a5cb472f-2c0e-482f-bccb-920afc913e51 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2-1333/2013 Proceso Nr. 2-55-3-01575-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6; 21.4.2.7.  (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gegužės 20 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K.

S. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties dalies, kuria atmestas ieÅ¡kovo K. S. ieÅ¡kinys atsakovui likviduojamai dėl bankroto akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, priimtos likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2361-611/2012 (naujai suteiktas Nr. B2-2267-611/2013). Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas ir atsakovas 2010 m. lapkričio 15 d. sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kuriÄ atsakovas įsipareigojo teikti ieÅ¡kovui paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sÄ skaitÄ , vykdyti ieÅ¡kovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant Å¡iÄ sutartį ieÅ¡kovas ir atsakovas tÄ pačiÄ dienÄ sudarė indėlių sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S003397, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas įsigijo 340 000 Lt vertės indėlio sertifikatÄ su 4,95 procento fiksuota metine palÅ«kanų norma, kurio įsigaliojimo data – 2010 m. lapkričio 15 d., iÅ¡pirkimo data – 2011 m. lapkričio 17 d.

IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas pripažinti su atsakovu 2010 m. lapkričio 15 d. sudarytÄ indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S003397 negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu bei pripažinti jo lėšas – 356 922,14 Lt indėliu, iÅ¡ kurių 279 307,66 Lt taikomas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatytas indėlių draudimas. IeÅ¡kovo teigimu, indėlio sertifikato įsigijimo sutartį sudarė suklaidintas atsakovo įgalioto atstovo dėl esminių sandorio aplinkybių: paties sutarties dalyko ir sutarties tikslo, neįsitikinus tuo, kad ieÅ¡kovas yra pasirengęs rizikuoti.

Kreipdamasis į atsakovÄ siekė sudaryti terminuoto indėlio sutartį. Žinodamas, kad indėlio sertifikatas nėra draustas įstatymų nustatyta tvarka, nebÅ«tų sudaręs indėlio sertifikato sutarties ir prisiėmęs nepagrįstai didelės rizikos. Todėl turimos lėšos banke turi bÅ«ti laikomos indėliu, kuriam taikomas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytas indėlių draudimas, ieÅ¡kovo draudimo iÅ¡mokos dydis yra 279 307,66 Lt, nes ieÅ¡kovui buvo sugrÄ Å¾inta 65 972,34 Lt turėtų lėšų AB banke „Snoras“ (345280 Lt-65972,34 Lt=279307,66 Lt).

Atsakovas prašė ieÅ¡kinio netenkinti. Atsakovo teigimu, ieÅ¡kovas neįrodė nė vienos iÅ¡ aplinkybių, galinčių pagrįsti sertifikatų sutarties pripažinimÄ niekine ir negaliojančia dėl apgaulės. Atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų reikalavimus atskleisti ieÅ¡kovui su sertifikato sandoriu susijusiÄ rizikÄ . Pažymėjo, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis tiesiogiai nesukėlė ieÅ¡kovui pareigos investuoti į vertybinius popierius. Nurodė, kad iki bankroto bylos atsakovui iÅ¡kėlimo teisme dienos ieÅ¡kovas nebuvo pareiÅ¡kęs reikalavimo ar pretenzijų atsakovui, kad sudarė ne tokiÄ sutartį, kokios siekė.

IeÅ¡kovo apsisprendimÄ nulėmė gautinų už terminuotÄ indėlį ir indėlių sertifikatus palÅ«kanų skirtumas bei finansiÅ¡kai naudingesnės sutarties nutraukimo anksčiau nustatyto termino sÄ lygos. Jeigu teismas tenkintų ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia, ieÅ¡kovo reikalaujama suma netaptų indėliu, nes pagal CK 1.91 straipsnio 2 dalį turėtų bÅ«ti taikoma restitucija, ieÅ¡kovas taptų atsakovo kreditoriumi, kurio reikalavimai turi bÅ«ti tenkinami ketvirtÄ ja eile.

Nurodė, kad ginčijamo sandorio suma yra 340 000 Lt, o ne 356 922,14 Lt, nes ieškovas neturi teisės reikalauti pagal negaliojantį sandorį priskaičiuotų palūkanų. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė netenkinti ieškinio dalyje dėl lėšų pripažinimo indėliu. Nurodė, kad pripažinus sandorį negaliojančiu ieškovas netaptų indėlininku, o jo reikalaujama suma indėliu, nes CK 1.91 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovas taptų atsakovo kreditoriumi.

IeÅ¡kovo kaip kreditoriaus reikalavimo pagrindas bÅ«tų sandorio negaliojimas, o ne indėlio ar banko sutartis. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo K. S. ieÅ¡kinį atsakovui likviduojamam AB bankui SNORAS dėl sutarties pripažinimo negaliojančia prijungė prie civilinės bylos Nr.B2-2361-611/2012 ir laikė Å¡ios bylos dalimi; ieÅ¡kovo K. S. ieÅ¡kinį atmetė. Teismas įvertino, kad atsakovas yra komercinis bankas, t. y. kredito įstaiga, iki 2011 m. lapkričio 16 d. turėjusi teisę teikti licencines finansines paslaugas; ieÅ¡kovas yra neprofesionalus rinkos dalyvis, o santykyje su atsakovu – neprofesionalus klientas.

Teismas nustatė, kad atsakovas Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau FPRÄ®) 22 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytas pareigas įvykdė tinkamai, bandė surinkti informacijÄ apie ieÅ¡kovo patirtį investuojant, tačiau ieÅ¡kovas, kaip matyti iÅ¡ sutarties, atsisakė suteikti atsakovui minėtÄ informacijÄ apie save. Indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje ieÅ¡kovas patvirtino, kad yra susipažinęs su apraÅ¡u (kad su tokiu susipažinęs, patvirtina ir ta aplinkybė, jog pats ieÅ¡kovas tokį pateikė į bylÄ ).

Be to, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieÅ¡kovas patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ . Teismas įvertino, kad ieÅ¡kovas be indėlio sertifikato įsigijimo sutarties, buvo sudaręs su atsakovu ir terminuoto indėlio sutartis, kuriose aiÅ¡kiai yra pateikiama nuoroda, kad indėliai yra apdrausti VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, tuo tarpu nei indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje, nei indėlio sertifikato emisijos apraÅ¡e nėra nuorodos, jog indėlio sertifikatas yra draudžiamas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau IÄ®IDÄ®) nuostatas.

Byloje kaip liudytoja apklausta D. Å . parodė, kad prieÅ¡ sudarant ginčo sutartį ieÅ¡kovui buvo iÅ¡aiÅ¡kinusi, kad indėlio sertifikatas nėra draudimo objektu pagal IÄ®IDÄ® nuostatas, tai pripažino ir ieÅ¡kovas teismo posėdyje. Todėl atsakovas tinkamai įvykdė IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalies reikalavimÄ , nes Å¡i aplinkybė ieÅ¡kovui, nors ir žodžiu, buvo iÅ¡aiÅ¡kinta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas suklaidino ieÅ¡kovÄ , o ieÅ¡kovo klaidingas tam tikrų sudaromos sutarties sÄ lygų supratimas negali bÅ«ti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorių esmės, tuo labiau atsakovo apgaule ieÅ¡kovo atžvilgiu (CK 1.90 str., 1.91 str.).

Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog ginčijama indėlio sertifikato įsigijimo sutartis yra sudaryta ieÅ¡kovui iÅ¡ esmės suklydus ar dėl atsakovo apgaulės. Dėl ieÅ¡kovo reikalavimo pripažinti jo 356 922,14 Lt lėšas, sumokėtas už indėlio sertifikatÄ , indėliu, iÅ¡ kurių 279 307,66 Lt taikomas IÄ®IDÄ® nustatytas indėlių draudimas, teismas konstatavo, jog atmetus ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, reikalavimas dėl sumokėtų lėšų už šį sertifikatÄ pripažinimo indėliu gali bÅ«ti nagrinėjamas savarankiÅ¡kai.

Teismas sprendė, kad Å¡alys sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį dėl 340 000 Lt indėlio sertifikato įsigijimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Å¡i suma su palÅ«kanomis yra indėlis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovo ir atsakovo sudaryta ginčo indėlio sertifikato įsigijimo sutartis pasibaigė 2011 m. lapkričio 17 d.; Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.03-186 nuo 2011 m. lapkričio 16 d. atsakovui buvo paskelbus veiklos moratoriumÄ sustabdyta atsakovo finansinė veikla (finansinių prievolių vykdymas), taigi uždrausta įvykdyti prievolę pagal pasibaigusiÄ sutartį ir iÅ¡mokėti ieÅ¡kovui lėšas pagal pasibaigusį indėlio sertifikatÄ .

Todėl pasibaigus indėlio sertifikato galiojimo terminui ir atsiradus trečiojo asmens pareigai jį iÅ¡pirkti, laikytina, kad ieÅ¡kovo kaip investuotojo teisinis statusas pasibaigė ir jis tapo lėšų banko sÄ skaitoje turėtoju, nepriklausomai nuo to, kad atsakovo veikla buvo apribota ir jam buvo taikomas draudimas iÅ¡mokėti lėšas pagal pasibaigusį indėlio sertifikatÄ . PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas neatitiktų sutartinius teisinius santykius reglamentuojančių CK nuostatų bei teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principų (CK 1.5 str.), nes joks kitas subjektas, iÅ¡skyrus teismÄ , negali pakeisti dviejų privačių asmenų teisinių santykių, be to, negali nukentėti ieÅ¡kovo teisėti lÅ«kesčiai vien dėl to, kad valstybės įgaliota institucija pritaikė poveikio priemones trečiajam asmeniui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirÄ jį skundÄ argumentai IeÅ¡kovas K. S. atskiruoju skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – ieÅ¡kinį patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. Grįsdamas sandorio negaliojimÄ nurodo, jog buvo neprofesionalus klientas Finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme, todėl jam taikytinas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, tuo tarpu atsakovui, kaip kredito įstaigai, – didesni atidumo ir rÅ«pestingumo standartai. Vertinant minėto įstatymo 22 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, akivaizdu, jog numatytos savarankiÅ¡kos banko pareigos – suteikti reikalingÄ informacijÄ klientams ir surinkti informacijÄ apie klientÄ . Apeliantui nesuteikus informacijos apie save, bankui vis vien liko pareiga suteikti apeliantui informacijÄ , kurios pagrindu jis pats galėtų priimti pagrįstÄ investicinį sprendimÄ .

Ä®vertinus aplinkybę, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir indėlio sertifikato sutartis sudarytos tÄ pačiÄ dienÄ , pirmojoje sutartyje atsakovui nurodžius, kad banko įsipareigojimai apdrausti ir vykdant Å¡iÄ sutartį sudarius indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, apeliantui susidarė klaidingas įspÅ«dis, jog pinigus pasideda banke kaip terminuotÄ indėlį, kuris yra apdraustas. Atsakovas pažeidė IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalies nuostatas. Banko nurodymas, jog jis, siekdamas užtikrinti klientui piniginių lėšų grÄ Å¾inimÄ , savo įsipareigojimus yra apdraudęs, liudija iÅ¡ankstinį atsakovo tikslÄ suklaidinti apeliantÄ , siekiant, kad jis sudarytų sutartį.

2. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pozicija, netinkamai vertino su tuo susijusius įrodymus, liudytojos D. Å . parodymus. Teismas privalėjo sistemiÅ¡kai vertinti banko atstovo ir liudytojos parodymus, iÅ¡ kurių seka, kad bankas, kaip sandorio Å¡alis IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ informacijÄ turėjo suteikti raÅ¡tu, o ne žodžiu. Nurodo, jog teismas, nurodydamas, kad apeliantas patvirtino gavęs finansinių priemonių ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ , nepagrįstai rėmėsi priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte užfiksuota informacija; be to, jame nėra jokios informacijos apie tai, kad indėlio sertifikatai nėra drausti.

Negavęs visos informacijos, bÅ«damas neprofesionalus klientas per 15-20 minučių negalėjo identifikuoti terminuoto indėlio ir indėlio sertifikato skirtumų ir priimti pagrįsto investicinio sprendimo. Apelianto suklydimas dėl esminių sutarties sÄ lygų pripažintinas esminiu, todėl indėlio sertifikato įsigijimo sutartis pripažintina negaliojančia.

3. Apelianto vertinimu, sudaryta indėlio sertifikato įsigijimo sutartis pripažintina negaliojančia ir dėl apgaulės, kadangi į bankÄ Ä—jo sudaryti terminuoto indėlio sutarties, tačiau sudarė visai kitokiÄ , daug rizikingesnę sutartį, apelianto valiÄ sÄ lygojo atsakovo elgesys. Ginčijamas sandoris neatitinka tikrosios apelianto valios, kadangi buvo atsakovo suklaidintas, apgautas ir nesuprato sudaromo sandorio esmės bei galimų rizikų.

4. Nurodo, jog pats pasirenka savo teisių gynimo bÅ«dus, tačiau CK 6.145 – 6.146 straipsniai numato teismo diskrecijos teisę restitucijos netaikyti arba pakeisti jos bÅ«dÄ . IÅ¡ teismo motyvuojamosios dalies darytina iÅ¡vada, kad antrasis reikalavimas – dėl lėšų pripažinimo indėliu tenkintas. Apelianto vertinimu, teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu, pagal ieÅ¡kovo suformuluotus reikalavimus, turi diskrecijos teisę spręsti, kuris ieÅ¡kovo, kaip vartotojo ir atsakovo kreditoriaus, teisių gynimo bÅ«das yra efektyviausias ir nuspręsti, kurį ar kuriuose teisių gynimo bÅ«dus pritaikyti.

Todėl taisytina rezoliucinė dalis, kuria atmestas reikalavimas pripažinti 356 922,14 Lt lėšas indėliu, iÅ¡ kurių 279 307, 66 Lt taikomas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatytas indėlių draudimas, nurodant, kad Å¡ioje dalyje ieÅ¡kinys tenkinamas, o kitoje dalyje atmetamas, nepripažįstant sandorio negaliojančiu. Atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ trečiasis asmuo praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistÄ ; iÅ¡ ieÅ¡kovo priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tai, kad ginčo sutartimi įsigyjamas atsakovo vertybinis popierius nėra draudžiamas, numatyta įstatyme, todėl ieÅ¡kovas, kaip asmuo, kuriam pagal užimamas pareigas (VÄ® Registrų centro direktorius) taikomi padidinto rÅ«pestingumo ir atidumo standartai, nepagrįstai teigia buvęs suklaidintas. Atsakovas pateikė visÄ reikalingÄ informacijÄ . Tiek liudytoja, tiek ieÅ¡kovas posėdžio metu patvirtino, kad buvo informuotas apie tai, jog indėlio sertifikatas nėra draudžiamas.

2. IeÅ¡kovas tuo pat metu sudarydamas ar pratęsdamas terminuoto indėlio sutartis ir lygiagrečiai pasiraÅ¡ydamas ginčo sutartį dėl indėlio sertifikato įsigijimo, akivaizdžiai suprato sudaromų sandorių skirtumus. Be to, Å¡alys neneigė, jog iki sutarties sudarymo ne kartÄ bendravo telefonu, derino esmines ketinamos sudaryti sutarties sÄ lygas, todėl ieÅ¡kovas turėjo galimybę pasitikslinti ir įsigilinti į visas sudaromos sutarties aplinkybes.

3. Atsakovo veiksmuose nebuvo apgaulės; pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad atsakovo darbuotojai jam paaiškino, jog indėlio sertifikatas nėra draustas.

4. Nurodo, kad teismas yra saistomas dispozityvumo principo ir negali savo nuožiÅ«ra parinkti ir taikyti ieÅ¡kovo teisių gynimo bÅ«dų. Tikrasis ieÅ¡kovo tikslas ne pripažinti sutartį negaliojančia, o dirbtinai įgyti draudiminę apsaugÄ Ä¯ dalį sutarties pagrindu sumokėtų lėšų.

5. Apeliantas nenurodo, kuo pasireiÅ¡kė netinkamas įrodymų, liudytojos parodymų vertinimas, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas ir kokiÄ tai įtakÄ turėjo skundžiamos nutarties priėmimui. Tai, kad priimta nutartis nepalanki ieÅ¡kovui, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ atsakovas praÅ¡o palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. Atsakovas tinkamai įvykdė FPRÄ® 22 straipsnio 3 punkte numatytÄ pareigÄ ; ieÅ¡kovas neneigia minėtų dokumentų gavimo; liudytoja nurodė, kad ieÅ¡kovui buvo žodžiu iÅ¡aiÅ¡kinusi, kad indėlio sertifikatas nėra draudimo objektas pagal IÄ®IDÄ® nuostatas, o ieÅ¡kovas pripažino tai teismo posėdyje. Be to, sandorio sÄ lygos buvo individualiai derinamos su ieÅ¡kovu iÅ¡ anksto.

2. Teorinių skirtumų tarp terminuotųjų indėlių ir vertybinių popierių (indėlio sertifikatų) tariamas nesuvokimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ieÅ¡kovas suklydo ar buvo apgautas sudarydamas ginčijamÄ sandorį, nes ieÅ¡kinys grindžiamas tariamu suklydimu/apgaule dėl indėlių draudimo taikymo indėlio sertifikato atžvilgiu.

3. IeÅ¡kinio tenkinimas susijęs tik su privačiu interesu. Pripažinus sandorį negaliojančiu taikytina restitucija, naujų teisinių santykių sukÅ«rimas iÅ¡eitų už teismo kompetencijos ribų. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Atskirasis skundas atmestinas. Apeliacijos objektÄ sudaro teismo nutarties dalies, kuria netenkintas ieÅ¡kovo reikalavimas dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Šį klausimÄ apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas K. S. ginčija tarp jo ir atsakovo AB banko SNORAS 2010 m. lapkričio 15 d. sudarytÄ indėlio sertifikato įgijimo sutartį, kaip sudarytÄ iÅ¡ esmės suklydus bei kaip sudarytÄ dėl apgaulės. Savo reikalavimÄ ieÅ¡kovas grindžia tuo, kad sudarydamas ginčo sandorį nežinojo, jog indėlio sertifikatas nėra indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iÅ¡ esmės suklydus sudarytas sandoris gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios Å¡alies ieÅ¡kinį. Å iame straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sÄ lygos yra tokios: pirma, turi bÅ«ti konstatuotas suklydimo faktas, antra, suklydimas turi bÅ«ti kvalifikuotas kaip esminis, trečia suklydimo faktÄ galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (pvz.

žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, ir kt.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008).

Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trÅ«kumų; jÄ nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios iÅ¡raiÅ¡ka. Vertinant, ar suklydimas gali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip esminis, bÅ«tina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio Å¡alies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sÄ lygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005).

Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. Å¡alies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį bÅ«tina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. ar kitas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrÄ jÄ reikalų padėtį, panaÅ¡ioje situacijoje bÅ«tų sudaręs tokį pat sandorį. Be to, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio Å¡alies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, iÅ¡simokslinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007).

Byloje nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 15 d. ieÅ¡kovas ir atsakovas sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V991222, pagal kuriÄ ieÅ¡kovui buvo suteikta neprofesionalaus kliento kategorija (7-9, 10 b. l.). TÄ pačiÄ dienÄ ginčo Å¡alys sudarė Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal kuriÄ K. S. įsigijo 340 000 Lt vertės indėlio sertifikatÄ su 4,95 proc. fiksuota metine palÅ«kanų norma iÅ¡ banko indėlių sertifikatų emisijos Nr. 30 (LTL), o bankas įsipareigojo indėlio sertifikato iÅ¡pirkimo datÄ (2011 m. lapkričio 17 d.) iÅ¡pirkti indėlio sertifikatÄ ir sumokėti sukauptas palÅ«kanas (6 b. l.).

Ginčijama indėlio sertifikato įsigijimo sutartis buvo sudaryta aptarnavimo sutarties pagrindu. Vadovaujantis CK 6.719 straipsnio 1 dalimi, prieÅ¡ sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui iÅ¡samiÄ informacijÄ , susijusiÄ su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sÄ lygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokiÄ informacijÄ , turinčiÄ Ä¯takos kliento apsisprendimui. Be to, aptarnavimo sutarties pagrindu bankas kaip finansų maklerio įmonė, teikianti klientui investicines paslaugas, suteikė ieÅ¡kovui neprofesionalaus kliento kategorijÄ , tuo pačiu prisiimdamas prievolę jo atžvilgiu laikytis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) 22 ir 24 straipsniuose bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų investuotojų apsaugos priemonių (Aptarnavimo sutarties 3.6, 3.9 punktai), tame tarpe aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti visÄ reikiamÄ informacijÄ , kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siÅ«lomų finansinių priemonių esmę ir joms bÅ«dingÄ rizikÄ ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRÄ® 22 str. 3 d.), o bÅ«tent – pateikti informacijÄ apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimÄ apie rizikÄ , kuri bÅ«dinga investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRÄ® 22 str. 4 d. 2 p.).

Apeliantas nesutinka, jog bankas tinkamai atliko kliento informavimo pareigÄ apie siÅ«lomai finansinei priemonei (indėlio sertifikatui) bÅ«dingÄ rizikÄ ; esminis argumentas, kad nebuvo aiÅ¡kiai ir neklaidinančiai atskleista, ar banko įsipareigojimas pagal indėlio sertifikatÄ yra draustas, ar ne. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieÅ¡kovÄ ir atsakovÄ ne vienerius metus siejo sutartiniai santykiai, ieÅ¡kovas laikė lėšas pas atsakovÄ kaip terminuotus indėlius (42, 43 b. l.). 2012 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio metu (91-95 b. l.), ieÅ¡kovas patvirtino, kad į bankÄ Ä—jo atsakovo darbuotojai susisiekus su juo telefonu ir pristačius pasiÅ«lymÄ , buvo „vip“ klientas; banke ieÅ¡kovas užtruko apie 20 minučių.

Informacija apie galimas rizikas, susijusias su indėlių sertifikatu, apeliantui pateikta sutarčių pasiraÅ¡ymo metu; sertifikato sutartyje nurodyta, jog pasiraÅ¡ydamas sutartį indėlio sertifikato savininkas patvirtina, kad: (I) visos sutarties sÄ lygos su juo buvo aptartos ir paaiÅ¡kintos prieÅ¡ pasiraÅ¡ant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos iÅ¡reiÅ¡kia jo valiÄ ; (II) jis yra susipažinęs su apraÅ¡u ir visiÅ¡kai sutinka su jo sÄ lygomis. Aptarnavimo sutarties dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte nurodyti kliento patvirtinimai apie gautus dokumentus.

Taigi darytina iÅ¡vada, jog atsakovas įgyvendino FPRÄ® numatytÄ informavimo pareigÄ . Minėta, kad vertinant, ar buvo suklysta, taip pat reikia atsižvelgti į sandorio Å¡alies, teigiančios, jog ji suklydo, amžių, iÅ¡simokslinimÄ , sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. IÅ¡ vieÅ¡ai prieinamų duomenų nustatyta, jog aukÅ¡tÄ jį iÅ¡silavinimÄ turintis ieÅ¡kovas yra (duomenys neskelbtini) direktorius, t. y. užima aukÅ¡tas ir atsakingas valstybės įmonės vadovo pareigas.

Pagal raÅ¡ytinius įrodymus ir liudytojos parodymus, apie siÅ«lomÄ sandorį ieÅ¡kovas buvo informuotas iÅ¡ anksto telefonu; indėlio sertifikato sutartį pasirašė dėl didelės pinigų sumos, įsigijo visÄ vieÅ¡ai neplatintÄ indėlių sertifikatų emisijÄ , kurios sÄ lygos buvo individualiai derintos su apeliantu. Nustatytos aplinkybės neidentifikuoja apelianto, kaip asmens, dėl savo amžiaus, iÅ¡silavinimo ir statuso, galinčio suklysti dėl sandorio sÄ lygų. Esant nustatytoms aplinkybėms dėl informacijos apie ketinamÄ sudaryti sandorį ir galimas rizikas atskleidimo, darytina iÅ¡vada, kad apeliantas pats buvo nepakankamai atidus ir rÅ«pestingas, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes.

Apeliantas taip pat teigia, kad buvo apgautas, kadangi atsakovas suklaidino, įraÅ¡ydamas į sutartį klaidinančius duomenis apie banko įsipareigojimų klientams apdraudimÄ . CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trÅ«kumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal Å¡iÄ teisės normÄ apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikÅ¡tis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sÄ moningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį.

Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamÄ Ä¯takÄ Å¡alies valiai susiformuoti. Kai reiÅ¡kiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytÄ sandorį, byloje turi bÅ«ti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesÄ Å¾iningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieÅ¡kovÄ ), dėl kurių ieÅ¡kovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iÅ¡ tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi bÅ«ti tiriamas bei vertinamas ir ieÅ¡kovo elgesys tiek prieÅ¡ sandorio sudarymÄ , tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo.

Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų Å¡alių veiksmai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008 ir kt.). Kaip minėta, teismo posėdžio metu nustatyta, jog apeliantui atvykus sudaryti sutarties, buvo suteikta informacija apie terminuoto indėlio ir indėlio sertifikato skirtumus – dėl palÅ«kanų normos ir apdraudimo, todėl nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad atsakovas suklaidino apeliantÄ dėl esminių sandorio aplinkybių.

Apelianto teigimu, teismas neteisingai vertino banko atstovo ir liudytojos parodymus, iÅ¡ kurių seka, kad bankas, kaip sandorio Å¡alis IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ informacijÄ turėjo suteikti raÅ¡tu, o ne žodžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi reikÅ¡mės, informacijos pateikimo forma, raÅ¡tu ar žodžiu, kadangi esminis apelianto argumentas yra dėl aplinkybės dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo numatyto draudimo netaikymo indėlio sertifikatui iÅ¡vieÅ¡inimo.

Sutiktina su atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ argumentu, jog nei IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalyje, nei FPRÄ® 22 straipsnyje numatytos informacijos pateikimo klientui formai ir bÅ«dui nėra keliami jokie reikalavimai, todėl ji gali bÅ«ti pateikiama ir žodžiu. Kaip minėta, tokios informacijos suteikimas apeliantui žodžiu buvo patvirtintas teismo posėdyje liudytojos parodymais ir ieÅ¡kovo pripažinimu. Kitokių reikÅ¡mingų argumentų dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo apeliantas nenurodo.

Ä®vertinus nustatytas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, taip pat tai, jog pats apeliantas teismo posėdžio metu pripažino gavęs informacijÄ apie indėlio sertifikato ypatumus bei nepatekimÄ Ä¯ IÄ®IDÄ® draudimo sferÄ , darytina iÅ¡vada, kad sudarant ginčo sutartį sprendimo priėmimo rizika teko pačiam apeliantui. Apeliantas neteisus, teigdamas, kad teismas, pripažinęs sandorį negaliojančiu, pagal ieÅ¡kovo suformuluotus reikalavimus, turi diskrecijos teisę spręsti, kuris ieÅ¡kovo, kaip vartotojo ir atsakovo kreditoriaus, teisių gynimo bÅ«das yra efektyviausias ir nuspręsti, kurį ar kuriuos teisių gynimo bÅ«dus pritaikyti.

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiÅ«ra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybÄ , t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo bÅ«dus ir apimtį, teisės perdavimÄ kitiems asmenims, teisių gynimo bÅ«dus, teisės atsisakymÄ ir kt. Teismas negali keisti ieÅ¡kinyje nurodytų gynimo bÅ«dų, nes privalo užtikrinti proceso Å¡alių lygiateisiÅ¡kumÄ (CPK 17 str.), iÅ¡skyrus atvejus, kai yra siekiama apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ (CPK 49, 320, 353 str.), todėl tinkamai pasirinkti gynybos bÅ«dÄ ieÅ¡kovui yra itin reikÅ¡minga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012, 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra susijęs tik su ieškovo privačiais interesais, t. y. ieškovas ir atsakovas sudarė dvišalį sandorį, kuriuo ieškovas siekė finansinės naudos; šioje byloje nėra viešo intereso gynimo elementų, todėl teismas neturi pareigos parinkti efektyviausio ieškovo teisių gynimo būdo. Konstatavus, jog ieškovas neįrodė nei apgaulės, nei suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio netenkino.

Nepripažinus sandorio negaliojančiu nėra teisinio pagrindo analizuoti sandorio negaliojimo pasekmių – restitucijos, kadangi ji nėra taikoma. Aptartų aplinkybių kontekste, pertekliniais vertintini ir iÅ¡ nutarties motyvuojamosios dalies paÅ¡alintini teismo motyvai dėl lėšų, sumokėtų už indėlio sertifikatÄ , nepripažinimo indėliu, ir argumentai dėl ieÅ¡kovo kaip investuotojo teisinio statuso pasibaigimo ir ieÅ¡kovo tapimo lėšų banko sÄ skaitoje turėtoju, kadangi netenkinus ieÅ¡kinio, Å¡alis sieję teisiniai santykiai nepasikeitė, o ieÅ¡kovo ir jo lėšų teisinio statuso klausimas pasibaigus sutarties galiojimui, nėra ieÅ¡kinio dalykas.

IÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti jÄ atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama iÅ¡ esmės nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.), paÅ¡alinant iÅ¡ jos motyvuojamosios dalies argumentus, susijusius su ieÅ¡kovo lėšų, sumokėtų už indėlio sertifikatÄ , nepripažinimu indėliu, ir argumentus dėl ieÅ¡kovo kaip investuotojo teisinio statuso pasibaigimo ir ieÅ¡kovo tapimo lėšų banko sÄ skaitoje turėtoju.

Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ trečiasis asmuo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, tačiau tokias iÅ¡laidas patvirtinantys įrodymai iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos nepateikti, todėl praÅ¡ymas netenkinamas (CPK 93, 98 str.). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

PaÅ¡alinti iÅ¡ nutarties motyvuojamosios dalies argumentus, susijusius su ieÅ¡kovo lėšų, sumokėtų už indėlio sertifikatÄ , nepripažinimu indėliu, ir argumentus dėl ieÅ¡kovo kaip investuotojo teisinio statuso pasibaigimo ir ieÅ¡kovo tapimo lėšų banko sÄ skaitoje turėtoju Teisėjai                                                                                                            Danutė GasiÅ«nienė                                                                                                                        Marytė Mitkuvienė                                                                                                                        Vigintas ViÅ¡inkis