2020-12-09 Nr. AB-23245-3-62-3-00241-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3561-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00241-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Marijampolės pataisos namų apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Marijampolės pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kybartų pataisos namų (po reorganizacijos – Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN)) direktoriaus 2018 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 5/48-749 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. 2S-3938 „Dėl L. L. skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Nutarimu nuobauda – uždraudimu vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), buvo nubaustas nepagrįstai, nes jis drausmės pažeidimo nepadarė, kadangi pareiškėjo daiktuose rastas telefonas, dėl kurio priimtas Nutarimas, priklauso kitam asmeniui – D. G.. Pareiškėjas teigė, kad kratos metu nuteistųjų daiktai buvo supainioti. Skundžiami sprendimai nėra pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis, neatitinka individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, nepagrįstai ignoruotos nuteistojo D. G. paaiškinime nurodytos aplinkybės dėl jam priklausančio telefono, neaišku, kokiais duomenimis remiantis padaryta išvada, jog D. G. paaiškinimas yra melagingas.

3. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pažeidė režimo reikalavimą neturėti draudžiamų daiktų – telefono. Pareiškėjas kratos metu patvirtino, kad daiktai priklauso jam, tik vėliau nurodė, kad nežino, kam priklauso megztinis, kuriame buvo rastas telefonas. Pareiškėjo prieš darant kratą buvo paklausta, ar visi daiktai priklauso jam, jis tai patvirtino. Vėliau pareiškėjas pateikė jau kitokius paaiškinimus, kurie vertintini kaip jo gynybinė pozicija. Pareiškėjas turėjo galimybę pasiaiškinti Drausmės komisijoje, tačiau komisijos posėdyje dalyvauti atsisakė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo L. L. skundą tenkino, t. y. panaikino Kybartų pataisos namų direktoriaus 2018 m. spalio 2 d. nutarimą Nr. 5/48-749 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 2S-3938.

6. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. buvo atlikta pareiškėjo daiktų krata, kurios metu pareiškėjui priklausančiame krepšyje, pilkame megztinyje rastas mobilusis telefonas „M5“. 2018 m. rugsėjo 4 d. pasiaiškinime pareiškėjas nurodė, jog kratant drabužius iškrito mažas telefonas, dėl to negali nieko paaiškinti, nes nežino, kam telefonas ir megztinis priklauso. Šias aplinkybes jis patvirtino teismo posėdžio metu. Nuteistasis D. G. 2018 m. rugsėjo 6 d. pasiaiškinime nurodė, jog kratos metu buvo apsivilkęs šviesų megztinį, kurio kišenėje turėjo įsidėjęs juodą telefoną „M5“, atėjęs į patalpą, kurioje vyko krata, nusivilkęs megztinį, ėmė galvoti, kur telefoną paslėpti. Pamatęs didelį baltą krepšį su drabužiais, megztinį su telefonu įkišo į krepšį. Vėliau supratęs, kad dėl to nukentėjo nekaltas žmogus, prisipažino, jog telefonas yra jo. Šias aplinkybes D. G., apklaustas kaip liudytojas, detaliai išdėstė teismo posėdžio metu, patvirtino, jog paaiškinimą rašė laisva valia, niekieno neverčiamas, telefonas tikrai priklauso jam. Prieštaravimų jo paaiškinimuose nenustatyta.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat nuosekliai tiek skunduose, tiek savo 2018 m. rugsėjo 4 d. paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu teigė, kad rastas mobiliojo ryšio telefonas „M5“ yra ne jo, jis buvo rastas megztinyje, kuris jam nepriklauso. Nors atsakovas teigia, jog pareiškėjo prieš atliekant kratą buvo paklausta, ar daiktai yra jo, ir jis šį faktą patvirtino, teismas vertino, kad vien ši aplinkybė nepatvirtina, jog rastas mobiliojo ryšio telefonas „M5“ priklausė pareiškėjui. Nuteistieji už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą atsako tik tada, kai surenkami išsamūs įrodymai, patvirtinantys, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija.

8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog telefonas buvo rastas pareiškėjui priklausančiame krepšyje, pilkame megztinyje. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas pareigūnas J. K. nurodė, jog prieš kratą paklaustas pareiškėjas patvirtino, jog visi daiktai krepšyje priklauso jam, mano, jog telefonas priklausė pareiškėjui, o D. G. tik prisiėmė kaltę dėl susiklosčiusių nuteistųjų tarpusavio santykių pataisos namuose, tačiau objektyvių duomenų šioms aplinkybėms pagrįsti byloje nesurinkta.

9. Teismas pažymėjo, jog minėtas pareigūnas taip pat teisme patvirtino, kad prieš atliekant kratą patalpoje buvo daug žmonių, kurie vaikščiojo, buvo sumaištis, neneigė, jog jos metu buvo galimybė kitam nuteistajam įmesti telefoną su megztiniu į pareiškėjui priklausantį asmeninį krepšį. Teismas vertino, kad byloje nepaneigtos aplinkybės, jog prieš atliekant kratą kitas nuteistasis (šiuo atveju – D. G., kuriam irgi buvo atliekama krata) galėjo į pareiškėjo krepšį įdėti megztinį su jame esančiu mobiliojo ryšio telefonu, o pareiškėjas galėjo to nepastebėti ir, nežinodamas šios aplinkybės, nurodyti kratą atliekančiam pareigūnui, kad krepšyje esantys daiktai yra jo. Šią galimybę įrodo nuteistojo D. G. nuoseklūs paaiškinimai apie rasto telefono priklausymą jam, teikti tiek pataisos įstaigai, tiek teismo posėdžio metu apklausus jį kaip liudytoją. Liudytojo D. G. nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė.

10. Teismas nurodė, jog Nutarime buvo akcentuojama megztinio spalva, t. y. kad telefonas rastas pilkame megztinyje, tačiau D. G. paaiškinime nurodė, jog jo megztinis buvo šviesus, šia aplinkybe, kaip esmine, remiamasi ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuria padaryta išvada, jog D. G. paaiškinimai melagingi. Teismo posėdžio metu D. G. nurodė, jog neatsimena, kokios spalvos megztinį vilkėjo, tačiau, teismo vertinimu, jo pirminiame paaiškinime nurodytos aplinkybės, kad buvo apsivilkęs šviesų megztinį, nepaneigia fakto, kad megztinis buvo pilkos spalvos. Teismo nuomone, byloje nesurinkta objektyvių duomenų, jog D. G. paaiškinimai yra melagingi.

11. Teismas konstatavo, kad byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo disponavimą rastu mobiliuoju telefonu, t. y. jog pareiškėjas būtų kalbėjęs šiuo telefonu, laikęs jį rankose ar pan. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtų patikrinti rastame mobiliojo ryšio telefone esantys duomenys, siekiant nustatyti jo savininką, kad dėl telefono priklausomybės būtų apklausti kiti nuteistieji. Todėl nepaneigus pareiškėjo gynybos versijos, visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai.

12. Teismas sprendė, kad atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nuobaudos skyrimas pareiškėjui už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 112 straipsnio 4 dalies pažeidimą negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, kadangi nenustatyta pažeidimo, kvalifikuoto pagal minėtą įstatymo normą, sudėtis, todėl skundžiamas Kybartų pataisos namų direktoriaus 2018 m. spalio 2 d. nutarimas Nr. 5/48-749 ir Kalėjimų departamento 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 2S-3938, priimtas ginčą išnagrinėjus išankstinių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, yra naikintini kaip nepagrįsti, priimti netinkamai įvertinus įvykio aplinkybes ir įrodymus.

III. 13. Atsakovas Marijampolės PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo palikti galioti Nutarimą ir Kalėjimų departamento sprendimą.

14. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas padarė režimo reikalavimų pažeidimą, nurodytą BVK 112 straipsnio 4 dalyje ir pareiškėjui nuobauda skirta pagrįstai. Kratos metu pas pareiškėją buvo rastas draudžiamas nuteistiesiems turėti daiktas – mobilusis telefonas. Prieš kratos atlikimą pareiškėjas patvirtino, kad visi turimi daiktai priklauso jam, todėl pasiaiškinime nurodyta aplinkybė, kad telefonas priklauso kitam nuteistajam, vertintina kaip gynybinė pozicija, jis tokias aplinkybes nurodė jau po įvykio. Ši aplinkybė galėtų būti vertinama kaip kaltės prisiėmimas dėl susiklosčiusių nuteistųjų tarpusavio santykių pataisos namuose. Pareiškėjas atsisakė dalyvauti Drausmės komisijos posėdyje. Skirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, yra teisėta ir pagrįsta. Kalėjimų departamentas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundą dėl Nutarimo.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas pareiškė prisidėjimą prie atsakovo apeliacinio skundo.

16. Pareiškėjas L. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjui L. L. skirta drausminė nuobauda – uždraudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) ir Kalėjimų departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Nutarimo panaikinimo atmestas.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino, t. y. panaikino skundžiamus Nutarimą ir Kalėjimų departamento sprendimą, konstatavęs, kad byloje nėra duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad pareiškėjas padarė jam inkriminuojamą drausmės pažeidimą, t. y., jog kratos metu surastas mobilusis telefonas priklausė pareiškėjui.

19. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė neteisingas išvadas, o pareiškėjas padarė drausminį nusižengimą.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui Nutarimu paskirta drausminė nuobauda – uždraudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes), dėl to, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. atliktos kratos metu pareiškėjo daiktuose – pilkame megztinyje, buvo rastas draudžiamas turėti nuteistiesiems daiktas – mobilusis telefonas. Nutarime nurodyta, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalį, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 112 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 18 priedą.

23. Pagal BVK 143 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 3 d.) skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį.

24. Dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisėjų kolegija nurodo, kad nuteistieji už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą atsako tik tada, kai bylą nagrinėjančiam teismui pateikiami išsamūs įrodymai, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką; be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį principą in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) visi neaiškumai vertinami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1233/2014). Sprendžiant dėl nuobaudų, nustatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus; asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios pagrįstos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2891-575/2016).

25. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo surinktais duomenimis apie pareiškėjo galbūt padaryto drausmės pažeidimo aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas nesurinko pakankamai objektyvių duomenų, kad būtent pareiškėjas padarė jam inkriminuojamą pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad kitas nuteistasis – D. G. patvirtino, jog pareiškėjo krepšyje rastas megztinis, kuriame ir buvo kratos metu rastas telefonas, priklausė jam, o ne pareiškėjui. Nors atsakovas pareiškėjo pasiaiškinime nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjui nepriklauso kratos metu rastas mobilusis telefonas „M5“ vertina kaip jo gynybinę poziciją, pareiškėjo įvykių versiją patvirtina nuoseklūs kito nuteistojo – D. G., paaiškinimai bei parodymai teismo posėdžio metu. T. y. minėtas nuteistasis patvirtino, kad rastas mobilusis telefonas priklauso ne pareiškėjui, o jam, o telefoną kartu su megztiniu D. G. įkišo į krepšį, jau buvusį patalpoje kratos metu. Liudytojas paaiškino, kad paaiškinimą parašė pamatęs, kad krepšiai, į kurį jis įdėjo savo daiktus, dar netikrinti ir nekaltas asmuo, atlikus patikrinimą, nepagrįstai gaus nuobaudą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų patikrinę rasto mobiliojo telefono duomenis ir radę duomenų, patvirtinančių, kad būtent pareiškėjas šiuo mobiliuoju telefonu naudojosi. Kaip minėta, būtent pataisos įstaiga, skirianti drausminę nuobaudą nuteistajam, turi įrodyti pažeidimą padariusio asmens kaltę. Tai, kad būtent pareiškėjui priklausė kratos metu rastas mobilusis telefonas, šiuo atveju nekeliančiais abejonių įrodymais padaryta nebuvo. Be to, ir bylą nagrinėjant teisme, kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė pareiškėjui inkriminuojamo pataisos įstaigos režimo pažeidimo sudėties. Todėl Nutarimas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atitinkamai ir Kalėjimų departamento sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl Nutarimo panaikinimo, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra klastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, padarė pagrįstas išvadas dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimo.

28. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Marijampolės pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė