2022-05-04 Nr. AB-10938-3-62-3-03515-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2162-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03515-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. E. E. E., H. K. Y. Y., A. Q. Q. Q., L. E. Q. Q. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. E. E. E., H. K. Y. Y., A. Q. Q. Q., L. E. Q. Q. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai E. E. E. E., H. K. Y. Y., A. Q. Q. Q., L. E. Q. Q. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. 21M41196 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 6K-2359 (toliau – ir Komisijos sprendimas); įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad yra sutuoktiniai, (duomenys neskelbtini) pagal tikėjimą. Jų gyvenamąją vietovę užpuolė (duomenys neskelbtini), todėl septynerius metus pareiškėjai gyveno pabėgėlių stovykloje. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, jie persekiojami ir diskriminuojami. Kilmės valstybėje pareiškėjai neturi savo namų, todėl išvyko.

3. Atsakovas Migracijos departamentas Sprendimu nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nusprendė išsiųsti juos į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

4. Pareiškėjai, nesutikdami su Atsakovo Sprendimu, jį skundė nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjų skundą 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 6K-2359 atmetė, laikė, kad ginčijamame sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

5. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas neužtikrino tiesioginio ir betarpiško jų išklausymo, teisės būti išklausytam principo taikymo. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

6. Pareiškėjų teigimu, jie nurodė konkrečias individualias aplinkybes – kad jie yra (duomenys neskelbtini) , dėl to kilo pavojus jų sveikatai ir gyvybei. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) teritorijoje vykdė žiaurius nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini) , juos žudė, kankino, vertė priimti islamą, moterys ir merginos buvo parduodamos vergų turguose bei laikomos seksualinėje nelaisvėje. (duomenys neskelbtini) persekioja ir kitos (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės, o (duomenys neskelbtini) pajėgos neapsaugo (duomenys neskelbtini) nuo patiriamo priekabiavimo. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) , ypač moterų ir vaikų padėtis (duomenys neskelbtini) iš esmės nėra pasikeitusi, nes nėra priimti įstatymai, reikalingi reabilituoti ir integruoti smurtą patyrusias (duomenys neskelbtini) moteris. (duomenys neskelbtini) toliau susiduria su dideliais sunkumais, nes dabartinė (duomenys neskelbtini) vyriausybė nevykdo įsipareigojimų, todėl (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių piliečio teisių (duomenys neskelbtini). Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

7. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, kiek jie susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, kad sprendimai teisėti, pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjų veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

8. Pareiškėjai ir jų atstovas teismo posėdžio metu prašė skundą patenkinti.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nustatyta, kad pareiškėjų pasakojimas, kuriuo buvo grindžiamas jų prieglobsčio prašymas, nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis. Tyrimo metu neidentifikuotos aplinkybės, sudarančios prielaidą spręsti, kad pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų). Pareiškėjai nenurodė kitų jiems tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste, o atsakovas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas taip pat nustatė, kad beatodairiškas smurtas nei vienoje iš (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmenų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus bei pateikė jų teisinį įvertinimą, atsižvelgdamas į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja (duomenys neskelbtini) teritorijų.

12. Pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai, neturėdami pateisinamos priežasties, kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti. Pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas įvertinus tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Todėl atsakovas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius, su šiomis išvadomis sutiko ir Komisija, nagrinėdama pareiškėjų skundą dėl ginčijamo Sprendimo.

14. Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti E. E. E. E., H. K. Y. Y. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo E. E. E. E., H. K. Y. Y. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

16. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjai 2021 m. spalio 18 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjai teigė, kad yra iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (kitas pavadinimas – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Į (duomenys neskelbtini) jie grįžti negali, nes ten yra nesaugu, (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančius gyventojus žudo, jie neturi pilietinių ir politinių teisių, galimybių dirbti. Kai 2014 m. jų gyvenamąją vietovę užpuolė (duomenys neskelbtini) , pareiškėjai persikėlė į (duomenys neskelbtini) pabėgėlių stovyklą, esančią (duomenys neskelbtini) m. apylinkėse, (duomenys neskelbtini). Šioje stovykloje jie gyveno septynerius metus mažoje palapinėje, trūko maisto. Asmeniškai pareiškėjams niekas negrasino, anot sutuoktinės (duomenys neskelbtini) nužudė jos močiutę, kuri buvo (duomenys neskelbtini) . Šeimą išlaikė sutuoktinis, jis dirbo padienius, laikinus darbus, kadangi neturėjo išsilavinimo, buvo baigęs tik pradinę mokyklą, negalėjo gauti geresnio darbo. Gyvendamas stovykloje sunkiai susirasdavo darbo, todėl, ieškodami geresnio gyvenimo šeimai išvyko iš (duomenys neskelbtini). 2021 m. liepos 24 d. pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu išskrido į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) viešbutyje praleido savaitę, o 2021 m. rugpjūčio 2 d. taksi automobiliu atvyko prie Lietuvos Respublikos sienos. Keletą valandų ėjo pėsčiomis, kirto Lietuvos valstybinę sieną, kol juos sulaikė Lietuvos pareigūnai.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų Migracijos departamente apklausos metu duotus paaiškinimus, pripažino, kad jų pasakojimas nėra detalus. Jie nenurodė konkrečių duomenų apie jų galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje. Ši aplinkybė sąlygojo išvadą, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjai nenurodė konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės. Departamentas tyrimo metu neidentifikavo faktinių aplinkybių, kurios sąlygotų prielaidą, kad pareiškėjams jų gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

19. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi atsakovo surinkta informacija, 2021 m. Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) duomenimis apie tai, kad (duomenys neskelbtini) gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pvz., priekabiavimas, sulaikymas, fiziniai užpuolimai, seksualinė prievarta, žmogžudystės, turto prievartavimas, savavališki areštai, pagrobimai). Tačiau ne visi (duomenys neskelbtini) susiduria su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Individualiai vertinant persekiojimo rizikos tikimybę, reikėtų atsižvelgti į tokią riziką didinančias aplinkybes, tokias kaip kilmės vietovė (pvz., (duomenys neskelbtini) vietovėse, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)), turimi asmens dokumentai, lytis (moterys, kurias buvo pagrobę (duomenys neskelbtini), gali susidurti su visuomenės stigmatizacija). (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota Vyriausybėje, todėl turi juridines teises. Nors (duomenys neskelbtini) (miestas, kuriame iki persikėlimo į pabėgėlių stovyklą gyveno pareiškėjai) buvo išvaduotas 2015 m. pabaigoje, (duomenys neskelbtini) grįžti į namus neskubėjo ir ryškesnės jų grįžimo tendencijos ėmė ryškėti tik 2020 m. Dėl karinių veiksmų vietovės infrastruktūra buvo sugriauta. Tiek tarptautinė bendruomenė, tiek ir (duomenys neskelbtini) vyriausybė teikia pagalbą (duomenys neskelbtini): padeda nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) grįžti ir įsikurti savo prieš tai gyventose vietovėse, teikia humanitarinę, psichologinę pagalbą, (duomenys neskelbtini) vyriausybė yra priėmusi įstatymus siekiant integruoti nukentėjusias (duomenys neskelbtini) į visuomenę, (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota Vyriausybėje, todėl akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) valdžia imasi priemonių spręsti (duomenys neskelbtini) problemas ir nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjų, kaip (duomenys neskelbtini), nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas tokiomis priežastimis, kaip rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais.

20. Byloje teismas nenustatė ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

21. Teismo vertinimu, sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjų gyvenamoji vieta kilmės valstybėje nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę, todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jiems galėtų kilti grėsmė. Pareiškėjai buvo nurodę, kad jie asmeniškai nepatyrė persekiojimų, nesulaukė tiesioginių asmeninių grasinimų. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai.

22. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjų pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojams kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl nėra pagrindo pareiškėjams suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

23. Analizuodamas draudimo atvykti į Lietuvą termino pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas nesutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjų atžvilgiu taikytas maksimalus penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jų padarytam pažeidimui. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad Departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

24. Kadangi pirmosios instancijos teismas pakeitė ginčijamo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinęs šį terminą iki dvejų metų, teismas nustatė būtinybę pakeisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 25. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas tyrimą dėl pareiškėjų baimės būti persekiojamiems atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

27. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir rėmėsi tik atsakovo argumentais bei surinkta informacija apie jų kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės.

28. Teismo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, yra nepagrįsta. Pareiškėjai pateikė faktus, kuriuos patvirtino ir atsakovas, kad (duomenys neskelbtini) nuo 2014 m. sudėtinga gyventi. Dauguma (duomenys neskelbtini) gyvenamų teritorijų – visiškai sugriautos, žmonės prarado namus, nebeliko infrastruktūros, dalis (duomenys neskelbtini), kaip ir pareiškėjai, gyveno stovyklose, palapinėse.

29. (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimą bei diskriminaciją, ypač iš visuomenės pusės. Net teorinės priemonės, kurias (duomenys neskelbtini) valdžia bandė įvesti, nėra efektyvios ir (duomenys neskelbtini) diskriminacijos bei gyvenimo (duomenys neskelbtini) realiai nepagerina. Todėl iškyla reali grėsmė pareiškėjų saugumui, orumui ir sveikatai, savarankiam gyvenimui, galimybei naudotis žmogaus teisėmis kilmės valstybėje.

30. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

31. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, atnaujinti atsiliepimo padavimo terminą.

33. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad įvertinus pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jiems kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjai nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos. Taip pat pasakojimas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, grindžiamais plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi.

34. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį. Todėl užsieniečių deklaruojama baimė vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

35. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojams tikimybės. Nenustačius pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Vertinant pareiškėjų individualias savybes ir tai, kad jų kilmės valstybėje, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuotina, kad prieglobsčio prašytojai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

36. Pareiškėjai naujesnės patikimos informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, nepateikė.

37. Migracijos departamento vertinimu, skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė.

38. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

39. Nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyti. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjai nenurodo.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

42. Apeliaciniame skunde akcentuojama pareiškėjų teisė būti tiesiogiai išklausytiems. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisė pareiškėjams buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme ir sąlygoti išimties iš bendros taisyklės apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka taikymo. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjų prašymas netenkinamas.

43. Atsakovas Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs ABTĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 straipsnio 3 dalis).

V. 45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

46. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, pripažinęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jiems pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

47. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, kad jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

48. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

49. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

50. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

51. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

53. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

54. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

55. Teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) tyrimą, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjai priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei. Įvertinus pareiškėjų nurodytus motyvus dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo, padaryta pagrįsta išvada, kad nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojų baimę.

Vertinant prieglobsčio prašytojų situaciją nustatyta, kad jie baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su kolektyvine, o ne asmenine, grėsme. Pareiškėjai teigė, kad kilmės šalį paliko dėl (duomenys neskelbtini) keliamos grėsmės (duomenys neskelbtini) bendruomenei, kuriai jie priklauso, dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jų saugumui, gyvybei ir sveikatai, dėl išpažįstamo tikėjimo jie negali rasti darbo, patiria diskriminaciją. Pareiškėjai pabrėžė, kad jie, (duomenys neskelbtini) 2014 m. užpuolus jų gyvenamąją vietovę, persikėlė į (duomenys neskelbtini) pabėgėlių stovyklą, kur septynerius metus gyveno palapinėje nesant normalių gyvenimo sąlygų, trūkstant maisto.

Nors pareiškėjai priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei bendruomenei, tačiau pažymėtina, kad net patenkant į šią grupę, ne visi asmenys susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Pareiškėjai nedetalizavo jiems individualiai gresiančios grėsmės gyvybei, nenurodė, su kokiais neigiamais veiksniais, aktualiais prieglobsčio suteikimo kontekste, jie tariamai gali susidurti grįžusi į kilmės valstybę, prašymą grindė hipotetiniais teiginiais. Pareiškėjai apklausos metu nenurodė, kad būtų tiesiogiai susidūrę su persekiojimu.

Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) , nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams gresia pavojus dėl beatodairiško smurto ar pareiškėjų grįžimo į kilmės šalį atveju kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jiems galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

57. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėjai iš esmės atsakovui dėstė bendro pobūdžio argumentus dėl bendros situacijos šalyje, jų nesiedami su individualia situacija, nenurodydami, kada būtent pareiškėjai susidūrė su grėsme, t. y. nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjai priklauso padidintos rizikos asmenų grupei, tačiau pagrįstai pabrėžė, kad tokiu atveju kiekviena grėsmė (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinama individualiai. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

58. Nors (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas konfliktas, kaip matyti iš 2021 m. EPPB ataskaitos, šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjų kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami jų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Dėl šios priežasties atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų, o pareiškėjų nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas įvertino visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjai teigia, kad duomenys, kuriais rėmėsi atsakovas, neatspindi pareiškėjų realijų, tačiau atsakovo surinktos informacijos jie nepaneigė, neįrodė, kad būtent jų gyvybei ir sveikatai gali kilti grėsmė grįžus į kilmės valstybę. Bandymas pagerinti savo gyvenimo sąlygas, ką ir siekia padaryti pareiškėjai, atvykę į Lietuvos Respubliką, negali lemti būtinybės suteikti jiems prieglobstį bei pabėgėlio statusą.

60. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų E. E. E. E., H. K. Y. Y., A. Q. Q. Q., L. E. Q. Q. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė