2017-12-13 Nr. AB-23417-3-61-3-01903-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2952-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01903-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. įvairiais laikotarpiais buvo gydomas LAVL teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad visos palatos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, buvo perpildytos, o chirurgijos skyriuje, kuris yra per du aukštus, įrengtas tik vienas tualetas, kuriame yra tik vienas unitazas ir viena tupima skylė bei dvi praustuvės, nors šiame skyriuje vienu metu gydosi daugiau kaip 40 pacientų. Pažymėjo, kad vidaus ligų skyriuje tualetas ir prausykla įrengti analogiškai ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad LAVL nebuvo nustatytos vietos, kur galima rūkyti, todėl jis turėjo nerūkyti visą buvimo ligoninėje laikotarpį. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų, nežmoniškų sąlygų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, įtampą, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, trūko privatumo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. LAVL nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo gydomas įstaigoje, ir patalpas, kuriose šiais laikotarpiais buvo gydomas pareiškėjas, jų plotą ir jose įrengtų lovų skaičių, bei pažymėjo, kad neveda statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, to daryti neįpareigoja ir galiojantys teisės aktai. Šiame kontekste LAVL akcentavo, kad negali lemti į įstaigą gydytis atvykstančių suimtųjų ir (arba) nuteistųjų skaičiaus, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Be to, LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, asmenims sergant užkrečiamomis ligomis. LAVL paaiškino, kad vidaus ligų ir chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, visose ligoninės palatose sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m aukščio, remontas palatose atliekamas reguliariai pagal poreikį. LAVL taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Dėl rūkymo paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Todėl tabako gaminių vartojimo ir jų turėjimo draudimas LAVL yra pagrįstas ir nepažeidžia pareiškėjo teisių. Be to, LAVL manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 100–104) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 438 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.), vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl palatose laikytų asmenų skaičiaus, t. y., kad palatos buvo perpildytos, todėl teismas sprendė, kad jose buvo laikoma tiek asmenų, kiek įrengta lovų.

Taigi, remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. gydant pareiškėją LAVL, įvertinus palatose įrengtų lovų skaičių, jam teko nuo 3,26 kv. m iki 4,075 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad LAVL jam buvo nepagrįstai draudžiama rūkyti, teismas pabrėžė, jog draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ir jos teritorijoje, taip pat bendro naudojimo patalpose įtvirtina Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai.

Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Taigi, teismas sprendė, kad LAVL teisėtai ir pagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę rūkyti, todėl skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad palatose sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas ir neužtikrino privatumo, teismas akcentavo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, tačiau toks sanitarinio mazgo įrengimas, teismo vertinimu, laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į teisės aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Taigi, teismas padarė išvadą, kad LAVL neveikimas taip, kaip turėjo veikti pagal Taisykles, t. y. neteisėti veiksmai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, sukėlė pareiškėjui atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus, fizinį ir dvasinį diskomfortą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais.

7. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, t. y., kad teisės pažeidimai (palatų perpildymas ir privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimas), nors ir pasikartojantys, tačiau buvo trumpalaikiai (pareiškėjas palatose buvo laikomas po 8 dienas 5 skirtingais laikotarpiais), pareiškėjas LAVL administracijai neteikė skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jam laisvu nuo medicininių procedūrų laiku buvo sudaryta galimybė būti gryname ore skyriaus lokaliniame sektoriuje, taip pat atsižvelgęs į tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudencija šio pobūdžio bylose, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirta žala negali būti įvertinta jo nurodoma suma, o patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 438 Eur sumos priteisimas.

III. 8. Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 110–113), kuriame prašo priteisti jam iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju jo laikymo LAVL sąlygos turi būti vertinamos kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas, todėl teismo priteista kompensacija yra per maža.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 116–117) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino procese dalyvavusių šalių argumentus, išnagrinėjo bylos medžiagą, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai nuo 2015 m. balandžio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. jis buvo laikomas LAVL neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

11. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

12. Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų LAVL ginčo laikotarpiu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas LAVL, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad juos patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

13. Taigi, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju jo laikymo LAVL sąlygos turi būti vertinamos kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl teismo jam priteista kompensacija yra per maža, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

14. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju šioje konkrečioje byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu LAVL palatose periodiškai teko nuo 3,26 kv. m iki 4,075 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto, t. y. konstatuotas Taisyklių 111.4 punkto pažeidimas, taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, minėti pažeidimai buvo tik periodiški ir truko atskirais gana trumpais laikotarpiais iki 8 dienų.

Be to, pareiškėjas nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro laisvu nuo medicininių procedūrų laiku galėjo būti gryname ore skyriaus lokaliniame sektoriuje, t. y. neprivalėjo būti palatoje ir turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Byloje nenustatyta, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Įvertinus bylos duomenis, pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų taip pat nenustatyti ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, dėl kurių, kaip minėta, šiuo atveju ginčo iš esmės nėra, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 1 500 Eur, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius