2021-04-28 Nr. AB-9215-3-62-3-01459-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-377-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01459-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas), ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN–AK), 5 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2019 m. kovo 23 d. buvo laikomas Pravieniškių PN–AK 3-jo sektoriaus būryje Nr. 15 (be sargybos) netinkamomis, orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad ankštoje būrio Nr. 15 gyvenamojoje patalpoje Nr. 7 buvo apgyvendinti 6 asmenys, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Pareiškėjas buvo apgyvendintas negyvenamos paskirties apleistame pastate, buvusiame gaisrinės garaže, kuriame trūko apšvietimo, oro temperatūra buvo žema, vėjas pūtė pro nesandarius langus, duris, sienas. Vienas papildomai išduotas elektrinis šildytuvas visų būrio patalpų neapšildė. Patalpose buvo blakių, jautėsi pelėsio ir benzino kvapas. Pastato konstrukcijose buvo asbesto, kuris kenkė sveikatai. Gyvenamojoje patalpoje buvo 2 kėdės, 3 spintelės, 3 dviaukštės lovos, rašomasis stalas ir pakaba 4 asmenims. Asmeninius drabužius pareiškėjas laikė po lova, nes rūbų spinta neįrengta. Nuteistieji iš savo asmeninių lėšų įsigijo du šaldytuvus, viryklę, skalbimo mašiną, įsirengė dušo kabiną, televiziją. Apie 50 asmenų naudojosi 2 unitazais ir 3 praustuvėmis, dėl to prie sanitarinių įrenginių susidarydavo eilės. Pravieniškių PN–AK 3-me sektoriuje neįrengta koplyčia, dėl ko pareiškėjas neturėjo galimybės melstis. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pavalgyti pusryčius, nes maistas visam būriui atvežamas vežimėliu iš 2-jo sektoriaus tik apie 7 val. ryte, o pareiškėjas kaip tik tuo metu atsižymėjęs išvykdavo į darbą Vilniuje. Į skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareigūnai nereagavo ir grasino susidoroti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, psichologinį sukrėtimą.

3. Atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas pažymėjo, kad būrio Nr. 15 (be sargybos) nuteistieji gyvena kitu grafiku, nei nurodė atsakovo atstovas. Pažymėjo, kad 6.30 val. ryte pareiškėjas palieka savo gyvenamąją vietą, apie kilometrą eina atsižymėti į kontrolės postą ir 7.00 val. išvyksta į darbą. Taigi, pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos papusryčiauti, jis vykdavo į darbą nevalgęs. Paaiškino, kad 3-jo sektoriaus skalbykla ir dušine negalėjo naudotis, nes būrio be sargybos nuteistiesiems įeiti į šį sektorių draudžiama. Būrio patalpos apšviečiamos per duryse įrengtus nedidelius langus. Į skundus dėl netinkamo apšvietimo pareigūnai nereagavo.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma Pravieniškių PN–AK 3-jo sektoriaus gyvenamojoje patalpoje Nr. 7 (bendrabučio tipo patalpos) pareiškėjui buvo užtikrinta. Atkreipė dėmesį, kad ne visos gyvenamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau, be to, teisės aktai nenumato, kad baldų užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas vertinant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, kurios pablogintų jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo aprūpintos inventoriumi pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. V-245 patvirtintas normas. Įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus kiekį nuteistųjų daiktams laikyti. 3-jo sektoriaus 15 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 5 praustuvės ir 3 dušo galvutės. Turto valdymo skyrius skundų dėl eilių prie sanitarinio mazgo negavo. Būrio patalpos taip pat aprūpintos elektrinėmis viryklėmis ir šaldytuvais. Sektoriuose veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Savo drabužius nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę. Taip pat nuteistieji gali skalbtis dušinėje būrio prausimosi metu. Bendroje sektoriaus dušinėje karštas vanduo yra nuolat. Pataisos namai 2016 m. lapkričio 12 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, tuo tikslu jie aprūpinami valymo priemonėmis. Trečiojo sektoriaus nuteistiesiems maistas tiekiamas specialioje taroje (termosuose) į jų gyvenamąsias patalpas. Koplytėlė trečiame sektoriuje dėl nėra įrengta. 15 būrio stogo dangoje yra šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius ir konstrukcijas ardant. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo S. P. skundą tenkino iš dalies, ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN–AK 3-jo sektoriaus 15 būryje (be sargybos) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2019 m. kovo 23 d.

8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas sprendė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

9. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2019 m. kovo 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas į Pravieniškių PN–AK 3-jo sektoriaus 15 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 19,25 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,20 kv. m ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tvarkos taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.

10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo apgyvendintas negyvenamos paskirties pastate, buvusiame gaisrinės garaže, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, specialiosios paskirties pastatai (kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, ir kt.) (7.16 p.), taigi, Pravieniškių PN–AK pastatų įregistravimas kaip negyvenamųjų pastatų (specialioji paskirtis) atitinka teisės aktų reikalavimus, o iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 15 būrio patalpos yra pritaikytos nuteistiesiems gyventi.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo gyvenamųjų patalpų atitikimo higienos normų reikalavimams, kadangi žiemą jose buvo šalta, apšvietimas nepakankamas, nebuvo vėdinimo, kaupėsi nemalonus kvapas, drėgmė, pelėsis, buvo blakių, pažymėjo, kad pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 15 būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės. Teismas vertino, kad patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės, pelėsio ar nemalonaus kvapo.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, nemalonų kvapą teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, t. y. švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė aplinkybes dėl gyvenamosios patalpos apšvietimo ir oro temperatūros, konstatuodamas, kad patalpose buvo šalta, o apšvietimas nepakankamas, bei pažymėjo, kad byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas ar temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų, bei nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamos temperatūros ar apšvietimo, ar, kad būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl šildytuvo/ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

14. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN–AK nuo 2016 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. UAB „Utenos deratizacija“ kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus 15 būryje atliko 2018 m. rugpjūčio 8 d., 2018 m. liepos 25 d., be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl parazitų plitimo. Teismas pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji, bei nurodė, kad pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.

15. Teismas, vertindamas aplinkybes dėl aplinkoje esančio asbesto, pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad gaminiai, kuriuose buvo asbesto, būtų laužomi. Iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl baldų ir buitinių prietaisų trūkumo, nurodydamas, kad gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 2 kėdės, 3 spintelės, 3 dviaukštės lovos, rašomasis stalas ir pakaba 4 asmenims, nebuvo kur laikyti asmeninius drabužius, be to, nuteistieji iš asmeninių lėšų patys įsigijo buitinius prietaisus. Teismas nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatė, kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl baldų ar buitinių prietaisų trūkumo, o pagal abstrakčius pareiškėjo argumentus nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą.

17. Pareiškėjas nurodė, kad 50 būrio nuteistųjų naudojosi 2 unitazais ir 3 praustuvėmis, dėl to susidarydavo eilės prie sanitarinių įrenginių. Atsakovas nurodė, kad 15 būryje įrengti 3 klozetai, 3 dušo galvutės ir 5 praustuvės, tačiau nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų buvo laikoma 15 būryje ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. kiek nuteistųjų naudojosi minėtais sanitariniais įrenginiais. Teismas, atsižvelgdamas į aktualų teisinį reglamentavimą, bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais, įvertinęs pareiškėjo argumentus (pareiškėjo teigimu, 15 būrio sanitariniais įrenginiais naudojosi 50 nuteistųjų), konstatavo, kad sanitarinių įrenginių skaičius 3 būryje buvo nepakankamas, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinio mazgo. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl nesudarytos galimybės nusiprausti po šiltu dušu, kadangi bylos duomenimis nustatė, jog 15 būrio prausykloje yra įrengtas karšto vandens šildytuvas (boileris).

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN–AK 3-me sektoriuje neįrengtos koplyčios ir dėl to patirtus nepatogumus (negalėjo melstis), atsižvelgęs į aktualų teisinį reglamentavimą bei atsakovo teiginius, kad koplyčią 3-me sektoriuje planuojama įrengti artimiausiu metu, padarė išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų ir nepatogumų, kas yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

19. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Pravieniškių PN–AK jam nesudarė galimybių pavalgyti pusryčius, nes maistas visam būriui buvo atvežamas vežimėliu iš 2-jo sektoriaus apie 7 val. ryte, o pareiškėjas kaip tik tuo metu atsižymėjęs išvykdavo į darbą Vilniuje, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą 3-jo sektoriaus nuteistųjų dienotvarkes (pusryčiai darbo dienomis trunka nuo 7.30 iki 8.20 val.), bei atsakovui nepateikus duomenų, kada pareiškėjas darbo dienomis atsižymėdavo ir išvykdavo į darbą, nurodytų aplinkybių pagrindu teismas rėmėsi pareiškėjo argumentais ir konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2019 m. kovo 23 d. pareiškėjui, prieš išvykstant į darbą, nebuvo sudaryta galimybė papusryčiauti pataisos namuose, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų ir nepatogumų, kas yra pagrindas atsakovo atsakomybei kilti.

20. Teismas nenustatė pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavimas į skundus, grasinimai susidoroti ir pan.), taip pat nenustatė, kad Pravieniškių PN–AK pareigūnai būtų priešiškai nusistatę pareiškėjo atžvilgiu. Dėl likusių argumentų teismas pasisakė, kad jie laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

21. Teismas, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, padarė išvadą, kad Pravieniškių PN–AK ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2019 m. kovo 23 d. (iš viso 233 paros), neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi jam nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose, prieš išvykstant į darbą pavalgyti pusryčius, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, jog jis dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, orumo pažeminimu ir pan., pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio; byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

23. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs nustatytus pažeidimus, jų trukmę, teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

24. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, bet atsižvelgęs į byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį (neaprūpinimas maistu, nesudarytos sąlygos atlikti religines apeigas, sanitarinių įrenginių trūkumas) ir jų trukmę, padarė išvadą dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 300 Eur.

III. 25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. P. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo reikalavimus dalyje dėl galimybės atlikti religines apeigas tam pritaikytose specialiose patalpose, taip pat dėl galimybės prieš išvykstant į darbą pavalgyti pusryčius, bei reikalavimus dėl sanitarinių įrenginių trūkumo.

27. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės atlikti religines apeigas. Nurodo, kad galimybė atlikti religines apeigas yra įtvirtinta BVK 106 straipsnyje, ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 186 punkte. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad buvo kreipęsis dėl į įstaigos administraciją dėl galimybės susitikti su dvasininkais, todėl nebuvo derinamas dvasininko atvykimo laikas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas turėjo galimybę atlikti religines apeigas kitose patalpose, pvz., būrio patalpose, bibliotekoje ir kt., todėl pareiškėjo reikalavimai šioje dalyje yra nepagrįsti ir turėjo būti atmesti.

28. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad tokiu atveju, kai išvykstama į darbą prieš pusryčius, nuteistiesiems yra išduodamas sausas maisto davinys, ir šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo. Mano, kad šioje reikalavimo dalyje negalima konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

29. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus sąmoningai siekdamas sukelti pareiškėjui dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, taip pat siekdamas pažeminti pareiškėjo orumą, pabloginti jo gyvenimo sąlygas ir kt. Pažymi, kad neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, o tik toks, kai neigiamą poveikį padarę veiksmai buvo intensyvūs, ne mažareikšmiai. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą, tam neužtenka tik deklaratyvaus pareiškimo, kad tokia žala buvo padaryta.

30. Atsakovas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas pats savaime yra pakankama satisfakcija už patirtą teisių pažeidimą, ir tai gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

31. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atsakovo nuomone, šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimą būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

32. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.

33. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais, kad jis galėjo atlikti religines apeigas kitose Pravieniškių PN–AK patalpose, t. y. bibliotekoje, būrio patalpose, bei nurodo, kad tokios patalpos nėra įrengtos. Pareiškėjas pažymi, kad jis neturėjo galimybės kreiptis į įstaigos administraciją dėl galimybės susitikti su dvasininku, kadangi jis kasdien nuo 7.00 val. iki 19.00 val. būdavo darbe, o savaitgaliais administracija nedirba, todėl reikalavimas pateikti prašymą dėl susitikimo su dvasininku yra nelogiškas.

34. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl sauso maisto davinio, išduodamo nuteistiesiems, kurie išvyksta į darbą prieš pusryčius, pažymi, kad konservų dėžutė ir150 g. gabalėlis juodos duonos negali būti prilyginami pilnavertiškiems dirbančio žmogaus pusryčiams. Pažymi, kad dėl lėtinės ligos pareiškėjas turi 3 kartus per dieną gerti vaistus, o tai reikalauja pilnavertiškos mitybos. Nurodo, kad nuo ryto iki pietų būdavo alkanas. Pažymi, kad sausas davinys jiems nebūdavo išduodamas rytais vežtis į darbą, jį rasdavo jau grįžę po darbo į gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas pabrėžia, kad teisė į pilnavertę mitybą yra nustatyta ir Europos Tarybos teisės aktų.

35. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad jis patyrė neturtinę žalą bei įvertino ją pinigine išraiška, bei pažymi, kad atsakovas visą bylos nagrinėjimo laikotarpį neteikė teismui reikiamų dokumentų, ir dėl to jam buvo priteistas mažesnis neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 36. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo S. P. prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN–AK netinkamomis sąlygomis.

37. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Pravieniškių PN–AK ginčo laikotarpiu (iš viso 233 paras), neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi jam nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose, prieš išvykstant į darbą pavalgyti pusryčius, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur žalos atlyginimo.

38. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį pakeisti – pripažinti tik pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, tačiau nepriteisi neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Apeliacinį skundą atsakovo atstovas grindžia aplinkybėmis, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos atlikti religines apeigas tam įrengtoje vietoje, nes religines apeigas galima atlikti kitose patalpose, taip pat teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjui, vykstančiam į darbą prieš pusryčius, yra išduodamas sausas davinys, kad pareiškėjas neįrodė patirtos žalos. Atsakovo atstovas nurodė, kad nebuvo nustatyta sąmoningų tyčinių atsakovo neteisėtų veiksmų, siekiant sukelti pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, todėl pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

40. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

41. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas, apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas galėjo atlikti religines apeigas kitose patalpose (būrio patalpose, bibliotekoje), bei nurodo, kad pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl dvasininko vizito. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 185 punktą, religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas, o atsakovo atstovas patvirtino, jog tokių patalpų Pravieniškių PN–AK 3-me sektoriuje nėra. Todėl šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, pareiškėjui kalint Pravieniškių PN–AK 3-me sektoriuje, ir jame nesant įrengtos koplyčios, pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta galimybė atlikti religines apeigas specialiai tam pritaikytose patalpose, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų išgyvenimų ir nepatogumų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjo pažeistai teisei atlikti religines apeigas apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, ir tokio pobūdžio teisės pažeidimu padaryta neturtinė žala turi būti atlyginama priteisiant piniginę kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-442/2019; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-584-520/2020).

42. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad pareiškėjui prieš išvykstant į darbą nebuvo sudaryta galimybė pavalgyti pusryčius, neatsižvelgė į atsakovo nurodytą aplinkybę, kad tuo atveju, kai nuteistieji į darbą išvyksta prieš pusryčius, jiems yra išduodamas sausas davinys. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtą teiginį atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino ir pareiškėjas, nurodydamas, kad sausas davinys nuteistiesiems, vykstantiems į darbą, yra suteikiamas, tačiau nesutikdamas dėl jo maistinės vertės ir pan. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, sutiktina su atsakovo atstovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas minėtoje pareiškėjo reikalavimo dalyje nepagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

44. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nepaneigė aplinkybių jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu prausykloje ir tualete. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pažeidimų, susijusių su sanitarinių įrenginių trūkumu, juos detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti su šiais pažeidimais susijusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN–AK, susijusių su sanitarinių įrenginių kiekio neužtikrinimu.

45. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

46. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

47. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, sukeltos 233 paras neužtikrinant tinkamo sanitarinių įrenginių kiekio bei galimybės atlikti religines apeigas tam skirtose patalpose, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

48. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti dėl byloje nustatytų pažeidimų, susijusių su sanitarinių įrenginių kiekio bei galimybės atlikti religines apeigas tam skirtose patalpose neužtikrinimu.

49. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo neteisėtus Pravieniškių PN–AK veiksmus dėl neužtikrintos galimybės papusryčiauti prieš pareiškėjui išvykstant į darbą, kadangi tai nepaneigia šioje nutartyje konstatuotos aplinkybės, kad Pravieniškių PN–AK pakankamai ilgą laiko tarpą neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą sanitarinių įrenginių skaičių bei nesudarė galimybės atlikti religines apeigas tam skirtose vietose. Šių pažeidimų konstatavimas šiuo konkrečiu atveju laikytinas pakankamu spręsti, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė 300 Eur kompensaciją.

50. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Dainius Raižys Virginija Volskienė