2021-09-22 Nr. AB-19145-3-61-3-00082-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-463-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00082-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 120 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 25 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. buvo laikomas Vilniaus PN (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose Nr. 109, Nr. 178, Nr. 282, Nr. 295, Nr. 164, Nr. 114, Nr. 181 ir Nr. 164 (viso 202 paras) netinkamomis sąlygomis, dėl kurių jam kilo neturtinė žala.

3. Pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo pažeista minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, kuri vienam asmeniui turi būti 5,1 kv. m, kameros buvo perpildytos, jose trūkdavo oro, veiklos. Pareiškėjas turi sąnarių ligą, o dėl mažo judėjimo sąnarių skausmai tik didėjo. Prie dviaukščių lovų nebuvo apsaugos kartelės, apsaugančios nuo galimo iškritimo, ir kopėčių. Krisdami iš lovų nuteistieji susižaloja, pažadina kitus asmenis, prasideda nesutarimai ir barniai. Nesutarimus skatina ir ta aplinkybė, kad dėl nesančių kopėčių tekdavo lipti į lovą per kito asmens lovą. Kameroje Nr. 164 dėl per didelės drėgmės ir netinkamos ventiliacijos buvo įsiveisęs pelėsis. Įstaigos administracija į pareiškėjo skundus nereagavo. Sanitariniai mazgai nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirti tik pertvara, todėl pareiškėjas jautėsi nuolat stebimas. Pareiškėjas teigė, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje. Kamerose supeliję langai, dėl to pareiškėjas dažnai sirgdavo. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 164 kartu su kitu asmeniu, kuris serga (duomenys neskelbtini)), bijojo užsikrėsti pats ir užkrėsti savo žmoną ir sūnus.

4. Pareiškėjas nurodė, kad yra musulmonas ir nevalgo kiaulienos, o buvo laikomas su asmenimis, kurie valgo kiaulieną. Dėl to, kad kameroje buvo kiaulienos, pareiškėjas negalėjo melstis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas susirgo nepagydoma liga ((duomenys neskelbtini)), dėl kurios jam (duomenys neskelbtini), o dėl religinių įsitikinimų jis privalo nešioti barzdą. Šia liga pareiškėjas susirgo dėl nervų sistemos sutrikimų, (duomenys neskelbtini), tai prasidėjo būtent kalinimo metu. Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sutrikimus, pažeista jo psichika ir orumas.

5. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kamerose įrengtos metalinės dviaukštės lovos. Teisės aktai nenumato pataisos įstaigos administracijos pareigos kiekvienam asmeniui įrengti vienaukštę lovą. Taip pat teisės aktai nenumato kopėčių ir apsauginių bortelių įrengimo.

7. Atsakovas paaiškino, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nuteistiesiems ir suimtiesiems yra teikiamos kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Teigė, kad (duomenys neskelbtini) užsikrečiama tiesiogiai per kraują, per gleivines ar pažeistą odą patekus (duomenys neskelbtini) užkrėstų organizmo skysčių. Seilėse, šlapime, ašarose, prakaite (duomenys neskelbtini) koncentracija nėra didelė, todėl nekelia užsikrėtimo pavojaus. Medicinos moksle yra nustatyti trys (duomenys neskelbtini) plitimo būdai: lytinių santykių metu, per kraują, (duomenys neskelbtini) užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką nėštumo, gimdymo metu arba žindant. (duomenys neskelbtini) neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, indais ar per kasdienius kontaktus. Teisės aktai nenumato kalinimo įstaigos administracijos pareigos (duomenys neskelbtini) sergančius kalinius laikyti atskirai nuo kitų kalinamųjų ar suimtųjų. Priešingai, patartina neizoliuoti tokių asmenų. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijose numatyta, kad asmenų, infekuotų (duomenys neskelbtini), atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

8. Atsakovas nurodė, kad valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, o visas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartoti. Pareiškėjas nesikreipė į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl jo teisės išpažinti religiją ribojimo. Teisės aktai nenumato, kad skirtingų religijų atstovai būtų maitinami pagal religinius įsitikinimus atitinkančius valgiaraščius. Pareiškėjas gali rinktis vegetarišką valgiaraštį, kuriame nėra kiaulienos. Tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų judėjimo, privatumo apribojimai ir su jais susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su paties pareiškėjo elgesiu. Pareiškėjo skundas abstraktus, bendro pobūdžio. Nesant būtinų valstybės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN pateikė duomenis, jog pareiškėjas buvusiame Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. gegužės 19 d., teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, todėl nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2019 m. gegužės 19 d.

11. Teismas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunkčiu, nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo skundo argumentą, kad jam turėjo tekti 5,1 kv. m ploto, atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus apie kameras, kuriose gyveno pareiškėjas, jų plotus bei jose gyvenusių asmenų skaičių, nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko gyvenamojo ploto nuo 3,6 kv. m iki 7,86 kv. m. Teismas padarė išvadą, kad vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimas, įtvirtintas nacionalinėje teisėje, nebuvo pažeistas. Teismas taip pat nenustatė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, kadangi pareiškėjui teko daugiau kaip 3 kv. m ploto. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumo vertino kaip nepagrįstus, taip pat dėl sąnarių skausmų, oro trūkumo ir veiklų neužtikrinimo, todėl nenustatė šiuo aspektu atsakovo neteisėtų veiksmų. Dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl veiklų ir užimtumo teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė reikšmingų aplinkybių šiuo aspektu, t. y. ar buvo kreipęsis dėl užsiėmimų ir ar išreiškė norą juose dalyvauti, nes dalyvauti papildomose veiklose yra pareiškėjo teisė, o ne pareiga. Nesant šių reikšmingų aplinkybių, nėra pagrindo kvestionuoti Vilniaus PN veiksmus šiuo aspektu.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su kamerų įrengimu (kamerose dviaukštės lovos, prie kurių nebuvo įrenti apsaugos borteliai ir kopėčios, kameroje Nr. 164 buvo įsiveisęs pelėsis, langai buvo supeliję), teismas, remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) (toliau – ir TIĮET) 14.6 papunkčiu, nurodė, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Teisės aktai daugiau nenumato jokių reikalavimų, kokios lovos turi būti įrengtos kamerose. Teismas sutiko su Vilniaus PN atsiliepime nurodytais argumentais, kad teisės aktai nenumato pataisos įstaigos administracijai pareigos kiekvienam asmeniui įrengti vienaukštę lovą ar kopėčias ir apsauginius bortelius prie lovų. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad asmenys krenta iš lovų, vyksta konfliktai, kai lipama per kito asmens lovą, vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvaus pobūdžio, kurie nelaikytini pakankamais, kurių pagrindu būtų galima kvestionuoti laisvės atėmimo vietos įstaigos veiksmų teisėtumą.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kameroje N. 164 buvo laikomas nuo 2019 m. vasario 18 iki 2019 m. balandžio 2 d. ir nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. gegužės 19 d. Pareiškėjas dėl kameroje ginčo laikotarpiu buvusio pelėsio nesikreipė į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su skundais ir prašymais dėl higienos sąlygų neatitinkančių kalinimo sąlygų. Teismas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo aktas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes pareiškėjas buvusiame Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 26 d., be to, jame konstatuoti Lietuvos higienos normos 134:2015 pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, langai būtų neatitikę higienos reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos higienos normoje 134:2015. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl langų kokybės ar įrengimo, byloje nėra. Byloje pateikta pareiškėjo Asmens sveikatos kortelė nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad jis dažnai sirgo dėl peršalimo, kuriam įtakos turėjo nesandarūs langai. Teismas, įvertinęs tai, kad pažeidimas dėl pelėsio ar supelijusių langų savo esme yra mažareikšmio pobūdžio, byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo skundo argumentus dėl šių pažeidimų, sprendė, kad šiuo aspektu nėra pakankamo pagrindo konstatuoti laisvės atėmimo įstaigos neteisėtus veiksmus.

15. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo neužtikrinimu, teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus įpareigojimo sanitarinį mazgą atskirti nuo likusio kameros ploto atskira patalpa, tačiau numato, kad sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas 1,5 aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas vertino, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neapsaugojo pareiškėjo privatumo nuo kitų kameroje esančių asmenų, kai pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, ir pareigūnų, kurie atliko nuolatinę suimtųjų ir nuteistųjų stebėjimą, kai pareiškėjas buvo laikomas vienas, todėl šiuo aspektu nustatė pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista 204 paras.

16. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo kameroje kartu su (duomenys neskelbtini) sergančiu asmeniu, teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato laisvės atėmimo vietos įstaigos pareigos izoliuoti (duomenys neskelbtini) infekuotus asmenis, išskyrus tuos atvejus, kai jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad šiuo atveju asmuo, su kuriuo pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nesikreipė su prašymais laikyti jį izoliuotai nuo kitų nuteistųjų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl jo patalpinimo su (duomenys neskelbtini) sergančiu asmeniu. Todėl nustačius, kad asmuo, su kuriuo pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo išreiškęs noro būti izoliuotu, ir byloje nesant duomenų, kad šis asmuo buvo linkęs elgtis nesaugiai ar neatsargiai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Skundo argumentą, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos sveiktos priežiūros paslaugos – kraujo tyrimas – teismas laikė abstrakčiu ir deklaratyviu, kadangi pareiškėjas nenurodė, kada kreipėsi dėl tokios paslaugos suteikimo, o argumentai, kad pareiškėjas bijo užkrėsti, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, nepatvirtinant pareiškėjo sveikatai padarytos žalos.

17. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog jis buvo laikomas su asmenimis, kurie valgė kiaulieną, tai trikdė pareiškėją, kadangi jis negalėjo dėl to melstis. Pareiškėjo teigimu, būtent dėl kalinimo sąlygų jis susirgo nepagydo liga, dėl kurios jam (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog jam paskirtas vegetariškas valgiaraštis, taigi pareiškėjas buvo maitinamas nepažeidžiant jo religinių įsitikinimų. Teismas pareiškėjo argumentus dėl kitų asmenų valgymo ypatumų vertino kaip nukreiptus į asmenis, su kuriais pareiškėjas buvo laikomas, o ne į Vilniaus PN, kadangi pareiškėjas nenurodė nei vienos teisės normos, kuri įpareigotų Vilniaus PN laikyti suimtuosius ar nuteistuosius pagal jų religinius įsitikinimus. Pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo teiginį, kad jam buvo trukdoma melstis, todėl pareiškėjo argumentą atmetė.

18. Teismas kaip nepagrįstą vertino ir pareiškėjo skundo argumentą dėl susirgimo nepagydoma liga, kadangi pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje ir medicininiame pažymėjime nenurodyta, dėl kokių priežasčių pareiškėjas susirgo nepagydoma liga. Šiuo atveju vertinant skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti ne tik neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš valstybės atsakomybės sąlygų, bet ir priežastinį ryšį. Nagrinėjamu atveju vien abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo skundo argumentai, kad jis susirgo nepagydoma liga būdamas Lukiškių TI-K, nesant duomenų, patvirtinančių tokią išvadą ir pareiškėjui nepateikus reikšmingų tokią išvadą apibūdinančių aplinkybių, nėra pagrindo spręsti, jog liga pareiškėjui kilo būtent dėl Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo). Teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

19. Spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, teismas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas iš viso 204 paras neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigais.

20. Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog Vilniaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgęs į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, į kalinimo įstaigą, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, pareiškėjo patirtus nepatogumus, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitose bylose, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 400 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 120 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

III. 21. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimą ir skundą tenkinti visiškai.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo skunde nurodytas aplinkybes ir priteisė labai mažą neturtinės žalos dydį. Teismas nepagrįstai nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kamerų įrengimo ir higienos reikalavimų, dėl laikymo kartu su (duomenys neskelbtini) infekuotu asmeniu, teisės išpažinti religiją ir maitintis.

23. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

25. Atsakovas teigia, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos veiksmai turėjo tiesioginę įtaką pareiškėjui ir sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

26. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo tenkinti jo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

27. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo nuomone, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Pažymi, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

29. Atsakovas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija yra neargumentuota.

30. Atsakovo nuomone, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN (buvusio Lukiškių TI-K) neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 204 dienas, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nenustatė jo skunde nurodytų pažeidimų.

34. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo jokio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pateiktų apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

37. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-119-552/2021; kt.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

40. Pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-384-624/2021 ir kt.)

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimo būdu, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, be kita ko, pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, 204 paras neužtikrinus jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nors administracinėje byloje nėra objektyvių įrodymų, kad byloje konstatuotas teisės pažeidimas teisiogiai įtakojo pareiškėjo sveikatą ir neigiamą savijautą, tačiau, Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Tarp nurodyto atsakovo atstovo pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, taigi jis sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka tik teisės pažeidimo pripažinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nurodytu aspektu nepagrįsti.

43. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (204 paros), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nenustačiusi, kad pareiškėjas dėl konstatuoto teisės į privatumą pažeidimo būtų patyręs ilgalaikes neigiamas pasekmes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (400 Eur) atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį.

45. Pareiškėjas prašo priteisti jam 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. (R. M.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė