2013-04-16 Nr. BB-577-1-03-1-00223-2010-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-193/2013

Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00223-2010-5 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2;

2.3.6.3.1;

2.3.6.4.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. Ž. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžiu I. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėjus dalį Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams dviem mėnesiams.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartimi nuteistojo I. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimą,

n u s t a t ė :

I. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m., tiksliau nenustatytu laiku, turėdamas tikslą platinti iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 39,543 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) bei 0,110 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, kurias laikė ir iš nenustatytos vietos nugabeno iki Kybartų pataisos namų, ir, panaudodamas savadarbį šaunamąjį įtaisą, paketą su narkotine ir psichotropine medžiaga įmetė į Kybartų pataisos namų teritoriją, kur šį 2010 m. spalio 24 d., apie 2.00 val., pataisos namų pareigūnai surado ir paėmė.

Kasaciniu skundu nuteistasis I. Ž. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nuteistasis tvirtina nusikalstamos veikos nepadaręs, mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės nelogiškos, grįstos spėjimais ir prieštaringais įrodymais, įrodymų tyrimas byloje atliktas paviršutiniškai, vienpusiškai. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį remtasi vieninteliu įrodymu 2010 m. gruodžio 29 d. specialisto išvada Nr. 140-(8063)-ISI-9348, kurioje konstatuota, kad ant skaidrios lipnios juostos gabalų rasta jo rankų pirštų pėdsakų. Kasatorius pažymi, kad byloje ištirtais įrodymais (liudytojų policijos pareigūnų R. C., K. B., M. R. parodymais) teismų nustatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, tačiau neabejotinų duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad šią nusikalstamą veiką padarė kasatorius, byloje nėra. Remiantis vien tik pirmiau nurodyta specialisto išvada negalima daryti išvados, kad nuteistasis, turėdamas tikslą platinti, įsigijo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas laikė ir gabeno iki pataisos namų, kur, panaudodamas savadarbį šaunamąjį įtaisą, paketą su šiomis medžiagomis įmetė į pataisos namų teritoriją. Kiti įrodymai nepaneigia kasatoriaus nurodytų aplinkybių, kad jo pirštų atspaudų ant lipnios juostos galėjo atsitiktinai atsirasti cigarečių prekeivio automobilyje, kai jis, sėdėdamas galinėje sėdynėje, važiavo pirkti tėvui cigarečių. Tuo metu ant galinės sėdynės buvo padėti du paketai, labai panašūs į matytus bylos nuotraukose, kurie važiuojant vis slysdavo jo link, todėl turėdavo juos patraukti.

Kasatorius nurodo, kad dėl jo negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes patikimai nenustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Nuteistojo teigimu, specialisto išvada yra netiesioginis įrodymas, kuriuo gali būti nustatomas tarpinis faktas (šiuo atveju, kokiomis aplinkybėmis atsirado pirštų pėdsakai ant lipnios juostos), bet ne asmens kaltė. Šis įrodymas neįrodo, kad kasatorius kaltinime nurodytu laiku buvo nusikaltimo vietoje, paketas į nusikaltimo vietą galėjo būti atneštas kitų asmenų. Kasatorius pažymi, kad teismo išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau tik tuo atveju, jeigu įrodinėtina aplinkybė nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje specialisto išvados duomenimis neįmanoma nustatyti, ką konkrečiai kasatorius veikė, būdamas tam tikroje vietoje, ir ar iš viso ten buvo. Pasak nuteistojo, nesurinkus kitų įrodymų, neįmanoma paneigti, kad jo pirštų pėdsakai ant lipnios juostos atsirado jo nurodytomis aplinkybėmis ir jis šio nusikaltimo nepadarė, t. y. narkotinių ir psichotropinių medžiagų neįgijo, jų niekam neplatino, įvykio vietoje nebuvo. Be to, pagal liudytojo M. R. parodymus, nusikaltimo vietoje buvo ne vienas asmuo, todėl turėjo būti nustatyta kiekvieno dalyvavusiojo veiksmų apimtis.

Nuteistajam kelia abejonių specialistui pateikti paketai, kurie jam nebuvo parodyti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Iš byloje esančių dokumentų negalima nustatyti, kokiomis aplinkybėmis jie buvo paimti iš pareigūno K. B., užantspauduoti ir aprašyti, dėl to kasatoriui neaišku, nuo kokio paketo ar jo dalies buvo paimta juosta, ant kurios rastas nuteistojo piršto atspaudas.

Nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas objektyviai bylos neišnagrinėjo ir nurodytų trūkumų neištaisė.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Mindaugas Dūda prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroro manymu, I. Ž. pagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, papildomai apklausė specialistę, dar kartą išanalizavo įrodymus ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje pateikė pagrįstas išvadas dėl I. Ž. dalyvavimo padarant nusikaltimą, o nuteistojo gynybos versiją, jog jis paketus su narkotinėmis medžiagomis galėjo liesti kito asmens automobilyje, motyvuotai atmetė.

Prokuroras pažymi, kad teismai, remdamiesi specialisto išvada, nustatė, jog ant dviejų skaidrių lipnios juostos gabalų, nuklijuotų nuo užspaudžiamo maišelio, buvusio paketo viduje, rasti keturi I. Ž. rankų pirštų pėdsakai. Remdamiesi šiuo faktu teismai padarė išvadą, kad I. Ž. lietė ne tik patį paketą iš išorės, bet ir jame buvusius objektus. Prokuroro manymu, teismai, grįsdami nuteistojo kaltę netiesioginiais įrodymais, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Pasak prokuroro, teismų atliktas įrodymų vertinimas paremtas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Nuteistojo I. Ž. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

Kasatorius skunde teigia, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes byloje nesurinkta įrodymų, kad jis įgijo, laikė, gabeno narkotines bei psichotropines medžiagas ir jas permetė per tvorą į pataisos namų teritoriją.

BK 260 straipsnio 1 dalyje (kaip 2 ir 3 dalyse) įtvirtintos alternatyvios savarankišką teisinę reikšmę turinčios neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nusikaltimų sudėtys: t. y. minėtų medžiagų gaminimas ir (ar) perdavimas, ir (ar) įgijimas, ir (ar) laikymas, ir (ar) gabenimas, ir (ar) siuntimas, ir (ar) pardavimas, ir (ar) kitoks platinimas. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad BK 260 straipsnio 1 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikaltimų sudėčių visuma ir bet kurios iš nurodytų veikų padarymas gali būti (esant visiems konkrečios sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (ar kitas dalis). Dėl to teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-218/2009, 2K-159/2012, 2-7-107/2013). Taigi teismo išvados turi būti pagrįstos patikimais įrodymais, kiekvienas nuosprendis – motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

I. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m., tiksliau nenustatytu laiku, turėdamas tikslą platinti iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 39,543 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) bei 0,110 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, kurias laikė ir iš nenustatytos vietos nugabeno iki Kybartų pataisos namų, ir, panaudodamas savadarbį šaunamąjį įtaisą, paketą su šiomis medžiagomis įmetė į Kybartų pataisos namų teritoriją.

Patikrinus bylos duomenis ir abiejų instancijų teismų sprendimų turinį, konstatuotina, kad teismai pagrįstai pripažino I. Ž. padarius tik vieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų – narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą, turint tikslą platinti. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. ne tik specialisto išvada, bet ir kitais bylos įrodymais (nuteistojo I. Ž., liudytojų R. C., K. B., M. R. parodymais, specialistės paaiškinimais teisme, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų duomenimis).

Kybartų pataisos namų darbuotojų R. C., K. B. ir M. R. parodymais teismas nustatė, kad 2010 m. spalio 24 d., apie 2.00 val., į pataisos namų teritoriją buvo įmestas paketas su narkotine ir psichotropine medžiagomis ir mobiliojo ryšio telefonais. Specialisto išvadoje Nr. 140-(8063)-ISI-9348 konstatuota, kad ant skaidrios juostos gabalo, kuria buvo apklijuotas plastikinis paketas, yra vienas rankos piršto pėdsakas, o ant kitų dviejų skaidrios lipnios juostos gabalų, nuklijuotų nuo pakete buvusio užspaudžiamo maišelio, yra keturi rankų pirštų pėdsakai.

Lietuvos policijos daktiloskopinių duomenų registro duomenimis, šie pirštų pėdsakai palikti I. Ž.. Atlikus papildomą tyrimą, specialisto išvadoje Nr. 64-8-ISI-152 nustatyta, kad rasti pėdsakai palikti I. Ž. dešinės rankos nykščiu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apžiūrėjo daiktinius įrodymus – paketą, kuriame buvo 3 lipnios juostos gabalai, 21 pakuotė be tablečių su užrašais „Metetebs“, 2 pakuotės be tablečių su užrašais „Clonazepam“, keturi mobilieji telefonai, kroviklis, trys mobiliojo telefono maitinimo elementai, metalinio flakono detalės, be to, papildomai iškvietęs specialistę I.

Ladzikaitę, aiškinosi, ant kurių tyrimo objektų buvo aptikti tinkami lyginamajam tyrimui rankų pirštų pėdsakai, taip pat apklausė paketą įvykio vietoje apžiūrėjusią ir ikiteisminį tyrimą šioje byloje pradėjusią tyrėją Ž. G. Šios instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį bylų nagrinėjimą reglamentuojančių normų, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir motyvuotai paneigė atsitiktinę I. Ž. pirštų pėdsakų ant lipnios juostos atsiradimo galimybę, nurodydamas, kad keturi I. Ž. pirštų pėdsakai buvo rasti ant lipnios juostos gabalų, kurie buvo užklijuoti ant užspaudžiamo maišelio, buvusio paketo viduje, ir konstatavo, kad šie įrodymai yra patikimi ir jų pakanka I.

Ž. kaltei laikius narkotinę ir psichotropinę medžiagas, turint tikslą platinti, pagrįsti. Taigi bylos įrodymai patvirtina, kad I. Ž. paketą lietė ne tik iš išorės, bet ir jo viduje esančius objektus, t. y., kad jis juos ne tik laikė, bet ir paketą su šiomis medžiagomis supakavo į specialų cilindro formos paketą (T. 1, b. l. 22), kuris vėliau specialiu įrenginiu buvo įmestas į pataisos namų teritoriją. Visa tai rodo I. Ž. turėjus tikslą šias medžiagas ne tik laikyti, bet ir platinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią kaltinimo dalį pagrindžiančius įrodymus ir dėl šios dalies priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė, o apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį pagrįstai paliko galioti.

Tačiau iš nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokiomis aplinkybėmis I. Ž. įgijo bei gabeno šias narkotines ir psichotropines medžiagas. I. Ž. inkriminuotos šios nusikalstamos veikos nuosprendyje visiškai neaptartos, teismo išvados dėl šių medžiagų įgijimo ir gabenimo visiškai nemotyvuotos ir nepagrįstos įstatymo nustatyta tvarka gautais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos esminės psichotropinių ir narkotinių medžiagų įgijimo ir gabenimo aplinkybės, jos preziumuotos remiantis tik I. Ž. rankos nykščio pėdsakų ant paketo ir lipnios juostos gabalų suradimo faktu. Taigi ši skundžiamo nuosprendžio dalis grindžiama tik prielaidomis. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai. Tokie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, todėl yra pagrindas pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, šalinant iš jų nurodytas aplinkybes, kad I. Ž. 2010 m., tiksliau nenustatytu laiku, turėdamas tikslą platinti, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 39,543 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) bei 0,110 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, kurias iš nenustatytos vietos nugabeno iki Kybartų pataisos namų, paliekant tik įstatymų nustatyta tvarka įrodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, įrodyta, kad I. Ž. laikė ir platino minėtas narkotines ir psichotropines medžiagas, įmesdamas jas į Kybartų pataisos namų teritoriją, panaudodamas savadarbį šaunamąjį įtaisą.

I. Ž. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgusi į tai, kad I. Ž. padarė sunkų nusikaltimą, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat į tai, kad nusikalto neišnykus teistumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad švelninti pirmosios instancijos teismo jam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę nėra pagrindo, net ir pašalinus iš kaltinimo dalį jam inkriminuotų veiksmų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį.

Panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties dalis dėl I. Ž. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už neteisėtą 39,543 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) bei 0,110 g psichotropinės medžiagos klonazepamo įgijimą 2010 m., tiksliau nenustatytu laiku, iš nenustatyto asmens, turint tikslą platinti, jų gabenimą iš nenustatytos vietos iki Kybartų pataisos namų, paliekant tik šių medžiagų laikymą turint tikslą platinti, įmetant jas į Kybartų pataisos namų teritoriją, panaudojant savadarbį šaunamąjį įtaisą.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas

Rimantas Baumilas