2020-10-07 Nr. CB-10770-2-06-3-06999-2018-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-250-695/2020

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06999-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei J. R. dėl skolos už šilumos energiją priteisimo; institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, nustatančių bendraturčio prievolę mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai šiam asmeniui nuosavybės teise priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 1239,03 Eur skolą už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn., 43,85 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso kavinė-baras (duomenys neskelbtini). Namo, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos, bendraturčiai nėra pasirinkę jokio šilumos paskirstymo metodo, todėl šiluma paskirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, t. y. name suvartoti kiekiai yra paskirstomi kiekvienam vartotojui (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi atsakovė laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. nemokėjo už suvartotą šilumos energiją, susidarė 1239,03 Eur skola ir 43,85 Eur delspinigių.

4. 2018 m. spalio 4 d. ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog ieškinyje buvo klaidingai nurodytas metodas Nr. 4. Faktiškai ieškovės reikalavimo daliai iki 2015 m. kovo 7 d. buvo taikomas metodas Nr. 10 (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. birželio 11 d. nutarimas Nr. O3-103), o reikalavimo daliai nuo 2015 m. kovo 7 d. – metodas Nr. 5 (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės 2015 m. kovo 4 d. nutarimas Nr. O3-205). Ieškinyje padaryta techninė klaida nurodant netinkamą metodą, tačiau visi skaičiavimai buvo atlikti teisingai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad UAB „Vitės valdos“ 1999 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 230, skirtoje AB „Klaipėdos energija“, nurodyta, kad kavinė-baras, esantis (duomenys neskelbtini), yra atjungtas nuo centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų. Iš 2000 m. spalio 5 d. AB „Klaipėdos energija“ akto matyti, jog pagal 2000 m. rugsėjo 25 d. raštą Nr. 907 J. R. prekybos įmonės kavinei-barui „Kontera“ (duomenys neskelbtini) nutrauktas karšto vandens tiekimas nupjaunant vamzdį nuo namo karšto vandens stovo ir jį užvirinant. Nekilnojamojo turto registro įregistruoto buto (patalpos) kadastro duomenimis, pastatas – kavinė-baras šildomas elektriniais radiatoriais.

7. Klaipėdos apylinkės teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-184-730/2012 ieškovės AB „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei J. R. dėl 696,92 Lt skolos už paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2009 m. balandžio mėn., delspinigių, palūkanų priteisimo atmetė argumentuodamas tuo, jog ieškovė šilumos energijos atsakovei priklausančioms patalpoms netiekia, todėl, negyvenamosioms patalpoms faktiškai nesuteikus šilumos energijos paslaugų, skola už bendro naudojimo šildymo išlaidas apskaičiuota nepagrįstai. Byloje nėra duomenų, kad prašomos priteisti išlaidos būtų skirtos bendram turtui išlaikyti, išsaugoti, o ne bendraturčių asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1117-265/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, nurodydamas, kad atsakovė turi atskirą įėjimą, neturi rūsio ir kitų bendrojo naudojimo patalpų, todėl atsakovė šilumos energijos iš ieškovės tiekiamų centrinių šilumos tinklų negauna. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laiptinių šildymas išimtinai susijęs su kitų bendraturčių, kurie šiomis patalpomis naudojasi, asmeninių interesų ir poreikių tenkinimu.

8. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 1–5 punktuose nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai yra bendrosios pastato konstrukcijos ir inžinerinės sistemos, pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys, vietiniai inžineriniai tinklai, bendrojo naudojimo žemės sklypas. Pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo pateiktos apmokėti atsakovei, ieškovė apskaičiavo už „bendrų patalpų šildymą“, o nuo 2015 m. spalio 31 d. pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta „šiluma bendrosioms reikmėms“. Atsakovei pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nėra detalizuota, už kokių bendrojo naudojimo objektų šildymą (šilumą bendrosioms reikmėms) apskaičiuota elektros energija. Taigi teismas negali individualizuoti, už ką konkrečiai šilumos energija ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuota (už rūsio, laiptinės, kitų patalpų ar inžinerinių įrenginių).

9. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovė privalo mokėti už šilumą namo bendrosioms reikmėms nepriklausomai nuo to, ar jai priklausančios patalpos yra atjungtos nuo šilumos tinklų. Teismas konstatavo, kad J. R. šilumos energijos iš ieškovės tiekiamų centrinių šilumos tinklų negauna, kadangi jos patalpos atjungtos nuo centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų. Kadangi J. R. nuosavybės teise priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo (atsakovė patalpas šildo savarankiškai – elektriniais radiatoriais), tai jai nekyla pareiga atsiskaityti su AB „Klaipėdos energija“ už šios tiektą šilumos energiją bendroms patalpoms šildyti (šildymui bendrosioms reikmėms). Teismas sutiko, kad atsakovė, kaip daugiabučio namo bendraturtė, privalo proporcingai savo turimo turto daliai apmokėti išlaidas, skirtas bendrai namui išlaikyti, jam išsaugoti, mokesčiams ir pan., tačiau buvimas daugiabučio namo bendraturčiu nesukuria prievolės atsakovei dengti ieškovės reikalaujamą sumą, grindžiamą bendrųjų patalpų šildymu (šiluma bendrosioms reikmėms), kai jai nuosavybės teise priklausančios patalpos nuo centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų yra atjungtos (CK 4.76, 4.82 straipsniai). Byloje yra duomenys, patvirtinantys, jog atsakovė, kaip daugiabučio namo bendraturtė, prisideda prie pastato remonto darbų, vandentiekio vamzdyno remonto kaupiamosiomis lėšomis ir pan.

10. Nors Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvada byloje yra oficialus rašytinis įrodymas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnis), tačiau jos duomenys neturi teismui išankstinės galios, todėl ji neprivaloma. Ši išvada pateikta neatsižvelgiant individualiai į šios civilinės bylos aplinkybes (t. y. kad atsakovės patalpos yra atjungtos nuo centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, ankstesniais teismo sprendimais buvo atmestas AB „Klaipėdos energija“ ieškinys dėl skolos priteisimo už atsakovei tenkančią apmokėti pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir karšto vandens dalį). Dėl to institucijos pateikta išvada nelaikytina ieškovės reikalavimo pagrįstumą patvirtinančiu įrodymu.

11. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, t. y. priteisė ieškovei iš atsakovės 1239,03 Eur skolą už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2010 m. spalio iki 2018 m. gegužės, 43,85 Eur delspinigius, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1282,88 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. rugpjūčio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12. Kolegija nurodė, kad pagal CK 4.76 straipsnį, 4.82 straipsnio 1 dalį, 4.83 straipsnio 3 dalį, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 2 dalį, 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) 25 straipsnį atsakovei, kaip turto savininkei, tenka pareiga proporcingai jos daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

13. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką pripažįstama, jog šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Be to, bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimo ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016; 2017 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-382-421/2017; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017). Taigi atsakovė privalo mokėti už šilumą bendrosioms reikmėms, nors jos patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo sistemų, atsakovė patalpas šildosi savarankiškai – elektra. Išvadą byloje teikianti institucija konstatavo, jog pastato šildymo sistemos atjungtų patalpų (butų) savininkai turi pareigą mokėti už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms. Remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo institucijos byloje pateikta išvada.

14. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi anksčiau išnagrinėtomis bylomis tarp tų pačių šalių dėl tų pačių aplinkybių, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės pareigos mokėti už jai tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir karšto vandens dalį. Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines. Todėl nepaisant pasirinkto priklausančių patalpų šildymo būdo ir (ar) to, kad namo laiptinėje nėra šilumos prietaisų, pareiga mokėti už šilumą bendrosioms reikmėms išlieka, nes bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2017 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Atsakovė ginčo patalpas įsigijo jau esant atjungtai šildymo sistemai už skolas. Įsigijusi šias patalpas 1999 m. atsakovė buvo priversta savo lėšomis teisiškai atlikti visus darbus, susijusius su atsijungimu nuo centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, ir savo lėšomis įsirengti vietinį šildymą. Ginčo patalpos jau nuo įsigijimo buvo šildomos elektriniais radiatoriais. Atsakovei priklausančios ginčo patalpos turi atskirą įėjimą, su kitomis šio namo bendraturčių patalpomis neturi rūsio ir kitų bendrojo naudojimo patalpų, atsakovei priklausančių patalpų lubose ir sienose yra garso ir termoizoliacija, šildymo sistemos stovai izoliuoti, todėl į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas nepatenka AB „Klaipėdos energija“ namo patalpų savininkams tiekiama šiluma.

Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Be to, teismas privalėjo šioje byloje nustatyti, ar ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, o ne bendraturčių asmeniniams poreikiams ir interesams tenkinti, tačiau jis formaliai apsiribojo ieškovės atstovo aiškinimu, jog šios išlaidos yra susijusios su bendro turto išlaikymu. Be to, teismas neįvertino faktinių aplinkybių dėl dvejopo pastate, kuriame yra atsakovės ginčo patalpos, šildymo būdo. Iš atsakovės patalpų per sienas sklindančia šiluma iš dalies sušildomos ir namo negyvenamosios patalpos, sienos, perdangos ir pan.

Už šią šilumą atsakovė moka individualiai, asmeninėmis lėšomis ir tokiu būdu prisideda prie bendrojo turto išlaikymo. Centralizuotos šilumos vartotojai įgyja nepagrįstą pranašumą prieš vietiniu būdu besišildančius šilumos vartotojus, kadangi centralizuotai šilumą vartojantiems ne tik nereikia padengti vietiniu būdu besišildančių vartotojų patiriamų nuostolių dėl nešildomų pastato bendrųjų patalpų, bet individualiai besišildantieji vartotojai dar kartą turi padengti ir dalį centralizuotai suvartotos šilumos nuostolių, nors ši šiluma yra vartojama išimtinai centralizuotu būdu besišildančių vartotojų poreikiams tenkinti.

Taigi vietiniu būdu besišildantis vartotojas dėl patiriamų šilumos nuostolių faktiškai yra apmokestinamas du kartus. Atsakovė neignoruoja pareigos prisidėti prie pastato bendrų pastato konstrukcijų, inžinerinės sistemos išsaugojimo, todėl gera valia prisidėjo prie išlaidų, skirtų bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniesiems pagerinimams atlikti, t. y. prisidėjo prie pastato remonto, vandentiekio vamzdyno remonto darbų ir kt. Ieškovės pareikštas reikalavimas apmokėti ir dalį centralizuotos šilumos sistemoje suvartojamos šilumos yra perteklinis, prieštaraujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo principams ir pažeidžiantis vartotojų lygiateisiškumo principą.

Teismas šioje byloje neapgynė šilumos vartotojo teisių, o šilumos tiekėja šioje byloje nepagrįstai praturtėjo vartotojo sąskaita. Vartotojas turi pareigą sumokėti tik už gautą prekę ar paslaugą. Mokestis negali būti išieškomas už nesuvartotą šilumos energiją, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytai vartotojo teisei pirkti prekes ir paslaugas savo nuožiūra, taip pat nuostatai, kad yra sumokama už parduotą prekę ar paslaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005).

15.2. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymą (2014 m. gruodžio 1 d. redakcija) daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Nors atsakovės patalpų atjungimas nebuvo svarstytas namo savininkų susirinkime, tačiau jos patalpose šildymo sistemos įrenginių atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo atliktas teisėtai, suderinus su ieškove bei UAB „Vitės valdos“, todėl šilumos tiekimas nuo 2000 m. spalio 5 d. į atsakovės patalpas yra nutrauktas, tačiau į šias svarbias aplinkybes teismas neatsižvelgė.

15.3. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad byloje esančiose PVM sąskaitose faktūrose, kurios buvo pateiktos atsakovei apmokėti, matyti, jog AB „Klaipėdos energija“ nuo 2010 m. spalio mėn. apskaičiavo už bendrųjų patalpų šildymą, o nuo 2015 m. spalio 31 d. tik keliose pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta „šiluma bendrosioms reikmėms“. Pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijos įstatymo 2 straipsnį pastato bendrojo naudojimo patalpos – tai daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Šios bendrosios patalpos yra skirtos kitiems pastato bendraturčių asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti, nes atsakovė neturi tokių patalpų ir jomis nesinaudoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog atsakovei pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nėra detalizuota, kokių bendrojo naudojimo patalpų šildymui (šilumai bendrosioms reikmėms) apskaičiuota energija. Remiantis CK 4.83 straipsnio 4 dalimi išlaidas savininkui galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

15.4. Ieškovė, pareikšdama ieškinį dėl skolos priteisimo už šilumos energiją ir apskaičiuodama skolos dydį, rėmėsi netinkamu metodu, t. y ieškinyje nurodė metodą Nr. 4. Tik nagrinėjant bylą teismo posėdyje ir aiškinant, jog neteisingai pritaikytas metodas Nr. 4, nes jis yra skirtas tik namams, kurių visos asmeninio ir bendrojo naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, 2018 m. spalio 4 d. ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog jos reikalavimo daliai iki 2015 m. kovo 7 d. buvo taikomas metodas Nr. 10, o reikalavimo daliai nuo 2015 m. kovo 7 d. – metodas Nr. 5 ir neva pateikti skaičiavimai atlikti pagal šiuos metodus. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolė komisija išvadose nurodė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. pastatui taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 7 kartu su metodu Nr. 5, o nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2014 m. buvo nustatomas metodas Nr. 5. Esant tokiems prieštaravimams apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė šių aplinkybių bei nepasisakė dėl atsakovei apskaičiuoto šilumos mokėjimo teisingumo už ginčo patalpas, kokie iš tikrųjų ginčo patalpoms buvo taikomi šilumos paskirstymo metodai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog teikiančios išvadą institucijos pateikta išvada šioje byloje nelaikytina įrodymu, nes joje yra nurodytos vien tik teisės normos ir individualiai neatsižvelgta į šios bylos aplinkybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotos šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015). Tais atvejais, kai teisėtai įvykdžius tam tikrus šilumos įrenginiu pertvarkos darbus paaiškėja, kad iki to laiko taikytas šilumos paskirstymo metodas, atsižvelgiant į pakitusios šildymo sistemos ypatumus, nėra tinkamiausias vartotojams, šilumos vartotojai turi pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, o šiems nepasirinkus, šilumos tiekėjas turi parinkti kitą teisingą šilumos paskirstymo metodą. Apeliacinės instancijos teismas į šias svarbias aplinkybes neatsižvelgė ir jų netyrė.

15.5. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad yra anksčiau išnagrinėtos bylos tarp tų pačių šalių dėl tų pačių aplinkybių. Bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovės pareigos mokėti už jai tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir karšto vandens dalį. Teismų sprendimai šioje byloje laikytini prejudiciniais faktais, t. y. įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta, kad atsakovei ieškinys buvo pareikštas nepagrįstai, nes PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugų pavadinimas yra tas pats –bendrųjų patalpų šildymas, tik keliose pateiktose nuo 2015 m. spalio 31 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodyta „šiluma bendrosioms reikmėms“. Taigi nustatytos aplinkybės turi būti taikomos ir šioje byloje (įsiteisėjusių teismų sprendimų privalomumo principas ir prejudicinė reikšmė), tai ginčas dėl to paties dalyko – bendrųjų patalpų šildymo apmokėjimo.

15.6. Ieškovė neįrodė atsakovei tenkančios pareigos mokėti už šilumos energiją bendrosioms reikmėms bei apskaičiuoto atsakovei šilumos mokesčio teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, dėl to padarė klaidingą išvadą, leisdamas šilumos tiekėjai nepagrįstai skaičiuoti atsakovei mokestį už šilumos energiją bendrosioms reikmėms.

16. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Ieškovė, remdamasi Daugiabučio gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijos įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, CK 4.82 straipsnio 1, 3, 5 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 išaiškinimais, nurodo, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso ne tik patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bet ir daugiabučiame gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios bendrosios pastato konstrukcijos, inžinerinės sistemos, inžineriniai tinklai, taip pat ir bendrojo naudojimo patalpos, kurios nėra įregistruotos kaip konkrečių asmenų nuosavybė, todėl atsakovė privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Atsakovė pati pripažįsta, kad privalo išlaikyti bendrosios dalinės nuosavybės objektus, tačiau nesutinka prisidėti prie jų šildymo. Prie bendro turto išlaikymo taip pat yra priskiriamos ir išlaidos bendro turto šildymui (šiluma bendrosioms reikmėms), todėl atsisakymas sumokėti už šildymą yra nepagrįstas.

16.2. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma: 1) pirma dalis energijos sumokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, 2) antra dalis (pastato bendrosioms reikmėms, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti sumokėta kaip namo bendraturčių. Atsakovės patalpos yra atjungtos nuo centralizuotų šilumos tinklų, todėl jai už šilumą nėra skaičiuojama pirma dalis. Antra dalis bendraturčiams paskirstoma pagal nuosavybės teise turimo turto dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Ši pareiga taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles (toliau – ir Taisyklės).

16.3. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2017 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017). Šiluma į pastatų patalpas tiekiama šilumos energijos vamzdynais, šilumos energijos srautai šildo visas pastatų konstrukcijas ir patalpas, todėl šilumos nuostoliai, susidarantys eksploatuojant inžinerinę sistemą, priskiriami prie šilumos kiekio, tenkančio bendrosioms reikmėms. Dėl to atsakovė privalo mokėti už šilumą bendrosioms reikmėms, nors jos patalpos ir yra atjungtos nuo centralizuotų šilumos tinklų, nes šildoma yra ne tik konkretaus vartotojo patalpos, bet ir daugiabučiame name esantis bendras turtas.

16.4. Procesiniuose dokumentuose buvo padaryta techninė klaida, nurodant netaikytą šilumos paskirstymo metodą; faktiškai metodai parinkti ir skaičiavimai buvo atlikti teisingai. Klaida buvo padaryta, nes advokatui rengiant ieškinį nebuvo žinoma informacija, kad atsakovės patalpos atjungtos nuo centrinio šildymo (Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta vietinis centrinis šildymas), o vėliau – kad gyvenamajame name šilumos apskaitos sistema yra netipinė, įrengtas dvisrautis šilumos apskaitos prietaisas. Todėl ieškinyje advokatas nurodė metodą Nr. 4, kuris ieškovės įprastai taikomas daugiabučiams, o rašytiniuose paaiškinimuose nurodė metodus Nr. 10 ir Nr. 5, įprastai ieškovės taikomus daugiabučiams, kurių dalis patalpų atjungta nuo centrinio šildymo. Šios procesinių dokumentų klaidos buvo detaliai atskleistos ir ištaisytos, todėl jos neturėjo įtakos teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, nes faktiškai gyvenamajam namui iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo taikomas metodas Nr. 7, o po to – metodas Nr. 7 su metodu Nr. 5. Tai, kad AB „Klaipėdos energija“ taikė būtent šiuos metodus ir jie buvo taikomi teisingai, patvirtino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. spalio 9 d. išvada.

16.5. Klausimus teikiančiai išvadą institucijai formulavo abi šalys. Gavusi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. spalio 9 d. išvadą, atsakovė nepaprašė jos papildyti, todėl išvados turinio nepakankamumo klausimas kasaciniame procese negali būti sprendžiamas. Antra, komisijos 2018 m. spalio 9 d. išvadoje yra išsamiai įvertina atsakovės pareiga mokėti už bendrą turtą, kai jos patalpos yra atjungtos nuo centrinio šildymo, taip pat įvertintas metodų taikymo ir skaičiavimo teisingumas atsižvelgiant būtent į netipinę apskaitos sistemą pastate, atsižvelgta į tai, kad šiluma teikiama ir kitam pastatui (duomenys neskelbtini), todėl kasacinio skundo argumentas, kad institucija neatsižvelgė į šios bylos aplinkybes, yra nepagrįstas.

16.6. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 32 punktą buitinis šilumos vartotojas pagal šilumos tiekėjo pateiktą mokėjimo už šilumą pranešimą arba sąskaitą ne vėliau kaip iki po ataskaitinio mėnesio kito mėnesio paskutinės dienos sumoka šilumos tiekėjui. Taigi atsakovės pareiga yra apmokėti gautas sąskaitas arba nesutinkant – jas ginčyti, nes ginčams dėl sąskaitų yra nustatyta ikiteisminė stadija. Tokius ginčus nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 4 dalis), jos išvados galima prašyti ir bylos nagrinėjimo metu, tai ir buvo padaryta.

16.7. Ši byla skiriasi nuo civilinės bylos Nr. 2A-48-123/2012, kurioje Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad prašoma buvo priteisti pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį už šilumą namo bendroms patalpoms šildyti, o šioje byloje prašoma priteisti pagal kitą teisės normą – Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį už šilumą bendrosioms reikmėms. Šios sąvokos nesutampa, nes bendrojo naudojimo patalpų šildymas yra tik viena iš šilumos bendrosioms reikmėms sudėtinių dalių. Po teismo 2012 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-48-123/2012 priėmimo buvo suformuota kasacinio teismo praktika. Buvo pritarta mokesčių bendrosioms reikmėms mokėjimui. Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines. Todėl nepaisant pasirinkto priklausančių patalpų šildymo būdo ir (ar) to, kad namo laiptinėje nėra šilumos prietaisų, pareiga mokėti už šilumą bendrosioms reikmėms išlieka, nes bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2017 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017; kt.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai jam nuosavybės teise priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo

17. Daugiabučio namo bendraturčių pareiga apmokėti jiems tenkančią bendrojo naudojimo patalpoms sunaudotos šilumos energijos dalį atsiranda daiktinės teisės pagrindu pagal CK 4.76 ir 4.82 straipsnių nuostatas.

18. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Iš esmės tapačiai bendrosios dalinės nuosavybės objektus apibrėžia ir Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 punktas, pagal kurį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.

19. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudotą šilumos energiją.

20. Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindas įtvirtintas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje (iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija), kurioje nurodyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika pagal Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą šilumos tiekimo kainodaros koncepciją pastate sunaudotos šilumos energijos apmokėjimo pareiga yra paskirstoma vartotojams tame pastate (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-19-858/2017, 26 punktas).

21. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Pastatuose, kuriuose yra daugiau negu vienas šilumos vartotojas, sunaudojama šiluma paprastai skirstoma į tą, kurią konkretus vartotojas naudoja savo valdomų asmeninio naudojimo patalpų tiesioginiam šildymui, ir tą, kuri sunaudojama bendrosioms reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020, 24 punktas).

22. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016 14 punktą; 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017 37 punktą).

23. Nagrinėjamos bylos atveju taip pat yra svarbi Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Su šia nuostata susijusi to paties įstatymo 29 straipsnio 3 dalis (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI-133 redakcija), pagal kurią, be kita ko, kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos tiekėjo sutartys;

šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį. 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad kai pakeičiamas ne viso pastato šildymo būdas, nuo statybos užbaigimo akto surašymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos tiekėjo sutartys, tačiau šių butų ir kitų patalpų savininkai, vadovaudamiesi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (nuo 2019 m. liepos 1 d.

– Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos) nustatytais metodais, šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. Nr. 1-297 įsakymu patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse įtvirtintą reglamentavimą, šiuo atveju butų ir kitų patalpų savininkai su šilumos tiekėju sudaro šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti.

Iki butų ir kitų patalpų savininkai, kurių šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungtais, savininkai – buitiniai šilumos vartotojai, ir šilumos tiekėjai sudaro šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, nuo atjungimo akto pasirašymo momento taikomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos. Butų ir kitų patalpų, kurių šilumos įrenginiai pripažįstami atjungtais, savininkai – buitiniai šilumos vartotojai daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti šilumos tiekėjui kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią sunaudotos pastato bendrosioms reikmėms šilumos dalį, ją nustačius vadovaujantis teisės aktuose nustatyta tvarka (Taisyklių 124 punktas, 2011 m. liepos 20 d įsakymo Nr. 1-191 redakcija; atitinkamai Taisyklių 108.4 punktas, 2017 m. gegužės 23 d.

įsakymo Nr. 1-138 redakcija).

24. Kasacinis teismas, remdamasis nurodytomis teisės normomis, yra konstatavęs, kad pareigą mokėti už pastate sunaudotą šilumos energiją vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą sumokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę šilumos tiekimo sutartis dėl savo asmeninių patalpų šildymo (pvz., pasirinkę šildyti patalpas naudojant tiekiamas dujas, elektrą ar kitu būdu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020, 26 punktas).

25. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2014 m. gruodžio 2 d. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Pabrėžtina, kad pagal šią nuostatą apmokėjimas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą yra netaikomas, kai šildymas yra nutrauktas bendrojo naudojimo, o ne asmeninėse savininko naudojamose patalpose.

26. Remdamasi nurodytomis teisės normomis ir formuojama kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija nurodo, kad asmens, kurio nuosavybės teise priklausančios patalpos, esančios daugiabučiame name, yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo, pareiga mokėti už šildymą, sunaudotą namo bendrosioms reikmėms, kyla esant dviem sąlygoms: 1) kai tokiam asmeniui bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais priklauso ir namo bendrojo naudojimo patalpos; 2) šilumos tiekėjo centralizuotai tiekiama šilumos energija yra vartojama bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo, ji patalpas šildo savarankiškai – elektriniais radiatoriais. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovei nekyla pareiga atsiskaityti su AB „Klaipėdos energija“ už jos tiektą šilumos energiją bendroms patalpoms šildyti (šildymui bendrosioms reikmėms). Apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai, kad atsakovė turi pareigą mokėti už ieškovės tiektą šilumą daugiabučio namo bendrosioms reikmėms. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis teisės normomis ir formuojama teismų praktika, laiko šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrįsta.

28. Pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo, savaime nelemia, kad ji neturi pareigos mokėti už šilumą bendrosioms reikmėms. Minėta, kad net ir savo patalpas atsijungusiam nuo centralizuoto šilumos tiekimo vartotojui, esant nutarties 26 punkte nurodytoms sąlygoms, išlieka pareiga mokėti už daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją bendrosioms reikmėms tenkinti (nutarties 23, 24 punktai).

29. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad jai priklausančios patalpos turi atskirą įėjimą, ji neturi rūsio ir kitų bendrojo naudojimo patalpų, jai priklausančių patalpų lubose ir sienose yra garso ir termoizoliacija, šildymo sistemos stovai izoliuoti. Teisėjų kolegija nurodo, jog byloje nenustatyta, kad atsakovei bendrosios nuosavybės teise nepriklauso namo bendrojo naudojimo patalpos ir kiti objektai. Minėta, kad viena iš sąlygų, lemiančių tai, ar asmuo, kurio nuosavybės teise priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo, (ne)turėtų pareigą (-os) mokėti už šildymą namo bendrosioms reikmėms, yra ta, ar jam priklauso bendrosios nuosavybės teise kartu su kitais namo bendraturčiais bendrojo naudojimo patalpos ir kiti bendrojo naudojimo objektai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimu ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-184-730/2012 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais šioje byloje, sudarančiais pagrindą nemokėti už tiekiamą šilumos energiją, nes nurodytoje byloje teismai sprendė dėl atsakovės naudojimosi atitinkamomis bendromis patalpomis, bet ne dėl jos bendros su kitais bendraturčiais nuosavybės teisės į šias patalpas fakto nustatymo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Naudojimosi ar nesinaudojimo bendru turtu aplinkybė nepakeičia turto savininko statuso ir neatleidžia jo nuo išlaidų daikto išlaikymui, todėl šis faktas teisiškai nereikšmingas, sprendžiant dėl mokėjimo už patiektą šilumą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

30. Atsakovė teigia, kad į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas nepatenka ieškovės tiekiama šiluma, tačiau kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė nedaro įtakos atsakovės kaip namo bendraturtės pareigai proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, tarp jų – ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudotą šilumos energiją. Taigi atsakovė turi rūpintis ir išlaikyti ne tik jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, bet ir namą (kartu su kitais bendraturčiais), kuriame yra jai nuosavybės teise priklausančios patalpos, t. y. bendrojo naudojimo objektai (pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo įranga ir kt.) (nutarties 18–22 punktai).

31. Remiantis nutarties 22 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, aplinkybė, jog atsakovė, kaip ji teigia, nesinaudoja namo bendrojo naudojimo patalpomis, neeliminuoja jos kaip bendraturtės pareigos prisidėti prie jų šildymo (nutarties 29, 30 punktai). Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo šioje byloje nustatyti, ar ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, o ne bendraturčių asmeniniams poreikiams ir interesams tenkinti. Tačiau remiantis kasacinio teismo praktika taikant taisyklę, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 35 punktą; 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 16 punktą). Tokia išvada darytina dėl to, kad net ir tuo atveju, jeigu vienas iš bendraturčių nesinaudoja kokia nors namo bendrojo naudojimo patalpa, tai patalpai tiekiama šiluma neatskiriama nuo bendros visam namui, taigi – ir visiems namo bendrojo naudojimo objektams, tiekiamos šilumos ir atitinkamai jos teikiamos naudos visam namui šaltuoju metų laikotarpiu.

Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktikoje formuluojamą taisyklę, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015). Taigi bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą, todėl bendrojo naudojimo patalpų ir kito bendro turto bendraturčiui tenka pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpoms tiekiamą, o tuo pačiu ir kitą bendrą turtą šildančią šilumos energiją.

32. Kasaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, kad iš jos patalpų per sienas sklindančia ir atsakovės apmokama šilumos energija, iš dalies sušildomos ir namo negyvenamosios patalpos, sienos, perdangos ir pan., taigi ji dėl patiriamų šilumos nuostolių faktiškai yra apmokestinama du kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, nes būtent į bendro naudojimo patalpas ir į kitiems bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise priklausančias patalpas centralizuotai vamzdynais tiekiama šilumos energija, kaip minėta 22 nutarties punkte, šildomos ir bendro naudojimo konstrukcijos, kurių bendraturtė yra ir atsakovė, o jos patalpose naudojama elektros energija šildomos tik jai asmeninės nuosavybės teise priklausančios patalpos.

33. Nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta, kad namo, kuriame yra atsakovei priklausančios patalpos, daugumos savininkų būtų priimtas sprendimas nutraukti šilumos tiekimą bendrojo naudojimo patalpose ir kad realiai šilumos tiekimas būtų nutrauktas. Taigi name, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos, yra vartojama ieškovės tiekiama šilumos energija bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

34. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos sąlygos, kurioms esant patalpų, atjungtų nuo centralizuoto šilumos tiekimo, savininkas turi pareigą mokėti už tiekiamą šilumos energiją, sunaudotą namo bendrosioms reikmėms, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė turi pareigą mokėti ieškovei už namo bendrosioms reikmėms tiektą šilumos energiją, yra pagrįsta ir teisėta.

35. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje (iki 2019 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.5 punkte yra įtvirtinta šilumos vartotojo teisė kartu su kitais pastato, pastato butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodų. Reikšdama ieškinį ieškovė nurodė, kad namo, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausančios patalpos, bendraturčiai nėra pasirinkę jokio šilumos paskirstymo metodo, todėl šilumos energija paskirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, t. y. name suvartoti kiekiai yra paskirstomi kiekvienam vartotojui. 2018 m. spalio 4 d. ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog ieškinyje buvo klaidingai nurodytas metodas Nr. 4, nes faktiškai ieškovės reikalavimo daliai iki 2015 m. kovo 7 d. buvo taikomas metodas Nr. 10, o reikalavimo daliai nuo 2015 m. kovo 7 d. – metodas Nr. 5, tačiau visi skaičiavimai buvo atlikti teisingai.

36. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvada, kurioje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2014 m. spalio mėn. pagrįstai buvo taikomas šilumos ir (ar) karšto vandens paskirstymo butams ir kitoms patalpoms metodas Nr. 5, o nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. – metodas Nr. 7 kartu su metodu Nr. 5. Komisija nurodė, kad nenustatė jokių mokesčių už suvartotą šilumos energiją neatitikimų. Duomenų, paneigiančių šią išvadą, byloje nepateikta.

37. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir kitus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šiais klausimais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020 40 punktą).

38. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas šioje byloje, atsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką, todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Paduodama atsiliepimą į kasacinį skundą ieškovė neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš kasacinį skundą pateikusios atsakovės. Taip pat kasaciniame teisme nebuvo išlaidų procesiniams dokumentams įteikti. Dėl nurodytų priežasčių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš atsakovės nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas

Algirdas Taminskas