8. Šiaulių TI teigė, kad asmenys sanitariniam švarinimui vedami pro stoginę, kuri atitverta metaline sienele, apsaugančia nuo vėjo ir kritulių. Jokie teisės aktai dušų įrengimo vietos nereglamentuoja.

9. Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo trūkumo neatitinka realybės. Šiaulių TI užimtumas yra organizuojamas, suteikiama galimybė mokytis, išpažinti religiją, naudotis bibliotekos paslaugomis, kasdien suteikiama teisė pasivaikščioti ant stogo įrengtuose kiemeliuose. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, yra įtraukiami į įstaigos metinius bei pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose. Norintys dalyvauti renginiuose, kreipiasi į Resocializacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio nuostatais ir kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Pareiškėjas yra vedamas į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus patvirtintą grafiką.

10. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą nulemti galėjusios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti, o nenustačius bent vienos iš valstybės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

II. 11. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo L. K. skundą patenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių TI, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

12. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. sausio 11 d. iki 2021 m. kovo 1 d., pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, nes pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 43 ir Nr. 15 vienas arba su dar 1–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 kv. m iki 18,85 kv. m ploto. Teismas, spręsdamas, ar šiuo konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, išanalizavo duomenis apie kamerų dydį, sanitarinių mazgų užimamą plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių ir nustatė, kad tuo atveju, kai kameroje Nr. 43 buvo laikomi 5 asmenys ir iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko 3,35 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m ploto. Pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 15 net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nors plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą, teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) vertinimu, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje, atsižvelgęs į tai, ką nustatė, įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis bei į bylą pateiktas kamerų nuotraukas, nenustatė, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus (kamerose neveikia ventiliacija, vėdinama per langus, drėgna ir tamsu, neužtikrinamas patalpos apšvietimas dėl įrengtų grotų, dirbtinio apšvietimo lempos be gaubtų, nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, sienos pasidengusios pelėsiu), vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis (12 p., 14 p., 15 p., 16 p., 17 p., 39 p.), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 21 d.) nuostatomis (14 p.), Departamento 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (Tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (galioja nuo 2020 m. gruodžio 22 d.) nuostatomis (12 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių, visuomenės sveikatos centrą ar kitas valstybės institucijas ar organizacijas su skundais ir prašymais dėl laikymo sąlygų nesikreipė.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentas, jog grotos ant langų įrengtos nepagrįstai, neatitinka tikrovės, nes grotų įrengimas nustatytas teisės aktuose. Teismas nenustatė, kad Šiaulių TI pareigūnai pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų patalpų vėdinimą, apšvietimą, temperatūrą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kurioje konkrečiai kameroje ir kokiu laikotarpiu buvo tamsu ar netinkamas dirbtinis apšvietimas, netinkama ventiliacija, per žema temperatūra, įsiveisęs pelėsis. Atsižvelgęs į tai ir nustatęs, kad pareiškėjas neginčija Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodytų teiginių dėl gyvenamųjų kamerų vėdinimo per langus, o dėl skunde nurodomų laikymo sąlygų nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimus.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus (kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų kalinių atskirtas sienele ir užuolaida vietoje durų, ne kartą naudojantis tualetu pareigūnai atidarydavo duris ir matydavo pareiškėją tualete), vadovavosi Taisyklių 12.5 punktu, Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (toliau – ir Normos), Šiaulių TI atsiliepime į skundą pateiktais paaiškinimais. Teismas, įvertinęs sanitarinių mazgų zonų kamerose lenteles, nustatė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 15 pagaminta iš plokštės, o kameroje Nr. 43 – mūrinė, kameroje Nr. 15 sienelių aukštis – 2,02 m, kameroje Nr. 43 sienelių aukštis – 2,28 m. Teismas, įvertinęs kamerų nuotraukas, nustatė, kad įėjimas į sanitarinį mazgą kameroje Nr. 15 atitvertas durimis, o kameroje Nr. 43 – pakabinta užuolaida, kuri visiškai uždengia įėjimą į sanitarinį mazgą. Teismo vertinimu, nors sanitariniai mazgai kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nėra įrengti kaip kabinos ir nėra atitverti pertvara iki kameros lubų, kaip reglamentuoja Taisyklės, tačiau šis reikalavimas įsigaliojo tik nuo 2020 m. gruodžio 22 d. Tai nustatęs, teismas padarė išvadą, kad Šiaulių TI neturėjo galimybės taip greitai sutvarkyti visų kamerų sanitarinius mazgus. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo nesieja su sanitarinių mazgų atitvėrimu iki lubų, tik nurodo, kad pareigūnai galėjo jį matyti, kai jis naudojosi tualetu, konstatavo, kad ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė yra paneigta į bylą pateiktais dokumentais, iš kurių matosi, kad sanitarinių mazgų zonos atitvertos aukštomis sienelėmis ir durimis (kameroje Nr. 15) bei užuolaida (kameroje Nr. 43). Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas pakankamai užtikrino pareiškėjo privatumą, ką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą, pažymėjo, kad ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė susijusi su nustatytu sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo likusio kameros ploto būdu. Teismas, nustatęs, kad sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos (sanitariniai mazgai buvo atitverti lubų nesiekiančiomis sienelėmis ir durimis bei užuolaida), o ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 43 buvo laikoma ir po 5 asmenis, padarė išvadą, kad kamerose (Nr. 15 ir Nr. 43) iš sanitarinių mazgų galėjo jaustis nemalonus kvapas, o pareiškėjas dėl to galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus. Teismas pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-440-415/2021; kt.).

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus (laikinojo sulaikymo kamerose tualetai buvo atitverti tik iš dalies, be jokios kabinos ir užuolaidos), rėmėsi Šiaulių TI paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais. Teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio patalpos ploto atitvertas plokšte, o įėjimas – užuolaida. Sanitariniam mazgui esant įrengtam toje pačioje patalpoje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos trumpalaikio laikymo kameroje galėjo laikytis nemalonus kvapas, tačiau pareiškėjas į šią patalpą buvo patalpintas tik vieną kartą. Teismas, nustatęs, kad tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami per dvi valandas, padarė išvadą, kad toks trumpalaikis poveikis negalėjo būti vertinamas kaip neturtinė žala. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būnant laikinojo sulaikymo patalpoje jam teko naudotis sanitariniu mazgu. Nustatęs, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas sienele ir užuolaida ir remdamasis Šiaulių TI argumentais, kad asmenys pagal jų žodinį prašymą buvo nuvedami į atskirą tualeto patalpą, teismas konstatavo, kad nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas aptariamu aspektu.

18. Teismas, vadovaudamasis Normomis ir Taisyklių 12.1 punktu, atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose buvo dviaukštės lovos, užlipti į antrą aukštą nebuvo kopėtėlių, dėl ko pareiškėjui kilo didelių nepatogumų.

19. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su jo nepakankamu užimtumu, teismas vertino Šiaulių TI atsiliepime pateiktus paaiškinimus ir į bylą Šiaulių TI pateiktus dokumentus. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nenurodo, jog jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, konstatavo, kad neturi pagrindo pripažinti, jog Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo teisę į užimtumą.

20. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su dušu ir aplinkybėmis, kad jam tekdavo iš dušo į kamerą grįžti per lauką, o kameros buvo šaltos, nes šiuos argumentus paneigė Šiaulių TI, nurodydamas, kad asmenys sanitariniam švarinimui vedami pro stoginę, kuri atitverta metaline sienele, apsaugančia nuo vėjo ir kritulių. Teismas pažymėjo, kad Taisyklės dušų įrengimo nereglamentuoja.

21. Teismas, vadovaudamasis CK 1.138 straipsnio 6, 8 punktais, 6.250 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punktu, EŽTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Tačiau teismas pripažino ir tai, kad nagrinėjamu atveju šis pažeidimas nebuvo ilgalaikis ir intensyvus, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Atsižvelgęs į tai ir nenustatęs, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, įvertinęs pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą pinigais. Teismo vertinimu, pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, jis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 22. Pareiškėjas L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą tenkinti.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pats nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kuriose nebuvo ventiliacijos, o iš tualeto sklido blogas kvapas.

24. Pareiškėjas, vadovaudamasis EŽTT praktika, Konvencijos 3 straipsniu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jam jo patirta neturtinė žala, kilusi dėl to, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nebuvo atlyginta pinigais.

25. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė už nustatytus pažeidimus pareiškėjui kilusios neturtinės žalos pinigais vien dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, nes pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, nes jis jų surinkti dėl savo padėties negali.

26. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Šiaulių TI teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, juos įvertino teisingai, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas dėl kamerų būklės ir nepatogumų nesikreipė, nepateikė jokių duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios turėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepagrindė neturtinės žalos dydžio, dėl ko priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

28. Šiaulių TI nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo dalį dėl minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo atmetė. Pareiškėjui teko 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, o iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta, yra pagrįsta.

29. Šiaulių TI atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl galimai nemalonaus kvapo. Už švaros bei tvarkos palaikymą kamerose yra atsakingi kalinami asmenys.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo L. K. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių TI, pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad sanitariniai mazgai kamerose Nr. 15 ir Nr. 43 ir laikinojo sulaikymo kameroje nebuvo visiškai izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos (sanitariniai mazgai buvo atitverti lubų nesiekiančiomis sienelėmis ir durimis bei užuolaida), o ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 43 buvo laikoma ir po 5 asmenis, padarė išvadą, kad kamerose Nr. 15 ir Nr. 43, laikinojo sulaikymo kameroje iš sanitarinių mazgų galėjo jaustis nemalonus kvapas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas į laikinojo sulaikymo patalpą buvo patalpintas tik vieną kartą ir trumpam laikui (dokumentų įforminimas, medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami per dvi valandas), padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl tokio trumpalaikio poveikio nepatyrė neturtinės žalos. Įvertinęs nustatyto pažeidimo, susijusio su tuo, kad kamerose Nr. 15 ir Nr. 43 iš sanitarinių mazgų galėjo jaustis nemalonus kvapas, mastą, trukmę ir intensyvumą, pirmosios instancijos konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau ši žala neatlygintina pinigais, o pripažinimas, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, laikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

32. Pirmosios instancijos teismas kitų pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2021 m. sausio 11 d. iki 2021 m. kovo 1 d. (ginčo laikotarpiu) buvo laikomas kamerose Nr. 43 ir Nr. 15, kuriose jam teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto neatėmus sanitarinio mazgo užimamo ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą iš pareiškėjui tekusio ploto kameroje Nr. 43, pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m, bet daugiau nei 3 kv. m ploto, o atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą iš pareiškėjui tekusio ploto kameroje Nr. 15, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad už šio teismo nustatytus pažeidimus (pareiškėjas buvo laikomas kamerose, jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kuriose nebuvo ventiliacijos, o iš tualeto sklido blogas kvapas) jam turėjo būti priteista neturtinė žala pinigais.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

35. Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, pažymėtina, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

36. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

37. Kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju nereikia taikyti atskiros ploto apskaičiavimo metodologijos ir iš bendro kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.); į sanitarinį mazgą, skaičiuojant jo plotą iš bendro kameros ploto, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai nustatomas minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, jose įrengto sanitarinio mazgo plotą ir kalėjusių asmenų skaičių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto ir ne mažiau kaip 3 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

39. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tačiau iš sprendimo turinio matyti, kad toks pažeidimas nebuvo nustatytas, bei nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti tokio pobūdžio pažeidimą.

40. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, nenustatė pažeidimo dėl netinkamos ventiliacijos Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjas apeliaciniame nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą, konstatuoja, kad neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl ventiliacijos.

41. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, iš sanitarinių mazgų galėjo jaustis nemalonus kvapas, ir dėl to pripažino, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.

42. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui neturi būti priteista neturtinė žala pinigais, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Vadinasi, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

43. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)).

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); kt.).

45. Pažymėtina, kad paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; kt.).

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-440-415/2021 teisėjų kolegija, įvertinusi analogiško pobūdžio pažeidimą, padarė išvadą, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija kalinamo asmens pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

47. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir vėlesnėse bylose (žr. 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-777-492/2021; 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-756/2022; kt.).

48. EŽTT 2007 m. rugpjūčio 10 d. sprendime byloje Modarca prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 144387/05), nustatęs, kad asmuo, pateikęs pareiškimą, buvo laikomas 9 mėnesius perpildytose kamerose, kuriose trūko gyvenamojo ploto, kuriose buvo mažai dienos šviesos, buvo ribotas tekančio vandens prieinamumas, iš tualeto sklido stiprūs kvapai, buvo tiekiamas nepakankamas maistas, trūko patalynių, konstatavo, kad tokių kalinimo sąlygų kumuliacinis poveikis ir gana ilgas laikotarpis, per kurį šis asmuo turėjo jas ištverti, prilygsta Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, dėl ko asmeniui, pateikusiam pareiškimą, priteisė neturtinės žalą pinigais.

49. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-1071-438/2021 kalinamam asmeniui pareiškėjui priteista neturtinė žala pinigais, konstatavus, kad buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, ir nustačius, kad dėl to kameroje tvyrojo nemalonus iš tualeto sklindantis kvapas. Analogiškai kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA-622-815/2021 apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su nustatytu pažeidimu dėl privatumo naudojantis nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, atsižvelgusi, be kita ko, į tai, kad kalinamas asmuo dėl nevisiškai atitverto tualeto užuosdavo smarvę, dėl ko padarė išvadą, kad tokiu atveju šio asmens teisės ginamos neturtinę žalą priteisiant pinigais.

50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo ar kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų, kurios nustatytos aptartoje EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir kurių kumuliacinis poveikis leistų daryti išvadą, kad pareiškėjui jo prašoma neturtinė žala turėjo būti priteista pinigais. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neginčija dėl to, kad nebuvo nustatytas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tik deklaratyviais ir abstrakčiais teiginiais apie savo išgyvenimus.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2021 m. sausio 11 d. iki 2021 m. kovo 1 d. pareiškėjas iš sanitarinių mazgų galėjo jausti nemalonų kvapą) ir kitas pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas aplinkybes, kurios nustatytos ir aptartoje byloje, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

52. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde apskritai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, susijusių su aptartu nustatytu pažeidimu, dėl kurio pirmosios instancijos teismas pasirinko ginčijamą pareiškėjo teisių gynimo būdą. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjo pažeistos teisės gynimo būdo padarė įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, o ne tik, kaip nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, remdamasis aplinkybe, jog pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos sumos. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjo teises apginti kitu būdu, nei norėjo pareiškėjas, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančią ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį ir padarė neteisingą išvadą dėl pareiškėjo teisių gynimo būdo.

53. Apibendrindama nustatytas bylos aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų tyrimą, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė