A-492-2951-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2951/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00083-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. prašymą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) 2010 m. kovo 1 d. prašymu (b. l. 5) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės (toliau – ir Pagėgių rinktinė, atsakovas) nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 416,54 Lt, už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad neišmokėtos darbo užmokesčio dalys susidarė dėl to, kad jos darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, jog atsakovas gera valia atsisako išmokėti jai teisėtai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio sumą.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė atsiliepimu į pareiškėjos prašymą (b. l. 11–12) su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą bei pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, t. y. Pagėgių rinktinę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Nurodė, kad iš asmeninės uždarbio knygelės matyti, jog darbo užmokesčio ribojimas pareiškėjos atžvilgiu 2009 m. nebuvo taikomas, todėl jos prašymas netenkintinas. Pažymėjo, kad pareiškėja neteisingai apskaičiavo jai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumą, kadangi 11,83 Lt jai jau yra grąžinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, Tarnyba) atsiliepimu į pareiškėjos prašymą (b. l. 56–59) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjai priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Pareiškėja 2010 m. skunde prašo priteisti tariamą darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2008 m., tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad ši tariama darbuotojui priklausanti darbo užmokesčio suma gali būti priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi ši norma nustato naikinamąjį terminą, todėl už laikotarpius, viršijančius nurodytą terminą, valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad pareiškėjos prašymas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino ir priteisė jai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 416,54 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 29 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo Pagėgių rinktinės apeliacinį skundą, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą panaikino ir perdavė administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 404,71 Lt (neatskaičius fizinių asmenų pajamų ir kitų mokesčių) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, ginčo laikotarpiu ėjusi Pagėgių rinktinės Rociškių užkardos Sargybų būrio vyresniosios pasienietės pareigas. Iš pareiškėjos asmeninės uždarbio kortelės už 2008 metus (b. l. 63–66) ir mokėjimų kodų suvestinės (b. l. 62) duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėta: 2008 m. sausio mėn. – 189,25 Lt, kovą – 227,29 Lt. 2008 m. vasario mėnesį pareiškėjai išmokėta 11,83 Lt suma, kuri įvardinta kaip pareiškėjai dėl priedų ir priemokų ribojimo už 2 mėn. atgal mokėtina suma. Vertindamas šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad minėta 11,83 Lt suma faktiškai buvo įskaičiuota į 2008 m. sausio mėn. ginčo 189,25 Lt sumą, todėl, apskaičiuojant ginčo nepriemokos dydį už 2008 m., 11,83 Lt suma iš bendros ginčo sumos minusuotina. Pažymėjo, kad tokią išvadą patvirtina ir atsakovo pateiktas ginčo sumos apskaičiavimas, išdėstytas 2012 m. balandžio 24 d. rašte (b. l. 61). Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas pripažino, kad pareiškėjai atsakovas dėl ginčo ribojimo už 2008 m. yra neišmokėjęs viso 404,71 Lt (416,54 – 11,83 = 404,71 Lt).

Nagrinėdamas ginčą, teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Toks Konstitucinio Teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas (darbdavys) iki šiol už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad jis nėra tinkamas atsakovas byloje. Pažymėjo, kad valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėja, formuluodama savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, gi pareiškėja prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovas yra tiesioginis pareiškėjos darbdavys, ginčo atveju – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi nustatyti faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.

Nurodė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas).

Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio, DK 27 straipsnio 2 dalies, 298 straipsnio nuostatomis, teismas nustatė, kad pareiškėjos teisės ginčo laikotarpiu buvo pažeistos, jai neišmokėta ginčo suma. Reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismui pateiktas 2010 m. kovo 1 d., todėl, remiantis minėtomis Darbo kodekso nuostatomis, laikytina, jog pareiškėja nėra praleidusi 3 metų senaties termino kreiptis į teismą. Išdėstytų bei įvertintų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad pareiškėjos prašymas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepimu neprašė atidėti būsimo teismo sprendimo vykdymą ir (ar) reikalavimo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo nereiškė. Atsakovas ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nepateikė teismui jokių savo sunkios finansinės padėties įrodymų. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, todėl nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 82–85) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos Tarnyba rėmėsi savo atsiliepime į pareiškėjos prašymą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Apelianto nuomone, teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui ir teisėtų lūkesčių principus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 142–143 straipsniai). Akcentuoja, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjai priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) numatytos priedų ir priemokų ribos. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde iš esmės ginčija patį pareiškėjos teisės į darbo užmokesčio dalies nepriemoką atsiradimą (buvimą).

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be kita ko, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus), kuris yra taikytinas ir administraciniams teismams, taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi administracinių teismų praktika, suformuota panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija, Nr. 19, 2010 m.), darytina išvada, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl aukščiau minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turi (turėjo) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, užpildydamas žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą ad hoc (t. y. pagal savo kompetenciją spręsdamas konkrečią bylą dėl individualaus ginčo), taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Jeigu teismai nevykdytų šių savo konstitucinių įgaliojimų ir neužtikrintų asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą, ignoruoja konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, bendrąjį teisės principą ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, taip pat reikėtų konstatuoti, kad asmuo gali patirti žalą ir nebūti apgintas, jo teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gali nebūti užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismas šiuo atveju privalo ginti pažeistą pareiškėjo teisę, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas žmogaus konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.) pažeidimas, o reikalavimas apginti šią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas privalo šią konstitucinę teisę veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Pažymėtina, kad tokia praktika atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005 m.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 (Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011 m.) pateiktus išaiškinimus dėl sprendimų, kurie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, sampratos KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Šiame straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su minėtu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Pareiškėja nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido, nes į teismą su prašymu priteisti jai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ji kreipėsi 2010 m. kovo 1 d. (b. l. 4, 5), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, darytina išvadą, kad pareiškėja turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią ginčijamu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Iš byloje esančių darbuotojo uždarbio kortelių ir mokėjimo kodų suvestinės už 2007–2008 metus (b. l. 8, 9, 31, 62–66), taip pat iš atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų (b. l. 61) matyti, kad per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai iš viso nebuvo išmokėta 404,71 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (t. y. 2008 m. sausio mėnesį nebuvo išmokėta 189,25 Lt už 2007 m. gruodžio mėn., tačiau 11,83 Lt šios nepriemokos dalis buvo išmokėta 2008 m. vasario mėnesį, o 2008 m. kovo mėnesį nebuvo išmokėta 227,29 Lt), kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė senaties termino instituto normas, taip pat teisingai apskaičiavo bendrą pareiškėjai priteistiną darbo užmokesčio dalies nepriemokos sumą (404,71 Lt), todėl pagrįstai ir teisėtai tenkino pareiškėjos skundą iš dalies.

Pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nekelia ginčo dėl pareiškėjai priteistos sumos dydžio. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis į bylą pateiktais dokumentais, kurių, kaip įrodymų, leistinumo apeliantas neginčija ir nekvestionuoja šiuose dokumentuose pareiškėjai apskaičiuotų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumų, tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingų darbuotojų parengtose ir patvirtintose uždarbio kortelėse ir mokėjimo kodų suvestinėse pateikta informacija. Be to, pažymėtina, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui pateiktu raštu (b. l. 61) sutiko, kad, tenkinant pareiškėjos prašymo reikalavimą, jai būtų priteista 404,71 Lt (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pavyzdžiui, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011), administracinis teismas gali atidėti sprendimo vykdymą, esant Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms. Šioje normoje numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką; skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas šioje byloje neprašė atidėti būsimo teismo sprendimo vykdymo ir nepateikė teismui jokių savo sunkios finansinės padėties įrodymų. Priešingai, bylos duomenys patvirtinta, kad teikdamas apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo, atsakovas kartu pateikė prašymą sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui (b. l. 28), taip pat pateikė 2010 m. gegužės 18 d. pažymą apie susidariusią sunkią finansinę situaciją Pagėgių rinktinėje (b. l. 30). Tačiau atsižvelgusi į tai, kad, pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas ar trečiasis suinteresuotas asmuo iš naujo neprašė teismo sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti ir nepateikė į bylą jokių duomenų apie šiuo metu esamą atsakovo finansinę padėtį, byloje nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtaką atsakovo galimybėms laiku ir tinkamai įvykdyti teismo sprendimą, bei įvertinusi, kad pareiškėjai priteista suma nėra didelė, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo konkrečiu atveju atidėti sprendimo vykdymą nėra pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė