2021-11-10 Nr. AB-23700-3-61-3-01277-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-63-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01277-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.7; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir suinteresuotų asmenų R. G., V. B. G., M. R., S. R., D. K. ir E. K. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, akcinei bendrovei poilsio namams „Ąžuolynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos projektai“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltas fonas“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Verslo investicijų projektų centras“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas), atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Valeksa“, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), 1 459 165,30 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2674-1063/2018 atsakovais taip pat laikė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybę, atstovaujamą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos); 2) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Neringos savivaldybės valdybos 2001 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 21 buvo nuspręsta organizuoti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), detaliojo plano rengimą, nustatant planavimo tikslą – keisti ankstesniu detaliuoju planu numatytą žemės sklypo tikslinę paskirtį (rekreacinę) į komercinę, numatyti užstatymo galimybes, architektūrinius urbanistinius apribojimus ir kt. Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 akcinei bendrovei (toliau – ir AB) poilsio namams „Ąžuolynas“ buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai (įrengiant jachtklubą, restoraną), jachtininkų viešbučių statybai sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuolatinė statybos komisija 2004 m. balandžio 22 d. protokolu Nr. 10 pritarė jachtklubo, žuvų restorano, jachtininkų viešbučių statybai. AB poilsio namams „Ąžuolynas“ 2004 m. balandžio 26 d. buvo išduotas leidimas statinių statybai.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ įsigijo prieplaukos namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nebaigtą statyti jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (baigtumas 8 proc.), kitą nebaigtą statyti jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (baigtumas 8 proc.) ir nebaigtą statyti žuvų restoraną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (baigtumas 7 proc.), esančius (duomenys neskelbtini). Perkant nebaigtus statyti statinius pareiškėjui buvo pateiktas galiojantis statybos leidimas, projektinė dokumentacija, taip pat Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažyma, patvirtinanti, kad statyba yra teisėta. Pareiškėjas, kaip nebaigtų statyti statinių statytojas, vykdė statybas laikantis visų reikalavimų. Pastatyti statiniai (jachtklubas, žuvų restoranas ir du jachtininkų viešbučiai) buvo pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 2 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktais.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis vieną jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavė I. S. ir J. S., o 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis kitą jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavė D. K. ir E. K., S. R. ir M. R., R. G. ir V. B. G..

5. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su 2006 m. birželio 21 d. ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydamas neteisėtais pripažinti administracinius aktus, kuriais remiantis minėti statiniai suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai, panaikinti šių statinių teisinę registraciją, pripažinti statinių pirkimo–pardavimo sandarius negaliojančiais, taikyti dvišalę restituciją ir įpareigoti statytojus nugriauti neteisėtai pastatytus statinius. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 (toliau – ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas) Generalinio prokuroro ieškinį tenkino, šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 palikus jį nepakeistą. Įsigaliojus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimui, Bendrovė patyrė žalą, pasireiškiančią tiek nuosavybės teise priklausančio turto praradimu, tiek tiesioginėmis išlaidomis dėl statinių griovimo, tiek praradus pajamas, gautas už pastatytus ir parduotus statinius.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė, vykdydama Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, kreipėsi į Neringos savivaldybę dėl dokumento griovimo darbams išdavimo. Pareiškėjui buvo išduotas rašytinis pritarimas griauti jachtklubą ir žuvų restoraną. Šio pastato griovimo darbai buvo užbaigti iki 2013 m. gegužės 10 d. Nurodyto fakto pagrindu pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 pareiškėjo teisių perėmėjui UAB „Meirona“ buvo priteistas 1 149 349,83 Eur turtinės žalos atlyginimas solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos. Tačiau pareiškėjas iki šios dienos neturėjo galimybės įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria Bendrovė įpareigota nugriauti jachtininkų viešbučius, nes šio turto įgijėjai pagal teismo sprendimu pripažintas negaliojančias pirkimo–pardavimo sutartis vengia įvykdyti teismo sprendimą, t. y. perduoti turtą pareiškėjui. Pareiškėjas dar 2014 m. kreipėsi į teismą dėl asmenų iš jachtininkų viešbučių iškeldinimo, tačiau byla dar nėra išnagrinėta.

7. Pareiškėjo nuomone, už Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymą atsakingos institucijos daugiau nei 7 metus ne tik nesiėmė jokių veiksmų teismo sprendimui vykdyti, tačiau nuo 2014 m. liepos mėn. aktyviais veiksmais trukdo Bendrovei vykdyti teismo sprendimą, t. y. iškeldinti asmenis ir nugriauti pastatus. Toks institucijų elgesys negali būti laikomas atitinkančiu įstatymo reikalavimus. Be to, institucijos yra apskundusios tarpinius Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo procedūrų sprendimus, nors įstatymai nenumato galimybės tokius sprendimus skųsti.

8. Pareiškėjas pabrėžė, kad teismas, taikydamas restituciją, įpareigojo Bendrovę grąžinti pirkėjams 4 610 000 Lt (turto įsigijimo kainą), todėl Bendrovė, vykdydama teismo sprendimą, turės grąžinti pirkėjams minėtą sumą. Atitinkamai prarasto turto vertę pareiškėjas apskaičiavo pagal sandoriuose nurodytą turto kainą – 4 610 000 Lt (1 335 148,29 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ pareiškėjui buvo priteista 800 000 Lt (nebaigtų statyti statinių kaina, už kurią pareiškėjas įsigijo statinius iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“), prašoma priteisti žala mažintina: kadangi šioje byloje prašoma priteisti žala tik dėl dalies pastatų (jachtininkų viešbučių), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 pareiškėjo teisių perėmėjui UAB „Meirona“ priteista suma dėl kito pastato (jachtklubo-žuvų restorano) jau buvo sumažinta 278 880 Lt suma, šioje byloje prašoma priteisti suma mažintina Bendrovei iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ priteistos ir nurodytos sumos skirtumu, t. y. 521 120 Lt (800 000 Lt – 278 880 Lt) arba 150 926,78 Eur.

9. Taip pat Bendrovė pagal UAB „Čiukuro resta“ pateiktą pasiūlymą (156 903,03 Eur) apskaičiavo, kiek kainuos teismo sprendimu pripažintų griautinais pastatų nugriovimo darbai: kadangi pareiškėjas teismo sprendimu įpareigotas nugriauti pastatus iki 8 proc. pastatų baigtumo, išlaidų griovimo darbams suma atitinkamai mažintina 8 proc. dalimi, t. y. 12 552,24 Eur (156 903,03 Eur × 8 proc.).

10. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad nors dėl iš esmės analogiškų žalos sumų atlyginimo jis jau buvo kreipęsis į teismą, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 tokie reikalavimai buvo atmesti, motyvuojant tuo, jog ginčo pastatai nėra nugriauti ir nėra galimybės nustatyti konkrečią žalos sumą, šiuo metu pasikeitusi faktinė situacija bei pareiškėjo statusas sudaro pagrindą iš naujo spręsti jam padarytos žalos atlyginimo klausimą, kadangi, pasak pareiškėjo, po nurodytų administracinių teismų sprendimų priėmimo atsakovo institucijos ėmėsi aktyvių veiksmų sutrukdyti įvykdyti įsiteisėjusį ir galiojantį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą (inicijuotos ir formaliai tęsiamos / imituojamos teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūros, sustabdyta vykdomoji byla, į civilinę bylą dėl asmenų iškeldinimo pateikta nuomonė dėl teismo sprendimo vykdymo ir asmenų iškeldinimo „netikslingumo“). Pareiškėjas teigė, kad tokiais veiksmais patys skolininkai (žalos atlyginimo santykyje), piktnaudžiaudami turimais administraciniais įgaliojimais, sudaro kliūtis pareiškėjui įvykdyti teismo sprendimą ir atkurti teisinę taiką. Kartu akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nurodytos žalos, vykdant įsiteisėjusius ir privalomai vykdytinus teismo sprendimus, atsiradimas yra neišvengiamas.

11. Be to, pareiškėjas nurodė, kad į prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimą patenka ir Bendrovės bankroto procedūros administravimo išlaidos, skaičiuotinos nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai Bendrovei nebeliko jokio kito turto, išskyrus ginčo objektus ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Bendra tokių išlaidų suma sudaro 130 593 Eur.

12. Taigi pareiškėjo prašomos priteisti žalos (nuostolių) atlyginimo suma iš viso sudaro 1 459 165,30 Eur (1 335 148,29 Eur – 150 926,78 Eur + 156 903,03 Eur – 12 552,24 Eur + 130 593 Eur).

13. Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

14. Atsiliepime nurodė, kad faktinė situacija nuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo priėmimo nėra pasikeitusi, taip pat nėra naujų aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjas turėtų teisę į žalos atlyginimą. Pareiškėjas jau anksčiau kreipėsi į teismą su analogišku reikalavimu, kuris buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012. Pareiškėjas realiai patirtos žalos neįrodė, todėl jo skundas negali būti tenkinamas. Be to, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė naujo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo pradžiai. Rengiant naują planą, siekiama suderinti fizinių, juridinių asmenų bei valdžios institucijų interesus, sudarant galimybes išsaugoti kai kuriuos statinius, kurie teismų buvo pripažinti griautinais, įskaitant ir jachtininkų viešbučius. Neringos savivaldybės Teritorijų planavimo komisija 2017 m. spalio 11 d. protokolu Nr. 9 pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūrai. Neringos savivaldybė taip pat akcentavo, kad priešingai, nei teigė pareiškėjas, Inspekcija siekia ne vilkinti teismo sprendimo įgyvendinimą, bet aktyviais veiksmais siekia, jog būtų išnaudotos visos galimybės sudaryti taikos sutartį.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą nutraukti, o nusprendus bylos nenutraukti – pareiškėjo skundą atmesti. Teismui nusprendus taikyti civilinę atsakomybę, Inspekcija prašė taikyti ieškinio senatį, o tuo atveju jei pareiškėjo skundas būtų tenkintas, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

16. Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamos bylos ir jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A261-2960/2012 (pirmosios instancijos teisme administracinės bylos Nr. I-876-437/2012) pagrindas ir dalykas sutampa, todėl byla turėtų būti nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjo pozicija dėl neteisėtų veiksmų pagrįsta klaidingu įsitikinimu, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu nustatytos aplinkybės savaime yra pakankamos konstatuojant valstybės institucijų veiksmų neteisėtumą, kadangi vien administracinių aktų panaikinimas institucijos neteisėtų veiksmų nepatvirtina. Valstybės deliktinės atsakomybės kontekste svarbus yra ne aplinkybių konstatavimas, bet atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas. Pagal minėtą teismo sprendimą pareiga grąžinti restitucijos taikymu priteistus pinigus ir nugriauti pastatus kyla pareiškėjui, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad Inspekcija atsakinga už šio teismo sprendimo vykdymą. Inspekcijos kreipimasis dėl priverstinių teismo sprendimo vykdymo priemonių sustabdymo nepaneigia teismo sprendimo privalomumo skolininkui principo ir nėra laikoma jokia teisine ar faktine kliūtimi pareiškėjui savanoriškai įvykdyti teismo sprendimą. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas siekia teismo sprendimą dėl restitucijos įvykdyti valstybės lėšomis, o tai nėra teisinga. Be to, paaiškino, kad Inspekcijos veiksmai dėl teismo sprendimo vykdymo sustabdymo buvo atlikti remiantis Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavedimu, įformintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio 2014 m. liepos 8 d. rezoliucija Nr. 13-320. Pareiškėjas pats buvo įsitraukęs į taikos sutarčių sudarymo procesą ir jam šios aplinkybės, jų reikšmė yra žinomos. Šiuo aspektu pabrėžė, kad statinių įteisinimas taip pat yra teismo sprendimo įvykdymas, o Inspekcijos veiksmai jokios įtakos pareiškėjo bankrotui neturėjo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokios realios žalos nėra patyręs (jokių pajamų nėra paradęs), todėl žala negali būti atlyginta avansu. Atsakovas atsiliepime taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

18. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą nėra grąžinęs pirkėjams 4 610 000 Lt sumos, todėl negali būti pripažinta, jog dėl teismo sprendimo pareiškėjas patyrė žalą. Taip pat nepagrįstos nei pareiškėjo nurodytos pastatų griovimo išlaidos, nei bankroto administravimo procedūros išlaidos.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

20. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas teismui pateikė tapatų skundą, dėl kurio ginčas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai nepagrindė ir neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų žalai atlyginti. Be to, pabrėžė, kad norint nustatyti kiekvienos iš institucijų kaltės, dalyvaujant detaliojo planavimo procese, apimtį, reikia įvertinti kiekvienos procese dalyvavusios institucijos įtaką žalos atsiradimui.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Jeigu pareiškėjo skundas būtų tenkintas, Teisingumo ministerija prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

22. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesu, nes dar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 buvo išaiškinta, jog nenugriovus pastatų žala neatsiranda. Šiuo atveju faktinė situacija nėra pasikeitusi, tačiau pareiškėjas su analogišku reikalavimu pakartotinai kreipėsi į teismą.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą atmetė.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą, kuri atsirado po Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro: pareiškėjo turto praradimas (pareiškėjas pagal teismo sprendimą turės fiziniams asmenims grąžinti jų sumokėtas sumas); pareiškėjo išlaidos teismo sprendimui įvykdyti (pastatų nugriovimo išlaidos); su bankroto procesu susijusios išlaidos.

25. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu įpareigoti nugriauti jachtininkų viešbučiai nėra nugriauti, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas yra realiai patyręs žalą. Pareiškėjo nurodytos galimos hipotetinės statinių nugriovimo išlaidos nėra realiai patirtos, todėl taip pat nelaikytinos realiai patirta žala. Pareiškėjo nurodytos patiriamos bankroto išlaidos yra išimtinai susijusios su jo individualia veikla, veiksmais ir nepatenka į nagrinėjamo ginčo apimtį (nagrinėjamo ginčo esmė – žalos, kuri kildinama iš jachtininkų viešbučių pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir statinių nugriovimo bei iš to kilusių nuostolių, atlyginimas).

26. Teismas pabrėžė, kad, pareiškėjo nuomone, civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat ir už būsimą žalą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Byloje nebuvo ginčo, kad šiuo metu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymas yra sustabdytas. Šio teismo sprendimo vykdymo sustabdymo tikslas – siekis rasti sprendimą dėl taikos sutarties tarp ginčo šalių sudarymo. Byloje nėra pateikta oficialių duomenų, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo proceso sustabdymas būtų nutrauktas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, prašomą atlyginti žalą vertinti remiantis realia jos atsiradimo tikimybe ateityje. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymas sustabdytas valstybės prašymu, siekiant rasti visoms šalims tinkamą teismo sprendimo įvykdymo būdą (išvengti pastatų griovimo), todėl šios aplinkybės iš esmės kelia abejones dėl pareiškėjo realios žalos patyrimo ateityje (t. y., kad pastatai bus realiai nugriauti).

27. Teismas pažymėjo, kad galimas hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo nugriauti pastatus įvykdymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo keliamas ginčas yra susijęs su realiu asmens (pareiškėjo) teisių ar saugomų interesų pažeidimu ginčui aktualiu metu. Teismo konstatuotas realios žalos patyrimo pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo teisinio žalos atlyginimo instituto tikslo bei prasmės ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti visi civilinei atsakomybei kilti būtini elementai. Valstybės institucijos ir Neringos savivaldybė siekia išsaugoti statinius, todėl statinių nugriovimas vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą yra tik hipotetinis.

28. Teismas pabrėžė, kad išvadą, jog žala atsiras tik įvykdžius Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012, kuria buvo patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 teisėtumas. Šioje byloje pareiškėjas analogiškai iškėlė ginčą dėl žalos, kurią kildino iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymo (dėl ateityje atsirasiančių nuostolių nugriaunant pastatus), atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, išaiškino, kad išvada, jog žala atsiras tik įvykdžius teismo sprendimą, yra pagrįsta ir tuo aspektu, jog teismo sprendimo vykdymo procese gali būti atlikti veiksmai, kurie gali keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Pavyzdžiui, vykdymo proceso metu gali būti sudaroma taikos sutartis, gali būti atsisakoma išieškojimo ir nuo to gali keistis pareiškėjo nurodomos žalos dydžio apimtis. Esant tokioms aplinkybėms, teismas negali įvertinti būsimos žalos, taikydamas CK 6.249 straipsnio 3 dalį, pripažindamas realią žalos atsiradimo tikimybę. Žalos atsiradimo tikimybė yra numanoma, tačiau nėra galimybės pripažinti jos realų dydį, nes nepakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjo prašomos priteisti žalos atsiradimas yra neišvengiamas.

29. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčo faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012) vertintoms aplinkybėms (teismo sprendimo vykdymas sustabdytas, pastatai nenugriauti, siekiama ginčą išspręsti taikiai), todėl darytina išvada, kad sprendžiant šį ginčą nėra pagrindo konstatuoti vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – turinės žalos (nei realiai patirtos, nei realiai ateityje įvyksiančios) – kilimą.

30. Dėl Inspekcijos prašymo taikyti ieškinio senatį teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turtinės žalos kilimo faktas nėra konstatuotas, todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.

III. 31. Pareiškėjas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

32. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir iš esmės pasikeitusios nacionalinės teismų praktikos, šalinant statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus pasekmes, reikšmę nagrinėjamam ginčui. Nors administraciniai teismai jau buvo išnagrinėję pareiškėjo reikalavimą dėl to paties ginčo objekto (tų pačių neteisėtais pripažintų administracinių aktų pasekmių), tačiau naujas reikalavimas šioje byloje grindžiamas tiek iš esmės pasikeitusia teismų praktika, tiek pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis.

33. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2017 m. vasario 15 d. sprendime byloje Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 49426/09) nurodė, jog gero valdymo principas nedraudžia valdžios institucijoms ištaisyti atsitiktines klaidas, net jei jas lėmė jų pačių nerūpestingumas, tačiau riziką, atsirandančią dėl valstybės institucijų klaidų, privalo prisiimti pati valstybė, ir klaidų negalima taisyti suinteresuotų asmenų sąskaita; pareiškėjai neturėjo pagrindo abejoti valstybės institucijų sprendimų teisėtumu ir turėjo teisę remtis tuo, kad jie nebus atgaline data pripažinti negaliojančiais jų nenaudai.

Taip pat EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25545/14) konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas įpareigojant pareiškėjus nugriauti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą yra galimas, tačiau valdžios institucijos visiškai nesvarstė galimybės sumažinti naštą, tekusią pareiškėjams dėl sprendimo namą nugriauti. Šiuo atveju aktuali ne tik EŽTT pozicija valstybės padarytų pažeidimų ir padarytos žalos klausimais, tačiau ir nacionalinių teismų pozicija, kaip EŽTT konstatuoti pažeidimai turi būti šalinami nacionalinėje teisėje.

Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į po minėtų EŽTT sprendimų priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, kurioje nurodyta, jog dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės veiksmų padarytos žalos nustatymo ir jos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas toje pačioje byloje, nelaukiant statinių griovimo fakto, taip pat reikalavimas statytojui pirmiausia nugriauti statinius, o tik vėliau kreiptis į teismą, tokiu būdu pradėti naują teismo procesą, patirti dar daugiau laiko ir kitų išlaidų neatitiktų proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Negana to, vėliau administraciniai teismai žalos, susijusios su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, atlyginimo klausimus sprendė kitaip nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 (pareiškėjas nurodė, pavyzdžiui, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-21-394/2017, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1743-331/2018).

34. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo visas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo aplinkybes, įvykusias po 2012 metais priimtų teismų sprendimų. Pareiškėjas iki šiol neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria jis įpareigotas nugriauti jachtininkų viešbučius, kadangi šio turto įgijėjai vengia įvykdyti teismo sprendimą, t. y. perduoti turtą Bendrovei, o civilinė byla dėl asmenų iškeldinimo iki šiol neišnagrinėta dėl valstybės ir Neringos savivaldybės veiksmų, aktyviai trukdančių teismo sprendimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sudarančias kliūtis įvykdyti teismo sprendimą, tačiau šių aplinkybių (atsižvelgdamas į iki jų atsiradimo priimtus teismų sprendimus) nelaikė pagrindu tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Teismas, vertindamas 2013–2018 metais įvykusių aplinkybių reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, ydingai rėmėsi 2012 metais priimtais teismų sprendimais. Be to, tokios teismo išvados paneigia teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo, o kartu ir proceso koncentruotumo, operatyvumo, pažeistų teisių gynimo ir kuo greitesnio teisinės taikos atkūrimo principus. Net tuo atveju, jei taikos sutarties sudarymą nagrinėjamu atveju būtų galima laikyti realia aplinkybe, tokios sutarties sudarymas niekaip neapribotų galimybės susigrąžinti iš pareiškėjo jam atlygintą žalą.

35. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl prašomų atlyginti bankroto administravimo išlaidų buvo nepagrįsta. Bendrovės nurodoma 130 593 Eur bankroto administravimo išlaidų suma yra atskira ir savarankiška žalos, patirtos dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų, atlyginimo suma.

36. Pareiškėjas papildomai pateikė prašymą priteisti jo naudai 1 839,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, su šias išlaidas pagrindžiančiais dokumentais.

37. Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

38. Atsiliepime pažymėjo, kad pats pareiškėjas sutiko ir neginčijo, jog administraciniai teismai jau yra išnagrinėję ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismų praktikos pokyčiai ar pareiškėjo statuso pokyčiai nesudaro pagrindo iš naujo kreiptis į teismą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tiems patiems atsakovams, todėl nagrinėjama byla turi būti nutraukta. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad EŽTT precedentai bylose Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą bei Tumeliai prieš Lietuvą turi būti taikomi nagrinėjant šį ginčą, kadangi EŽTT nagrinėtų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi nuo šios bylos ratio decidendi. Nei viena iš pareiškėjo cituojamų bylų nėra analogiška šiai bylai, nes šioje byloje pagrindinė teisinė problema – ar galima priteisti pareiškėjui iš valstybės žalą, kuri dar nėra patirta. Atsakovo teigimu, Lietuvos valstybė ir Neringos savivaldybė taip pat negali būti pripažintos atliekančiomis veiksmus, trukdančius įvykdyti teismo sprendimą. Priešingai, atsakovai dar nuo 2015 metų atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti nuostolius ir įteisinti pastatus, kurių išlikimas nepadarytų žalos aplinkos apsaugai, kultūros paveldui ir kitoms saugotinoms vertybėms. Byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjui bankroto byla buvo iškelta dėl priežasčių, už kurias neatsako nei Lietuvos valstybė, nei Neringos savivaldybė.

39. Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, papildomai pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 1 208,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, su šias išlaidas pagrindžiančiais dokumentais.

40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė bylą sustabdyti, kol bus išnagrinėti ginčai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-282-561/2019 (naujas administracinės bylos Nr. eI2-163-1047/2020), o išnagrinėjus apeliacinį skundą – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41. Atsakovas pažymėjo, kad nesutinka, jog byloje egzistuoja pagrindas žalos nustatymo ir atlyginimo klausimus spręsti pagal EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Tumeliai prie Lietuvą (pareiškimo Nr. 25524/14) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018. Ginčas jau yra išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu. Tuo metu teismas neturėjo pareigos nustatinėti kaltus asmenis, kurių lėšomis turi būti šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai, ir toje pačioje byloje spręsti žalos atlyginimo klausimus. Toks teisminio ginčo dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo išsprendimo būdas atitiko tuometinę Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakciją, ką patvirtina ir kasacinio teismo praktika (nurodo, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469-611/2015). Be to, bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas sukelia padarinius ateityje, t. y. nauju įtvirtintu precedentu teismai galės vadovautis spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas.

42. Atsakovo manymu, pareiškėjo pozicija, kad žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas nelaukiant, kol bus įvykdytas teismo sprendimas dėl įpareigojimo nugriauti statinius, neatitiko minėtu EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimu byloje Tumeliai prieš Lietuvą nustatytų kriterijų, nes byloje pareiškėjai reikalavo atlyginti 255 572 Eur turtinę žalą, kurią sudarė 150 000 Eur už namo statybą ir 105 572 Eur už papildomus statybos darbus bei namo įrangą, tačiau EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjų pastatas kol kas nenugriautas, o nacionaliniai teismai sustabdė sprendimo, nurodančio nugriauti pastatą, įvykdymą iki bylos išnagrinėjimo teisme. Todėl EŽTT sprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog patyrė turtinę žalą, ir dėl šios dalies atmetė pareiškėjų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018 pateikiami išaiškinimai, kuriais vadovaujasi pareiškėjas, visais atvejais savaime nereiškia civilinės atsakomybės taikymo už žalą nelaukiant statinių nugriovimo fakto. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pasisakyta, kad žalos atlyginimo klausimas esant tokiai galimybei teismo turėtų būti sprendžiamas toje pačioje byloje dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas neįrodė žalos realumo ir neišvengiamumo fakto.

43. Atsakovas pabrėžė, kad faktinė situacija dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje įvykdymo ir žalos atsiradimo tikimybė po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 įsiteisėjimo nėra pasikeitusi. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl restitucijos taikymo ir statybos padarinių pašalinimo nėra įvykdytas, t. y. Bendrovė nėra grąžinusi jachtininkų viešbučių pirkėjams restitucijos būdu priteistų lėšų, taip pat dar nenugriovė pastatų. Todėl šiuo metu tai nesuteikia pagrindo ginčo situaciją dėl žalos atlyginimo spręsti kitokiu būdu, negu tai buvo padaryta jau išnagrinėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012.

44. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašomomis atlyginti bankroto administravimo išlaidomis. Už bankroto procedūrų vykdymą atsakingas bankroto administratorius, o atsakovai nėra atsakingi dėl užsitęsusio Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo, kadangi būtent pats bankroto administratorius, kuris turėjo įvykdyti nepiniginio pobūdžio pareigą, numatytą teismo sprendime (nugriauti statinius), jos neįvykdė. Priešingai, bankroto administratorius savanoriškai dalyvavo alternatyvių teismo sprendimo vykdymo galimybių svarstyme (dėl taikos sutarties), todėl yra atsakingas už prisiimtą elgesio modelį ir šiuo atveju būtent pareiškėjo kreditoriai turėtų vertinti tokių bankroto administratoriaus veiksmų atitikimą jų interesams bei teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms bankroto teisinius santykius. Be to, bankroto procedūra nėra įmanoma nepatiriant jos administravimo išlaidų, su bankroto procedūromis nieko bendro neturi Lietuvos valstybė, o pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo šių tariamų nuostolių dydį, nedetalizuodamas jų turinio.

45. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju priteisus žalos atlyginimą ir jį išmokėjus, tačiau vėliau sudarius taikos sutartį, priteistas žalos atlyginimas galėtų būti grąžinamas, buvo nepagrįsti, kadangi pareiškėjas yra bankrutavęs asmuo ir šiuo metu vykdoma jo likvidavimo procedūra, o atsižvelgiant į kreditorių reikalavimus ir bankroto administravimo išlaidas, atsakovams galimybė atgauti priteistas lėšas nebūtų reali.

46. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas spręsti dėl šios administracinės bylos sustabdymo, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-282-561/2019 (naujas administracinės bylos Nr. eI2-163-1047/2020) nagrinėjami klausimai yra glaudžiai susiję su šia administracine byla – nurodytose bylose jachtininkų viešbučių pirkėjai (fiziniai asmenys) siekia turtinės žalos, pasireiškiančios neatgautų pinigų už nusipirktus jachtininkų viešbučius, atlyginimo priteisimo.

47. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

48. Atsakovas pažymėjo, kad atlyginama realiai patirta žala ir turėtos išlaidos. Išimtis galima tik nustačius, kad žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas. Tačiau nagrinėjamu atveju tik valstybės institucijoms nesuderinus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių po 2019 m. spalio 31 d., būtų galima spręsti dėl pareiškėjui priklausančių pastatų įteisinimo ir (ar) taikos sutarties sudarymo negalimumo. Taigi šiuo atveju nepakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjo prašomos priteisti žalos atsiradimas yra neišvengiamas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių byloje esančius faktus, o pareiškėjo argumentai nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo.

49. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB poilsio namai „Ąžuolynas“ atsiliepime palaikė pareiškėjo poziciją, kad valstybė ir Neringos savivaldybė yra atsakingos už įvairių asmenų patirtą žalą, kuri kilo įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimui. Pažymėjo, kad turi būti atkreipiamas dėmesys į pareiškėjo nurodytus nuostolius, ypač į bankroto administravimo išlaidas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, šiuo atveju turi būti įvertinta pareiškėjo bankroto bylos vykdymo eiga, administravimo išlaidų pagrįstumas ir būtinybė.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų. Teisingumo ministerija nurodė, jog sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą.

IV. 51. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: 1) pareiškėjo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, skundą tenkino iš dalies; 2) priteisė pareiškėjui BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, 1 184 221,51 Eur (vieną milijoną vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis tūkstančius du šimtus dvidešimt vieną eurą ir penkiasdešimt vieną euro centą) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. nuo 2018 m. balandžio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) kitą pareiškėjo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, skundo dalį atmetė; 4) priteisė pareiškėjui BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Valeksa“, iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, lygiomis dalimis 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų); 5) tenkino Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymus atidėti sprendimo vykdymą ir šio teismo sprendimo vykdymą atidėjo iki 2022 m. kovo 31 d.

52. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo atlyginti BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ turtinę žalą, kurią sudarė: i) Bendrovės turto, t. y. restitucijos būdu pareiškėjui grąžinamų, tačiau privalomų nugriauti jachtininkų viešbučių, praradimas; ii) Bendrovės išlaidos dėl pastatų (jachtininkų viešbučių) griovimo; iii) su Bendrovės bankroto procesu susijusios išlaidos, skaičiuotinos nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

53. Byloje, be kita ko, buvo nustatytos šios aplinkybės:

53.1. Pareiškėjas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ 2004 m. liepos 26 d. sutartimi iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ įsigijo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), t. y. prieplaukos namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

53.2. Bendrovė, įsigijusi statinius (pastatus), juos baigė statyti – žuvų restoranas ir du jachtininkų viešbučiai buvo pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. rugpjūčio 5 d. jachtklubo-žuvų restorano (pirmas etapas), (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 22 ir 2005 m. gruodžio 2 d. jachtininkų viešbučių (antras etapas), (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 115.

53.3. Bendrovė 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis pardavė I. S. ir J. S. jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 1 850 000 Lt. Bendrovė taip pat 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė D. K. ir E. K., S. R. ir M. R., R. G. ir V. B. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 2 760 000 Lt.

53.4. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 tenkino Generalinio prokuroro ieškinį:

1) pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas Sklypo detalusis planas;

2) pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą 2004 m. balandžio 26 d. statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius;

3) pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą 2004 m. gegužės 31 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučių naujai statybai Sklype;

4) pripažino negaliojančia pirmą jachtklubo Sklype projekto korektūrą, atliktą Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. lapkričio 4 d. protokolu Nr. 27;

5) pripažino negaliojančia antrą jachtklubo Sklype projekto korektūrą, atliktą Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2005 m. birželio 9 d. protokolu Nr. 13;

6) pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą 2005 m. rugpjūčio 5 d. jachtklubo-žuvų restorano (pirmas etapas), (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 22;

7) pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą 2005 m. gruodžio 2 d. jachtininkų viešbučių (antras etapas), (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115;

8) pripažino negaliojančia 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria AB poilsio namai „Ąžuolynas“ pardavė Bendrovei Sklype esančius pastatus – prieplaukos namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

9) taikė restituciją natūra: priteisė AB poilsio namams „Ąžuolynas“ iš Bendrovės Sklype esančius pastatus – prieplaukos namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisė Bendrovei iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ 800 000 Lt;

10) pripažino negaliojančia 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Bendrovė pardavė I. S. ir J. S. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis Sklype esantį jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

11) taikė restituciją natūra: priteisė Bendrovei iš I. S. ir J. S. Sklype esantį jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisė iš Bendrovės I. S. 700 000 Lt ir J. S. 1 150 000 Lt;

12) pripažino negaliojančia 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Bendrovė pardavė D. K., E. K., S. R., M. R., R. G., V. B. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis Sklype esantį jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

13) taikė restituciją natūra: priteisė Bendrovei iš D. K., E. K., S. R., M. R., R. G., V. B. G. Sklype esantį jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisė iš Bendrovės D. K. ir E. K. 710 000 Lt, S. R. 510 000 Lt, R. G. ir V. B. G. 800 000 Lt, M. R. 740 000 Lt; 14) įpareigojo statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir Bendrovę per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Sklype esančius pastatus: jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

15) panaikino Sklype esančių pastatų – jachtininkų viešbučio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbučio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restorano (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke.

53.5. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 minėtą Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

53.6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 atmetė BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą, kuriuo Bendrovė prašė priteisti jai solidariai iš Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 9 550 699,96 Lt turtinei žalai atlyginti. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame 2012 m. birželio 4 d. sprendime konstatavo, kad statiniai, kuriuos įpareigojo nugriauti Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, buvo pastatyti esant tiek Neringos savivaldybės kaltei, tiek Klaipėdos apskrities viršininko administracijos kaltei, nes jų abiejų priimti ir teismo sprendimu panaikinti aktai, konstatavus jų neteisėtumą, sudarė prielaidas statyboms vykdyti, jų priimtų aktų pagrindu pastatyti statiniai, kurie, vykdant teismo sprendimą, turės būti nugriauti. Todėl akivaizdu, kad Bendrovė patirs žalą, kurią privalės atlyginti kalti asmenys. Tačiau teismas sprendė, jog tol, kol teismo sprendimas neįvykdytas ir statiniai nenugriauti, nėra pagrindo konstatuoti žalos kilimą ir priteisti žalos atlyginimą.

53.7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad valdžios institucijų neteisėtais aktais pareiškėjui buvo padaryta žala, tačiau jos įvertinimas atidėtinas iki Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymo, kad paaiškėtų būtinas civilinės atsakomybės elementas – žala. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, jog teismo sprendimo vykdymo procese gali būti atlikti veiksmai, kurie gali keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Pavyzdžiui, vykdymo proceso metu gali būti sudaroma taikos sutartis ar atsisakoma nuo išieškojimo ir nuo to gali keistis pareiškėjo nurodomos žalos apimtis.

53.8. Neringos savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas pastato – jachtklubo-žuvų restorano (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – griovimo darbų projektui buvo gautas 2013 m. balandžio 17 d. Šio pastato griovimo darbai buvo užbaigti iki 2013 m. gegužės 10 d. Nugriovus minėtą pastatą, UAB „Meirona“ (Bendrovės teisių perėmėja pagal 2013 m. rugpjūčio 28 d. reikalavimo perleidimo sutartį) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl turtinės žalos, kilusios vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį dėl žuvų restorano (jachtklubo) pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir griovimo darbų, atlyginimo priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-325-437/2014 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, priteisė Bendrovės teisių perėmėjui UAB „Meirona“ 1 149 349,83 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo 2013 m. liepos 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.

53.9. Bendrovė pateikė teismui ieškinį civilinio proceso tvarka dėl asmenų iš jachtininkų viešbučių iškeldinimo (civilinės bylos Nr. 2-3-793/2020, teisminio proceso Nr. 2-06-3-10699-2014-3). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinė byla buvo sustabdyta, kol bus baigtas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo procesas, pradėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 389. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinę bylą atnaujino išnykus aplinkybėms, dėl kurių byla buvo sustabdyta, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2019 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1080 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, ir jį išdėsčius nauja redakcija. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3-793/2020 Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas priimtas ir paskelbtas 2020 m. birželio 19 d., ieškinys atmestas.

53.10. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi pakeitė civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 sprendimo vykdymo tvarką, t. y. leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 260,28 kv. m bendro ploto, ir jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 371,40 kv. m bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini, išieškant visas patirtas išlaidas iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-324-236/2021) minėta Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartis palikta nepakeista.

54. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, analizavo CK 6.271 straipsnio nuostatas ir įtvirtintas būtinąsias sąlygas viešajai atsakomybei kilti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Nors paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalą, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamas išlaidas, galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, Teismų praktika Nr. 47, 2017, p. 42–60; ir kt.).

55. Spęsdamas dėl žalos, siejamos su jachtininkų viešbučių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) praradimu, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 pagal pareiškėjo UAB „Verslo investicijų projektų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Inspekcijos, Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, AB poilsio namams „Ąžuolynas“, AB SEB bankui, I. S., J. S., D. K., E. K., R. G., V.B. G., S. R., M. R., E. S., AB „Swedbank“ bankui, AB Danske banko Lietuvos filialui, UAB „Klaipėdos projektai“, Klaipėdos miesto 1 notarų biuro notarui E. S. dėl turtinės žalos, kildinamos iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų) sukeltų teisinių pasekmių (be kita ko, dėl jachtininkų viešbučių praradimo), atlyginimo priteisimo nurodė, kad „<...> pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino du žalos atlyginimo elementus, t. y. priešingą teisei veiką ir priežastinį ryšį. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra <...>“, taip pat konstatavo, kad „<...> pagrįstai pripažinta, jog valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais pareiškėjui buvo padaryta žala“, tačiau jos įvertinimą atidėjo.

56. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos bei Inspekcijos (kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos) padaryti pažeidimai priimant atitinkamus, vėliau Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintus, administracinius aktus (sprendimus), kurių pagrindu ginčo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), be kita ko, buvo pastatyti, pripažinti tinkamais naudoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jachtininkų viešbučiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir kitose bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl žalos, kildinamos iš minėtu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų) sukeltų teisinių pasekmių, atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020). Todėl išplėstinė teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisakė.

57. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos dėl jachtininkų viešbučių praradimo nustatymo, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog nors byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis dėl jachtininkų viešbučių nugriovimo įvykdyta, tačiau nurodytas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomai vykdytinas (CPK 18 str.). Tai, kad įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą, 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimą).

58. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad, inter alia siekiant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo procese sudaryti taikos sutartį, buvo inicijuota Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano keitimo procedūra, ji baigta dar 2019 m. spalio 30 d. Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 1080, kuriuo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių duomenų, kad vykusių derybų metu būtų pasiekti kokie nors susitarimai, galintys turėti reikšmės šioje byloje pareiškėjo prašomai priteisti žalai (pvz., pareiškėjui atlyginta visa ar dalis šios žalos, ar pan.). Tai patvirtino ir proceso šalių, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį, pateikti papildomi paaiškinimai dėl galimybių sudaryti taikos sutartį.

59. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime Nr. KT52-N14/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“, be kita ko, nustatė, jog iš Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389, kuriuo inter alia pritarta patikslinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimui, nuostatų, taip pat iš Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1080 projekto teikimo dokumentų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 28 d. rašto Nr. (12)-D8-3377 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto“) matyti, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatos buvo koreguojamos siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas.

Tačiau aptartame Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime, be kita ko, pažymėta, kad, atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais; tokiais sprendimais ar susitarimais, be kita ko, negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie, kaip minėta, yra privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir kuriais inter alia atitinkamų Kuršių nerijoje esančių objektų savininkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista.

60. Įvertinęs byloje esantį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. V-89, teismas nurodė, kad juo, siekiant įgyvendinti minėtą Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimą Nr. KT52-N14/2019, buvo pradėtas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano koregavimo (specialiojo planavimo) procesas, kurio tikslas – pakoreguoti nurodytą planą pagal įsigaliojusį Konstitucinio Teismo nutarimą. Iš šiuo įsakymu patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano koregavimo ir planavimo darbų programos matyti, kad į planuojamą (koreguojamą) teritoriją patenka ir ginčo Sklypo teritorija ((duomenys neskelbtini), buvusio (išregistruoto) sklypo ribose), o vienas iš planavimo uždavinių – nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones, Konstitucijai neprieštaraujantį, taip pat nesudarantį prielaidų nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų teisinį reguliavimą, be kita ko, apimant ginčo Sklypo teritorijoje esančius statinius.

61. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti žala dėl jachtininkų viešbučių (statybų procese sukurto ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą taikant restituciją jam grąžintino, tačiau privalomo nugriauti turto) netekimo yra konkreti (akivaizdi), tikra ir įrodyta bei šiuo metu gali būti realiai įvertinta taikant CK 6.249 straipsnio 3 dalį. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad ši išvada, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias individualias faktines aplinkybes, neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 pateiktiems išaiškinimams ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 padarytą išvadą, be kita ko, įvertinus jau po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties priėmimo susiklosčiusių bylai reikšmingų aplinkybių visumą (be kita ko, Vyriausybės lygiu vykusias derybas, kuriose kartu su šios bylos pareiškėju ir kitomis suinteresuotomis šalimis dalyvavo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintus administracinius aktus (sprendimus) priėmusios institucijos, iš kurių neteisėtų veiksmų šioje byloje pareiškėjas kildina prašomą priteisti jam žalą; dėl to sustabdytą vykdomąją bylą, kurioje Inspekcija, būdama išieškotoja, buvo kreipusis į antstolį, prašydama priverstinai vykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį dėl ginčo pastatų nugriovimo; siekiant sudaryti taikos sutartį inicijuotą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano keitimo procedūrą, užbaigtą 2019 m. spalio 30 d. Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 1080, taip pat Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime Nr. KT52-N14/2019 dėl kai kurių nurodytu Vyriausybės nutarimu pakeisto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Konstitucijai pateiktus išaiškinimus ir kt.).

62. Dėl Inspekcijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą akcentuojamų aplinkybių, kad nėra įvykdyta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis, kuria Bendrovė taikant restituciją įpareigota grąžinti jachtininkų viešbučių pirkėjams pinigines lėšas, jų sumokėtas už nurodytų pastatų įsigijimą, todėl Bendrovė šiuo aspektu žalos realiai nepatyrė, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas, inter alia jo dalis dėl jachtininkų viešbučius iš Bendrovės įsigijusiems asmenims taikant restituciją grąžintinų sumų, yra įsiteisėjęs ir privalomai vykdytinas (CPK 18 str.). Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Bendrovės bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-457-232/2021) iš pareiškėjo jachtininkų viešbučius įsigiję asmenys yra patvirtinti kreditoriais su turtiniais reikalavimais, atitinkančiais jiems Bendrovės taikant restituciją negrąžintų piniginių lėšų sumas, todėl, teismo vertinimu, būtent bankroto byloje įstatymų nustatyta tvarka ir turės būti sprendžiamas šių kreditorinių reikalavimų vykdymas.

63. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas konstatavo, kad Inspekcijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė šiuo konkrečiu atveju nepaneigė prieš tai padarytos išvados, kad pareiškėjo žala dėl jachtininkų viešbučių netekimo, kaip būtinoji sąlyga taikyti viešąją deliktinę atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį, yra įrodyta. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad priešingas nagrinėjamos situacijos vertinimas, be kita ko, atsižvelgus į tai, jog šiuo atveju iš esmės nepateisinamai ilgą laiką nėra atkurta teisinė taika, t. y. nevykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteisti ginčo pastatai, iš kurių fiziniai asmenys neišsikelia, nes pareiškėjas nevykdo pagal minėtą teismo sprendimą nustatytos pareigos sumokėti jiems priteistas pinigines sumas, kurių pareiškėjas – bankrutuojanti įmonė – neturi, dėl ko tiek pareiškėjas, tiek minėti fiziniai asmenys atsiduria teisiškai neapibrėžtoje padėtyje, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat ir viešojo intereso – išspręsti klausimą dėl Kuršių nerijos ypatingos apsaugos užtikrinimo, ko siekiant ir yra priimtas minėtas teismo sprendimas.

64. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019, kurioje taip pat buvo sprendžiamas ginčas dėl žalos, kildinamos iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų) sukeltų teisinių pasekmių, atlyginimo, vertindamas R. G., V. B. G., S. R. ir M. R. argumentus, kad jie dėl Bendrovei iškeltos bankroto bylos neturės galimybės atgauti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu taikant restituciją priteistas pinigines sumas, be kita ko, atkreipė dėmesį į Bendrovės balanse apskaitytą finansinį turtą, t. y. planuojamą prisiteisti iš valstybės žalą, kurios atlyginimo šioje byloje ir siekia pareiškėjas, bei 2013 m. rugpjūčio 28 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistą didelės vertės turtą (reikalavimo teisę) UAB „Meirona“. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas dar 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-24-183/2015, kurioje I. S. prašė pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo tvarką, nurodė, jog pasibaigus BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto procesui, asmenims nėra užkirstas kelias prašyti nuostolių atlyginimo iš kaltų asmenų, jeigu jų finansiniai reikalavimai bankroto byloje nebūtų patenkinti.

65. Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos viešosios atsakomybės sąlygos priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą dėl jachtininkų viešbučių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) netekimo. Šią žalą pareiškėjas apskaičiavo pagal 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. kovo 4 d. aptariamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytą realiai įvykusio šio turto pardavimo kainą – 4 610 000 Lt (1 335 148,29 Eur), tačiau pagal minėtas pirkimo–pardavimo sutartis apskaičiuotą prašomą priteisti sumą pareiškėjas sumažino jam Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ priteistos sumos, proporcingai tenkančios jachtininkų viešbučiams, dalimi – 521 120 Lt (150 926,78 Eur). Pažymėjusi, kad iš viso dėl jachtininkų viešbučių netekimo pareiškėjas prašo priteisti jam 1 184 221,51 Eur (1 335 148,29 Eur – 150 926,78 Eur), išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su tokiu žalos apskaičiavimu, kurio teisingumo atsakovai iš esmės neginčijo, todėl sprendė, kad nurodyta suma priteistina pareiškėjui. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas sumos skaičiavimas atitiko teismų praktikos analogiškose bylose suformuotas taisykles, taip pat nurodyta atlyginimo už prarastą turtą suma buvo paskaičiuota atsižvelgiant į kitas su ginčo situacija susijusias teisme išnagrinėtas bylas. Taigi pareiškėjui priteistina suma šiuo konkrečiu atveju laikytina teisingu atlyginimu už pareiškėjo prarastą turtą.

66. Atsižvelgusi į Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų), su kuriais pareiškėjas sieja prašomą priteisti žalą dėl jachtininkų viešbučių praradimo, reikšmę ginčo pastatų statybų procese ir šiuos aktus (sprendimus) priėmusius subjektus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad šioje bylos dalyje atsakovais laikytini Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos. Todėl nurodyta žala pareiškėjui priteistina iš šių atsakovų. Buvo pabrėžta, kad tokia pozicija atitiko ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose, kuriose taip pat buvo sprendžiami ginčai dėl reikalavimų atlyginti žalą, kildinamą iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų), pateiktus išaiškinimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020), nuo kurių nukrypti nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo.

67. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 pateiktais išaiškinimais, sprendė, jog senaties terminas, kiek tai susiję su pareiškėjo reikalavimais dėl jachtininkų viešbučių netekimo, netaikytinas. Buvo pažymėta, kad pareiškėjas su reikalavimu priteisti jam turtinę žalą, be kita ko, dėl jachtininkų viešbučių netekimo į teismą pirmą kartą kreipėsi dar 2011 metais (skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2011 m. gegužės 25 d., administracinė byla Nr. I-876-437/2012).

68. Išplėstinė teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, siejamą su jachtininkų viešbučių nugriovimu. Šiuo aspektu buvo pažymėta, kad kurią pareiškėjas prašomą priteisti būsimą žalą dėl jachtininkų viešbučių griovimo iš esmės grindžia tik vienos įmonės pateiktu preliminariu pasiūlymu. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi pakeitė civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 sprendimo vykdymo tvarką ir leido Inspekcija nugriauti jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 260,28 kv. m bendro ploto, bei jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 371,40 kv. m bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini), išieškant visas patirtas išlaidas iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-324-236/2021) ši Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartis palikta nepakeista.

69. Dėl žalos, siejamos su Bendrovės bankroto procese patirtomis išlaidomis, atlyginimo išplėstinė teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tarp šios žalos ir byloje konstatuotų atsakovų neteisėtų veiksmų, priimant atitinkamus, vėliau Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintus, administracinius aktus (sprendimus), nėra priežastinio ryšio, ši prašoma žala pernelyg nutolusi nuo pareiškėjo nurodytų atsakovų veiksmų.

70. Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pagal ABTĮ 103 straipsnio 2 punktą nutraukti bylos dalį dėl žalos, siejamos su jachtininkų viešbučių netekimu, kadangi nagrinėtoje byloje, skirtingai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012, pareiškėjas nurodytą žalą, kurios nustatymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi tik buvo atidėtas, įrodinėja jau po minėtos nutarties priėmimo susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t. y. iš esmės skiriasi pareiškėjo skundo pagrindas.

71. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo sustabdyti nagrinėtą bylą, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-1134-575/2019 ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-282-561/2019 (naujas administracinės bylos Nr. eI2-163-1047/2020; byla nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme – administracinės bylos Nr. eA-1373-502/2021). Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taikant ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė prejudicinio ryšio tarp nagrinėjamos ir atsakovo nurodytų administracinių bylų. Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinė byla Nr. A-1134-575/2019 jau yra išnagrinėta įsiteisėjusia 2019 m. spalio 23 d. nutartimi.

72. Teismas priteisė pareiškėjui 5 proc. dydžio metines palūkanos, skaičiuojamas nuo priteistos sumos, nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

73. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Teisingumo ministerijos prašymus atidėti teismo sprendimo vykdymą (tuo atveju, jei būtų priimtas pareiškėjui palankus sprendimas), sprendė, kad yra pagrindas atidėti šio teismo sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams, t. y. 2022 metams ir nurodė, kad teismo sprendimo įvykdymas atidedamas iki 2022 m. kovo 31 d., t. y. iki kitų biudžetinių metų pirmo ketvirčio pabaigos, kadangi byloje nebuvo duomenų, pagrindžiančių būtinybę teismo sprendimo įvykdymą atidėti ilgesniam terminui.

74. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas iškeltus reikalavimus, ne visiškai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aktualiais bylai teisės aiškinimo klausimais, dėl ko teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, 1 184 221,51 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2018 m. balandžio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismo sprendimo vykdymą atidedant iki 2022 m. kovo 31 d.

75. Išplėstinė teisėjų kolegija pareiškėjo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir iš atsakovų priteisė po 750 Eur, iš viso 1 500 Eur, bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atsakovo Neringos savivaldybės prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, proporcingas atmestų reikalavimų daliai, tenkintas nebuvo, kadangi prašomos atlyginti išlaidos neatitiko būtinumo kriterijaus, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti šias išlaidas.

V. 76. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021. Inspekcija taip pat prašo stabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo vykdymą.

77. Inspekcija prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu. Inspekcija tvirtina, kad LVAT administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 priimtame sprendime nebuvo nustatyta būtinoji valstybės atsakomybės kilimo sąlyga – turtinė žala, o sprendimas ją priteisti grįstas prielaidomis dėl jos neišvengiamumo ir galimo atsiradimo ateityje. Priteisiant turtinės žalos atlyginimą CK 6.249 straipsnio 1 ir 3 dalyse pateiktų normų pagrindu nesant patikimų įrodymų dėl žalos atsiradimo ateityje, nebuvo patikrintos ir nustatytos šių teisės normų taikymui būtinos sąlygos, iš esmės vadovaujantis tik teismo sprendimo privalomumo institutu ir prielaida, kad teismo sprendimas bus įvykdytas. Tai sudaro pagrindą konstatuoti CK 6.249 straipsnio 1 ir 3 dalyje pateiktų normų pažeidimą, kuris turi esminės įtakos teismo sprendimo neteisėtumui.

78. Inspekcija pabrėžia, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų; turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausiai turi įrodyti patirtą ją sudarančius elementus bei dydį; turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas.

79. Inspekcija dėl LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo išvados, kiek ji susijusi su pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos dėl jachtininkų viešbučių praradimo nustatymu, t. y. kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas, be kita ko, jo dalis dėl jachtininkų viešbučius iš Bendrovės įsigijusiems asmenims taikant restituciją grąžintinų sumų, yra įsiteisėjęs ir privalomai vykdytinas (CPK 18 str.), nurodo, kad aptartos teismo sprendimo vykdytinumo ir privalomumo savybės pažeistos teisės apgynimo atveju tiesiogiai nesukelia teisinių padarinių, kol teismo sprendimas neįvykdytas. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Inspekcija tvirtina, kad vykdytino teismo sprendimo atveju buvusios iki pažeidimo padėties atkūrimas savaime neįvyksta, kol teismo sprendimas nėra įvykdytas visa apimtimi. Būtent Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo neįvykdymo faktas patvirtina, kad šiuo atveju žala neatitinka realumo kriterijaus ir atitinkamai priteista suma sudaro nepagrįsto praturtėjimo galimybes pareiškėjui.

80. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas prašomos priteisti žalos dėl jachtininkų viešbučių netekimo tikrumą ir jos atsiradimo tikimybę, vadovavosi tik teismo sprendimo privalomumo institutu, nevertindamas, kad pareiškėjas, kaip likviduojamas asmuo, turi ypatingą statusą ir kreditorių sąrašą (patikslintas kreditorių sąrašas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-711-232/2018), dėl ko yra reali galimybė, jog pareiškėjas gali pasitraukti iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 vykdymo santykių taip ir neįvykdęs sprendimo ir jokių tiesioginių neigiamų šio teismo sprendimo padarinių nepatyręs, t. y. 1) negrąžinęs Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteistų sumų, kurias jis jau gavo pardavęs jachtininkų viešbučius; 2) nenugriovęs viešbučių.

81. Inspekcijos nuomone, teismo sprendimo neįvykdymo galimybė yra labai reali ir tokiomis sąlygomis teismo sprendimo neįvykdymas, kaip ir dalies kitų prievolių neįvykdymas, nebūtų laikytinas jokia išskirtine aplinkybe dėl bankroto likviduojamo asmens atveju. Inspekcija detalizuoja, kad bendra pareiškėjo visų kreditorių kreditorinių reikalavimų suma – 4 478 414, 94 Eur. Jachtininkų viešbučių pirkėjai patenka į III kreditorių eilę ir jų kreditorinių reikalavimų bendra suma siekia mažiau nei trečdalį visų kreditorinių reikalavimų– 1 355 659,76 Eur. Inspekcijos nuomone laikantis nustatyto eiliškumo, pastatų pirkėjai neturi prioriteto prieš kitus kreditorius ir priteistos žalos atlyginimas geriausiu atveju tik iš dalies gali būti panaudotas atsiskaitymams su pastatų pirkėjais.

82. Pacituodama kritikuojamo teismo sprendimo motyvus (žr. LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo 65–66 punktus), Inspekcija akcentuoja, kad kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas. Inspekcijos nuomone pareiškėjas, atstovaujamas nemokumo administratoriaus, turėjo įrodyti, kad pagal bendrovės finansinius duomenis ir nustatytą kreditorinių turtinių reikalavimų tenkinimo eilę ir jų proporciją, priteisus turtinės žalos atlyginimą ir laikantis visų Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme numatytų procedūrų, šioje byloje priteista turtinė žala galės būti panaudota atsiskaitymams vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, o ne visa ar jos dalis privalės būti skirta kitų kreditorinių reikalavimų, neturinčių jokių sąsajų su paminėto teismo sprendimo vykdymu, tenkinimui. Tik pagrindus paminėtas aplinkybes, būtų galima konstatuoti žalos faktą, kadangi, Bendrovė jau yra gavusi teismo priteistas sumas kaip sandorio vertę iš statinių įgijėjų ir vienintelis įmonės žalos faktas gali būti tik šių sumų grąžinimas restitucijos tvarka, o byloje pateikti įrodymai būtent ir patvirtina faktą, kad restitucijos tvarka minėtos sumos nebus grąžintos. Tokiu būdu teisme nesant įrodymų apie žalos realumą, privačiam asmeniui antrą kartą neteisėtai suteikiami tie patys pinigai, kurie jau yra gauti ir panaudoti.

83. Inspekcija pabrėžia, kad LVAT 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 jau buvo nustatyta esminė žalos įvertinimo ir jos atsiradimo sąlyga, kuri tiesiogiai siejama su teismo sprendimo įvykdymo faktu, o ne teismo sprendimo privalomumo principo galiojimu ir teismo sprendimo vykdytinumo ir privalomumo reikalavimais. Tokia esminė žalos atlyginimo sąlyga, grindžiama realiu iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymo atsiradusių turtinių nuostolių atsiradimu, išlieka aktuali ir šiuo metu, jos taikymas šio konkretaus ginčo atveju neturėjo ir negali būti keičiamas, kadangi nepasikeitė jokios faktinės aplinkybės, kurios būtų lėmusios teisės taikymo taisyklės keitimą. Pareiškėjas iki šiol nėra įvykdęs Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalies, susijusios su jachtininkų viešbučių pirkimo – pardavimo sutarčių negaliojimu, restitucijos taikymu ir statinių nugriovimu, nes minėtu sprendimu priteisti pinigai statinių (jachtininkų viešbučių) įgijėjams nėra sumokėti, o patys statiniai nenugriauti.

84. Nagrinėjamu atveju LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu priteisė žalos atlyginimą dėl jachtininkų viešbučių netekimo (statybų procese sukurto ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą taikant restituciją jam grąžinto, tačiau privalomo nugriauti turto), visiškai ignoruodamas aplinkybę, kad parduoto turto netekimas, turto pardavėjui jokių neigiamų pasekmių nesukelia, kol nėra prarandamos ir gautos pajamos už parduotą turtą, t. y. nėra įgyvendintos visos Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pritaikytos restitucijos sąlygos Jachtininkų viešbučių netekimu pasireiškianti žala gali atsirasti tik kai prarandamos ir gautos jų pardavimo pajamos, nes pareiškėjas šių statinių Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo priėmimo metu nuosavybės teise ir taip nebevaldė.

85. Todėl kol pareiškėjas negrąžino už parduotus statinius gautų pajamų, šioje stadijoje nusigriovimui grąžintų statinių netekimo pripažinimas turtine žala yra itin formalus ir neteisingas vertinimas, be kita ko, nesuderinamas su protingumo ir teisingumo principais, formuojantis pavojingą precedentą, pagal kurį asmenims sudaromos galimybės piktnaudžiauti teise, nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita: vieną kartą gavus pardavimo kainą iš pirkėjo, antra kartą – iš valstybės, neturint realių teisinių galimybių grąžinti sandorio sumos pirkėjui, remiantis tik teoriniu žalos atsiradimo vertinimu, kuris neturi jokio realaus pagrindimo, taigi priteisiant visiškai nepagrįstą žalą. Inspekcijos nuomone, LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime rimtai nevertino pareiškėjo galimybių įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą (grąžinti priteistas pajamas), o tai tuo pačiu paneigia pareiškėjo žalos neišvengiamumą ir jos atsiradimo galimybę ateityje, t. y. būtinas CK 6.249 straipsnio 1 ir 3 dalies taikymo sąlygas.

86. Inspekcijos vertinimu, šiuo atveju žalos priteisimas neatlieka kompensacinės funkcijos, o priešingai, pareiškėjui priteisus už parduotus jachtininkų viešbučius gautas ir jų pirkėjams negrąžintas lėšas (netekto turto pardavimo kainą) susidarė nepagrįsto pareiškėjo praturtėjimo situacija. Todėl antrą kartą už tą patį parduotą turtą (jachtininkų viešbučius) gautų pajamų gavimas, kai pirmą kartą gautos pajamos vykdant restituciją nėra grąžintos, yra ne pareiškėjo nuostolių kompensavimas, o dvigubas žalos atlyginimas arba nepagrįstas praturėjimas. Nėra abejonės, kad vertinant pareiškėjo statusą (bankrutuojantis asmuo) bet kokios naujos turtinės pretenzijos šio asmens atžvilgiu dėl jo nemokumo nebūtų patenkintos, todėl ir bet kokia naujų nuostolių, patirtų dėl nepagrįsto šio asmens praturtėjimo ar finansinių reikalavimų nepatenkinimo bankroto procese, kompensavimo galimybė yra teorinė.

87. Byloje nedalyvavę suinteresuoti asmenys R. G., V. B. G., M. R., S. R., D. K. ir E. K. (toliau – ir suinteresuoti asmenys) padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021. Suinteresuoti asmenys taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

88. Suinteresuoti asmenys pažymi, kad dėl ABTĮ 157 straipsnio 1 dalyje nustatyto ribojimo prašymas nėra teikiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktų pagrindais, o tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, kadangi LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas pažeidžia suinteresuotų asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus.

89. Teismo sprendimo teiginys, esą suinteresuotų asmenų turtinių reikalavimų vykdymas spręstinas būtent bankroto byloje suponuoja aiškinimą, kad šių asmenų turtinių reikalavimų vykdymas spręstinas pirmiausiai, o galbūt – išimtinai, bankroto byloje. Suinteresuoti asmenys akcentuoja, kad jie turi neabejotiną teisę disponuoti savo teisėmis, savo nuožiūra, laisvai ir nevaržomai spręsti dėl savo turtinių reikalavimų gynimo būdo ir tvarkos, be kita ko, reiškiant ieškinius dėl savo turtinių reikalavimų tenkinimo tiesiogiai už žalą atsakingai valstybei. Yra visiškai nepriimtina, kai teismas nurodo, kaip turėtų būti sprendžiamas suinteresuotų asmenų turtinių reikalavimų vykdymas jiems nedalyvaujant byloje. Todėl tokiais teiginiais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neleistinai įtakoja suinteresuotų asmenų teises, pareigas ir interesus.

90. Suinteresuoti asmenys pažymi, jog LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutarties administracinėje byloje A-1134-575/2019 114 punkte, kuriame išsprendė esminį klausimą dėl dalies suinteresuotų asmenų patirtos žalos tiesioginio nepriteisimo iš valstybės, nurodė, kad nebuvo įrodyta, kad Bendrovė neturi ir neturės galimybių patenkinti pareiškėjų (t. y. dalies suinteresuotų asmenų) reikalavimų, atsiradusių Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo pagrindu. Jų reikalavimų bankroto byloje Bendrovė nepatenkins, šis faktas bus nustatytas bankroto byloje, todėl turės prejudicinę reikšmę ir bus laikomas įrodytu. Suinteresuoti asmenys kreipsis į teismą su tiesioginiu reikalavimu dėl žalos atlyginimo, tačiau tikėtina, atsakovai argumentuos, jog šių asmenų reikalavimų tenkinimui lėšos iš jų esą jau buvo priteistos Bendrovei. Tokiu būdu LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas sukeltų tiesiogines pasekmes suinteresuotiems asmenims naujoje byloje, o kraštutiniu atveju dėl minėto sprendimo gali ypač pasunkėti pačių suinteresuotų asmenų reikalavimo dėl žalos atlyginimo tiesiogiai iš valstybės tenkinimas. Akivaizdu, kad tai sudaro šiurkštų ir netoleruotiną suinteresuotų asmenų pamatinių esminių teisių ir interesų pažeidimą.

91. Teismas neįvertino, kad po LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu priteistų lėšų gavimo Bendrovei neįvykdžius Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo, suinteresuotų asmenų teisiškai neapibrėžta padėtis, kuri paminėta minėto LVAT sprendimo 65 punkte, ne tik netaps labiau apibrėžta, bet itin pasunkės. Dalinis Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymas (26 proc. ar mažiau) dar labiau pagilins nuo 2006 metų jau 15 metų tebesitęsiančią nežinomybę, tikėtina, kad tokia situacija taptų nuolatine. Susijusių argumentų suinteresuoti asmenys teismui negalėjo pateikti.

92. Neįtraukti asmenys atkreipia dėmesį, jog 2012 metais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti 2021 metais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje neįtraukti asmenys. Vadinasi, arba šie asmenys buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nepagrįstai įtraukti į 2012 metais išnagrinėtą bylą, arba nepagrįstai neįtraukti į 2021 metais išnagrinėtą bylą, nes bylos yra identiškos. Šioje byloje Bendrovė nenurodė neįtraukė suinteresuotų asmenų, kadangi šį kartą žinojo jų poziciją ir siekė išvengti to, kad ji taptų žinoma teismui.

93. Pareiškėjas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir į suinteresuotų asmenų prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 prašo juo atmesti. Pareiškėjas prašo priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

94. Dėl Inspekcijos prašymo atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, jog bylos išnagrinėjimui buvo skirtas papildomas dėmesys, sudarant išplėstinę teisėjų kolegiją, kuri, priimdama galutinį sprendimą byloje, įvertino taip pat ir nuoseklios administracinių bylų praktikos formavimo analogiškose bylose poreikį. Išplėstinė teisėjų kolegija išsamiai pasisakė ir dėl 2012 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėto ginčo reikšmės nagrinėjamoje byloje, ir dėl iki aktualios bylos nagrinėjimo pasikeitusių faktinių aplinkybių.

95. Inspekcijos prašyme atnaujinti procesą yra pateikiami ne konkretūs duomenys apie konkrečių (imperatyvių) teisės normų pažeidimą ar netaikymą, o tik cituojamos bendrosios civilinės atsakomybės taikymo nuostatos (žalos fakto ir dydžio nustatymo klausimais) ir nurodoma teismų praktika, taikyta kitose bylose. Išplėstinė teisėjų kolegija, priimdama LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą, tai pat aiškino ir taikė tas pačias teisės normas (CK 6.249 str. 1 ir 3 d.), savo išvadas pagrindė nuoseklia bendrosios kompetencijos teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, suformulavo aiškią ir konkrečią taisyklę, kad bylose dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas jau teismo sprendimo dėl įpareigojimo nugriauti statinius priėmimo momentu, tai yra žalos atsiradimo faktui ir dydžiui nustatyti neturi būti laukiama, kol bus įvykdytas teismo sprendimas dėl įpareigojimo nugriauti statinius. Tokiu būdu Inspekcijos prašyme akcentuojamos išplėstinės teisėjų kolegijos išvados dėl pagrindo taikyti CK 6.249 straipsnio 3 dalyje aptartą galimybę nustatyti žalos dydį, nepatvirtina akivaizdaus teisės normos pažeidimo. Priešingai – jos visiškai atitinka bendrosios kompetencijos teismo jau suformuluotas CK 6.249 straipsnio 3 dalies taikymo, žalos nustatymo ir atlyginimo taisykles dar iki teismo sprendimo, įpareigojančio nugriauti statinius, įvykdymo.

96. Dėl Inspekcijos argumentų, jog LVAT 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2021 esminę žalos įvertinimo ir jos atsiradimo sąlygą siejo su teismo sprendimo įvykdymo faktu, o ne teismo sprendimo privalomumo principo galiojimu ir teismo sprendimo vykdytinumu, tos pačios faktinės situacijos vertinimas skirtingai, pagrindžia, kad išplėstinė teisėjų kolegija padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą, sudarančią pagrindą atnaujinti procesą, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija būtent todėl, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo nustatytas poreikis naujai formuoti teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir iš naujo (atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes bei naują, Lietuvos valstybės atžvilgiu suformuotą tarptautinių teismų praktiką) įvertinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo pasekmių (vykdytinumo) klausimus. Išplėstinė teisėjų kolegija LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime išsamiai ir nuosekliai, remdamasi aktualiais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime Nr. KT52-N14/2019 pateiktais išaiškinimais, pagrindė išvadas dėl pareiškėjo patirtos žalos konkretumo ir akivaizdumo. Išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo motyvai patvirtina, kad teismo sprendimo išvados (dalyje dėl pareiškėjo patirtos žalos, pasireiškusios turto netekimu, priteisimo) yra ne tik nuosekliai pagrįstos byloje išnagrinėtomis ir įvertintomis aplinkybėmis, tačiau taip pat atitinka ir kitų teismų (tiek tarptautinių, tiek nacionalinių) praktiką tokio pobūdžio bylose (dėl atsakomybės už statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą pasekmes taikymo). Tuo tarpu Inspekcijos prašyme atskirai (izoliuotai nuo ginčo teisinių santykių visumos) akcentuojamos faktinės aplinkybės ir tariamai netinkamas jų vertinamas pagal ABTĮ 156 straipsnio nuostatas net negali būti nurodomas proceso atnaujinimo pagrindu.

97. Dėl Inspekcijos teiginių, kad Pareiškėjas yra bankrutuojanti įmonė, kuri pasibaigs ir bus išregistruota net neįvykdžiusi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo (nenugriovusi ginčo statinių – jachtininkų viešbučių ir negrąžinusi priteistų sumų), pareiškėjas pažymi, kad Inspekcijos pateikto prašymo atnaujinti procesą apimtyje Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymas dalyje dėl įpareigojimo nugriauti ginčo statinius yra neaktualus, nes išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl išlaidų, reikalingų ginčo statinių nugriovimui, atlyginimo. Taip pat Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 nutarė pakeisti 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo vykdymo tvarką, t. y. leisti Inspekcijai nugriauti jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 260,28 kv. m bendro ploto, ir jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 371,40 kv. m bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi nuo 2021 metų už teismo sprendimo įvykdymą dalyje dėl įpareigojimo nugriauti ginčo statinius taip pat yra atsakinga Inspekcija, kurios kaltė dėl statybos padarinių šalinimo yra konstatuota ankstesniais teismų sprendimais. Todėl net tuo atveju, jei pareiškėjo įmonė pasibaigs iki bus įvykdytas teismo sprendimas, jis dalyje dėl statinių nugriovimo (pažeisto viešojo intereso atkūrimo) galės ir privalės būti įvykdytas Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartyje nustatyta tvarka. Taigi LVAT 2021 m. gegužės 12 d. teismo sprendimo pagrindu nesusiklostė situacija, kad pareiškėjas įgytų teisę į išlaidų (statinių griovimui), kurių jis nėra patyręs, atlyginimą.

98. Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimo, pareiškėjas pažymi, jog LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime taip pat konstatuota esminė aplinkybė, kad pareiškėjo bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-457-232/2021) iš pareiškėjo jachtininkų viešbučius įsigiję asmenys yra patvirtinti kreditoriais su turtiniais reikalavimais, atitinkančiais jiems Bendrovės taikant restituciją negrąžintų piniginių lėšų sumas, todėl būtent bankroto byloje įstatymų nustatyta tvarka ir turės būti sprendžiamas šių kreditorinių reikalavimų vykdymas. Pareiškėjas, atsižvelgiant į jo kaip bankrutavusios įmonės statusą, ir jo ūkinėms operacijoms taikomas imperatyvias Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas, yra atlikęs visus nuo jo priklausančius Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalyje dėl piniginių lėšų išmokėjimo įvykdymo veiksmus. Kreditoriniai reikalavimai pareiškėjo bankroto byloje gali būti dengiami tik imperatyvių teisės normų nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjo finansinės lėšos (taip pat ir gautos LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo pagrindu) turi būti paskirstytos proporcingai pagal kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę.

99. Pareiškėjas nesutinka su Inspekcijos pozicija, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas pareiškėjui (turto pardavėjui) jokių neigiamų pasekmių nesukelia, kol nėra prarandamos ir gautos pajamos už parduotą turtą. Nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo momento pareiškėjui atsirado pareiga sumokėti teismo sprendimu priteistas sumas (taip pat ir suinteresuotiems asmenims), tokia prievolė nuo pat teismo sprendimo įsiteisėjimo momento tapo galiojanti ir privalomai vykdytina. Didele dalimi dėl šių teismo sprendimu iš pareiškėjo priteistų sumų įmonė neturėjo galimybės teisės aktų nustatyta tvarka (užtikrinant visų įmonės kreditorių interesų apsaugą ir lygiateisiškumą) atsiskaityti su kreditoriais, įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo, o vėliau – ir bankroto byla. Todėl gali būti daroma išvada, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimas didele dalimi lėmė pareiškėjo įmonės nemokumą.

100. Pareiškėjo vertinimu, išsamiai atskleista bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, kad pareiškėjas dėjo visas įmanomas pastangas, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimas būtų įvyktas. Pareiškėjas tinkamai įvykdė teismo sprendimo dalį dėl jachtklubo – žuvų restorano nugriovimo, tačiau dėl nesąžiningų trečiųjų asmenų veiksmų, vengiant įvykdyti teismo sprendimą, bei dėl nenuoseklios, vykdytino teismo sprendimo turinio neatitinkančios valstybės institucijų pozicijos, neturėjo objektyvių galimybių nugriauti likusius jachtininkų viešbučių pastatus, kuriuos ir šiuo metu faktiškai valdo fiziniai asmenys, kurių bet kokios teisės į griautinus statinius yra panaikintos dar Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu. Pareiškėjas, neturėdamas objektyvių galimybių įvykdyti teismo sprendimą, neturi galimybės išspręsti žalos atlyginimo (išieškant ją iš atsakingų asmenų) ir atsiskaitymo su įmonės kreditoriais klausimų ir užbaigti įmonės bankroto procesą. Taigi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimas sukėlė tiesiogines teisines ir materialines pasekmes Bendrovei. Pareiškėjo nuosavybėn buvo sugrąžintas materialus turtas (jachtininkų viešbučių pastatai), kurio dėl nesibaigiančių teisminių procesų pareiškėjas negali valdyti ir naudoti vieninteliu teismo sprendime nurodytu būdu – juos nugriauti, išspręsti žalos atlyginimo klausimą ir atsiskaityti su įmonės kreditoriais.

101. Inspekcija savo prašyme daro klaidingą išvadą, kad žalos atlyginimo priteisimas Pareiškėjui neatlieka kompensacinės funkcijos ir laikytinas nepagrįsto pareiškėjo praturėjimo situacija. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 str. 1 d.), t. y. turtas pas kitą asmenį atsiranda, nesant jokio teisinio pagrindo. Tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimu po turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais jachtininkų viešbučių pastatai restitucijos būdu buvo priteisti pareiškėjo nuosavybėn. Tai, kad pareiškėjas šiuo metu neturi objektyvios galimybės įvykdyti teismo sprendimą dėl jachtininkų viešbučių nugriovimo, nepaneigia jo, kaip asmens, kurio naudai teismo sprendimu priteistas turtas, teisių apimties.

102. LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu žalos atlyginimas pareiškėjui buvo priteistas esant konkrečiam ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu apibrėžtam pagrindui – kaip jachtininkų viešbučių savininkui, kuriam turtas minėtu teismo sprendimu buvo grąžintas, ir kuris šio turto neteko dėl neabejotino ir neišvengiamo įpareigojimo nugriauti šį turtą. Tai, kad pats pareiškėjas dėl objektyvių ir nuo jo nepriklausančių priežasčių neturi galimybės įvykdyti teismo sprendimą, nepaneigia aplinkybės, kad teismo sprendimas neišvengiamai bus įvykdytas ir žala dėl turto netekimo bus neišvengiamai patirta.

103. Šiuo atveju Inspekcija ydingai nurodo aplinkybę, kad pareiškėjas antrą kartą gauna pajamas už tą patį, jau parduotą turtą (jachtininkų viešbučius). Pareiškėjas pabrėžia, kad 2006 metais sudaryti jachtininkų viešbučių perleidimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu. Tuo pačiu teismo sprendimu buvo nustatytos konkrečios tokių sandorių negaliojimo pasekmės – pritaikyta restitucija natūra. Inspekcija teigdama, kad pareiškėjas antrą kartą gauna pajamas už tą patį turtą, neigia faktą, kad pirmasis pajamų gavimo pagrindas – turto perleidimo sandoris – yra panaikintas nuo jo sudarymo momento, gautų lėšų grąžinimo klausimas yra sprendžiamas nemokios įmonės finansinių įsipareigojimų vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, o šiuo metu žalos atlyginimas pareiškėjui priteisiamas kaip tokio turto savininkui (kuriuo jis tapo 2009 m. balandžio 10 d. teismo sprendimo pagrindu) dėl konkretaus ir neišvengiamo tokio turto vertės netekimo.

104. Dėl byloje nedalyvavusių suinteresuotų asmenų prašymo atnaujinti procesą pareiškėjas akcentuoja, jog LVAT 2021 m. gegužės 12 d. teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (kuri sukuria tiesiogines materialines teisines pasekmes ir gali būti vykdoma priverstinai) nėra paminėtas nei vienas ir pašymą atnaujinti procesą pateikusių asmenų, taip pat nėra pasisakyta nei dėl vienos iš šių asmenų teisių ar pareigų.

105. Pareiškėjas nurodo, kad suinteresuoti asmenys neteisingai interpretuoja LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo 65 punkto motyvus apie tai, kad būtent bankroto byloje įstatymų nustatyta tvarka ir turės būti sprendžiamas Byloje nedalyvavusių asmenų kreditorinių reikalavimų vykdymas. Šiuo atveju turi būti atsižvelgta, kad minėti teiginiai buvo pateikti kritiškai įvertinant Inspekcijos atsiliepimo argumentus. LVAT 2021 m. gegužės 12 d. teismo sprendimo 65 punkte pasisakoma ne apie suinteresuotų asmenų teisių įgyvendinimo būdus, o apie pareiškėjo prievolių, nustatytų Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, vykdymo būdą ir tvarką.

106. Pareiškėjas pabrėžia, suinteresuotų asmenų prašyme neišsamiai cituojamas LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo 65 punktas. Pareiškėjo vertinimu, jame teismas ne nustato naujas ginčo šalių ar suinteresuotų asmenų teises ir / ar pareigas, o tik remiasi Liteko duomenimis apie kitose bylose pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų atžvilgiu priimtus teismų sprendimus, t. y. šioje sprendimo dalyje tik aptariami ankstesni teismų sprendimai ir jų sukuriamos pasekmės. Byloje nedalyvavę asmenys nei šiame prašyme, nei kituose teisminiuose procesuose neginčija fakto, kad patys savo iniciatyva kreipėsi dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo pareiškėjo bankroto byloje, kad tokie kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti ir šie asmenys turi visas kreditorių teises pareiškėjo bankroto byloje. Minėto LVAT sprendimo teiginius, kad bankrutavusios įmonės prievolių vykdymas asmenims, kurie yra patvirtinti bankrutavusios įmonės kreditoriais, turi būti vykdomas bankroto proceso apimtyje, atitinka imperatyvias juridinių asmenų nemokumą ir jų įsipareigojimų vykdymą reglamentuojančias teisės normas.

107. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime nurodomos kituose teismų procesiniuose sprendimuose pateiktos išvados, pastebėjimai (t. y. LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-24-183/2015) nesudaro pagrindo teigti, kad buvo apribotos suinteresuotų asmenų galimybės ginti savo teises. Aptariamoje 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo dalyje išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė tik dėl jau kitais teismų sprendimais nustatytų byloje nedalyvavusių ir kitų trečiųjų asmenų teisių, o ne dėl jų modifikavimo (byloje nedalyvavusių suinteresuotų asmenų teisinės padėties keitimo). Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo 65–66 punktų teiginiais būtų kaip nors pakeista suinteresuotų asmenų teisinė padėtis. Pareiškėjo teigimu, šie asmenys nerodo sąžiningo intereso ir patys sudaro kliūtis Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymui, turi tikslą neribotą ir nepateisinamai ilgą laiką naudotis svetimu turtu.

108. Pareiškėjo teigimu, netenkintinas Inspekcijos prašymas sustabdyti LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 vykdymą. Inspekcija nenurodo jokių tokio procesinio prašymo motyvų, be to, šio sprendimo vykdymas yra atidėtas iki 2022 m. kovo 31 d.

109. Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir į suinteresuotų asmenų prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 prašo juos tenkinti. Taip pat atsiliepime prašoma tenkinti Inspekcijos prašymą dėl LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo vykdymo sustabdymo.

110. Neringos savivaldybė palaiko Inspekcijos ir suinteresuotų asmenų prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021, kadangi sprendimas pažeidžia byloje nedalyvavusių asmenų teises ir teisėtus interesus (BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ dėl jai vykdomos bankroto procedūros negalės sumokėti šiems asmenims 799 351,25 Eur), taip pat LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu sudarytos sąlygos Bendrovei nepagrįstai praturtėti, gauti dvigubą atsiskaitymą iš pirkėjų ir valstybės.

111. Pabrėžiama, kad priėmus sprendimą Lietuvos valstybė ir Neringos savivaldybė privalo sumokėti pareiškėjui kad jis įvykdytų Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą ir atsiskaitytų su suinteresuotais asmenimis. Tačiau BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ yra nemoki įmonė, todėl jos gautos lėšos bus panaudotos atsiskaitymui su visais bendrovės kreditoriais. Taigi Sprendimu priteisti pinigai (1 184 221,51 Eur, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos) bus panaudoti kitiems tikslams negu tik atsiskaityti su jachtininkų viešbučius pirkusiais asmenimis.

112. Įvertinus kitų BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ kreditorių reikalavimus (bendra suma lygi 4 478 414,94 Eur), teoriškai suinteresuoti asmenys gali tikėtis ketvirtadalio arba trečdalio jiems Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteistos žalos išmokėjimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas leido jiems suprasti, kad jie išsaugo teisę vėliau kreiptis į teismą ir dar kartą reikalauti, kad Lietuvos valstybė ir Neringos savivaldybė atlygintų jachtininkų viešbučių įsigijimo kainą (kiek jos nepadengė Bendrovė).

113. Jei procesas nebus atnaujintas ir jei LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas nebus panaikintas, įvykių seka bus tokia: 1) Lietuvos valstybė ir Neringos savivaldybė sumokės pareiškėjui 1 184 221,51 Eur žalos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; 2) bankrutavusios įmonės statusą turintis pareiškėjas gautas lėšas išmokės savo kreditoriams, kurių bendra reikalavimų suma apytiksliai yra 4,5 mln. Eur; 3) bankrutavusi Bendrovė nevykdys Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalies dėl visos sumos (799 351,25 Eur) išmokėjimo suinteresuotiems asmenims; 4) šie asmenys negrąžins bankrutavusiai Bendrovei jachtininkų viešbučių (remiantis Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusia 2020 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1138-777/2020), atitinkamai jų nebus galima griauti ir vykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą; 5) suinteresuoti asmenys inicijuos naują administracinę bylą prieš Lietuvos valstybę ir Neringos savivaldybę dėl žalos dalies (už jachtininkų viešbučius) atlyginimo, prašydami priteisti tai, ko jiems neišmokėjo pareiškėjas.

114. Sprendimo vykdymas turės neigiamų pasekmių – nors LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo tikslas yra užtikrinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymą, šis tikslas nebus pasiektas ir neteisėtai stovintys jachtininkų viešbučiai nebus griaunami. Taip pat kaltieji asmenys Neringos savivaldybė ir Lietuvos valstybė turi įstatyminę pareigą atlyginti visą žalą, o ne dvigubo dydžio žalą.

115. Neringos savivaldybė sutinka su Inspekcijos argumentais dėl proceso atnaujinimo, kadangi Inspekcija pagrindė, kuo LVAT 2021 m. gegužės 21 d. sprendime pasireiškia materialiosios teisės normos pažeidimas – kol pareiškėjas negrąžins pinigų, gautų už parduotus jachtininkų viešbučius, jokia pareiškėjo reali žala nebuvo ir nėra patirta. Todėl šios konkrečios bylos atveju pareiškėjo žalos įvertinimas negali būti atliekamas tik grąžinto turto (griautino) netekimo apimtimi, darant tai atsietai nuo gautų pajamų už parduotą ir grąžintą turtą praradimo įvertinimo. Jachtininkų viešbučių netekimu pasireiškianti žala gali atsirasti tik tuomet, kai prarandamos ir gautos jų pardavimo pajamos, nes pareiškėjas šių statinių Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo priėmimo metu nuosavybės teise ir taip nebevaldė. LVAT aptariamame sprendime neįvertino aukščiau išdėstytų aplinkybių ir pažeidė CK nuostatas, reguliuojančias žalos atlyginimą (t. y. kad žala gali būti atlyginama tik vieną kartą, o ne kelis kartus). Taigi minėtame sprendime yra padaryta aiški ir akivaizdi materialiosios teisės normos taikymo klaida, kuri gali būti ištaisyta atnaujinus procesą bei panaikinus Sprendimą.

116. Neringos savivaldybė sutinka su suinteresuotų asmenų prašymo argumentais, kad jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, o to nepadarius – procesas turi būti atnaujintas, šių asmenų argumentai privalo būti išklausyti. Neringos savivaldybės atstovė 2018 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje prašė teismo įtraukti jachtininkų viešbučių įgijėjus trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas šio prašymo netenkino. LVAT sprendime daugybę kartų pasisakyta apie šiuos asmenis, jų teises ir pareigas. Neabejotina, kad suinteresuoti asmenys privalėjo dalyvauti procese, nes bylos nagrinėjimo dalykas buvo tiesiogiai susijęs su suinteresuotų asmenų reikalavimais. Kadangi suinteresuoti asmenys dalyvavo trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis 2012 metais LVAT nagrinėtoje byloje, jie privalėjo dalyvauti ir šioje administracinėje byloje, iš naujo svarstant analogiškus pareiškėjo reikalavimus. Šios aplinkybės sudaro pagrindą tenkinti Neįtrauktų asmenų prašymą dėl proceso atnaujinimo.

117. Neringos savivaldybė taip pat sutinka su Inspekcijos argumentais dėl proceso atnaujinimo, kadangi Inspekcija pagrindė, kuo sprendime pasireiškia materialiosios teisės normos pažeidimas – kol pareiškėjas negrąžins pinigų, gautų už parduotus jachtininkų viešbučius, jokia pareiškėjo reali žala nebuvo ir nėra patirta. Todėl šios konkrečios bylos atveju pareiškėjo žalos įvertinimas negali būti atliekamas tik grąžinto turto (griautino) netekimo apimtimi, darant tai atsietai nuo gautų pajamų už parduotą ir grąžintą turtą praradimo įvertinimo. Jachtininkų viešbučių netekimu pasireiškianti žala gali atsirasti tik tuomet, kai prarandamos ir gautos jų pardavimo pajamos, nes pareiškėjas šių statinių Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo priėmimo metu nuosavybės teise ir taip nebevaldė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino aukščiau išdėstytų aplinkybių ir pažeidė Civilinio kodekso nuostatas, reguliuojančias žalos atlyginimą (t. y. kad žala gali būti atlyginama tik vieną kartą, o ne kelis kartus). Taigi Sprendime yra padaryta aiški ir akivaizdi materialiosios teisės normos taikymo klaida, kuri gali būti ištaisyta atnaujinus procesą bei panaikinus Sprendimą.

118. Neringos savivaldybės nuomone, tenkintinas Inspekcijos prašymu stabdyti LVAT sprendimo vykdymą – iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės yra priteista sąlyginai didelė pinigų suma, todėl šis sprendimas negali būti vykdomas tol, kol nėra galutinai išspręstas klausimas dėl proceso atnaujinimo. Specifinis pareiškėjo statusas - bankrutavusi įmonė - sudaro pagrindą stabdyti šio sprendimo vykdymą, nepaisant to, kad vykdymas yra atidėtas.

119. Suinteresuoti asmenys atsilipime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį tenkinti.

120. Suinteresuoti asmenys laikosi pozicijos, kad skirtingai negu 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu nusprendė LVAT, pareiškėjas niekada nepatirs žalos ateityje, nes neįvyks nei vienos iš dviejų būtinų sąlygų žalai patirti. Pareiškėjas niekada neįvykdys Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalyje dėl 799 351,25 eurų (2 760 000 Lt) grąžinimo suinteresuotiems asmenims, ir dėl 535 797,03 eurų (1 850 000 Lt) grąžinimo kitiems pirkėjams J. ir I. S., net ir gavusi sprendimu priteistas lėšas. Neįvykdžius šio sprendimo, suinteresuoti asmenys ir Skučų šeima, vadovaujantis įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1138-777/2020, negalės būti iškeldinti nei pareiškėjo, nei Inspekcijos, o pastatai nebus nugriauti ir, pareiškėjo įsitikinimu, toliau tebepriklausys jam kaip vertę turintis neteisėtas (nenugriautas) nekilnojamasis turtas arba statybinių medžiagų visuma. Pareiškėjas yra bankrutavusi bendrovė, todėl vadovaujantis teismo posėdžių metu deklaruotais nemokumo administratoriaus pareiškimais, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas bus vykdomas vadovaujantis Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatomis (šio įstatymo 94 str. 4 d.).

121. Byloje nedalyvavę suinteresuoti asmenys pastebi, kad, tikėtina, teismas skubotai nusprendė, kad bet koks sprendimu priteistų lėšų pinigų paskirstymas bankroto proceso metu, nepriklausomai nuo lėšų gavėjų, reikštų, kad pareiškėjui neva atsirado žala dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo, kas akivaizdžiai klaidinga. Išmokėdamas sprendimu priteistas lėšas ne pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą pareiškėjas niekaip negalėtų patirti žalos pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą. Sprendimu akivaizdžiai padaryta visų CK normų, kuriose atskleidžiama žalos samprata, taikymo klaida. Turint omenyje, kad pareiškėjas patvirtina, kad 2006 metais gavo iš fizinių asmenų visą pastatų kainą, ir negalės tos kainos grąžinti dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo taisyklių, LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu padaryta ne faktinių aplinkybių vertinimo klaida, o būtent nesugebėta nustatytoms ir neginčijamoms faktinėms aplinkybėms pritaikyti aiškių ir nedviprasmiškų CK nuostatų.

122. Neatnaujinus proceso, pareiškėjas valstybės sąskaita galiausiai neabejotinai praturtės, taip ir nepatyręs jokios žalos, o visi 15 metų tebetrunkantys esantys ir būsimieji susiję teismo procesai dėl padarytos akivaizdžios klaidos pateks į aklavietę. Pareiškėjo kreditoriai 2021 m. rugpjūčio 4 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu, turėdami balsų daugumą, priėmė sprendimą parduoti LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu priteistą reikalavimo teisę iš valstybės. Jei sprendimu priteista reikalavimo teisė būtų parduota už kainą, kurios pakaktų tik administravimo išlaidoms, Byloje nedalyvavę asmenys bankroto proceso metu apskritai negautų nieko, o valstybės žala prilygtų visai minėtu sprendimu priteistai sumai.

123. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija dėl prašymų atnaujinti procesą nurodė, jog dėl LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo nevykdymo susidarė ženklios procesinės palūkanos, kurios didėja kiekvieną dieną. Todėl Teisingumo ministerija suinteresuota objektyviu, teisingu ir operatyviu sprendimo priėmimu.

VI. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

124. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

125. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

126. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8564/02).

127. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą, administracinė byla Nr. eA-666-602/2021 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

128. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

129. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

130. Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.

131. Nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, prašymas atnaujinti procesą yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte. Byloje nedalyvavę suinteresuoti asmenys prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

132. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

133. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

134. Lietuvos valstybei atstovaujanti Inspekcija prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu iš esmės grindžia tuo, kad LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime nebuvo nustatyta būtinoji valstybės atsakomybės kilimo sąlyga – turtinė žala, nebuvo patikrintos ir nustatytos CK 6.249 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų taikymui būtinos sąlygos, o sprendimas priteisti pareiškėjui turtinę žalą grįstas prielaidomis dėl jos neišvengiamumo ir galimo atsiradimo ateityje, priimtas vadovaujantis tik teismo sprendimo privalomumo institutu ir prielaida, kad teismo sprendimas bus įvykdytas. Pareiškėjas nėra nugriovęs jachtininkų viešbučių, taip pat negrąžinęs jachtininkų viešbučius iš pareiškėjo įsigijusiems asmenims Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteistų sumų.

135. Dėl Inspekcijos prašymo atnaujinti procesą argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad išplėstinė teisėjų kolegija kritikuojamame sprendime, spręsdama dėl žalos, siejamos su jachtininkų viešbučių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) praradimu, pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas tarp pareiškėjo ir tų pačių atsakovų dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas patirs, be kita ko, ir dėl jachtininkų viešbučių praradimo atlyginimo, konstatavo, jog „<...> pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino du žalos atlyginimo elementus, t. y. priešingą teisei veiką ir priežastinį ryšį. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra <...>“, taip pat konstatavo, kad „<...> pagrįstai pripažinta, jog valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais pareiškėjui buvo padaryta žala“, tačiau jos įvertinimą atidėjo. Taigi žalos pareiškėjui kilimo faktas LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime nustatytas, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, kaip prejudicinis ir iš naujo neįrodinėtinas. Aptarti argumentai lemia, kad Inspekcija prašyme klaidingai teigia, jog minėtame teismo sprendime nebuvo nustatyta būtinoji valstybinės atsakomybės kilimo sąlyga – turtinė žala, ir šią išvadą sieja su CK normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, taikymu.

136. Iš Inspekcijos prašymo dėl proceso atnaujinimo seka, kad LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime buvo padarytas CK 6.249 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimas jas taikant. Pastebėtina, kad Inspekcija, pacitavusi minėtą teisinį reguliavimą, savo prašyme nenurodo, kuo pasireiškė akivaizdus CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas, o iš LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo matyti, kad jame buvo vadovautasi CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, t. y. būsimos žalos atlyginimą reglamentuojančia CK nuostata. CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe; šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nurodė, jog nors paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalą, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamas išlaidas, galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko.

137. Tvirtindama, kad LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas grindžiamas tik prielaidomis dėl žalos neišvengiamumo ir galimo atsiradimo ateityje, taip pat tik prielaida, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas bus įvykdytas, Inspekcija tik formaliai nurodo, kad pareiškėjas, kuris yra bankrutavusi įmonė, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo nevykdys. LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime, vertindamas, ar pareiškėjo prašomos priteisti žalos (kiek tai susiję su jachtininkų viešbučių netekimu) atsiradimo tikimybė yra reali, teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik akcentavo įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo privalomumą, tačiau ir nustatė faktines aplinkybes bei analizavo po LVAT 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 priėmimo pasikeitusią situaciją, t. y. atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime Nr. KT52-N14/2019 išdėstytus išaiškinimus, nustatė, jog Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-89 buvo pradėtas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano koregavimo (specialiojo planavimo) procesas, kurio tikslas – pakoreguoti nurodytą planą pagal įsigaliojusį Konstitucinio Teismo nutarimą, LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo 64 punkte aptarė kitas reikšmingas aplinkybes, susiklosčiusias po LVAT 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012. Teisėjų kolegijos vertinimu, LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime nurodytų aplinkybių pakanka, kad būtų pagrįstas pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos dėl jachtininkų viešbučio netekimo atsiradimo tikimybės realumas (t. y. ginčo statinių nėra galimybių išsaugoti, įteisinti, jie turi būti nugriauti), o Inspekcija, nors ir nesutinka su atliktu vertinimu, tačiau nenurodo ir nepagrindžia, kokį akivaizdų materialiosios teisės pažeidimą padarė apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas (įvertindamas) pareiškėjo būsimą žalą.

138. Priešingai nei teigiama Inspekcijos prašyme atnaujinti procesą, kad LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime neįvertinta, kad pareiškėjas yra bankrutavusi įmonė, t. y. neturės galimybės grąžinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pritiestų sumų, kurias jis gavo iš fizinių asmenų pardavęs jachtininkų viešbučius, iš minėto sprendimo matyti, kad ši aplinkybė nustatyta ir įvertinta nurodant, kad iš pareiškėjo jachtininkų viešbučius įsigiję asmenys yra patvirtinti kreditoriais su turtiniais reikalavimais, atitinkančiais jiems Bendrovės taikant restituciją negrąžintų piniginių lėšų sumas, todėl būtent bankroto byloje įstatymų nustatyta tvarka ir turės būti sprendžiamas šių kreditorinių reikalavimų vykdymas, tačiau konstatuota, jog minėta aplinkybė nepaneigia prieš tai padarytos išvados, kad pareiškėjo žala dėl jachtininkų viešbučių netekimo, kaip būtinoji sąlyga taikyti viešąją deliktinę atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį, yra įrodyta.

139. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien susiklosčiusi situacija, kad, tikėtina, pareiškėjui priteistos žalos atlyginimas tik iš dalies bus panaudotas atsiskaitymams su pastatų pirkėjais (laikantis bankroto teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyto kreditorių turtinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo), nereiškia, jog pareiškėjas dėl jam Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu priteistų statinių netekimo nepatirs žalos CK 6.249 straipsnio prasme.

140. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Inspekcija nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu

141. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu, šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Taigi procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.

142. Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-57/2011), todėl vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P272-556/2009). Šiuo pagrindu atnaujintino proceso įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-31-756/2020).

143. Aptariamu teisiniu pagrindu prašantys atnaujinti procesą byloje nedalyvavę suinteresuoti asmenys iš esmės šį prašymą motyvuoja tuo, kad LVAT 2021 m. gegužės 21 d. sprendime pasisakydamas, kad šių asmenų turtinių reikalavimų vykdymas spręstinas būtent bankroto byloje, reiškia, kad tokiais teiginiais LVAT įtakojo jų teises ir pareigas, nors šie asmenys nedalyvavo byloje. Bankroto byloje netenkinus suinteresuotų asmenų kreditorinių reikalavimų, akivaizdžiai pasunkėtų šių asmenų reikalavimo dėl žalos atlyginimo tiesiogiai iš valstybės tenkinimas, t. y. LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimas sukels suinteresuotiems asmenims pasekmes naujoje byloje, tai sudaro šiurkštų teisių pažeidimą. Be to, minėti asmenys trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti į identišką bylą 2012 metais (žr. LVAT 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012).

144. Dėl suinteresuotų asmenų argumentų, kad jie turėjo dalyvauti administracinėje byloje, kurioje procesą prašo atnaujinti, teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi netenkino į bylą neįtrauktų suinteresuotų asmenų bei J. S. ir I. S. prašymo įtraukti juos į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, negali būti įtraukiami nauji dalyvaujantys byloje asmenys, nes jie negalėjo ir negalės įgyvendinti savo procesinių teisių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nurodoma, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato, kad tokius asmenis buvo būtina įtraukti į bylos nagrinėjimą, tai yra pagrindas sprendimą panaikinti (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.) ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.). LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtas naujas sprendimas, t. y. apeliacine tvarka bylą nagrinėjusi išplėstinė teisėjų kolegija nevertino, jog suinteresuotus asmenis buvo būtina įtraukti į bylos nagrinėjimą.

145. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad bylos esminis ginčo dalykas – tai turtinės žalos, kurią Bendrovė kildino iš neteisėtų Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės institucijų veiksmų, atlyginimas. Nagrinėtoje byloje Bendrovė, be kita ko, reikalavo atlyginti turtinę žalą, kurią sudarė Bendrovės turto, t. y. restitucijos būdu pareiškėjui grąžinamų, tačiau privalomų nugriauti jachtininkų viešbučių, praradimas. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi bylai reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, LVAT 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė dėl Bendrovės reikalavimų tenkinimo iš dalies: turtinės žalos, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų atstovų (Inspekcijos, Neringos savivaldybės tarybos ir administracijos), priimamo sprendimo vykdymo atidėjimo. Taigi atsižvelgiant į nagrinėtos bylos ginčo dalyką, jo pobūdį, galutinio teismo sprendimo rezoliucinę dalį, teigtina, kad jokie privalomo pobūdžio nurodymai ar įpareigojimai šiuo teismo sprendimu suinteresuotiems asmenims nebuvo nustatyti. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas įsiteisėjusiame galutiniame procesiniame sprendime tiesiogiai nepriėmė privalomų nurodymų, kurie kilusio ginčo kontekste turėtų įtaką suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms.

146. Dėl suinteresuotų asmenų argumentų, susijusių su jų turtinių reikalavimų tenkinimu Bendrovės bankroto byloje, pažymėtina, kad aplinkybė, jog suinteresuoti asmenys yra Bendrovės kreditoriai bankroto procese, yra neginčijamai nustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendime, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, paminėta ši aplinkybė ir padaryta bankroto teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus atitinkanti išvada, kad būtent Bendrovės bankroto byloje bus sprendžiama dėl suinteresuotų asmenų (kreditorių) turtinių reikalavimų, nesudaro pagrindo išvadai, kad šiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl suinteresuotų asmenų teisių ir pareigų apimties, pasikeitimo ar pasibaigimo. Suinteresuotų asmenų teiginiai, kad jų turtiniai reikalavimai Bendrovės bankroto byloje, tikėtina, bus tenkinami maža apimtimi iš LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu Bendrovei priteistų lėšų, kad ateityje pasunkės jų galimybės prisiteisti žalą iš tiesioginio kaltininko (valdžios institucijų), dėl dalyvavimo kitame teismo procese, atsižvelgiant į nagrinėtos bylos dalyką, nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą suinteresuotų asmenų nurodytu teisiniu pagrindu.

147. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti byloje nedalyvavusių suinteresuotų asmenų prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

Dėl kitų prašymų

148. Lietuvos valstybei atstovaujanti Inspekcija prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo sustabdyti LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo vykdymą.

149. ABTĮ 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymo atnaujinti procesą padavimas, taip pat teismo nutartis atnaujinti procesą byloje nestabdo skundžiamo sprendimo ar nutarties. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priėmęs nagrinėti prašymą atnaujinti procesą, teismas turi teisę sustabdyti skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Atnaujinus procesą byloje, skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymas taip pat gali būti sustabdytas, iki bus iš naujo išnagrinėta byla. Nutartis dėl sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymo yra neskundžiama.

150. Byloje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi netenkino Inspekcijos prašymo dėl LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo vykdymo sustabdymo. Netenkinus pateiktų prašymų atnaujinti procesą, nėra teisinių prielaidų spręsti LVAT 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo vykdymo sustabdymo klausimą ir šį Inspekcijos prašymą svarstyti iš naujo.

151. Pareiškėjas atsiliepime į prašymus dėl proceso atnaujinimo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių šių išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą patvirtinančių dokumentų, todėl šis prašymas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d., 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir suinteresuotų asmenų R. G., V. B. G., M. R., S. R., D. K. ir E. K. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021 pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, akcinei bendrovei poilsio namams „Ąžuolynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos projektai“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltas fonas“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė