a5c04d1e-43df-47b2-bfb0-06f95daf06cf · Kauno apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-663-658/2016;Teisminio proceso Nr. 2-28-3-04017-2015-5;Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.4.2. (S) KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS 2016 m. vasario 29 d.Kaunas Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo suinteresuoto asmens- VSDFV Marijampolės skyriaus apeliacinį skundÄ dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4798-985/2015 pagal pareiÅ¡kėjos A. L. D. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Z. P., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, n u s t a t ė:I. Ginčo esmė              PareiÅ¡kėja A. L. D. kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydama nustatyti Å¡iuos juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus:

1) kad P. K., Jono, gim. (duomenys neskelbtini) nuo 1947 m. gruodžio 31 dienos buvo faktinis A. L. D. įtėvis;

2) kad A. L. D. nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 m. kovo mėnesio, siekdama iÅ¡vengti iÅ¡trėmimo, su visa Å¡eima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi. Juridinę reikÅ¡mę turintys faktai praÅ¡omi nustatyti, tikslu gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusÄ . Nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini) A. B. ir T. B. (J.) Å¡eimoje. (duomenys neskelbtini) A. B. mirė. 1947 m. gruodžio 31 d. pareiÅ¡kėjos motina iÅ¡tekėjo už P. K., gimusio (duomenys neskelbtini).

PareiÅ¡kėjai tuo metu buvo tik ketveri metai, todėl nuo pat mažens savo tėvu laikė ir tebelaiko P. K., kuris jÄ augino, rÅ«pinosi kaip tikras tėvas, neiÅ¡skirdamas iÅ¡ vėliau jam ir mamai gimusių vaikų: sesers Z. K. (P.) ir brolio G. K.. Tuo metu buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Å¡alyje vyravo neramumai, todėl P. K. nebuvo oficialiai jos įsivaikinęs. Tam nebuvo ne tik laiko, sÄ lygų bet ir tokio bÅ«tinybės. PareiÅ¡kėjos Å¡eima gyveno (duomenys neskelbtini). Prasidėjus karui motina ir P. K. padėjo partizanams, ir bÅ«tent už tai 1952 metų žiemÄ P. K. buvo suimtas, o 1953-01-22 nuteistas ir iÅ¡vežtas į RusijÄ bei įkalintas.

Dar P. K. bÅ«nant namuose, kaimo seniÅ«nas pranešė, kad Å¡eimÄ ruoÅ¡iasi iÅ¡tremti, todėl Å¡eima pradėjo slapstytis tame pačiame kaime kur gyveno. Kartais nakvodavo SkrebiÅ¡kio kaime pas kaimynus, kartais Didėjos kaime pas gimines. Nuteisus P. K. ir iÅ¡vežus jį į RusijÄ , grėsmė Å¡eimai bÅ«ti iÅ¡tremtai dar labiau padidėjo, todėl, siekdama pasislėpti, mama su trimis vaikais t. y, pareiÅ¡kėja ir broliu bei seserimi pabėgo iÅ¡ SkrebiÅ¡kio kaimo į RokiÅ¡kio priemiestį, kur apsigyveno B.

Å¡eimoje. Dėl savo Å¡eimos nario politinio įkalinimo patyrė visas okupacijos pasekmes, tačiau neturėdama dokumentų, patvirtinančių įvaikinimÄ , negali pasinaudoti nukentėjusiems nuo okupacijos asmenims įstatymu garantuojamomis kompensacijomis (b.l. 2-3). II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiÅ¡kimÄ tenkino. Nustatė juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus, kad P. K., Jono, gim. (duomenys neskelbtini) nuo 1947 metų gruodžio 31 dienos buvo faktinis A.

L. D. įtėvis ir, kad A. L. D. nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 m. kovo mėnesio, siekdama iÅ¡vengti iÅ¡trėmimo, su visa Å¡eima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi. Juridiniai faktai nustatyti tikslu suteikti pareiÅ¡kėjai nukentėjusiojo nuo okupacijų asmens teisinį statusÄ . Teismas, įvertinęs pareiÅ¡kėjos, trečiojo asmens ir liudytojų parodymus, kad pareiÅ¡kėjos ir P. K. santykiai buvo kaip tėvo ir dukros, P. K. mylėjo, rÅ«pinosi ir iÅ¡laikė pareiÅ¡kėjÄ kaip ir visus savo vaikus, be to pagal tuo metu susiklosčiusius visuomeninius santykius, vyras, kuris vedė moterį, turinčiÄ vaikų, po santuokos sudarymo visus vaikus pripažindavo savais, niekas jokių įvaikinimo dokumentų netvarkė, į bylÄ pateiktas foto nuotraukas, kuriose yra P. K. su visais savo vaikais, sprendė, kad juridinę reikÅ¡mę turintis faktas, jog P. K., Jono nuo 1947-12-31 buvo faktinis pareiÅ¡kėjos įtėvis, yra įrodytas.

Ä®vertinęs 1991-01-03 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo pažymėjimÄ Nr. 8-20492/90, pažymÄ apie T. K. darbo staÅ¾Ä , byloje dalyvaujančių asmenų paaiÅ¡kinimų teismas darė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėja su visa Å¡eima nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 metų kovo mėnesio negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi. Teismas taip pat sprendė, kad iÅ¡ nuolatinės gyvenamosios vietos turėjo iÅ¡sikelti ne tik pareiÅ¡kėjos motina T.

K., tačiau ir jos mažamečiai vaikai. Todėl sprendė, kad pareiÅ¡kėjos praÅ¡omas nustatyti faktas, jog pareiÅ¡kėja nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 m. kovo mėnesio, siekdama iÅ¡vengti iÅ¡trėmimo su visa Å¡eima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi, yra įrodytas. Pripažino, kad Å¡ie juridiniai faktai pareiÅ¡kėjai sukurs teisines pasekmes, kadangi pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau įstatymo) 5 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu bent vienas iÅ¡ tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir Å¡eima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (b.l. 56-58).

III. Apeliacinio skundo argumentai              Apeliaciniu skundu (b.l. 64-67) suinteresuotas asmuo VSDFV Marijampolės skyrius praÅ¡o panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nesant pagrindo, plečiamai aiÅ¡kino sÄ vokų „įtėvis“ ir „įvaikis“ prasmę.

Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu bent vienas iÅ¡ tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir Å¡eima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Å iÄ teisės normÄ aiÅ¡kinant sisteminiu ir lingvistiniu metodais, įvaikiai yra asmenys, kurie yra įvaikinti įstatymuose nustatyta tvarka, t. y. pagal įstatymo nuostatas yra pripažįstamas tik juridinis, bet ne faktinis įvaikinimas.

Faktinis įvaikinimas nesukuria įstatymo nustatyta tvarka įvykusio juridinio įvaikinimo teisinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų nustatymÄ , taikymo teismų praktikoje“ 14.1 punkte numatyta, kad faktinis įvaikinimas teisinius padarinius sukelia tik tada, kai tai nustatyta specialiojo teisės akto (įstatymo). Å iuo metu faktinio įvaikinimo fakto nustatymas teisinius padarinius sukelia tik siekiant atkurti nuosavybės teises į žemės sklypÄ ar miÅ¡kÄ , kadangi tai tiesiogiai nustatyta teisės aktuose.

Tačiau juridinis faktas, kad P. K. yra faktinis pareiÅ¡kėjos įtėvis nesukels teisinių pasekmių siekiant gauti nukentėjusių asmenų valstybinę pensijÄ , kadangi teisės aktuose nėra tiesiogiai įtvirtina procedÅ«ra faktiniams įvaikiams nustatyti nukentėjusios asmens teisinį statusÄ . Kadangi pareiÅ¡kėjos praÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas, kad P. K. buvo jos faktinis įtėvis, nesukurs teisinių padarinių, teismas turėjo atsisakyti priimti pareiÅ¡kimÄ kaip nenagrinėtinÄ teisme.Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundÄ (b.l. 74-75) pareiÅ¡kėja A.

L. D. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimÄ . Nurodo, kad teismas negali ir negalėjo spręsti ar pareiÅ¡kėja atitinka įstatyme nustatytas sÄ lygas tremtinio statusui įgyti. Toks sprendimas priskirtinas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kompetencijai. Teismas sprendime tik konstatuoja konkretų pagrindÄ â€“ pabėgo, pasislėpė ar kitaip iÅ¡vengė trėmimo, buvo įkalintas be teismo sprendimo, nukentėjo represinių ar baudžiamųjų akcijų metu ir kt.

Pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu bent vienas iÅ¡ tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir Å¡eima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Taigi įstatymų leidėjas tremtinio statuso pripažinimÄ labiau sieja ne su oficialaus ar neoficialaus įvaikio buvimo faktu, o su faktine aplinkybe, kad asmuo buvo politinio kalinio Å¡eimos narys, siejamas tėvo ir vaiko santykiais, ir dėl to patyrė okupacinio režimo pasekmes.

Turi bÅ«ti atsižvelgiama ir į įstatymo preambulėje nurodytus motyvus, jog įstatymas priimtas siekiant kiek įmanoma labiau atlyginti ir įvertinti asmenis, nukentėjusius nuo okupacinio režimo. Kad pareiÅ¡kėja nukentėjo nuo okupacinio režimo, pagrindžia visi byloje surinkti įrodymai, o taip pat Kretingos rajono apylinkės teismo 2015-01-29 sprendimas. Todėl sutinkamai su įstatymo normomis, protingumo ir teisingumo principais, ji taip pat turi visas teises į padarytos žalos tinkamÄ Ä¯vertinimÄ ir atlyginimÄ .

Pažymi, kad įstatymų leidėjas objektyviai negali sukurti taisyklės ar sprendimo varianto kiekvienai faktinei situacijai, todėl teismas, bÅ«damas vienintele institucija, turinčia teisę visuomenės ir valstybės vardu įgyvendinti teisingumÄ , privalo turėti diskrecijos teisę, kad galėtų įgyvendinti Å¡iÄ funkcijÄ . Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, atsižvelgęs į tai, kad toje pačioje Å¡eimoje tėvo P. K. auginami kiti vaikai, taip pat nukentėję nuo okupacijos, įgyvendino teisę gauti tremtinio statusÄ .

Dėl P. K. politinio įkalinimo, iÅ¡gyvenimus ir nepatogumus, o bÅ«tent negalėjimÄ gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, slapstymÄ si patyrė visa Å¡eima vienodai, tame tarpe ir pareiÅ¡kėja, kuri tuo metu buvo tik deÅ¡imties metų ir neturėjo kitos galimybės kaip tik slapstytis su visa Å¡eima. P. K. buvo susijęs su partizaniniu judėjimu, todėl neturėjo galimybės įforminti oficialaus įvaikinimo.Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundÄ (b.l. 74-75) suinteresuotas asmuo Z.

P. (b.l.

72) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimÄ . Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas ne tik raÅ¡ytiniais bylos dokumentais, bet ir liudytojų parodymais, todėl negali bÅ«ti panaikintas ar pakeistas. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundÄ negauta. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų nustatymo, pareiÅ¡kėjai siekiant gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusÄ .Juridiniai faktai – tai įvairÅ«s įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrÅ«ksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik kai praÅ¡omas nustatyti faktas turi juridinę reikÅ¡mę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.).

Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikÅ¡mės. Atsižvelgdamas į Å¡iÄ Ä¯statymo nuostatÄ , prieÅ¡ingai nei teigiama pareiÅ¡kėjos atsiliepime į apeliacinį skundÄ , teismas, nagrinėdamas pareiÅ¡kimÄ , kuriuo praÅ¡oma nustatyti kokį nors juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , privalo įvertinti, ar praÅ¡omas nustatyti faktas sukels pareiÅ¡kėjui teisines pasekmes – asmeninių ar turtinių teisių atsiradimÄ , pasikeitimÄ ar pabaigÄ , o konkrečiai nagrinėjamos bylos atveju - ar nustačius praÅ¡omus faktus pareiÅ¡kėja įgis teisę į asmens, nukentėjusiojo nuo okupacijų, teisinį statusÄ .PareiÅ¡kėja siekia gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusÄ , Å¡iuo tikslu ir praÅ¡o nustatyti, jos manymu, juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus:

1) kad P. K., Jono, gim. (duomenys neskelbtini), nuo 1947 m. gruodžio 31 dienos buvo faktinis A. L. D. įtėvis;

2) kad A. L. D. nuo 1953 m. vasario mėnesio iki 1956 m. kovo mėnesio, siekdama iÅ¡vengti iÅ¡trėmimo su visa Å¡eima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ir slapstėsi. PareiÅ¡kėjos praÅ¡omi nustatyti faktinio įvaikinimo bei negalėjimo gyventi nuolatinėje vietoje faktai turėtų juridinę reikÅ¡mę, jeigu, juos nustačius, pareiÅ¡kėja įgytų teisę gauti asmens, nukentėjusiojo nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusÄ . Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (toliau Ä®statymas) apibrėžia Nacistinės Vokietijos ir Sovietų SÄ jungos okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sÄ vokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus.

Ginčo išsprendimui aktualus Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktas, pagal kurį tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai), jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) buvo įkalintas ir šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia norma sprendė, kad prašomi nustatyti faktai pareiškėjai sukurs teisines pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinio ir juridinio įvaikinimo skirtumų ir dėl to padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ dėl faktinio įvaikinimo sukeliamų teisinių pasekmių. Akcentuotina, jog Å¡ioje byloje praÅ¡oma nustatyti faktÄ , jog pareiÅ¡kėja buvo faktiÅ¡kai įvaikinta. Byloje nėra ginčo dėl to, kad juridinio įvaikinimo nebuvo. Todėl Å¡iuo atveju svarbu atskirti įvaikinimÄ , įvykusį teisės aktų nustatyta tvarka, nuo faktiÅ¡kai tarp asmenų susiklosčiusių santykių, kurie savo esme atitinka vaiko ir tėvo (-ų) santykius.

Įvaikinimas – tai teisės aktais nustatytų procedūrų visuma, kuria panaikinamos vaiko ir jo biologinių tėvų tarpusavio teisės ir pareigos, kartu sukuriant analogiškas teises ir pareigas tarp įvaikio ir jo įtėvių. Apskritai įvaikinimas sukuria teisines pasekmes tik tuo atveju, kada jis įformintas pagal įvaikinimo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus, t. y. pripažįstamas tik juridinis, bet ne faktinis įvaikinimas. Tik juridinio įvaikinimo atveju yra sukuriamos atitinkamos teisės ir pareigos.

Todėl pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ teismas nustatinėja faktus ne dėl įvaikinimo, bet dėl įvaikinimo įregistravimo. Kas reiÅ¡kia, jog teismine tvarka gali bÅ«ti nustatinėjamas tik faktas, kad pareiÅ¡kėjas (-a) buvo juridiÅ¡kai įvaikintas (-a), tačiau neiÅ¡liko ar nėra galimybės gauti įvaikinimÄ patvirtinančių dokumentų, tačiau ne faktas dėl faktinių įvaikinimo santykių buvimo. BÅ«tent juridinio įvaikinimo prasme įstatymų leidėjas vartoja „įvaikių” ir „įtėvių” sÄ vokas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte, todėl tik įvaikiai, kurių atžvilgiu įvaikinimas buvo nustatyta tvarka įteisintas jų įvaikinimo momentu, gali bÅ«ti pripažįstami tremtiniams prilygintais asmenimis pagal įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ .

Nei Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarime Nr. 244 dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų patvirtinimo, nei Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo įgyvendinimo įstatyme nėra numatyta jokių išimčių dėl galimybės teismine tvarka suteikti juridinę reikšmę įvaikinimo faktui, kuris anksčiau nebuvo įteisintas pagal galiojusius įstatymus.

Taigi faktiniai įvaikinimo santykiai negali bÅ«ti sutapatinami su juridiniu įvaikinimu ir negali suketi tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo faktÄ . Todėl pareiÅ¡kėjos praÅ¡omi nustatyti faktinio įvaikinimo ir negalėjimo gyventi nuolatinėje vietoje faktai nesukels pareiÅ¡kėjai jokių teisinių pasekmių. PareiÅ¡kėja atsiliepime į apeliacinį skundÄ savo pozicijÄ grindžia ir Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo preambule, kurioje atskleistas įstatymo leidėjo tikslas - kiek įmanoma labiau atlyginti asmenims, nukentėjusiems nuo okupacinių režimų.

Neabejotina, kad didelė Lietuvos gyventojų dalis nukentėjo nuo 1939–1990 metų okupacinių režimų vykdytos politikos. Ä®statyme apibrėžta okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sÄ vokos ir nustatyti nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindiniai kriterijai. Norma, numatanti, kas patenka į nuo okupacijų nukentėjusių asmenų grupes, negali bÅ«ti aiÅ¡kinama ir taikoma plečiamai, negali bÅ«ti taikoma įstatymo analogija ar sukuriama nauja norma, nes valstybė, Å¡iuos įstatymu neįsipareigojo vienokiu ar kitokiu bÅ«du atlyginti praradimus, suteikti lengvatas ar mokėti kompensacijas visiems tuo laikotarpiu gyvenusiems asmenims.

Ä®statymų leidėjas aiÅ¡kiai apibrėžė grupes į kurias patenkantys asmenys pripažįstami nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis ir teismas neturi diskrecijos teisės iÅ¡plėsti Å¡ių asmenų rato.Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė juridinę reikÅ¡mę turinčius faktus, todėl sprendimas naikintinas. Nustačius, kad praÅ¡omi nustatyti faktai pareiÅ¡kėjai nesukels teisinių pasekmių, dėl ko Å¡ie faktai negali bÅ«ti laikomi juridiniais faktais ir jų nustatymas pagal civilinio proceso normas yra negalimas (CPK 444 str. 1 d.) – civilinė byla dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo nutrauktina (CPK 326 str. 1 d. 5 p, 293 str. 1 p.).

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas n u t a r i a : suinteresuoto asmens VSDFV Marijampolės skyriaus apeliacinį skundÄ patenkinti.Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimÄ panaikinti.BylÄ pagal pareiÅ¡kėjos A. L. D. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotiems asmenims Z. P., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui, nutraukti. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                                              Nerijus Meilutis