2020-04-09 Nr. AB-7115-3-61-3-01481-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-421-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01481-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 28.5; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti skundžiamą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) Teisės skyriaus 2018 m. balandžio 23 d. individualų teisinį aktą Nr. (2.2) NO-2-3164 (toliau – ir Raštas) 2) įpareigoti atsakovą peržiūrėti pareiškėjo 2018 m. balandžio 4 d. motyvuotą prašymą, parengti jam atitinkantį atsakymą, kuriame informuoti pareiškėją apie VGTPT veiksmus arba neveikimą 2006–2007 metais tikrinant pareiškėjo skundus advokatės G. R., paskirtos 2005 m. balandžio 28 d. sutartimi Nr. 8 teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, neatitikimu Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams, kadangi ji neturi privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnį; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui padarytą materialinę žalą, susidariusią dėl jo neteisėtų veiksmų, kurios suma sudaro: materialiosios žalos – 60 Eur, nematerialiosios žalos – 80 Eur, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245–6.250 straipsnio 2 dalį ir 6.271 straipsnį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnį, ABTĮ 88 straipsnio 5 punktą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Raštas yra nepagrįstas ir grubiai pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises bei interesus. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. balandžio 4 d. kreipėsi į VGTPT su prašymu įvykdyti veiksmus pagal savo kompetenciją, t. y. informuoti pareiškėją apie tarnybos veiksmus arba neveikimą 2006–2007 metais, tikrinant pareiškėjo skundus advokatės G. R., paskirtos 2005 m. balandžio 28 d. sutartimi Nr. 8 teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę į pagalbą, neatitikimu Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams, nes ši advokatė neturi privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė peržiūrėti pareiškėjo 2018 m. balandžio 4 d. motyvuotą prašymą. Pareiškėjas teigė, kad VGTPT priėmė Sprendimą šališkai, tendencingai, siekiant pateisinti valstybinės biurokratijos valdininkus.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Neturtinė žala pasireiškė tuo, jog pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinio sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose. Detalizuodamas patirtą turtinę žalą nurodė, kad dėl atsakovo kaltės ginčas šioje byloje tęsiasi jau beveik 10 metų, pareiškėjui teko parašyti daugiau nei 200 prašymų, skundų ir užklausų organizacijoms bei teismams. Pareiškėjas turėjo užsakyti daugybės dokumentų vertimus į lietuvių kalbą.

4. Atsakovas VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad Raštu informavo pareiškėją, kad 2005 m. balandžio 28 d. sudarant nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 8 su advokate G. R., tuo metu galiojantys teisės aktai nenumatė VGTPT pareigos tikrinti, ar advokatai turi ar neturi privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundai dėl advokatės G. R. privalomojo civilinės atsakomybės draudimo buvo išnagrinėti ne tik Lietuvos advokatūroje, tačiau ir teismuose, yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai. Pareiškėjas buvo minėtų teisminių procesų iniciatorius, aktyvus dalyvis ir jam yra žinomi teismų priimti sprendimai, VGTPT neturėjo pareigos papildomai kreiptis į Lietuvos Advokatūrą. Atsakovės teigimu, be jokių teisinių argumentų, skųsdamas VGTPT raštą ir iš esmės tuo pačiu klausimu inicijuodamas naujas bylas, Pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tuo tarpu pareiškėjas teismui nepateikė argumentų bei įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos šioje byloje. Kadangi atsakovas priėmė teisės normomis pagrįstą ir teisėtą raštą, tai reiškia, jog nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – VGTPT neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų. Nesant VGTPT neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius esant patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio. Šių aplinkybių kontekste atsakovas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Rašto, kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą parengti jam atitinkantį atsakymą, informuoti pareiškėją apie tarnybos veiksmus arba neveikimą 2006–2007 metais, tikrinant pareiškėjo skundus advokatės G. R., paskirtos 2005 m. balandžio 28 d. sutartimi Nr. 8 teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, neatitikimu Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

8. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

8.1. 2005 m. balandžio 28 d. sutartimi VGTPT pavedė, o advokatė G. R. įsipareigojo pagal VGTPT sprendimus nuolat teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinės teisės srityje.

8.2. VGTPT 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 nusprendė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, parengiant procesinius dokumentus dėl 2002 m. rugsėjo 20 d. patvirtinto įgaliojimo ir 2002 m. spalio 1 d. patvirtinto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiais, paskirta advokatė – G. R..

8.3. VGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, argumentuojant, kad pareiškėjas piktnaudžiauja suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus.

8.4. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 4 d. prašymu kreipėsi į VGTPT, prašydamas informuoti apie VGTPT veiksmus ar neveikimą 2006–2007 m. tikrinant pareiškėjo skundus ar sudarant 2005 m. balandžio 28 d. sutartį Nr. 8 advokatė G. R. atitiko Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, nes ji neturėjo privalomo civilinės atsakomybės draudimo.

8.5. VGTPT Raštu atsakė, kad tikrinti ar advokatė G. R. turi privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą yra ne VGTPT, o Lietuvos advokatūros pareiga, be to, tokios pareigos atsakovei nenustatė ir teisės aktai, sudarant nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas), taip pat Advokatūros įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

10. Teismas, vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti Rašto turinio ar formos neatitikties nurodytiems teisės aktų reikalavimams. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą matyti, VGTPT nėra priskirta funkcijos tikrinti ar advokatas, su kuriuo sudaroma antrinės teisinės pagalbos sutartis, yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę. Todėl atsakovė pagrįstai ginčijamame rašte nurodė pareiškėjui, jog tokia pareiga tikrinti advokato atitiktį teisės aktų reikalavimams jai nėra priskirta. Akcentuotina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008 išnagrinėjo pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7305-07/2007. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjo argumentai dėl advokatės G. R. neprofesionalumo vesti civilines bylas, nes sutartyje su tarnyba ji įsipareigojo teikti teisinę pagalbą administracinėse byloje, atmestini, nes Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas nustato, kad bet kuris advokatas turi teisę be apribojimų teikti teisinę pagalbą civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose. Taigi atsakovas, be kita, ko dar ir dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų aplinkybių neturėjo pagrindo abejoti advokatės profesinės kvalifikacijos atitiktimi teisės aktų reikalavimais ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl civilinės atsakomybės draudimo tikrinimo.

11. Teismas nurodė, kad atsakymas į pareiškėjo 2018 m. balandžio 4 d. prašymą pateiktas laiku, nepraleidus Taisyklių 25 punkte nurodyto termino. Rašte pareiškėjui tinkamai paaiškinta kodėl jo prašomi veiksmai negali būti atlikti, nurodoma tokio atsakymo apskundimo tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į VGTPT 2018 m. balandžio 4 d. prašymu, kuris iš esmės buvo surašytas lietuvių kalba, tačiau prašymo pavadinimas ir dalis reikalavimo suformuota rusų kalba. Nepaisant to, iš pareiškėjo prašymo turinio buvo galima aiškiai suprasti, kad jis kreipiasi dėl advokatės G. R. profesionalumo ir VGTPT veiksmų siekiant ištirti advokatės atitiktį teisės aktų reikalavimams. Todėl laikytina, kad atsakovas tinkamai įgyvendino pareigą atsakyti į pareiškėjo prašymą. Iš nurodyto rašto turinio galima suprasti atsakovės poziciją dėl pareiškėjo prašomų atlikti veiksmų, tokia išdėstyta pozicija yra aiški ir pagrįsta atsakyme nurodytomis teisės aktų nuostatomis.

12. Teismas nurodė, kad, konstatavus, jog Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, darytina išvada, kad VGTPT jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų ir pareiškėjo prašymas atlyginti turtinę bei neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

III. 13. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad apskundė Raštą kaip neatitinkantį VAĮ reikalavimų, ir kaip neveikimo aktą. Pareiškėjas teigia, kad šis reikalavimas buvo teisiškai pagrįstas ir jis turėjo teisę gauti sprendimą, atitinkanti VAĮ reikalavimus.

15. Pareiškėjo įsitikinimu, VGTPT privalėjo atsakyti į paprastą ir konkretų klausimą, ir šis atsakymas galėjo būti tik dviejų variantų, o būtent – ar buvo imtasi kokių nors įstatymo numatytų veiksmų siekiant patikrinti iš pareiškėjo gautą informaciją apie tai, kad jam 2006 metais buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, skirta 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06, ir man paskirta advokatė G. R. neatitiko Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, kadangi ji neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Pareiškėjas pažymi, kad atsakyme pareiškėjui reikėjo pranešti, ar taip, ar ne, ir trumpai nurodyti VAĮ numatytas aplinkybes.

16. Pareiškėjas pažymi, kad 2018 m. vasario 28 d. kreipėsi su motyvuotu prašymu į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kuriame prašė: <...Parengti man informaciją apie Valstybės VGTPT nustatytą kotrolės praktiką siekiant patikrinti, ar advokatai, tarnybos skiriami dirbti pagal sutartį, tinka teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, ir tai, ar jie yra drausti privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, kaip yra nurodyta mano prašyme...>. Teisingumo ministerijos 2018 m. kovo 28 d. raštu Nr. 7R-2210 pareiškėjas buvo informuotas, kad VGTPT privalėjo pati kreiptis į Lietuvos Advokatūrą su atitinkamu paklausimu pagal pareiškėjo skundo esmę siekiant patikrinti nurodytus faktus, kad advokatė G. R., tarnybos paskirta 2005 m. balandžio 28 d. sutartimi Nr. 8 teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, neatitinka Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto, kadangi ji nėra drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

17. Pareiškėjas pažymi, kad VGTPT nekreipė dėmesio į pareiškėjo prašymus ir neatsakė į pareiškėjo klausimą ar priimta dirbti advokatė G. R. yra drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir ar tokiu būdu nepažeidžia Advokatūros įstatymo 17 straipsnio.

18. Pareiškėjas paaiškino, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad pareiškėjas neskundžia dalį, kurioje man yra skiriama konkreti advokatė G. R., kuri neturėjo teisės dirbti advokate, nes neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, o taip pat buvo ribojama su tarnybos sudarytos sutarties tokiu būdu, kad galėjo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tik administraciniuose bylose.

19. Pareiškėjas pabrėžia, kad VGTPT visuomet atsako abstrakčiai į žmonių skundus, daro tą formaliai, reikšdama panieką įstatymo reikalavimams ir žmogaus teisėms, kas yra matyti iš šimtų skundų.

20. Atsakovas VGTPT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertinto faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti, kaip to apeliaciniame skunde prašo pareiškėjas, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus 2018 m. balandžio 23 d. rašto Nr. (2.2) NO-2-3164 pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad VGTPT nėra priskirta funkcija tikrinti ar advokatas, su kuriuo sudaroma antrinės teisinės pagalbos sutartis, yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę, konstatavo, kad Raštas yra pagrįstas ir teisėtas. Nenustatęs VGTPT neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti turtinę ar neturtinę žalą.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

24. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymu, Advokatūros įstatymu, VAĮ ir Taisyklėmis, nustatė, kad VGTPT nėra priskirta funkcijos tikrinti ar advokatas, su kuriuo sudaroma antrinės teisinės pagalbos sutartis, yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę, todėl konstatavo, kad VGTPT pagrįstai Rašte nurodė pareiškėjui, jog tokia pareiga tikrinti advokato atitiktį teisės aktų reikalavimams jai nėra priskirta.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 23 ir 24 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju paties pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės apibrėžė nagrinėjamos bylos ribas.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2018 m. balandžio 4 d. prašymo VGTPT turinį (b. l. 53–58), nurodo, kad, nors prašyme pareiškėjas dėstė, jo nuomone, neteisėtus advokatės veiksmus, tačiau, kaip prašymo reikalavimą, suformulavo prašymą pateikti informaciją, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo prašymu pareiškėjas siekė sužinoti, ar VGPTP ėmėsi veiksmų, siekiant nustatyti, ar advokatė G. R. 2006–2007 m. turėjo privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Taigi, pareiškėjas prašė, kad jam būtų suteikta informacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors Rašte nėra tiesiogiai nurodyta, jog VGTPT ėmėsi ar nesiėmė veiksmų, tačiau iš Rašto turinio akivaizdžiai matyti, kad VGTPT jokių veiksmų nesiėmė, nes, kaip nurodyta Rašte, tikrinti, ar advokatas, su kuriuo sudaroma antrinės teisinės pagalbos sutartis, yra apdraudęs savo profesinę civilinę atsakomybę, yra Lietuvos advokatūros pareiga. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašoma informacija jam buvo suteikta tinkamai, t. y. į prašymą buvo motyvuotai atsakyta (nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovavosi VGTPT). Aplinkybės, ar pagrįstai VGTPT netikrino advokatės G. R. 2006–2007 m. turimo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, t. y. Tarnybos veikiamas ar neveikimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl informacijos suteikimo / nesuteikimo.

27. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ginčijamo Rašto turinio galima aiškiai suprasti jo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą, ginčijamas Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimas, dėl to yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Nustačius, kad Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti išvestinių pareiškėjo reikalavimų.

28. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, pareiškėjo skundo argumentai buvo įvertinti, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad priimtas sprendimas neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė