a626005c-eac3-4c9c-a4e1-1bf49a343c7c · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla Nr. I-2143-331/2017 Proceso Nr. 3-61-3-00149-2017-7 Procesinio sprendimo kategorija 18.2; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. balandžio 13 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiÅ¡kėjo atstovui A. J., jo atstovui advokatui Vaitiekui Novikevičiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Ilonai Volodkevič vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo V.

J. praÅ¡ymÄ suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės Å«kio ministerijos, J. Å . dėl termino atnaujinimo. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė: PareiÅ¡kėjas praÅ¡o atnaujinti terminÄ praÅ¡ymui atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį pareiÅ¡kėjo senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ (duomenys neskelbtini), paduoti (b. l. 33–37). PareiÅ¡kėjo senelis I. J., gimęs apie (duomenys neskelbtini) metus, miręs apie (duomenys neskelbtini) metus, iÅ¡ P. B. dabartiniame (duomenys neskelbtini) pirko 4 ha žemės ir 6 ha ploto žemės sklypÄ valdė pagal giminystės linijÄ .

Iki nacionalizacijos 10 ha žemės buvo I. J. nuosavybė. I. J. gimimo ir mirties dokumentų neiÅ¡liko. PareiÅ¡kėjo tėvas J. J., Igno sÅ«nus, gimė (duomenys neskelbtini)., mirė (duomenys neskelbtini), t. y. anksčiau, negu įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymas (toliau – ir AtkÅ«rimo įstatymas). Pagal AtkÅ«rimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p. nuostatas pareiÅ¡kėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į senelio valdytÄ Å¾emę ir Å¡iÄ teisę įgijo 1992 m. sausio 31 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. sausio 14 d. nutarimas Nr. 1-2200.

PareiÅ¡kėjas turi bÅ«ti laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises ir gali Å¡iÄ teisę įgyvendinti, nes AtkÅ«rimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais buvo pateikęs praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, kur skiltyje iÅ¡ kurio savininko, kaip ir kada buvo įgyta žemė nurodyta „palikimas iÅ¡ tėvų“. Tačiau kaip vėliau paaiÅ¡kėjo, praÅ¡ymÄ reikėjo pateikti ir Å alčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Å alčininkų žemėtvarkos skyriui, ko nepadarė, nes analogiÅ¡kÄ praÅ¡ymÄ buvo pateikęs Varėnos rajono atsakingoms institucijoms.

Vilniaus apygardos teismo vertinimu 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1005-803/2016, Å alčininkų rajono apylinkės teismas neiÅ¡samiai įvertino byloje esančius įrodymus, konstatuodamas, jog pareiÅ¡kėjas nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese elgėsi nerÅ«pestingai bei tinkamai nesidomėjo senelio turėta žeme, neįvertino teismo posėdyje dalyvavusio pareiÅ¡kėjo atstovo (A. J.) paaiÅ¡kinimų, susijusių su kreipimusi (ar nesikreipimu) į Å alčininkų rajono atitinkamas institucijas su praÅ¡ymu grÄ Å¾inti žemę, taip pat nevertino pareiÅ¡kėjo atstovo teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) kaimas pagal administracinį pasiskirstymÄ priklauso dviem rajonams (Varėnos ir Å alčininkų), kad dalis dokumentų buvo perduoti Å alčininkų rajono atitinkamoms institucijoms, o pareiÅ¡kėjui, kreipiantis į Varėnos rajono žemėtvarkos institucijas, jis galimai nebuvo informuotas apie perduotus dokumentus kito rajono žemėtvarkos institucijoms bei nesprendė, kokiÄ Ä¯takÄ Ä¯statyme numatytų terminų praleidimui turėjo minėtos aplinkybės. PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kino, kad praÅ¡ymo įstatymo nustatytu terminu Å alčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Å alčininkų žemėtvarkos skyriui nepateikė dėl to, kad 1999 metais pareiÅ¡kėjas patyrė stipriÄ galvos traumÄ , kuomet jį gulintį, nepajėgiantį pajudėti atrado M.

Č.. Dėl patirtos traumos apie 3 metus jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių. Po traumos 2002 m. pareiÅ¡kėjui buvo 71 metai, dėl savo garbaus amžiaus ir atsižvelgiant į tai, jog yra mažai raÅ¡tingas, nesugeba įsisavinti visos informacijos teikiamos visuomenės informavimo priemonėmis, bei, kad nesupranta įstatymų, jų reikÅ¡mės bei teisinės galios. Apie senelio valdytÄ Å¾emę pareiÅ¡kėjas sužinojo tik po patirtos traumos 2005-2006 metais, nuo to laiko pradėjo domėtis žemėtvarkos tarnyboje dokumentų patvirtinančių senelio nuosavybę, tačiau jų rasti pareiÅ¡kėjui asmeniÅ¡kai nepavyko.

PareiÅ¡kėjas praÅ¡ymÄ grÄ Å¾inti žemę pateikė Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai, tačiau dėl nežinojimo tokio praÅ¡ymo nepateikė Å alčininkų rajono agrarinės reformos tarnybai ar Å alčininkų žemėtvarkos skyriui. Taigi Å¡iuo atveju pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkÅ«rimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informacijÄ apie iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

Aplinkybę, kad pareiÅ¡kėjas siekė įgyvendinti savo teisę į nuosavybės atkÅ«rimÄ Ä¯ jo senelio žemę patvirtina pridedama sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiÅ«rėjimo ir ribų nustatymo akto kopija. Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjo atstovai prašė praÅ¡ymÄ patenkinti, palaikė praÅ¡yme iÅ¡dėstytus argumentus. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės Å«kio ministerijos (toliau – ir NŽT) su praÅ¡ymu nesutinka, praÅ¡o atmesti.

Atsiliepime (b. l. 43-44) paaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjas bÅ«tų laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises ir galėtų įgyvendinti Å¡iÄ teisę, jei AtkÅ«rimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytais terminais bÅ«tų pateikęs praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) bei pilietybę ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Patikrinus Å alčininkų skyriaus archyve esančius duomenis, buvo nustatyta, kad dėl nuosavybės teisių į I.

J. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Å alčininkų rajone valdytÄ Å¾emę atkÅ«rimo į agrarinės reformos tarnybÄ ar Å alčininkų skyrių nei pareiÅ¡kėjas, nei kiti asmenys nesikreipė. PareiÅ¡kėjas elgėsi nerÅ«pestingai ir aplaidžiai. PareiÅ¡kėjo nurodoma priežastis, jog jis nuo 1999-2002 m. gydėsi sunkiÄ galvos traumÄ , nėra pateisinama. VienÄ vertus, pareiÅ¡kėjas nepateikė jo sveikatos bÅ«klę patvirtinančių įrodymų, iÅ¡ kurių galima bÅ«tų pagrįstai spręsti apie patirtos traumos sunkumÄ ir jos sukeltas pasekmes, kurios nulemtų pareiÅ¡kėjui objektyvias, nuo jo valios nepriklausančias kliÅ«tis įstatymo nustatytais terminais dalyvauti nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese.

Kita vertus, jei 1999-2002 m. pareiÅ¡kėjas iÅ¡ties sunkiai sirgo, tai jam nebuvo atimta galimybė nuo 1992 iki 1999 metų kreiptis į atitinkamas įstaigas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Vien tai, kad pareiÅ¡kėjas yra senyvo amžiaus, mažai raÅ¡tingas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikÄ nėra svarbi termino praleidimo priežastis. Kaip matyti iÅ¡ įgaliojimo, pridėto prie pareiÅ¡kimo, kad pareiÅ¡kėjas galėjo ir turėjo galimybę įgyvendinti savo teises per atstovus.

Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas praÅ¡ymas buvo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į kito savininko (M. J.) iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emę. Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai praÅ¡ymas pateiktas iki 2005-2006 metų, tai yra gerokai anksčiau, kaip nurodo pats pareiÅ¡kėjas, negu jam tapo žinoma apie senelio valdytÄ Å¾emę. Teismo posėdžio metu civilinėje byloje Nr. 2-227-419/2015 pareiÅ¡kėjo atstovas patvirtino, kad nuosavybės teisės į tenkančiÄ buvusio savininko valdytos žemės dalį visa apimtimi atkurtos.

Taigi, visų pirma, pareiÅ¡kėjui buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ , antra, darytina iÅ¡vada, kad Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas praÅ¡ymas neturi nieko bendro su I. J. iki nacionalizacijos valdyta žeme. PareiÅ¡kėjas apie senelio turėtÄ Å¾emę sužinojo 2005-2006 m., tačiau pirmÄ kartÄ Ä¯ Å alčininkų rajono apylinkės teismÄ dėl termino atnaujinimo ir juridinę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2011 m. birželio mėn., tačiau į teismo posėdį be pateisinančios priežasties neatvyko (civilinė byla Nr. 2-966-604/2011).

Pakartotinai teismÄ dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2014 m. pabaigoje. Tai yra suėjus beveik 23 metams nuo minėtos teisės įgijimo. PareiÅ¡kėjas delsė domėtis apie senelio iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emę, elgėsi nerÅ«pestingai, neatidžiai ir neapdairiai, todėl jo nurodomos priežastys negali bÅ«ti pateisinamos ir svarbios praleistam terminui atnaujinti. Teismo posėdyje NŽT atstovė prašė praÅ¡ymÄ atmesti atsiliepime iÅ¡dėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. Å . teismo posėdyje nedalyvavo, prašė bylÄ nagrinėti jai nedalyvaujant, apie teismo posėdžio laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTÄ® 77 str., b. l. 55). P r a Å¡ y m a s a t m e s t i n a s. Å io ginčo esmė – ar priežastys, dėl kurių pareiÅ¡kėja laiku nepateikė praÅ¡ymo bei visų reikalingų nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, yra laikytinos svarbiomis.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatyme (toliau – Ä®statymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – Tvarka) nenurodytos priežastys, kurioms esant gali bÅ«ti atnaujinami terminai praÅ¡ymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku.

Ä®statymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Å¡io įstatymo 3 straipsnyje nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas praÅ¡ymui dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali bÅ«ti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ ir galimybę paduoti praÅ¡ymÄ , bet nerealizavo Å¡ios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), ne kartÄ , nagrinėdamas bylas dėl termino praÅ¡ymui atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ paduoti yra pažymėjęs, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iÅ¡ bÅ«tinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu.

Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ nesukuria. Tam, kad atsirastų Å¡i subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sÄ lygas. Kaip antai, pateikti praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ , t. y. iÅ¡reikÅ¡ti valiÄ , kad tokia subjektinė teisė jam bÅ«tų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt.

Tokiu bÅ«du, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra bÅ«tina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sÄ lygų įvykdymo visuma. Ir prieÅ¡ingai, nebuvimas bent vieno iÅ¡ Å¡ių elementų (prielaidų arba sÄ lygų), yra kliÅ«tis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ . Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas bylÄ turi vertinti bylai reikÅ¡mingų aplinkybių visumÄ , o vertinant praleidimo priežastis vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais (LVAT administracinėse bylose Nr. A-438-1403/06, Nr. A-1607-552/2015, Nr. A-1558-858/2015, Nr. A-1557-525/2015).

Vadovaujantis AtkÅ«rimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems Å¡io įstatymo nustatytÄ praÅ¡ymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminÄ dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali bÅ«ti atnaujinamas. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik iÅ¡skirtinės, objektyvios, nuo pareiÅ¡kėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindÄ praleistÄ Ä¯statymo numatytÄ terminÄ atnaujinti, gali bÅ«ti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovÄ Ä¯gyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo Å¡io asmens valios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartÄ pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas praÅ¡ymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rÅ«pestingai, iÅ¡ esmės buvo pakankami pareikÅ¡ti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valiÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo (LVAT administracinėse bylose Nr. A261-912/2008, A63-529/2009, Nr. A146-772/2009, Nr. A525-18/2010).

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad pareiÅ¡kėjas Varėnos rajono Vydenių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė praÅ¡ymÄ (konkrečios datos nėra) dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į M. J. iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emę (b. l. 21). PareiÅ¡kėjas ir NŽT atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad nuosavybės teisės į tenkančiÄ M. J. valdytos žemės dalį yra atkurtos. Todėl tikėtina, kad pareiÅ¡kėjas NŽT praÅ¡ymÄ buvo pateikęs iki 2001m. gruodžio 31 d., jam buvo žinoma apie nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ Lietuvos Respublikoje.

Taigi nuo praÅ¡ymo pateikimo dienos pareiÅ¡kėjas įgijo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises, tačiau iki pat 2011 metų jokių aktyvių su nuosavybės teisių atkÅ«rimo į senelio valdytÄ Å¾emę procedÅ«ra susijusių veiksmų neatliko. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiÅ¡kėjas tik 2011 m. birželio 7 d. su ieÅ¡kiniu kreipėsi į Å alčininkų apylinkės teismÄ su praÅ¡ymu dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, termino praÅ¡ymui atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį pareiÅ¡kėjo senelio I.

J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , (duomenys neskelbtini), atnaujinimo. Tačiau teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (byloje Nr. 2-966-604/2011) pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ paliko nenagrinėtu, nes į teismo posėdį be pateisinančios priežasties neatvyko pareiÅ¡kėjas, Å¡aukimas įteiktas, neatvykimo priežastis teismui nežinomos (LITEKO). PareiÅ¡kėjas po 3 metų, t. y. 2014 m. gruodžio 15 d. vėl kreipėsi į Å alčininkų apylinkės teismÄ su praÅ¡ymu dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, termino praÅ¡ymui atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį pareiÅ¡kėjo senelio I.

J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , (duomenys neskelbtini), atnaujinimo. Tačiau teismas 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi (byloje Nr. 2-227-419/2015) pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl praleisto įstatymo nustatyto termino pateikti praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teisę į I. J. iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emę (duomenys neskelbtini), bei dokumentus apie giminystės ryÅ¡ius su žemės savininku I. J. atnaujinimo atmetė. Nutraukė civilinę bylÄ pagal jo praÅ¡ymÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka.

PareiÅ¡kėjui pateikus skundÄ , Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2S-1005-803/2016) skundÄ tenkino, panaikino Å alčininkų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perdavė pareiÅ¡kėjo pareiÅ¡kimÄ dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo bei juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui. Å alčininkų teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi (byloje Nr. 2-989-604/2016) sustabdė civilinės bylos Nr. 2-989-604/2016 nagrinėjimÄ kol nebus priimtas procesinis sprendimas pagal pareiÅ¡kėjo V.

J. pareiÅ¡kimÄ Vilniaus apygardos administraciniam teisme dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo (LITEKO). PareiÅ¡kėjas beveik po 3 mėnesių, t. y. 2017 m. sausio 13 d. pareiÅ¡kimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ su reikalavimu atnaujinti terminÄ praÅ¡ymui atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį pareiÅ¡kėjo senelio I. J. iki nacionalizacijos Lietuvoje valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , (duomenys neskelbtini), paduoti. PareiÅ¡kėjo teigimu, praÅ¡ymo įstatymo nustatytu terminu nepateikė dėl to, kad 1999 metais patyrė stipriÄ galvos traumÄ , po patirtos traumos apie 3 metus negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių, dėl savo garbaus amžiaus (2002 m. buvo 71 metai), neraÅ¡tingumo, nesugebėjo įsisavinti visos informacijos teikiamos visuomenės informavimo priemonėmis, be to, apie senelio valdytÄ Å¾emę sužinojo tik po patirtos traumos 2005-2006 metais, nuo to laiko pradėjo domėtis žemėtvarkos tarnyboje dokumentų patvirtinančių senelio nuosavybę, tačiau jų rasti pareiÅ¡kėjui asmeniÅ¡kai nepavyko.

Teismas, atsižvelgęs į iÅ¡dėstytas aplinkybes, laiko, kad pareiÅ¡kėjas jau pateikdamas praÅ¡ymÄ iki 2001 m. gruodžio 31 d., taip pat dokumentus į M. J. žemę, turėjo žinoti apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises tiek į mamos, tiek į senelio valdytÄ Å¾emę, tačiau praÅ¡ymo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdamas savo rizika, savo valia pasirinko tokį elgesio modelį, kad rÅ«pinosi tik nuosavybės teisių atkÅ«rimo į mamos valdytÄ Å¾emę proceso eiga.

Byloje nėra duomenų, kad pareiÅ¡kėjui buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirÅ«pinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiÅ¡kėjo amžius, nei sveikatos bÅ«klė ar iÅ¡silavinimo pobÅ«dis. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktikÄ dėl AtkÅ«rimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartÄ yra konstatavęs, kad asmens, praÅ¡ančio atnaujinti įstatymu nustatytÄ terminÄ , sveikatos bÅ«klė, garbus amžius, Å¡eiminė padėtis, iÅ¡silavinimo lygis ir kitos panaÅ¡aus pobÅ«džio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (LVAT administracinėse bylose Nr. A556-680/2008;

Nr.A146-423/2010; Nr. A261-1249/2010 ir kt.). Teismas, atsakydamas į praÅ¡ymo argumentus, susijusius su 2009 m. rugsėjo 17 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės vietos apžiÅ«rėjimo ir ribų nustatymo aktu (b. l. 10), pažymi, kad byloje apskritai nėra įrodymų, kad pareiÅ¡kėjas bÅ«tų pateikęs praÅ¡ymÄ iki 2001 m. gruodžio 31, nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į senelio I. J. žemę. PareiÅ¡kėjo, sveikatos bÅ«klė, garbus amžius, teisinis neiÅ¡prusimas Å¡eiminė padėtis, iÅ¡silavinimo bei charakterio savybės neturi teisinės reikÅ¡mės byloje nagrinėjamų klausimų sprendimui.

Teismas daro iÅ¡vadÄ , kad toks pareiÅ¡kėjo elgesys ir tinkamas nesidomėjimas savo visapusiÅ¡ku teisių įgyvendinimu reiÅ¡kia jo pačio subjektyvų apsisprendimÄ ir negali bÅ«ti laikoma objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismÄ praleidimÄ . Kitų svarbių, nuo pareiÅ¡kėjo valios nepriklausančių priežasčių, 2001 – 2014 metais objektyviai trukdžiusių pradėti nuosavybės teisių atkÅ«rimo į senelio valdytÄ Å¾emę procedÅ«rÄ , pareiÅ¡kėjas nepaaiÅ¡kino.

Å iame kontekste yra aktualus Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimÄ , jog bÅ«tina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrÄ Å¾inti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarkÄ jiems priklausiusį turtÄ natÅ«ra, o nesant galimybės jo susigrÄ Å¾inti – gauti kompensacijÄ .

Lietuvos valstybė, siekdama bent iÅ¡ dalies atkurti teisingumÄ â€“ atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotÄ restitucijÄ . Tokį pasirinkimÄ lėmė nuosavybės teisių atkÅ«rimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės. Ä®statymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ buvo bÅ«tina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiÅ¡kai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį).

Ä®statymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , turi diskrecijÄ nustatyti nuosavybės teisių atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ . Ä®statymu nustatydamas nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo bÅ«dus, sÄ lygas ir tvarkÄ , įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugÄ , Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiÅ¡kumÄ , konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiÅ¡kumÄ , teisinį tikrumÄ , teisinį saugumÄ , teisėtų lÅ«kesčių apsaugÄ ir kitus reikalavimus;

įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi bÅ«ti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkÅ«rimas, reiÅ¡kia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimÄ Ä¯statymo nustatytais bÅ«dais, sÄ lygomis ir tvarka, taip pat įstatymo nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises. Reguliuodamas nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimÄ , įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ bÅ«tina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebÅ«tų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai.

Nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo procese turi bÅ«ti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatÄ , visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems Å¡iame įstatyme nustatytus reikalavimus) nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos vienodai.

Taigi, nėra pagrindo pritarti pareiÅ¡kėjo argumentui, kad nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami ne Lietuvos Respublikos piliečių nediskriminavimo ir nuosavybės teisės absoliutaus neliečiamumo principai. Atsižvelgdamas į iÅ¡dėstytus motyvus, ginčo klausimÄ reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Respublikos Vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ , teismas daro iÅ¡vadÄ , kad atkurti nuosavybės teisę į pareiÅ¡kėjo senelio I.

J. iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminÄ pateikti praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl I. J. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini). PareiÅ¡kėjo reikalavimų tenkinti skunde iÅ¡dėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jo praÅ¡ymas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartÄ pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, n u s p r e n d ž i a : pareiÅ¡kėjo V.

J. praÅ¡ymÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant Å¡iam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjai Mefodija Povilaitienė Henrikas Sadauskas Liudmila Zaborovska