I-756-19-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. I756-19/2012

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00005-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui Lietuvos Respublikos Seimo nariui P. G., jo atstovui advokatui D. S.,

atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovams L. L. ir Ž. P.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. G. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 4-281 „Dėl Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių patvirtinimo“ (2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 4-876 redakcija) 11 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės piliečių, kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, ar valstybėse narėse įsteigtų juridinių asmenų teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, įgyta jų įsteigimo valstybėje narėje, pripažįstama Lietuvos Respublikoje, net jei šie asmenys nemoka valstybinės kalbos ar nėra gerai susipažinę su Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais bankroto procesus ir kurių reikia įmonės bankroto procedūroms atlikti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2, 4, 5, 6 ir 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1, 2, 7, 10, 12, 13, 15 ir 16 punktams ir 11 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Lietuvos Respublikos Seimo narys P. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro (toliau – ir ūkio ministras) 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 4-281 „Dėl Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių patvirtinimo“ (2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 4-876 redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 11 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės piliečių, kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, ar valstybėse narėse įsteigtų juridinių asmenų teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, įgyta jų įsteigimo valstybėje narėje, pripažįstama Lietuvos Respublikoje, net jei šie asmenys nemoka valstybinės kalbos ar nėra gerai susipažinę su Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais bankroto procesus ir kurių reikia įmonės bankroto procedūroms atlikti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas) 2, 4, 5, 6 ir 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įmonių bankroto įstatymas) 11 straipsnio 3 dalies 1, 2, 7, 10, 12, 13, 15 ir 16 punktams ir 11 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 29 straipsniui. Savo prašymą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

1. Paslaugų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, jog šis įstatymas nėra taikomas finansinėms paslaugoms, tokioms kaip kredito įstaigų, kreditavimo, draudimo ir perdraudimo, profesinių ar asmeninių pensijų, vertybinių popierių, investicijų, fondų, mokėjimo ir investavimo konsultacijų paslaugos, įskaitant šio įstatymo 1 priede išvardytas paslaugas. Taip pat šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybių narių teikėjams neribojama laisvė laikinai teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, išskyrus šio įstatymo 2 priede nurodytas sritis ir kitus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Minėtame priede tarp kitų sričių yra nurodytas ir skolų išieškojimas teismo tvarka (5 punktas). Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto valdymą – tai administratoriaus veikla: bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto išsaugojimo, turto iš skolininkų išieškojimo, turto pardavimo, kreditorių reikalavimų tenkinimo, likusio turto perdavimo organizavimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, akivaizdu, jog bankroto administravimo paslaugų teikimas, ir ypač banko bankroto administravimo paslaugų teikimas, patenka į Paslaugų įstatymo reguliavimo išimtį, dėl ko ginčijamas Įsakymas negali remtis Paslaugų įstatymo nuostatomis.

2. Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus. Šio įstatymo 2 straipsnis įtvirtina, jog Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba, o pagal 4 straipsnį, visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba. Valstybinės kalbos įstatymo 5 straipsnis įtvirtina, jog Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos tarp savęs susirašinėja valstybine kalba. Įstatymo 6 straipsnis įtvirtina, jog Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų vadovai, taip pat tarnautojai ir pareigūnai, policijos, teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai turi mokėti valstybinę kalbą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas, o 9 straipsnis nustato, jog visi Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų sandoriai sudaromi valstybine kalba; prie jų gali būti pridedami vertimai į vieną ar kelias kalbas; sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiem pusėms priimtina kalba. Atsižvelgdamas į nurodytas Valstybinės kalbos įstatymo nuostatas, pareiškėjas mano, jog bankroto administratorius turi mokėti valstybinę kalbą, todėl ginčijamo Įsakymo nuostatos ta apimtimi, kiek nenustato pareigos asmeniui, vykdančiam bankroto administratoriaus funkcijas Lietuvos Respublikoje, mokėti valstybinę kalbą, prieštarauja minėtoms Valstybinės kalbos įstatymo nuostatoms.

3. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nurodo, jog įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka; juridinio asmens, turinčio teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, vadovas privalo turėti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas; administratorius, netekęs teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, negali atlikti įmonių bankroto procedūrų nuo nurodytos teisės netekimo dienos. Šio straipsnio 3 dalies 1, 2, 7, 10, 12, 13, 15, 16 punktuose yra įtvirtintos tam tikros administratoriaus funkcijos, kurias, pasak pareiškėjo, gali vykdyti tik bankroto administratorius, gerai mokantis lietuvių kalbą, bei yra kvalifikuotas būtent Lietuvos Respublikos įstatymų žinovas. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta administratoriaus (fizinio asmens) pareiga nuolat kelti kvalifikaciją, laikytis teisės aktų ir Bankroto administratorių elgesio kodekso reikalavimų. Ūkio ministro įsakymu patvirtintų Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 11 punktas nustato principus, kuriais savo veikloje turi vadovautis administratorius, tarp jų – profesionalumo principą bei efektyvumo principą. Nurodytų nuostatų pagrindu, pasak pareiškėjo, darytina išvada, jog bankroto administratoriumi gali būti tik asmuo, kuris gerai moka lietuvių kalbą (valstybinę kalbą) bei yra kvalifikuotas būtent Lietuvos Respublikos įstatymų žinovas, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas, kiek nenustato pareigos asmeniui, vykdančiam bankroto administratoriaus funkcijas Lietuvos Respublikoje mokėti valstybinę kalbą bei būti gerai susipažinusiam su Lietuvos Respublikos įstatymais, prieštarauja minėtoms Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms.

4. Įsakymu patvirtintų Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims sutiekimo taisyklių 5 punktas nustato reikalavimus fiziniams asmenims, siekiantiems įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, tarp jų ir reikalavimą išlaikyti kvalifikacijos egzaminą, kurio metu tikrinamos Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų žinios. Asmuo, siekiantis įgyti bankroto administratoriaus kvalifikaciją, turi gerai mokėti lietuvių kalbą. Reikalavimai Lietuvos Respublikos piliečiams, siekiantiems tapti bankroto administratoriais, negali būti didesni negu kitų valstybių piliečiams, teikiantiems bankroto administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje. Tačiau ginčijamu įsakymu, pareiškėjo manymu, yra sukuriama situacija, kai Lietuvos piliečiai, siekiantys įgyti bankroto administratoriaus kvalifikaciją, turi gerai mokėti lietuvių kalbą ir gerai žinoti Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų norminių teisės aktų, reguliuojančių bankroto administravimo procedūras nuostatas, tačiau ne Lietuvos Respublikos subjektams, teikiantiems tas pačias paslaugas, šie reikalavimai nekeliami.

5. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas). Pareiškėjo manymu, dėl minėtų argumentų ginčijama Įsakymo nuostata pažeidžia ir konstitucinį teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą.

II. Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija) atsiliepimas, kuriuo prašoma pripažinti, kad ginčijama nuostata neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms Valstybinės kalbos įstatymo, Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsniui. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 6 dalies, apibrėžiančios, kas yra bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto valdymas, matyti, jog tai yra organizacinė veikla, kurios metu siekiama disponuojant bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turtu bei jį realizuojant gauti kuo daugiau lėšų ir patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų. Taigi būtina atskirti finansinių paslaugų teikimą, dažniausiai teikiamą finansinių įstaigų, kaip veiklą, kuri nepatenka į Paslaugų įstatymo reguliavimo sritį, ir administratoriaus vykdomą organizacinę veiklą, kuri nėra įvardyta nei Paslaugų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, nei šio įstatymo 1 ir 2 prieduose. Taigi šiai veiklai taikytinos Paslaugų įstatymo nuostatos.

2. Dėl pareiškėjo nurodytos skolų išieškojimo ne teismo tvarka veiklos, atsakovas pažymėjo, kad Paslaugų įstatymas įgyvendina 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – ir Paslaugų direktyva), kurios preambulės 85 punktas nurodo: „Nuo laisvės teikti paslaugas nukrypti leidžianti nuostata (įtvirtinta Paslaugų direktyvos 17 str. 5 d.), susijusi su teisminiu skolų išieškojimu, ir nuoroda į galimą būsimą derinimo priemonę turėtų būti taikoma tik teisei verstis veikla ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą, kurią sudaro visų pirma ieškinių teikimas teismui dėl skolų išieškojimo“. Paslaugų direktyvos įgyvendinimo vadovas nurodo, jog 17 straipsnyje yra nukrypti nuo 16 straipsnio leidžiančių nuostatų sąrašas; neprieštaraujant Europos Teisingumo Teismo praktikai, siekiant užtikrinti EB sutarties suteiktų teisių, pavyzdžiui, laisvės teikti paslaugas, veiksmingumą, nukrypti nuo direktyvos nustatytos taisyklės leidžiančias nuostatas reikia suprasti siaurąja prasme (1995 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje Komisija prieš Italiją, C-57/94). Atsakovas pažymėjo, jog skolų išieškojimo veikla gali būti vykdoma tiek teisminėmis, tiek neteisminėmis priemonėmis, taigi Paslaugų įstatymas numato išimtį tik siaurai su skolų išieškojimu teismo tvarka susijusiai teismo procedūrų atlikimo veiklai. Be to, skolų išieškojimas teismo tvarka yra tik viena iš administratoriaus atliekamų funkcijų, juolab kad administratorius neprivalo pats atlikti skolų išieškojimo teismo tvarka – vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 23 punktu, administratorius imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų, pavyzdžiui, įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, taip įgyvendindamas teisę, suteiktą Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 9 punktu, nustatančiu, kad administratorius atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme.

3. Paslaugų įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu yra šio įstatymo ir kitų teisės aktų prieštaravimų, taikomos šio įstatymo nuostatos, išskyrus atvejus, kai šiuo įstatymu pirmenybė suteikiama kitų įstatymų nuostatoms. Paslaugų įstatymas nesuteikia pirmenybės Įmonių bankroto įstatymui, taigi, atsižvelgiant į tai, kad Įmonių bankroto įstatyme nėra nustatytas draudimas teikti bankroto administravimo paslaugas ir specialieji reikalavimai valstybių narių piliečiams, tokie asmenys, siekdami laikinai teikti bankroto administravimo paslaugas Lietuvoje, vadovaujasi Paslaugų įstatymo, kuris yra horizontalaus pobūdžio ir nustato bendrąsias įsisteigimo laisvės, laisvės teikti paslaugas ir ūkinės paslaugų teikimo veiklos laisvės įgyvendinimo sąlygas, nuostatomis. Taigi, atsakovo nuomone, bankroto administravimo paslaugų teikimas nėra priskirtinas Paslaugų įstatyme numatytoms išimtims.

4. Ginčijama Įsakymo nuostata nenustatė naujo teisinio reguliavimo, o tik aiškiai įtvirtino jau egzistavusią valstybių narių piliečių, kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, ar valstybėse narėse įsteigtų juridinių asmenų teisę, kuri yra įtvirtinta Paslaugų įstatyme (9 str. 1 d.). Taigi ginčijama Įsakymo nuostata atitinka Paslaugų įstatymą, kuris yra priimtas siekiant įgyvendinti Paslaugų direktyvą.

5. Dėl ginčijamos Įsakymo nuostatos atitikties pareiškėjo nurodytoms Valstybinės kalbos įstatymo nuostatoms atsakovas pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nuostatos, draudžiančios įmonės bankroto administratoriui pasitelkti kitus asmenis, kurie administratoriaus nurodymu atliktų tam tikrus su bankrutuojančios įmonės administravimu susijusius veiksmus, taip pat ir atitinkamų dokumentų rengimą valstybine kalba. Šia galimybe gali pasinaudoti ir administratorius, nemokantis valstybinės kalbos, todėl nurodytos Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos nebūtų pažeidžiamos, nes atitinkami dokumentai būtų rengiami ir tvarkomi, o sandoriai sudaromi valstybine kalba. Tų pačių argumentų pagrindu, atsakovo nuomone, ginčijama Įsakymo nuostata neprieštarauja ir pareiškėjo nurodytoms Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatoms bei šio straipsnio 11 daliai. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Valstybinės kalbos įstatymo 5 bei 6 straipsniams atsakovas pažymėjo, kad bankroto administratoriai yra privataus verslo atstovai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), todėl minėtos Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos bankroto administratoriams netaikytinos.

6. Paslaugų įstatymo taikymas bankroto administravimo paslaugų teikimui vertintinas teigiamai, kadangi naujų paslaugų teikėjų atėjimas į rinką skatina konkurenciją ir sudaro prielaidas gerinti paslaugų kokybę. Taigi tai, kad kitų valstybių narių piliečiai turi galimybę teikti bankroto administravimo paslaugas Lietuvoje, nelaikytina konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimu. Nors pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, siekiantiems įgyti bankroto administratoriaus kvalifikaciją, taikomi griežtesni reikalavimai, tačiau šie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, nes galima situacija, jog kitos valstybės narės taiko dar griežtesnius reikalavimus asmenims, siekiantiems įgyti bankroto administratoriaus kvalifikaciją. Ginčijama nuostata kalba tik apie įgytos kvalifikacijos valstybėse narėse pripažinimą, tačiau daugiau jokių išimčių nedaro, todėl šie asmenys, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, vykdydami veiklą Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, tarp jų ir Valstybinės kalbos įstatymo bei Įmonių bankroto įstatymo, reikalavimų.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys P. G. ginčija Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 4-281 „Dėl Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių patvirtinimo“ (2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 4-876 redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 11 punkto tam tikra apimtimi teisėtumą. Įsakymo (2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 4-876 redakcija) 11 punktas numatė:

„Nustatau, kad Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės (toliau – valstybė narė) piliečių, kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis ar valstybėse narėse įsteigtų juridinių asmenų teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, įgyta jų įsteigimo valstybėje narėje, pripažįstama vadovaujantis Paslaugų įstatymo nuostatomis.“.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, nors prašymo ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą padavimo bei jo priėmimo metu ginčijama nuostata galiojo, tačiau ūkio ministro 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 4-205 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 4-281 „Dėl Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams bei juridiniams asmenims suteikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ pareiškėjo tam tikra apimtimi ginčijamas ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 4-281 „Dėl Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims sutiekimo taisyklių patvirtinimo“ buvo pakeistas, inter alia ginčijamas įsakymo 11 punktas buvo pripažintas netekusiu galios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi praktikos, jog ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, norminio administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą. Taigi tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, t. y. teisme nagrinėjama norminė administracinė bylą pagal abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą, todėl ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo tokiais atvejais yra pagrindas nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-2/2007; 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I502-17/2009).

Tokios pačios praktikos, aiškinant Konstitucinio Teismo pradėtos teisenos nutraukimą, laikomasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas ir kt.).

Nagrinėjamu atveju į Lietuvos vyriausiąjį administracinį kreipėsi pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narys – su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 str. 1 d.). Todėl atsižvelgiant į tai, kad į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Lietuvos Respublikos Seimo narys, darytina išvada, jog norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu. Ginčijama norminio administracinio akto dalis, minėtu ūkio ministro įsakymu ją panaikinus, yra pašalinta iš teisės sistemos, todėl pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas (jo dalis) prieštaravo nurodytoms Konstitucijos bei įstatymų nuostatoms, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo byla būtų inicijuota šią individualią bylą nagrinėjančio teismo.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog minėtų teisinių argumentų kontekste pareiškėjo ir jo atstovo teismo posėdžio metu nurodyti argumentai dėl būtinumo tirti nebegaliojančio ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumą, susiję su bankroto administratoriaus paskyrimu tam tikru konkrečiu atveju, vadovaujantis inter alia ginčijama norminio administracinio akto nuostata, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta, norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla yra inicijuota ne individualią bylą nagrinėjančio teismo, kuriam būtų kilusios abejonės dėl tam tikro teisinio reguliavimo, taikytino konkrečioje byloje, teisėtumo, o Lietuvos Respublikos Seimo nario, į administracinį teismą kreipusis su abstrakčiu prašymu. Be to, norminio administracinio akto teisėtumo patikros procesas yra specifinis procesas, kuriuo nesprendžiami tam tikri konkrečių asmenų teisių pažeidimo klausimai, o sprendžiama dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo, todėl nagrinėjamu atveju pripažintina, jog norminio administracinio akto, juolab nebegaliojančio norminio administracinio akto taikymo tam tikru konkrečiu atveju aplinkybės, inter alia taikymo pasekmės konkrečiu individualiu atveju ir pan., norminio administracinio akto teisėtumo patikros byloje nenagrinėtinos. Savo ruožtu pažymėtina, jog šios norminio administracinio akto dalies teisėtumo patikros bylos nutraukimas neužkerta kelio individualią bylą nagrinėjančiam bendrosios kompetencijos arba administraciniam teismui kreiptis su prašymu ištirti ir nebegaliojančio norminio administracinio akto dalies teisėtumą, jeigu tai būtina sprendimui individualioje byloje priimti.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog norminė administracinė byla pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. G. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 4-281 „Dėl Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių patvirtinimo“ (2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 4-876 redakcija) 11 punktas tam tikra apimtimi neprieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 2, 4, 5, 6 ir 9 straipsniams, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1, 2, 7, 10, 12, 13, 15 ir 16 punktams ir 11 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 29 straipsniui, nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Nutraukti norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario P. G. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 4-281 „Dėl Restruktūrizavimo administratoriaus pažymėjimo išdavimo ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo sudarymo taisyklių bei Teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo taisyklių patvirtinimo“ (2011 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 4-876 redakcija) 11 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės piliečių, kitų fizinių asmenų, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, ar valstybėse narėse įsteigtų juridinių asmenų teisė teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, įgyta jų įsteigimo valstybėje narėje, pripažįstama Lietuvos Respublikoje, net jei šie asmenys nemoka valstybinės kalbos ar nėra gerai susipažinę su Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais bankroto procesus ir kurių reikia įmonės bankroto procedūroms atlikti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2, 4, 5, 6 ir 9 straipsniams, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1, 2, 7, 10, 12, 13, 15 ir 16 punktams ir 11 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė