2017-12-20 Nr. AB-24144-3-62-3-01076-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2690-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01076-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Bausmės atlikimo laikotarpiu įvairiose sekcijose trūko gyvenamojo ploto, o patalpoje esantys baldai dar labiau mažino gyvenamąjį plotą. Kamerose drėgna, todėl luposi tinkas, kuris byrėjo į lėkštes bei ant galvų, veisėsi tarakonai, trūko gryno oro. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė fizinį nepatogumą, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, pablogėjo gyvenimo kokybė ir sveikata, tapo dirglus, jautė baimę aplinkai.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, jog pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2013 m. rugsėjo 9 d. ir buvo paskirtas gyventi į 3-io sektoriaus gyvenamąsias patalpas, o už režimo pažeidimus keturis kartus atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose. Atsakovas pažymėjo, jog ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Jokie teisės aktai nenumato, kad lovų, esančių patalpoje, kito inventorius užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros ir drėgmės palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pravieniškių PN sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodytos ligos nėra gyvybiškai pavojingos žmogaus sveikatai ir gyvybei. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2013 m. rugsėjo 9 d. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. kovo 5 d. buvo paskirtas gyventi į 7 būrio 7 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 17,5 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,8 kv. m. Pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d. ir nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2016 m. kovo 31 d. buvo paskirtas gyventi į 4 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 32,76 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,5 kv. m. Pareiškėjas už režimo pažeidimus paskirtas nuobaudas atliko kamerų tipo patalpose: nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 10 d. ir nuo 2014 m. kovo 20 d. iki 2014 m. kovo 21 d. nuobaudas atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 14,61 kv. m, įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,65 kv. m. Pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. birželio 17 d. nuobaudą atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 14, kurios plotas 4,89 kv. m, įrengta 1 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,89 kv. m. Pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. birželio 21 d. nuobaudą atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas 15,85 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,9 kv. m. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 11-1.1 ir 11-1.2. punktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas. Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

8. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga.

9. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl bendrabučio tipo patalpų buvusios blogos ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl bendrabučio tipo patalpų buvusios blogos ventiliacijos laikytini nepagrįstais.

10. Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 teismui nekėlė abejonių, jog Pravieniškių PN-AK pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų veisimosi laikyti nepagrįstais.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulę emocinę, psichologinę neturtinę žalą, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialią Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2016 m. birželio 29 d. pažymą Nr. 73(3)-123, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, kuri kenkia jo silpnai sveikatai, nesikreipė. Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu patvirtino, kad, teismo teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Daryta išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 13. Pareiškėjas O. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo gyvenamosios patalpos miegamąsias vietas. Teismas dviejų aukštų lovą priskaičiavo kaip vieną miegamąją vietą, nors toje vietoje miega du asmenys. Be to, iš bendro gyvenamojo ploto turi būti išskaičiuojamas plotas, kurį užima baldai.

15. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad dėl patirtų nepatogumų ir išgyvenimų pareiškėjas nesikreipė į jokias tarnybas. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra nurodęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas absoliutus kankinimo draudimas, kuris nepriklauso nuo aukos elgesio.

16. Įvertinus tai, kad teismas pripažino, jog pareiškėjas patyrė nepatogumus dėl ventiliacijos nebuvimo bei įvertinus, kad gyvenamosios patalpos plotas daugeliu atveju nesiekė 1 kv. m, turi būti konstatuota, kad pareiškėjui buvo padaryta žala.

17. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Mano, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, pažeidęs kokias nors teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo O. J. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

20. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

21. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių atsakovo atliktų teisei priešingų veikų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašomą atlyginti neturtinę žalą, be kita ko, siejo su tuo, kad, jo teigimu, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Pravieniškių PN-AK įvairiose sekcijose jam trūko gyvenamojo ploto.

23. Taisyklės nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (111.1 p.); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 p.).

24. Šiuo klausimu atsakovo atstovas į bylą pateikė 2016 m. birželio 30 d. pažymą Nr. 63-1674 apie nuteistojo O. J. gyvenamųjų patalpų kaitą bausmės atlikimo metu (b. l. 23) bei 2016 m. birželio 28 d. pažymą Nr. 63-1662 apie nuteistojo O. J. gyvenamųjų patalpų kaitą nuobaudos atlikimo metu ir 2016 m. sausio 5 d. pažymą Nr. 77-15 apie 3-io sektoriaus baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų kamerų ir pasivaikščiojimo kimelių plotus (b. l. 24–25). Šiose pažymose nurodytais duomenimis apie patalpų bendrą plotą ir jose esančių miegamųjų vietų skaičių vadovavosi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjo bausmės Pravieniškių PN-AK metu buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

25. Tačiau pažymėtina, kad O. J., nesutikdamas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų Pravieniškių PN-AK patalpose skaičių, Kauno apygardos administraciniam teismui taip pat buvo pateikęs (teisme gauta 2016 m. rugsėjo 19 d.) rašytinius paaiškinimus su priedais: 4 būrio 5 patalpos planą, budėjimo grafiką ir pažymą apie miegamųjų vietų skaičių 3-ioje valdyboje. (b. l. 74–77), kurie atspindi didesnį patalpose laikomų asmenų skaičių nei kad buvo nurodęs atsakovo atstovas. Pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, Pravieniškių PN-AK 4 būrio 5 patalpoje buvo 14 miegamųjų vietų, gyveno 12 asmenų (b. l. 75–76), kai atsakovo atstovas buvo nurodęs, jog 4 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje yra 5 miegamosios vietos.

26. Taigi pareiškėjas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui įrodymus, kuriais siekė paneigti atsakovo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičiaus, tačiau nėra duomenų, kad šiuos pareiškėjo teismui pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas būtų išsiuntęs atsakovui ir sprendęs dėl jų reikšmės nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygas. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas vadovavosi tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, bet nepagrindė, kodėl atsisako vertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus.

27. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

28. Taigi nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas ir buvo pateikęs pakankamai išsamius duomenis apie asmenų skaičių Pravieniškių PN-AK, kurių atsakovo atstovas nebuvo paneigęs, tačiau teismas vis tiek vadovavosi tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, tokiu būdu pažeisdamas nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 80 straipsnis, pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės.

29. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

30. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė