2020-03-04 Nr. AB-5166-3-62-3-02180-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1304-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02180-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. (I. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. Z. (I. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam būnant Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d., kada pareiškėjas buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių), iš viso 908 dienas, teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali 3,1 kv. m norma. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju sutrumpintas ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes atsakovo atstovui nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas negalėjo ir neturėjo galimybių sužinoti apie savo teisių pažeidimus, jam trūko kompetencijos pažeidimams nustatyti.

3. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 17 d. rašte pateiktas miegamųjų vietų skaičius melagingas, nes šiame rašte ir kituose pasirašytuose dokumentuose pataisos įstaiga nurodė, kad teisės aktais neįpareigota kaupti duomenis apie gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų ir gyvenusių asmenų skaičių, atsakyme duomenis nurodo pagal šio atsakymo sudarymo dieną turimus duomenis. Pareiškėjas, remdamasis Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 10 d. pažymos Nr. 62-2960, taip pat 2014 m. vasario 18 d. pažymos Nr. 62-846 duomenimis, teigia, jog 12 būrio 1 brigadoje buvo 30 vietų, 4 brigadoje – 28 vietos, 9 būrio 4 brigadoje buvo 22 vietos, 5 būrio 1 brigadoje buvo 24 miegamosios vietos, 20 būrio 1 brigadoje buvo 20 vietų, ploto trūkumą dar labiau didino baldais, kitais daiktais ir pertekliniu inventoriumi užimta erdvė. Praktiškai buvo neįmanoma judėti patalpose. Pareiškėjas nurodė, jog visus gulimos vietos skundžiamu laikotarpiu buvo užimtos.

4. Gyvenamosiose patalpose buvo šaldytuvai, nuteistieji laikė maisto produktus, nes virtuvėlė būriui buvo per maža, o atskiros patalpos produktams laikyti nebuvo. Kadangi nuteistieji miegamuosiuose kambariuose džiovino skalbinius, tai dar labiau blogino situaciją, mažino gyvenamąją erdvę. Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengto laisvalaikio ir poilsio kambario, todėl ir šiam kambariui priskiriami baldai buvo gyvenamosiose patalpose.

5. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos ir nesaugios, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

7. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pravieniškių PN-AK ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Pagal teisės aktų reikalavimus baldų, esančių patalpoje, plotas nėra išskaičiuojamas iš gyvenamosios patalpos ploto.

8. Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 5, 9, 12 bei 20 būriuose poilsio kambarių nėra, tačiau nuteistieji laiką gali leisti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, dalyvauti įvairiose socialinėse programose, sportuoti, užsiimti kita kultūrine veikla. Būriuose, kuriuose gyveno pareiškėjas, įrengtos virtuvėlės maistui gaminti ir pasidėti. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu nesikreipė į psichologinės tarnybos specialistus dėl to, jog būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, papildomus nepatogumus, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos pataisos namuose. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. buvo pažeista, bet atmetė jo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais.

10. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. rugsėjo 30 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 30 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas taip pat tokių aplinkybių nenustatė, todėl tenkino Pravieniškių PN-AK prašymą dėl senaties taikymo ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d.

11. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

12. Teismo vertinimu, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį plotą teismas apskaičiavo padalindamas patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas iš bylos duomenų nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 5 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 20 būrio 1 brigadą, kurios plotas 52,24 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,11 kv. m ploto; nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d., išskyrus laikotarpį nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d., kada pareiškėjas buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, perkeltas į 5 būrio 1 brigadą, kurios plotas 52,24 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,26 kv. m ploto; nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. perkeltas į 12 būrio 1 brigadą, kurios plotas 65,72 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, taigi vienam asmeniui teko 3,12 kv. m ploto.

13. Teismas nesivadovavo pareiškėjo teiginiais, kad ginčui aktualiose gyvenamosiose patalpose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, o patalpų plotas buvo mažesnis, taip pat pateiktomis pažymomis, nes tai nebuvo duomenys, susiję su byloje vertinamu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, jie nebuvo paneigti jokiais kitais objektyviais duomenimis, todėl teismas jais vadovavosi ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

14. Nenustatęs gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo, teismas atskirai nevertino pareiškėjo argumentų, jog dėl didelio nuteistųjų kiekio būriuose trūko vietos virtuvėlėje, buvo sunku pasinaudoti tualetu, nepakako gryno oro.

15. Atsižvelgęs į tai, kad Kalėjimų departamento Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkte numatyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, o atsakovo atstovo atsiliepime buvo nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje 5, 9, 12 bei 20 būriuose tokio kambario nėra, teismas konstatavo Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl atskiros patalpos maistui susidėti nebuvimo, nes Pravieniškių PN-AK nurodė, kad būriuose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti ir pasidėti. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, jog nebuvo specialiai pritaikytų vietų asmeninių drabužių džiovinimui, o atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl patalpų, skirtų asmeninių drabužių džiovinimui, nebuvimo, teismas konstatavo, jog atsakovui nepaneigus šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jos laikomos nustatytomis.

17. Teismas nurodė, kad kiti ginčo šalių argumentai yra pertekliniai, neturi teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl nutarė plačiau dėl jų nepasisakyti.

18. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 371 parą buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (2 sektoriaus 5, 9, 12 bei 20 būryje nebuvo įrengti poilsio kambariai bei nurodytuose būriuose nebuvo specialiai pritaikytų vietų asmeninių drabužių džiovinimui).

19. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Tačiau įvertinęs konstatuotų pažeidimų pobūdį ir tai, kad pagal teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė, darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas prašo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino ir spręsti atsakovo atsakomybės klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo vertinant visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki skundo gavimo dienos. Pareiškėjas neturėjo galimybės nustatyti, ar kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, nes neturėjo nei atitinkamų žinių, nei įgaliojimų palyginti savo bausmės atlikimo sąlygas su teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

22. Pareiškėjas skunde kėlė ginčą dėl gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo, atsakovo pateiktų neteisingų duomenų apie miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėjo teigimu, gulimų vietų demontavimo darbai buvo pradėti vykdyti tik nuo 2016 m. birželio 9 d. Teismas buvo šališkas ir nenustatė pažeidimo, darė atsakovui palankias išvadas, nes nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų apie miegamųjų vietų skaičių, nepašalino prieštaravimų ir nepaaiškino, kodėl vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis, nors juose nurodytas rašto parengimo dieną buvęs miegamųjų vietų skaičius. Pareiškėjas nesutinka su Pravieniškių PN-AK atsiliepime ir jo prieduose nurodytais duomenimis, nes jie nepatikimi. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skundo argumentus dėl miegamųjų vietų tikslaus skaičiaus nustatymo, neatsižvelgė į tai, kad gyvenamąjį plotą mažino būtini ir pertekliniai baldai, nebuvo įrengta papildomų patalpų daiktams susidėti, ir tinkamai neįvertino šių veiksnių įtakos pareiškėjo galimybei laisvai judėti patalpoje.

23. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes neatliko išsamios nurodytų aplinkybių analizės, taip pat netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su laisvalaikio, batų ir drabužių džiovyklos patalpų nesuteikimu pareiškėjui. Pareiškėjas neturėjo vietos laisvalaikiui leisti, džiovinami drabužiai miegamojoje patalpoje ne tik mažino gyvenamąjį plotą, bet ir žemino pareiškėjo orumą, nes kiti nuteistieji džiovino savo apatinius drabužius. Batai buvo laikomi miegamojoje vietoje, daug batų – koridoriuje, todėl buvo nemalonus kvapas, purvas, netvarka. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-2982-492/2018, EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą).

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, apeliantas skunde buvo nurodęs deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Teismas padarė tinkamą išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo, perteklinių baldų ir kitų daiktų gyvenamojoje patalpoje, poilsio ir kitų patalpų neįrengimo) atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK neįrengė 2 sektoriuje poilsio kambario ir atskirų patalpų drabužių džiovinimui, konstatavo, kad buvo pažeisti Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, tačiau tai pareiškėjui nesukėlė tokio masto pasekmių, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ir pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Pravieniškių PN-AK neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

27. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad kalėdamas Pravieniškių PN-AK dėl išsilavinimo ir žinių trūkumo jis negalėjo spręsti, ar jo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl prašo sutrumpinto ieškinio senaties termino netaikyti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo šalių pateiktus įrodymus dėl įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, nepašalino prieštaravimų, nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl padarė klaidingas išvadas, kad pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Apelianto teigimu, dėl šios priežasties teismas netinkamai vertino ir kitas jo gyvenimo sąlygas, susijusias su gyvenamojo ploto trūkumu, šių patalpų užstatymu baldais ir papildomų patalpų buities reikmėms neįrengimu. Dėl nurodytų nusiskundimų apeliantui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo negalimumo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

30. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. rugsėjo 30 d., nors, kaip minėta, prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl dalies minėtu laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

32. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

33. Akcentuotina, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, nepatogumų, sveikatos pablogėjimą, stresą, emocinę depresiją, todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos neigiamų patyrimų Pravieniškių PN-AK kalėjimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti.

34. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, tačiau nežymiai suklydo analizuodamas pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. spalio 1 d. Šiuo atveju byloje vertintinas laikotarpis prasideda 2015 m. rugsėjo 30 d., t. y. treji metai iki kreipimosi į teismą dienos, tačiau padarytas netikslumas esminės įtakos pareiškėjo kalinimo sąlygų vertinimui įtakos neturėjo.

35. Apeliaciniame skunde nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra deklaratyvios ir neindividualizuotos, iš jų nėra aišku, kokiais konkrečiais Pravieniškių PN-AK veiksmais visu ginčo laikotarpiu buvo ribojama ar trukdoma pareiškėjui kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Tai, kad pareiškėjas dėl asmeninių savybių nesuvokė, jog jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, priskirtinos subjektyvioms, nuo pareiškėjo valios priklausiusioms priežastims ir nesudaro pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, jog sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, todėl apeliaciniame skunde formuluojamas pareiškėjo reikalavimas šio termino netaikyti atmetamas.

36. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad nuteistieji savo avalynę laikydavo gyvenamosiose patalpose ir koridoriuose, kas užėmė ir patalpų erdvę ir buvo nehigieniška, – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

37. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto vertinimu ir taikyta apskaičiavimo metodika, kai skaičiuojant kalinamam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, neatsižvelgiama į baldais ir kitais daiktais užimtą plotą (t. y. jis iš patalpos bendro ploto neišskaičiuojamas).

38. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

39. Pareiškėjas skunde nurodė, jog byloje vertinamu laikotarpiu jo gyvenamosiose patalpose buvo daugiau miegamųjų vietų nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. S-20054. Pareiškėjas tvirtino, kad 2 sektoriaus 20 būrio 1 brigadoje buvo 20 vietų, 5 būrio 1 brigadoje buvo 24 miegamosios vietos, 12 būrio 1 brigadoje buvo 30 vietų ir visuomet jos visos buvo užimtos. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad vertintu laikotarpiu pareiškėjas gyveno: 2 sektoriaus 20 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 49,85 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų; 5 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 52,24 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų; ir , 12 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 65,72 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta. Padalinęs patalpų plotą iš nurodytų miegamųjų vietų skaičiaus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui turinti tekti Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m ploto norma nebuvo pažeista – pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,11 kv. m iki 3,26 kv. m. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis.

40. Iš prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjui atstovaujanti nevyriausybinė organizacija, rinkdama su pareiškėjo kalinimu susijusią informaciją, gavo iš Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 17 d. raštą, kuriame nurodyta, kad 20 būrio 1 brigadoje buvo 16 miegamųjų vietų, 5 būrio 1 brigadoje – taip pat 16 miegamųjų vietų, o 12 būrio 1 brigadoje – 21 miegamoji vieta (b. l. 16–22). Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti (t. y. kad ginčo patalpose buvo atitinkamai 20, 24 ir 30 miegamųjų vietų) pirmosios instancijos teismui pateikė Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 10 d. pažymą Nr. 62-2960, taip pat 2014 m. vasario 18 d. pažymą Nr. 62-846 (b. l. 48–49). Sutiktina, kad aptartuose dokumentuose nurodyti duomenys apie ginčo laikotarpiu buvusį miegamųjų vietų skaičių pareiškėjo gyvenamosiose patalpose nesutampa, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šių pažymų parengimo data yra ankstesnė nei byloje vertinamas pareiškėjo kalinimo laikotarpis, o įvertinus jų turinį, nėra pagrindo išvadai, kad būtent toks miegamųjų vietų skaičius išliko ir vėliau, todėl darytina išvada, kad jose nurodyti duomenys šiai bylai neaktualūs.

41. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, ir kt.). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, teko atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

42. Nors pareiškėjas tvirtino, jog buvo visose ginčo patalpose daugiau vietų nei teismui ir pareiškėjo atstovui nurodė Pravieniškių PN-AK ir jos visuomet buvo užimtos, tačiau šiuos teiginius paneigia Pravieniškių PN-AK pateikti įrodymai, kad faktinis nuteistųjų skaičius konkrečiomis paskyrimo dienomis 20, 5 ir 12 būrių atitinkamose brigadose, remiantis žiniaraščių ir nuteistųjų patikrinimų lokaliniuose sektoriuose duomenimis, neviršijo šiose patalpose įrengto miegamųjų vietų skaičiaus. Nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iš viso pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo 16 asmenų, nuo 2015 m. spalio 6 d. – 14 asmenų, nuo 2015 m. gruodžio 15 d. – 21 asmuo, jo išvykimo iš Pravieniškių PN-AK dieną – 20 asmenų. Pareiškėjas skunde jokio faktinio su juo gyvenusių nuteistųjų skaičiaus (bent apytikslio) nenurodė, atsiliepimo ar paaiškinimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų (neteisingai nurodyto faktinio nuteistųjų ir miegamųjų vietų skaičiaus) neteikė, jų neginčijo, neprašė teismo surengti žodinį bylos nagrinėjimą tikslu išsiaiškinti visas bylai reikšmingas ir, jo nuomone, abejotinas Pravieniškių PN-AK nurodytas aplinkybes. Atsakovo atstovo pateikti teismui duomenys iš esmės sutampa su 2018 m. rugsėjo 17 d. raštu teiktais duomenimis pareiškėjo atstovui. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad buvo 2016 m. birželio 9 d. atlikti miegamųjų vietų demontavimo darbai, nors skunde tvirtino, kad miegamųjų vietų perteklius buvo visu skundžiamu laikotarpiu.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas teiktuose procesiniuose dokumentuose skirtingai nurodė savo gyvenamojoje patalpoje įrengtas miegamąsias vietas ir laikotarpius, kuriais jos buvo įrengtos, šiuos duomenis grindė ne individualiu apibūdinimu, o su vertinamu laikotarpiu nesusijusiais dokumentais, dalis pareiškėjo teiginių paneigti byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumu ir jais nesivadovauti.

44. Šiuo atveju vertintina, kad nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui buvo užtikrintas Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas.

45. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, o ne kameroje, todėl darytina išvada, jog jis neprivalėjo visą paros laiką būti tik gyvenamojoje patalpoje, o turėjo judėjimo laisvę pataisos įstaigos teritorijoje (sektoriuje) Pravieniškių PN-AK administracijos nustatytu laiku.

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

47. Kadangi šiuo atveju nebuvo pažeista Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta minimali 3,1 kv. m ploto norma, nebuvo jokio pagrindo atsižvelgti, ar baldais ir kitais daiktais užimamas plotas trukdė pareiškėjui laisvai judėti gyvenamojoje patalpoje.

48. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir palaikė atsakovą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

49. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

50. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

51. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

52. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. nebuvo įrengtas poilsio kambarys ir atskiros patalpos drabužiams džiovinti pareiškėjo gyvenamajame sektoriuje, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjui buvo ribojama dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti sektoriaus teritorijoje, sportuoti, užsiimti kita pozityvia veikla, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Pravieniškių PN-AK, o atsakovo atstovas į juos nereagavo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

53. EŽTT yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir neindividualizuoti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo nurodyta teismų praktika laikytina turinti precedento reikšmę šiai bylai, pažymėtina, kad šiuo atveju nuo EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendime byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13) suformuotos praktikos nukrypta nebuvo, nes minėtoje byloje pareiškėjams piniginės kompensacijos buvo priteistos dėl to, kad buvo ženkliai ir ilgai pažeista gyvenamojo ploto norma (Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas), tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vien aplinkybė kad šioje byloje vertinamas pareiškėjo kalinimo laikotarpis iš dalies sutampa su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A-2982-492/2018 vertintu laikotarpiu, nesudaro pagrindo vadovautis kaip prejudicinę galią turinčiu sprendimu, priimtu minėtoje byloje, nes priešingai, nei šiuo atveju, pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto pažeidimas nurodytoje byloje taip pat buvo nustatytas.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (neįrengtas poilsio kambarys ir atskiros patalpos drabužiams džiovinti)), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

55. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. Z. (I. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė