2018-11-28 Nr. AB-21827-3-64-3-00315-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1937-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04043-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. spalio 14 d. ir 2016 m. birželio 28 d. periodiškai buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas buvo tik atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, bet nebuvo visiškai izoliuotas, iš jo nuolat sklido smarvė, visiškai nebuvo privatumo. Kameroje daug kartų buvo viršytas drėgmės lygis, nes nebuvo papildomos ventiliacijos sistemos, o vėdinimas per langus buvo nepakankamas, dėl ko vasarą kaupėsi drėgmė, o žiemą prie langų susidarydavo šerkšnas, kameroje nuolat veisėsi pelėsis.

1.2. Pareiškėjas nurodė, jog dėl nuolatinio poreikio vėdinti kamerą per langą, žiemą kameroje buvo žema temperatūra. Kameros Nr. 86, 54, 97 ir 16 buvo avarinės būklės, sienų dažai nusilupę, pelėsis, sienos vietomis suskilinėjusios ir trupa, gultai seni, nepakako inventoriaus. Į dušą pareiškėjas buvo vedamas tik kartą per savaitę, pasivaikščiojimai būdavo tik valandos trukmės, užimtumas už kameros ribų sudarė tik 1,3 val. per mėnesį. Dėl to, jog 24 val. per parą turėjo būti su kitais asmenimis, pareiškėjas jautė privatumo stoką.

1.3. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, jam skaudėjo galvą. Pareiškėjas po bausmės pabaigos dar metus buvo agresyvus ir dirglus, pasireikšdavo sveikatos sutrikimai, nuolat pergyveno. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl jam turi būti priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. spalio 25 d. buvo laikomas kamerose (Nr. 54, 32, 86, 103, 92, 88, 27, 97, 99, 47, 83, 24, 65, 16 ir 61), kuriose kartu su pareiškėju iš viso būdavo 1–6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius yra kintantis, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,6 kv. m iki 17,6 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (valanda per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

2.2. Atsakovas nurodė, jog kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Atsakovas paaiškino, kad tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, ventiliacija vyksta natūraliu būdu per atvirus langus. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose buvo atlikti atitikimo higienos normoms patikrinimai, kurių metu buvo užfiksuotas vienoje kameroje nedidelis dirbtinio apšvietimo pažeidimas, pelėsis, kitus reikalavimus kameros atitiko. Pasivaikščiojimai buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, užimtumo programos, kurios yra savanoriškos, taip pat buvo vykdomos. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

2.3. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus.

II. 3. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:

4.1. Pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. spalio 27 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai laikomas kamerose (Nr. 54, 32, 86, 103, 92, 88, 27, 97, 99, 47, 83, 24, 65, 16 ir 61) iš viso 245 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,60 kv. m iki 17,58 kv. m kameros ploto. Nustatęs, kad pareiškėjui visą laikotarpį buvo užtikrinamas 3,6 kv. m kameros plotas, teismas konstatavo, kad visas 245 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

4.2. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 yra patvirtinta „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neteigė, kad jis neturėjo galimybės pasinaudoti šia programa, o iš pateiktų „Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų“ nustatyta, jog kameros, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, užimtumo programose dalyvavo, yra užfiksuoti atsisakymai jose dalyvauti.

4.3. Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 tvarką, suimtiesiems buvo užtikrinamas valandos pasivaikščiojimas gryname ore per parą, o pareiškėjas pripažino, jog ši tvarka buvo vykdoma.

4.4. Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimus dėl sąlygų atitikimo Lietuvos higienos normai HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) pareiškėjo buvimo kamerose. 2015 m. gruodžio 21 d. kameroje Nr. 103 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, dirbtinis apšvietimas buvo per mažas, degė trys lemputės iš keturių; ant sienų, lubų buvo pelėsio. 2016 m. kovo 22 d. patikrinimo akte buvo nurodyta, jog kameroje Nr. 97 dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 103 dirbtinis apšvietimas buvo per mažas, šiose kamerose kaupėsi pelėsis. 2016 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte buvo nurodyta, jog kameroje Nr. 25 ir 47 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus (oro temperatūra kameroje Nr. 47 nevertinta, esant atviram langui), pelėsio nebuvo nustatyta. 2016 m. spalio 6 d. patikrinimo akte buvo nurodyta, jog kameroje Nr. 25 santykinė oro drėgmė ir dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, kameros oro temperatūra nebuvo vertinta, esant atviram langui, pelėsio nenustatyta, kamerą vėdinti per langą galima.

4.5. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas vieną kartą kreipėsi į gydytoją dėl odos bėrimo, kad pareiškėjo susirgimas būtų siejamas su netinkamomis sąlygomis kameroje, teismas nenustatė. Apžiūrimas psichiatro, pareiškėjas nusiskundimų neturėjo.

5. Teismas pareiškėjo reikalavimą plotą skaičiuoti ne pagal faktinį asmenų skaičių, o pagal miegamąsias vietas atmetė. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms iš dalies buvo paneigtas Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento atliktų patikrinimų išvadomis. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė nė vieno skundo dėl netinkamų sąlygų kamerose, nors dėl kitų aplinkybių, kaip pareigūnų elgesys, skundus teikė. Teismas, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą, pažymėjo, jog jų įrengimas Šiaulių TI neužtikrino asmens privatumo. Taip pat, teismas, atsižvelgęs į tai, kad tualetai nebuvo visiškai atskirti nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, pripažino pagrįsta. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, pasisakė, kad sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas kameroje sukelia papildomus nepatogumus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos pasivaikščiojimo trukmės ir maudymosi duše periodiškumo ir trukmės. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl ilgesnės prausimosi duše trukmės. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo, pasisakė, kad tam tikras pareiškėjo teisių ar privatumo apribojimas yra iš esmės susiję su Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifika.

6. Teismas pasisakė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

7. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą (pažeistas privatumas, neužtikrintas visų higienos normų laikymasis, nepatogumai sukelti kameroje buvusio sanitarinio mazgo ir baldų), sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

8. Teismas įvertinęs tai, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą.

III. 9. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

9.1. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skunduose ir teismo posėdyje teiktus paaiškinimus, ir mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį nustatydamas, nurodė, jog nebuvo pažeistas vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto reikalavimas.

9.2. Pareiškėjas nurodo, kad jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista visą dieną ar dalį dienos, kadangi nėra žinoma tiksli jo laikymo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis trukmė tą dieną. Atsakovo pateikti rytinio ir vakarinio patikrinimų duomenys nėra tikslūs. Kamerose buvo 6–12 miegamųjų vietų, dalį dienos būdavo užimti visi gultai. Perkėlimai į kameras vykdavo po rytinio patikrinimo, atsakovas nenurodo po perkėlimo kameroje buvusio asmenų skaičiaus. Taip pat būdavo ir vakarinio patikrinimo metu. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo vienam asmeniui tekusį plotą apskaičiuoti pagal miegamųjų vietų, esančių kameroje, skaičių, taip pat, apskaičiuodamas jam tekusį plotą, neeliminavo visų baldų (priklausomų ir perteklinių), sanitarinio mazgo ir kaliniams leidžiamų turėti daiktų užimamo ploto.

9.3. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam buvo suteiktos švarios ir higienos normas atitinkančios kameros. Dėl didelio kamerose laikomų asmenų skaičiaus savaime atsiranda sąlygos antisanitarinei aplinkai, yra didelė užkrečiamų ligų rizika. Pareiškėjo nuomone, jam suteikta miegamoji vieta nebuvo tinkama, nes gulto eksploatacijos laikas buvo pasibaigęs, jis buvo daugiavietis (dviaukštis). Galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę nebuvo pakankama tinkamai užtikrinti būtiną higienos priežiūrą, kai yra nustatytas labai didelis galimas ligų protrūkis ir antisanitarinės sąlygos (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. V-285 „Dėl kalėjimų departamento ekstremalių situacijų valdymo plano patvirtinimo“ lentelės). Tai, kad asmeniui turi būti sudaryta galimybė naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, numatyta ir Europos Tarybos ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijose Nr. Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių išvadose. Šešias dienas per savaitę, kai jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, dėl antisanitarinės ir nehigieniškos aplinkos kilo pavojus susirgti kontakto būdu perduodamomis infekcinėmis ligomis, dėl šalto vandens jautė sąnarių gėlimą ir stuburo skausmus.

9.4. Pareiškėjas tvirtina, kad, kamerose jį laikant sąlygomis, pažeidusiomis Konvencija 3 straipsnį, atsakovas jo laiką turėjo paskirstyti taip, kad jis galėtų kasdien nors trumpam palikti kamerą, o ne suteikti vienkartinius mėnesinius išėjimus iš kameros. Be to, atsakovas pareiškėjui nesuteikė galimybės turėti privačią aplinką, būti stebimam vienas kito 24 val. per parą prilygsta kankinimui ir nežmoniškam elgesiui. Atsakovas visapusiškai kišasi į pareiškėjo asmeninį gyvenimą ir prieš jo valią sudaro tokias ilgalaikes sąlygas, dėl kurių gali pakisti jo seksualinė orientacija. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo kaltės (tyčios), suteikiant netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų teismų nustatytiems pažeidimams pašalinti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nes nėra pagrindo jam priteisti mažesnį neturtinės žalos atlyginimą, nei prašomas neturtinės žalos atlyginimas.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

10.1. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo A. K. skundo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. spalio 27 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

12. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir nustatęs, kad ginčo laikotarpiu kamerose buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, buvo neužtikrintas visų higienos normų laikymasis, buvo sukelti nepatogumai kameroje dėl sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, ir priteisė jam 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui priteisino neturtinės žalos dydžio, taip pat ir su tuo, kad nebuvo nustatyta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taip pat pareiškėjas teigia, kad buvo pareiškėjui suteikta miegamoji vieta buvo netinkama, nes gulto eksploatacijos laikas buvo pasibaigęs, galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę nebuvo pakankama tinkamai užtikrinti būtiną higienos priežiūrą.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

16. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo, nustatė ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus.

18. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog Lietuvos nacionalinės teisės normos šiuo aspektu yra nesuderinamos su Konvencijos nuostatomis ir neužtikrina joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių.

19. Akcentuotina, kad EŽTT savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, nes jam teko ne mažiau kaip 3,75 kv. m kameros ploto (I t., b. l. 60–66), todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju pagrįstai iš bendro kameros ploto nebuvo atimtas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

21. Apibendrinant, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą pažeidimo, atitinkamai ir jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Pareiškėjo teiginiai apie po rytinio ar vakarinio patikrinimo į kamerą atkeliamus naujus asmenis yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais atvejais ar duomenimis, be to, nenurodyta, jog po vieno patikrinimo į kamerą atkelti asmenys nebūdavo užfiksuojami vėlesnio patikrinimo metu, todėl šie teiginiai atmetami. Esant konkretiems duomenims apie asmenų, laikytų kartu su pareiškėju, skaičių, nėra pagrindo jam tekusį kameros plotą apskaičiuoti visą kameros plotą padalijant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

22. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jam neturtinė žala kilo dėl didelio kamerose laikomų asmenų skaičiaus, atmestinos kaip hipotetinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į sveikatai saugią aplinką, kaip tai nustato higienos norma HN 134:2015, rėmėsi byloje surinktais faktiniais duomenimis – Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktais (I t., b. l. 127–152). Teisėjų kolegija, įvertinusi patikrinimų aktus, nustatė, kad Šiaulių TI ne visada buvo užtikrinamas higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis, tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo šiuo aspektu atmestini, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi byloje surinktais faktiniais duomenimis ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi kamerose buvo pažeista.

23. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Teisės aktai nereglamentuoja buvimo duše ar pirtyje trukmės. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Kita vertus, EŽTT kai kuriais atvejais pripažįsta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas blogina ir ta aplinkybė, jog jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (žr., pvz., 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12152/05); 2012 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Onaca prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 22661/06)). EŽTT byloje Valašinas prieš Lietuvą (2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98) pažymėjo, kad galimybė dušu naudotis kartą per savaitę yra nepatenkinama, bet pažeidimo dėl šių aplinkybių nekonstatavo, akcentuodamas, kad kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas perpildytose kamerose. Byloje nėra duomenų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebūtų buvęs užtikrintas šalto vandens tiekimas, todėl pareiškėjas turėjo galimybę (nors ir ribotą) asmeninę higieną palaikyti kameroje. Akcentuotina, kad pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI dėl galimybės naudotis dušu dažniau.

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pertekliniais baldais ir netinkamais gultais, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad baldai, įrengti asmenims, kuriuos papildomai patalpinus į kamerą nebebūtų užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, negali būti pripažinti pertekliniais ir neteisėtai įrengtais, jeigu jie aktualiu laikotarpiu buvo naudojami (nors ir su pertraukomis), kadangi pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.6 punktą, kamerose turi būti lovos kiekvienam suimtajam (žr., pvz., 2016 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016). Iš teismui pateiktų duomenų, kiek kamerose įrengta gultų (I t., b. l. 27) matyti, kad kamerose buvo įrengta nuo 6 iki 12 gultų, pareiškėjas tvirtina, kad gultai buvo dviaukščiai, pritvirtinti prie grindų. Byloje nustatyta, kad kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikomi 1–6 asmenys, todėl tam tikrais trumpais periodais kai kurios dviaukštės lovos, atskirose kamerose, nebuvo naudojamos miegoti. Atsižvelgiant į lovos konstrukciją, reikalavimą baldus pritvirtinti prie grindų (Eksploatavimo taisyklių 14.6 p.), dinamišką kameroje laikomų asmenų skaičiaus kaitą, laikytina, kad pataisos įstaigai kiltų objektyvių sunkumų siekiant užtikrinti, jog kameroje būtų tik tiek lovų, kiek yra joje laikomų asmenų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip teisės aktais buvo įpareigotas veikti. Pareiškėjo teiginiai apie senus gultus atmestini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, pareiškėjas nedetalizuoja, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės šiuo aspektu.

26. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko nuo 3,74 kv. m iki 18,95 kv. m kameros ploto (t. I, b. l. 21–27). Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose jis laikytas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrinti higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, t. I, b. l. 173–186) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

27. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

28. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

29. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (150 Eur) nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

31. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 400 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

32. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Pareiškėjo nuoroda į EŽTT bylą Mironovas prieš Lietuvą nesudaro teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui turi būti priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

33. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

34. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 400 Eur

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistą 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė