2020-07-15 Nr. AB-13581-3-61-3-02055-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-668-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02055-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur padarytai neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atliko bausmę Lukiškių TI-K ir nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 16 d. buvo laikomas 215 kameroje antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, kad kameroje buvo juntamas blogas kvapas dėl šalia išpilamų šiukšlių. Dėl jaučiamo blogo kvapo kameroje pareiškėjas teikė pareiškimus Lukiškių TI-K administracijai, prašė perkelti į kitą kamerą, taip pat skundėsi dėl netinkamos temperatūros. Teigė, kad kameroje langai užsidarydavo nepilnai, per tarpus pūtė vėjas. Dėl šalčio pareiškėjas turėjo miegoti apsirengęs, taip pat buvo jaučiama didelė drėgmė, kas kenkė pareiškėjo sveikatai. Kameroje Nr. 215 iš kanalizacijos išbėgo žiurkė, kuri įkando pareiškėjui į koją, dėl to reikėjo kreiptis į medikus. Dėl žiurkių kameroje pareiškėjas jautė nuolatinę įtampą. Pareiškėjas, būdamas kameroje Nr. 215 rašė prašymus administracijai dėl leidimo įsigyti taksofono kortelę, 5 pašto ženklus ir mėlynus du tušinukus, tačiau prašomų prekių įsigyti nebuvo leista. Pareiškėjo prašymai dėl vaizdo medžiagos išsaugojimo buvo ignoruojami. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K privalo išsaugoti filmuotą medžiagą, nes ji galėjo padėti pareiškėjui įrodyti jo pažeistas teises. Lukiškių TI-K žinojo pareiškėjo nurodytus pažeidimus, tačiau nesiėmė realių veiksmų jiems pašalinti. Pažymėjo, kad kameroje Nr. 215 tualetas buvo be klozeto, be to, juo naudojantis neužtikrinamas pareiškėjo privatumas – prižiūrėtojai galėjo stebėti pareiškėją per duryse esantį langelį. Nurodė, kad nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 202, esančioje cokoliniame aukšte, rūsyje, kurioje šalta, jautėsi drėgmė. Pareiškėjas, remdamasis gydytojo rekomendacija, prašė būti perkeltas iš rūsio į kitą kamerą, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinami. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos sutrikimais, diskomfortu, dvasinėmis kančiomis, nervine įtampa.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 16 d. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Oro temperatūra periodiškai matuojama, be to Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius, siekdami užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę. Teigė, kad pareiškėjo skunde nurodyti Lukiškių TI-K raštai yra parengti laikantis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, o pareiškėjo teisės šiais aspektais nėra pažeistos. Be to, raštuose pateikiamas pareiškėjo atitinkamuose prašymuose nurodytų aplinkybių teisinis vertinimas, tačiau jokie privalomi nurodymai ar patvarkymai, kurie darytų įtaką pareiškėjo teisėms ar interesams nėra nustatyti, raštai yra informacinio pobūdžio. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. M. teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Dėl kameroje juntamo blogo kvapo teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 1 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 215Krc., jis taip pat buvo laikomas šioje kameroje laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. kovo 15 d., o 2018 m. kovo 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 202. Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. su skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, prašydamas perkelti jį į kitą kamerą, teigdamas, kad prie kameros Nr. 215 durų yra pilamos gyvenamojo korpuso šiukšlės. Lukiškių TI-K, atsakydamas į pareiškėjo kreipimąsi, nurodė, jog prie kamerų šiukšlės nėra pilamos, suimtieji ir nuteistieji kiekvieną dieną numatytu laiku iš kamerų išneša buitines atliekas ir nuleidžia jas į buitinių atliekų kanalus, kuriais atliekos patenka į buitinių atliekų konteinerius, o atliekantys ūkio darbus asmenys kiekvieną dieną pagal sudarytą grafiką išneša atliekas į buitinių atliekų aikštelę.

7. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1-43 patvirtintas Buitinių atliekų iš gyvenamųjų patalpų šalinimo tvarkos aprašas, kuriame nurodyta, kad suimtieji, nuteistieji kiekvieną dieną numatytu laiku iš kamerų išneša buitines atliekas ir nuleidžia jas į buitinių atliekų kanalus, kuriais atliekos patenka į buitinių atliekų konteinerius. Nuteistieji, atliekantys ūkio darbus Lukiškių TI-K, kiekvieną dieną pagal sudarytą grafiką išneša atliekas į buitinių atliekų saugojimo aikštelę. Buitines atliekas du kartus savaitėje išveža įmonė, su kuria Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl atliekų šalinimo, taigi tokios nuostatos atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 38 punkto reikalavimą. Teismas pažymėjo, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimą Lukiškių TI-K, atliekų rinkimo pažeidimų nenustatė.

8. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra įtvirtinę buitinių šiukšlių surinkimo tvarką, kuria, pagal atsakovo paaiškinimus, yra laikomasi šalinant buitines atliekas, teismas neturėjo pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais, kurie yra pagrįsti rašytiniais įrodymais, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip objektyviai nepagrįstas.

9. Dėl temperatūros kameroje teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei higienos normos reikalavimus, nurodė, kad pareiškėjo kamera Nr. 215 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro tikrinta nebuvo, tačiau, anot pareiškėjo, šioje kameroje temperatūra nustatytų reikalavimų neatitiko, kas sąlygojo pareiškėjo sveikatos sutrikimus. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K aktyviai veikė, kad pašalintų kameroje Nr. 215 sugedusį langą, minėti lango trūkumai pareiškėjo kalinimo kameroje Nr. 215 metu buvo pašalinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ausies užgedimas nustatytas 2018 m. balandžio 10 d., nors pareiškėjas iš kameros Nr. 215 į kamerą Nr. 202 perkeltas dar 2018 m. kovo 16 d. Taip pat aktualu, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nei kameroje Nr. 202, jokių HN 134:2015 pažeidimų nenustatė.

10. Tokios aplinkybės nesudarė pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai galėjo būti nulemti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, nes Lukiškių TI-K ėmėsi visų priemonių (perkėlė į kitą kamerą, suremontavo kameros langą), kad pareiškėjo sąlygos kameroje Nr. 215 teisės aktų reikalavimus atitiktų ir pareiškėjui neigiamų teisinių padarinių nekiltų. Teismas šiame kontekste taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas ir tam tikri nepatogumai yra bausmės atlikimo dalis. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K ėmėsi aktyvių veiksmų spręsdami kamerų atitikties higienos normų reikalavimams klausimą, taip pat į aplinkybę, kad atsakovo atstovas siekė pareiškėjui sudaryti palankias jo sveikatai kalinimo sąlygas, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu atmestas kaip nepagrįstas.

11. Dėl vaizdo medžiagos išsaugojimo teismas vadovavosi Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1-168 patvirtintu Lukiškių TI-K įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos naudojimo tvarkos aprašo 18 punktu, pagal kurį vaizdo įrašai vaizdo įrašymo įrenginiuose esančiuose kietuosiuose diskuose saugomi iki 5 parų. Dėl ribotos kietojo disko talpos, vaizdo įrašymo įrenginiai automatiškai ištrina seniausius vaizdo įrašus, o į atsilaisvinusią vietą įrašo naujausią vaizdo srautą (17 punktas). Teismas vadovavosi Teisės gauti informaciją įstatymo 14 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 15 priedo 4.3, 11.6 punktais. Remiantis šiuo reglamentavimu, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos supažindinti pareiškėją su kratos vaizdo įrašu arba pateikti jam įrašo kopiją.

12. Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines aplinkybes teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra įtvirtintos pareigos visais atvejais išsaugoti vaizdo įrašus. Bendruoju atveju vaizdo įrašai saugomi iki penkių parų, o užfiksavus ypatingus įvykius, taip pat atliekant tarnybinį patikrinimą, vaizdo įrašas saugomas iki tyrimo pabaigos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo prašomos pateikti vaizdo medžiagos nebuvo galimybės, nes nuo pareiškėjo nurodomų laikotarpių, kurie turėtų būti užfiksuoti vaizdo įrašuose, iki prašymo nagrinėjimo dienos, penkių parų terminas jau buvo praėjęs, taigi vaizdo įrašai jau buvo ištrinti. Pareiškėjas nenurodė ypatingų įvykių, kurių pagrindu Lukiškių TI-K administracija turėtų pagrindą saugoti užfiksuotus įrašus iki tyrimo pabaigos, nes toks tyrimas dėl pareiškėjo nurodomų šiukšlių šalia kameros apskritai nebuvo atliekamas. Papildomai pastebėta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K atsisakymu pateikti vaizdo įrašus, turėjo galimybę šiuos raštus skųsti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau to nedarė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės dėl Lukiškių TI-K vaizdo įrašų saugojimo tvarkos pažeistos nebuvo.

13. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 134:2015, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), 14.5 punktu. Pažymėta, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

14. Vertinant pareiškėjo nurodomus argumentus dėl sanitariniame mazge neįrengto tualeto, pažymėta, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 9.1. papunkčiu, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose sanitariniame mazge įrengiamas sanitarinis mazgas, kurį sudaro praustuvė ir klozetas, tačiau numatyta, kad tualetas gali būti ir tupimas. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas padarė išvadą, kad pareigos įrengti klozetą Lukiškių TI-K administracija neturi, o kamerų sanitariniame mazge įrengtas tupimas tualetas teisės aktų reikalavimus atitinka.

15. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nurodė, kad nors Lukiškių TI-K pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodoma, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Todėl laikyta, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 16 d., t. y. iš viso 16 parų. Pažymėta, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos priteisimo už privatumo pažeidimą dydį, taip pat atsižvelgs į aplinkybę, kad pareiškėjas kamerose visą laikotarpį buvo laikomas vienas.

16. Dėl graužikų kameroje teismas vadovavosi HN 134:2015 20 punktu. Nustatė, jog Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metai buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Šias atsakovo atstovo išdėstytas aplinkybes patvirtino Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas, kuriame nurodoma, kad pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami, Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Be to, akcentuota, jog Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nei 2017 m. gruodžio mėn. patikrinimo (kamera Nr. 202), nei 2017 m. lapkričio mėn. patikrinimo metu (kamera Nr. 115), jokių HN 134:2015 pažeidimų nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog dėl tariamo įkandimo pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus ar administraciją. Nurodytų aplinkybių kontekste padaryta išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl Lukiškių TI-K esančių žiurkių bei jų įkandimų yra deklaratyvūs, neįrodyti, todėl nepagrįsti.

17. Dėl leidimo įsigyti prekes teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 13 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K, nurodydamas, kad rašė prašymą Lukiškių TI-K parduotuvei, kad aprūpintų: taksofono kortele 200 kreditų, 5 pašto ženklai, 2 mėlyni tušinukai, tačiau 2018 m. kovo 12 d. pareiškėjui šių prekių niekas neatnešė; prašė paaiškinti kokiu pagrindu pareiškėjui prašomos prekės nebuvo suteiktos, argumentuodamas, kad šios prekės neįeina į draudžiamų daiktų sąrašą atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas 2018 m. kovo 16 d. raštu Lukiškių TI-K administracijai nurodė, kad viską gavo ir pretenzijų neturi, o raštiško atsakymo nereikalauja, atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracija 2018 m. kovo 20 d. raštu paaiškino pareiškėjui, kad jo 2018 m. kovo 13 d. prašymo nagrinėjimo procedūra nutraukiama. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nurodė Lukiškių TI-K gavęs prašytas įsigyti prekes ir pretenzijų dėl to neturi, teismo vertinimu, tokie atsakovo atstovo veiksmai pareiškėjo teisių nepažeidė, priešingai, kaip teigia pats pareiškėjas, prekės jam buvo išduotos. Todėl tokios pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo neturtinei žalai atlyginti.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso tik 16 parų, kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Akcentuota aplinkybė, kad pareiškėjas visas 16 parų buvo kalinamas vienas, įvertinus tai ir ypač trumpą ginčo laikotarpį, nėra pagrindo teigti, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti ypatingų fizinių ar psichologinių išgyvenimų. Todėl pareiškėjo skundas buvo tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. 19. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo skundas buvo teiktas ne dėl 16 parų, o už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d., į kurį įeina 15 parų baudos izoliatoriuje itin kankinančiomis sąlygomis, kur susirgo (duomenys neskelbtini). Šią ligą nustatė 2018 m. kovo 7 d. pareiškėjui būnant kameroje Nr. 215.

21. Pareiškėjas pažymi, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. vasario 27 d. patikrinimo akte Nr. 10-12 15.4.8 nėra nurodyta, kad buvo atliktas patikrinimas kamerose Nr. 215 ir Nr. 202.

22. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neištyrė pareiškėjo teiktų įrodymų, neįvertino jo nurodyto skundžiamo laikotarpio. Teismas neįvertino, kad Lukiškių TI-K atsisakė fiksuoti įrodymus – filmuotą medžiagą, nors pareiškėjas prašė.

23. Pareiškėjas teigia, kad 65 paras nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gegužės 5 d. buvo kalinamas kankinančiomis sąlygomis, šaltose kamerose, kuriose buvo drėgna, dėl to susirgo (duomenys neskelbtini). Dėl nesuteikto privatumo kasdien jautė nepatogumus. Taip pat buvo kalinamas smarvėje, nes prie kameros Nr. 215 durų kasdien buvo verčiamos šiukšlės.

24. Pareiškėjas nurodo, kad gydytoja 2018 m. balandžio 10 d. išrašė pažymą, kad negalima jo laikyti rūsio patalpose tokiomis sąlygomis, tačiau Lukiškių TI-K toliau jį kankino iki 2018 m. gegužės 5 d.

25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti bei pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gegužės 3 d., atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad 16 parų pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, o kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatęs, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. Teisėjų kolegija, pirmiausia, atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad ginčo administracinėje byloje ribas apibrėžia pareiškėjo skundo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1734/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nagrinėjo pareiškėjo skundo dalyko ribose. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą iš esmės siejo su sąlygomis kameroje Nr. 215, taip pat su tuo, kad iki 2018 m. gegužės 5 d. jis buvo laikomas kameroje rūsyje, nesilaikant gydytojo rekomendacijos.

32. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo nurodyto ginčo laikotarpio, dėl ko skundą išnagrinėjo neišsamiai, su tokiu pareiškėjo teiginiu nėra pagrindo sutikti. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime netiksliai nurodė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 16 d., tačiau iš sprendimo matyti, kad teismas išnagrinėjo visus pareiškėjo skundo teiginius: tiek dėl laikymo kameroje Nr. 215, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 16 d., tiek ir Nr. 202, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. Pareiškėjas skunde buvo nurodęs teiginius dėl, jo manymu, netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 215, kuriuos pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir padarė pagrįstas išvadas. Kiek tai susiję su kalinimo sąlygomis Nr. 202, pareiškėjas skunde buvo nurodęs tik tai, kad joje šalta ir drėgna – šiuos teiginius pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir atsižvelgė į byloje pateiktą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2017 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktą Nr. PA.10-2079 (16.16.8 10.12), kuriame nurodyta, kad patikrinus kamerą Nr. 202 higienos normų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo teiginiai dėl sąlygų kameroje Nr. 202 pagrįstai atmesti kaip deklaratyvūs.

33. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl kalinimo sąlygų kamerose Nr. 215 ir Nr. 202 ginčo laikotarpiu, taip pat dėl vaizdo medžiagos saugojimo Lukiškių TI-K bei leidimo įsigyti prekes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

35. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo ištirti jo pateikti įrodymai, tačiau nedetalizuoja, kurie būtent įrodymai liko neįvertinti. Iš teismo sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas įvertinus byloje surinktų, t. y. tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktų, įrodymų visumą.

36. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tuo aspektu, kad nebuvo nustatytas pažeidimas dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, esančioje rūsyje, nesilaikant gydytojo rekomendacijų, iki 2018 m. gegužės 3 d. Nustatyta, kad gydytoja L. K. 2018 m. balandžio 10 d. nurodė, kad pareiškėjui nustatytas (duomenys neskelbtini), rekomenduojama pakeisti pareiškėjo gyvenamąją kamerą, nes pacientas negali būti laikomas šaltose drėgnose patalpose (b. l. 6). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę, iš esmės atsižvelgė tik į tai, kad pareiškėjas kameroje Nr. 215 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 15 d., o 2018 m. kovo 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 202. Tačiau šios gydytojos 2018 m. balandžio 10 d. rekomendacijos išdavimo metu pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 202, taigi, gydytoja rekomendavo pareiškėją perkelti būtent iš šios kameros. Tačiau į kitą kamerą jis buvo perkeltas tik 2018 m. gegužės 3 d. Taigi sirgdamas (duomenys neskelbtini), tačiau laikomas rūsyje įrengtose patalpose, ilgą laiką (nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.) Lukiškių TI-K administracijai delsiant vykdyti gydytojo rekomendaciją ir perkelti pareiškėją į jo sveikatos būklei tinkamesnes patalpas, pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 871/02)).

38. Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

39. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 16 parų, be to, pareiškėjas, sirgdamas (duomenys neskelbtini), buvo laikomas rūsyje įrengtose patalpose nesilaikant gydytojo rekomendacijų), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, todėl pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė